Meilės keliu: Žygis žemaitukais į Krokuvą

Kaltenis, Gintaras

Valdovų meilės keliu : žygis žemaitukais į Krokuvą / Gintaras Kaltenis. -Vilnius: Versmė, 2012. - 175 p.

Man patinka truptį pasiutę ir "lengvai kvanktelėję" žmonės, sakoma netgi, kad tai - lietuvių tautos bruožas - daryti dalykus, kurie niekam nėra naudingi, tik "šiaip, įdomu". pristatoma kelionės knyga yra būtent ape tokį žygį - autorius su bendrakeleiviais, užuot sėdę į lėktuvą ar autobusą ir per parą pasiekę Krokuvą, ten pat keliauja senovinu būdu - ant žirgų. Ir ne bet kokių, bet auginamų tik Lietuvoje, minimų kronikose... 

Žygis nusidriekė iš Vilniaus į senąją Lenkijos karalystės sostinę - Krokuvą, keliauta tuo pačiu maršrutu, kaip kad keