Vatikanas

Apie Paryžių sakoma, kad  į jį privaloma nukeliauti ir tada jau galima mirti. O į Vatikano sostą išrenkamas žmogus, kuris soste ir numirs. Bent jau taip dažniausiai būna. Užtat šiomis dienomis popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas sukėlė tikrą šoką. Tokį patį, kaip kad po kelių valandų žaibas virš Švento Petro bazilikos - žiemą!

 To (atsistatydinimo) nebuvo jau daug laiko - nuo viduramžių. Dar ne taip seniai, minios piligrimų meldėsi Vatikano aikštėje kaip prie mirštančiojo lovos - ir vildamiesi pasveikimo ir  su dėkinga širdimi prašydami lengvesnės mirties - kitam popiežiui - Jonui Pauliui II. Dabar, po 8 metų, mūsų akyse vyksta kito popiežiaus kita žmogiškoji drama - popiežius dar kartą primena, kad yra tik žmogus. Žmogus, nepajėgiantis vykdyti pareigų, kurios yra skiriamos iki mirties.

Kuo daugiau skaičiau, tuo daugiau mačiau, kad Vatikano - valstybės ir popiežių istorija nėra paprasta.

Pažvelkime į popiežystės istoriją per K. R. Mai knygą "Vatikanas. Dvilypė vienos pasaulinės valdžios istorija"

Mai, Klaus-Rüdiger  Vatikanas : dvilypė vienos pasaulinės valdžios istorija / Klaus-Rüdiger Mai ; iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. - Vilnius : Alma littera, 2010. - 460 p.
 

AMŽINYBĖS TRANZITO ERDVĖ. BENDROJI APŽVALGA

Popiežiaus Benedikto XVI
herbas

 Vatikanas - tai nepaprastai gyva žmonių gyvenimo ir nuolat kintančios architektūros vienovė, tiksliau tariant, tai vienintelė vieta, kurioje buvo ir tebėra statoma naudojant akmenis, skiedinį, valdžią, žmonių likimus ir pasaulio politiką. Vatikaną suprasti - reiškia pamatyti visą tą medžiagą, iš kurios jis sulipdytas.

Vatikanas - tai pasaulinė valdžia. Skaidrumo stoka ir permaininga istorija šią pasaulinę tikėjimo valdžią panardino į dvilypę prieblandą. Jei mėginsime čia susigaudyti, paprasčiausiai žengsime drąsų žingsnį leisdamiesi į ekspediciją šios paslaptingos vietos tirti. Čia juk iš tikrųjų saugomas Gralis, čia aptiksime Lancelotą, rasime amžinąjį gyvenimą ir amžinąjį paklydimą. Čia yra Golgota, vieta, kur žmogus priverstas spręsti išties sau per sunkų uždavinį: jo kryžius - valdžia.

Vatikanas - tai popiežiaus atitikmuo. Nuo 1870 m. Šventasis sostas, vadinasi, pats popiežius, yra tarptautinės teisės subjektas, taigi valstybė valstybėje. Kai kalbame apie Vatikaną, paprastai įsivaizduojame abi „valstybes" - Šventąjį sostą ir Vatikano miestą - kaip vieną.

Dažnai popiežiams iškildavo be galo keblių uždavinių. Ir dabar dar daugelis tebemano, kad popiežius Pijus XII (1939-1958) buvo per menkas ir viešpataujant antikristui negebėjo plukdyti Bažnyčios laivo kruvina hitlerinės diktatūros jūra. Kai kas į šitą Kristaus vietininką žemėje žvelgia kaip į pasiaukojantį diplomatą, gelbėjusį tai, ką buvo galima išgelbėti, ir todėl jautusį didžiulę atsakomybę. Kiti jį vertino kaip „Popiežių, kuris tylėjo" – taip  skamba vienos Džono Kornvelo (John Cornwell) knygos pavadinimas. Tretiems atrodė, kad popiežiaus soste sėdi nenaudėlis; bet atidžiau pažvelgus išryškėja labai savitas, didžiai sielvartingas žmogus, kurio dramatizmą sudarė tai, kad jis stengėsi daryti, ką išmanydamas, ir kankinosi. Tiktai iš to nieko neišėjo, nes paprasčiausiai jam stigo jėgų tempti ant savo silpnų pečių tą itin slegiančią naštą: Šventoji Dvasia, ir ta jo asmeniniuose sprendimuose nebuvo neklystanti. Ar apskritai žmogui ne per sunku disponuoti Dievo galia? O gal dvasininkija yra tertium genus, trečioji padermė - nebe žmogus, bet dar ne Dievas?

Vatikanas - tai už aukštos mūro sienos slypintis pastatų kompleksas ir keturiasdešimt keturių hektarų nykštukinė valstybė, kurios valdžia, atrodo, yra atvirkščiai proporcinga plotui, bet toji valstybėlė turi savo radijo stotį. Nuo 1931 m. Vatikano radijas Gerąją naujieną skelbia pasauliui keturiasdešimt septyniomis kalbomis. Čia gyvena per devynis šimtus žmonių, iš kurių penki šimtai yra Vatikano, to miesto-valstybės, piliečiai. Čia uoliai rašoma žmonijos istorija: įvykiai Vatikane daro ryškų poveikį ir nekatalikų gyvenimui.



Adriano mauzoliejus (labiau žinomas kaip Angelo pilis).
Mauzoliejaus statyba inicijuota 

14-to Romos imperatoriaus Publijaus Elijaus

Trajano Adriano ir jo šeimos narių. Vėliau - popiežių

tvirtovė ir rezidencija

Niekas čia negimsta. Pilietybė įgyjama ne atėjimu į pasaulį, o suteikiama. Todėl Romos širdyje susitinka žmonės iš įvairių pasaulio kampelių. Vieni toje valstybėje mėgina gauti tarnybą, kiti į ją kviečiami. Genius loci, vietos dvasia, formuojanti Vatikaną, laukia visų, kad ir kaip jie skirtųsi amžiumi, kilme, charakteriu, gebėjimais ir asmeniniais tikslais. Vieni atvyksta savo noru, kiti - pareigos jausmo vedami, treti kovoja už teisę čia būti, bet yra ir tokių, kurie kratosi, nenori čia tūnoti. Tai, ką jie atsineša, yra vienokia ar kitokia jų žmogiškosios būties patirtis, o tai, kas jų laukia, yra valstybė, sudaranti neišardomą vakarykštės ir šios dienos, istorijos ir dabarties, amžinybės ir baigtinybės audinį. Vatikanas - tai dangaus prieangis ir kartu grynai žmogiška vieta. Čia, kaip ir kitur, žmonės dirba, myli, puoselėja viltis.

Daug kas Vatikane yra palikę pėdsakų: popiežius Aleksandras VI (1492-1503; tikrasis vardas ir pavardė Rodrigas Bordža (Borcha), apie kurio nesąžiningumą sklido legendos; Romos paleistuvės, kaip pasakojama, protarpiais buvusios tikraisiais popiežiais; samdomi žudikai, mafiozai, neteisėti vaikai, kankiniai ir prievartautojai; ilgą laiką pusiau slaptai veikęs katalikų pasaulietinis institutas Opus Dei (lot. Dievo darbas) ir masonai, šventieji ir velniai; žmonės, visais laikais pajėgę atlikti ne tik žygdarbius, bet ir šlykščias piktadarybes - brutaliai, klastingai ir be skrupulų, taip pat žmonės, kurie jau žemėje sąžiningai ir labai konkrečiai stengėsi būti šventi. Visa tai Vatikaną daro tokį patrauklų, kad jis yra tapęs žmonių, žmogiškų pastangų, žmonių rankomis sukurta vieta, turinti pretenzijų į dangų.

Pagal katalikų tikėjimą popiežiaus tarnystėje - tad kartu ir Vatikane - susieina žemė ir dangus, nes popiežius per Šv. Petrą gavęs iš Jėzaus Kristaus įgaliojimus „atrišti ir surišti" bei jį pavaduoti, kol grįš, ir tai vadinama paruzija. Visa, ką popiežius „atriša", bus „atrišta" ne tik žemėje, bet ir danguje, o tai, ką jis „suriša", bus „surišta" ir danguje. O dangus reiškia amžinybę. Mirtingam žmogui amžinybė virsta žėrinčia kategorija. Tad ne-mažai daliai žmonių šiame pasaulyje Vatikanas yra ta vieta, iš kurios galima pažvelgti į dangų. Kitiems toji vieta nėra nei šventa, nei magiška, nei mistiška, nei paslaptinga, veikiau - priešingai: ji liudija klastą, intrigas ir beatodairišką piktnaudžiavimą valdžia. Seniems bičiuliams tarp savęs juk kone viskas patikima.

Vatikanas - tai popiežiaus valdymo, pasaulinės religijos centras. Mūsų ekspedicijos pabaigoje jis bus nebe toks anonimiškas, tas senų bičiulių tamsių ir kraupių sąmokslų lizdas, o neretai -darinys itin netobulos biurokratijos, ganą keistai gyvenančios paraleliai su savo laiku. Čia dirbantys žmonės skiriasi nuo kitų galbūt tik vienu esminiu požymiu: tuo, kad tiki dirbantys tokioje vietoje, kurioje jaučiasi šiek tiek arčiau Dievo nei likusioji žmonijos dalis. Šis tikėjimas - didžiulė pagunda, kuriai  nuolat pasiduoda. Juos traukia kaip tik genius loti. Ne vienam iš jų rusų poetas Borisas Pasternakas taiko į širdį klausdamas: „Ei, jūs tenai, kokiam gi šimtmety gyvenam iš tikrųjų?"

Vatikano sodai - XIII a. pradėtas kurti parkas, kuriame auga
tūkstančiai augalų iš viso pasaulio.

Mūsų supratimu, Vatikanas ir popiežiai yra neatskiriami - gyvi ir mirę. Dažniausiai jie renkami Siksto koplyčioje, galima net sakyti - pažadinami gyventi, pagimdomi, nes kaip išorinį naujo gyvenimo ženklą gauna kitą vardą, reguliariai bent nuo X a. O laidojami jie Šv. Petro bazilikos rūsyje - ten yra daugumos popiežių kapai. Apie tai, ar mūsų susidarytą popiežiaus ir Vatikano neatskiriamumo vaizdinį, kuris, be jokios abejonės, yra teisingas, galima suderinti su istorijos faktais, dar pakalbėsime.

„Depono magistratum - atsisakau pareigų." Viename prieš kelerius metus sukurtame veiksmo filme, kuriame viskas vyksta šiais laikais, vienas ką tik išrinktas Kristaus vietininkas žemėje nusprendžia atsisakyti popiežiaus pareigų, nes jaučia jas nebeatitinkant šių laikų dvasios. Savo romano pabaigoje Žakas Nerinkas (Jacques Neirynck) vaizduoja, kaip vyras, nusiėmęs popiežiaus tiarą, išeina iš Vatikano ramus ir švytėdamas; jo nuomone - tai slogus kalėjimas, gyvų numirėlių antkapinis paminklas. Personažas jaučiasi tarsi atsikratęs slogučio.

1914 m. pasirodė Andrė Žido (Andrė Gide) romanas „Vatikano požemiai", kuriame prancūzų rašytojas ir literatūros Nobelio premijos laureatas pasakoja apie rūsius, kuriuose buvo kalinamas popiežius. Kas vyksta pasaulyje, kalinys sužinodavo tik iš savo prižiūrėtojų.

Siksto koplyčioje vyksta konklava -
naujo popiežiaus rinkimai

Pokalbyje su graikų Stačiatikių bažnyčios patriarchu Bartolomėjumi I popiežius Benediktas XVI 2006 m. lapkričio pabaigoje leido suprasti, kad galima kalbėti apie pontifikato dabartį. Ši lyg tarp kitko pasakyta užuomina, kuri buvo susijusi su iki šiol tebegaliojančiu Katalikų ir Rytų bažnyčių kivirču, bendruosiuose pranešimuose apie popiežiaus lankymąsi Turkijoje liko nepastebėta. Žurnalistai neatkreipė į ją dėmesio iš dalies todėl, kad jiems labiausiai rūpėjo Katalikų bažnyčios ir radikaliųjų islamistų konfliktas, kilęs dėl popiežiaus Rėgensburge pasakytoje kalboje cituotos vėlyvųjų viduramžių Bizantijos imperatoriaus Manuilo II Paleologo ginčijamos minties apie prievartos vaidmenį islame. Kiti puikiausiai suvokė tos citatos sprogstamąją jėgą, bet nenorėjo tapti nereikšmingos ir beveik atsitiktinės žemės nuoslankos, kuri pirmiausia būtų palaidojusi juos pačius, sukėlėjais, nes savo darbe jie buvo priklausomi nuo gerų santykių su Vatikanu. Taigi, kaip dažnai yra buvę žurnalistikos istorijoje, vieni tylėjo todėl, kad nieko nesuprato, kiti - kad suprato per daug.



Kardinolai elektoriai pasirengę darbui. Po maldos kardinolai
elektoriai  užrakinami koplyčioje, neturi jokio ryšio su
aplinka. (Cum clave - lot. k. - po raktu). Paprotys kilęs
viduramžiais, siekiant išvengti valdovų kišimosi

Tai, apie ką popiežius su intelekto žavumu, kurį prancūzai vadina esprit, užsiminė, kaip jokia kita tema iš tikrųjų buvo susijusi su savitarpio supratimu ir tiesiogiai - su Katalikų bažnyčios pamatais. Juk, pasak garsiojo „uolos žodžio" Evangelijoje pagal Matą (Mt 16, 18-19), Jėzus žvejui Simonui kalbėjo: „Tu esi Petras - [uola]; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje." O uola dabar yra Vatikanas ant Vatikano kalvos. Mons vaticanus - viena iš septynių Romos kalvų dešiniajame Tiberio krante.

Nors kurį laiką popiežių rezidencija buvo Lateranas, nors prancūzų karaliai kone ištisam juodam šimtmečiui popiežius buvo parsitempę į Avinjoną - viskas prasidėjo nuo Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Puikiojo, tamplierių budelio, kraupios istorijos, - bet šv. Petro ir kitų Bažnyčios ankstyvojo laikotarpio kankinių kapai liko Vatikane, čia popiežiai nuolat grįždavo. Už viską jie turi būti dėkingi Vatikanui! Be Vatikano nebūtų popiežių.

Beveik nėra kitos temos, kur nuomonės ir pažiūros taip sutaptų, kaip vertinant Vatikaną ir jo valdžią. Ar nebūtų geriau išvis tylėti arba eiti pramintais takais, kitais žodžiais tariant, tik atgaivinti trafaretus apie machinacijas, klastotes ir nutylėtus Jėzaus žodžius, kaip nuolat ir apsukriai buvo praktikuojama? Kai kam joks nusikaltimas nėra grasus, jei tik jis būna įvykdytas Vatikane. Vadinasi, Vatikanas yra nekaltybės tvirtovė? Ne, ir dar kartą ne!

Ašarų kambarys. Čia naujai išrinktas popiežius gauna iš
 anksto parengtus rūbus. Pasirengta kiekvienam atvejui -
 rūbai siuvami kelių dydžių.

Jėzus sako, kad jo karalystė esanti „ne iš šio pasaulio". O popiežiai vis dėlto daugiausia laiko, pastangų ir jėgų skyrė valdžiai pasaulyje įgyti ir tam tikslui nevengė nei pavojingiausių kalnų perėjų, nei klampiausių takų. Kad gautų, ko trokšta, nesidrovėjo ant laužų deginti net nekaltų moterų, jei tik numanė jas keliant pavojų Vatikanui ir popiežiams. Savo mūruose popiežiai apgyvendino, ko gero, pačią nešlovingiausią tyrimų ir cenzūros įstaigą - šventąją inkviziciją.

Ištikimai, kaip ir kryžius, Vatikaną lydi vienas fenomenas - valdžia. Tai yra žemiška valdžia, patvirtinta nuoroda į dangų, į Dievo vietininkystę. Vatikano valdžia, kad ir kaip skirtingai ji reiškėsi, ribojasi su nesuprantamais, užtat juo veiksmingesniais burtais, nes ji pirmiausia remiasi žodžiais, o ne armijomis. Tai, kad ši valdžia gali pasiųsti į žygius ir armijas, istorijoje įrodyta. Ir vis dėlto ji yra kur kas galingesnė: ji darė ir daro poveikį sieloms, o per jas ir kalavijams, valdovams ir valdiniams.

"Skelbiame didžią naujieną - turime popiežių" - pirmasis
 pranešimas apie išrinktą popiežių

Kas tai per valdžia, kuri atrodo esanti ne iš šio pasaulio, bet vis tiek labai sąmoningai tvarkosi žemiškai? Kas slypi Vatikano institucijoje, gaubiamoje paslaptingumo, turinčioje blogą vardą, garsėjančioje machinacijomis, bet tuo pat metu daugiau nei milijardo žmonių laikomoje švenčiausiu dalyku žemėje? Kas apskritai yra Vatikano valdžia? Kuo ji remiasi? Kaip ji buvo taikoma gyvenime? Kokiais atvejais Vatikanas aplaidavo, o kada blizgėjo? Ar visada savo milžinišką valdžią jis naudojo žmonių labui, Dievo garbei, ar tik Dievo funkcionierių savanaudiškumui? Supratus Vatikano valdžios esmę, suvokiama ir kas yra valdžia apskritai.

Vatikanui būdingos dvi ypatybės: iš esmės jį sudaro vyrų kompanija, kurios veiklos pamatas — amžinybė, antra vertus, jis yra katalikų pasaulio valdžios centras. Nors istorijoje ir ne visais laikais taip buvo, bet dvasinis ir bažnytinis centras Vatikanas buvo visuomet. Jau vien tai teikia jam valdžią, nes Vatikano valdžios išskirtinumą sudaro pirmiausia jos dvasiškumas, jos santykis su Romoje mirtimi nubaustais kankiniais Petru ir Pauliumi, o visa kita - antrinis dalykas.



Joks pastatų kompleksas istorijoje nebuvo statomas chaotiškiau, neplaningiau, labiau trokštant valdžios ir prabangos - darant mirtiną tuštybės ir malonumų geismo nuodėmę - nei Vatikanas. Nuostabus dalykas: Vatikano istorija užsifiksavo statybų, net ir vėliausių pokyčių istorijoje. Retai būta atviresnės ir dėl to geriau užmaskuotos paslapties nei Vatikanas. Visa jo istorija, žygdarbiai, taip pat ir nusikaltimai, jo grožybė ir niekšingumas virto akmeniu. Vatikanas plyti priešais mus tarsi atskleista knyga, kurios puslapiai prirašyti daugeliu - taip pat ir slaptų - kalbų. Iššifruoti, kas juose surašyta, - avantiūristiška ir įdomu. Vatikano istoriją būtų galima kurti ir remiantis Šv. Petro bazilikos požemiuose ir koplyčiose esančiais kapais.

Vatikanas - tai istorijos ir istorijų vieta, jo sienos regėjo vis-ką, ką įmanoma regėti, jo durys girdėjo viską, ką įmanoma girdėti, jo grindys ištvėrė viską, ką įmanoma ištverti, - laimę ir godulį, galią ir silpnybę, paleistuvystę ir skaistybę, ištikimybę ir išdavystę, meilę ir neapykantą, šlovę ir neviltį, abejingumą ir rūpesčius. Čia buvo žudomi popiežiai ir rezgami sąmokslai, bet taip pat numatomos gelbėjimo akcijos, slepiami persekiojami žmonės, nepaisoma gresiančio blogio.

Vatikano archyvuose, kurių visi turi slaptus skyrius, o šiuose dar esama slaptų užkaborių, saugoma audringų laikų momentinių atvaizdų, kuriuos galima sudėlioti į vieną išsamesnį paveikslą. Dalis archyvų nėra vieši, kai kuriais sunku naudotis, nes per menkai sutvarkyti. Kita archyvinės medžiagos dalis dingo - ne dėl popiežių ir klerikalų kaltės, o todėl, kad, pavyzdžiui, nukentėjo dėl Napoleono prievartos veiksmų, nes inkvizicijos archyvą jis buvo įsakęs išgabenti į Paryžių. Sis archyvas grįžo toli gražu ne visas. Gal žemaūgio korsikiečio istorikai turėjo sunaikinti bent tuos dokumentus, kurie liudijo gėdingiausius nusikaltimus, prie kurių buvo prisidėję įtakingi prancūzai? Tokių netrūko. Gal norėta sunaikinti dokumentus, kurie pasakojo apie tamplierių persekiojimus, apie įžūlų popiežių grobimą ir pergabenimą į Avinjoną arba vėlesnes valstybės daromas negandas jėzuitų ordinui?

O kaip dėl dabar jau legendiniais tapusių Kumrano tekstų? Ar viename Vatikano archyve, saugomame seno, beveik aklo ir fanatiško archyvaro, tamsioje patalpoje giliai po Vatikanu nėra plieno sienomis apkaustytos spintos, kurioje slepiami nepalankūs tekstai, įrodantys, kad Jėzus nebuvo Dievo sūnus, kad su Marija Magdaliete turėjo vaiką ir pradėjo dinastiją? Kaip dėl inkvizicijos ir popiežės, sėdėjusios, kaip pasakojama, Šv. Petro soste? Kiek raganų Romos inkvizitoriai pasiuntė ant laužų? Tose kraupiose istorijose šiek tiek apgailėtinas - kaip tik todėl į jas ir reikia gilintis - yra tas faktas, kad savo naiviu žvilgsniu į skandalus jos iškreipia tikrąją istoriją, kuri yra ne mažiau jaudinanti, o kartais ir keista. Pramanyti nusikaltimai nuslepia tikrąsias, kur kas didesnes piktadarybes.

Tam, kurį domina tiesa, o ne skandalingos istorijos, Vatikano peripetijų supratimas duos galimybę iš anksto atmesti kai kurias spekuliacijas, nes jos neatitinka Vatikano logikos, o dar mažiau - jo interesų. O savo interesus Vatikanas nuo seno mokėjo tiksliai apibrėžti.

Vatikaną galima suprasti tik remiantis istorija, nes Romos klerui nėra nieko dabartiškesnio už šią istoriją. Paprastai istoriją suvokiame kaip tai, kas yra buvę, o Vatikanui istorija yra ne kas kita, kaip dabartis. Amžinybės požiūriu kiekvienam iš mūsų net ir ilgiausias gyvenimo tarpsnis sutrumpėja iki minimumo, iki epizodo, akimirksnio. Mums šešiasdešimt, septyniasdešimt, aštuoniasdešimt metų yra ilgas laikas, amžinybei - beveik niekas.

Galimas daiktas, kad genius loti Vatikane veikia taip stipriai ir nepaliaujamai todėl, kad amžinybės dribsnis čia yra toks nenatūraliai didelis. Kai žurnalistai kartą paklausė ankstesnįjį Vatikano valstybės sekretorių kardinolą Kasarolį, ar, žlugus socializmui Sovietų Sąjungoje, jis nesibaiminąs ir dėl Vatikano pasaulinės valdžios, tas klausimo visiškai nesuprato. Sovietų Sąjunga išgyvavo septyniasdešimt metų - kas tai yra, palyginti su dviem tūkstančiais Vatikano istorijos metų? Juk Vatikanas išties turįs kitą istorinę perspektyvą, - aiškino jis. Kasarolis parodė didžiulį istorinį šaltakraujiškumą, kuriame galėjai justi įsitikinimą, kad Vatikanas egzistuos iki Paskutiniojo teismo dienos, t. y. iki paruzijos, iki Kristaus grįžimo.



Šveicarų gvardija - Renesanso karų palikimas.
Tad ir nešioja - renesansinius kostiumus, tiesa, kurtus ne
Mikelandželo, kaip skelbia populiarus mitas

Ar jis iš tikrųjų egzistuos iki amžių amžinųjų? Niekas ne-abejoja: Vatikanas įveikė visus istorijos išbandymus, bet ar to užtenka ateičiai? Kokie iššūkiai jau amaluoja laiko horizonte, ar Vatikane pasirengta ateities audroms? Pats laikas atkreipti akis į socialinio klimato kaitą, nors politinėje kasdienybėje to nedaroma. Ar tai reiškia, kad ir Vatikane ši opi problema bus nustumiama ten, kur amžinybės perteklius ištinka mirtingus žmones, kurie vien todėl privalo turėti kitą istorinę perspektyvą?

Jėzus atsižadėdamas laikinumo norėjo laimėti amžinybę. Popiežiai kaip savotiški muitininkai naudojosi amžinybės tranzito erdve, kad įgytų valdžią ten, kur viskas laikina, - žemėje. Šis prieštaravimas egzistuoja iki šios dienos ir jis lemia Vatikano įstaigų veiklą bei veiksmus. Tai susiję su gyvenimu žemėje, patvirtintu dangaus. Kaipgi atrodo toji tranzito erdvė? Pagal kokias taisykles ji veikia? Kaip ji pakišta po Vatikano stogu?

Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat: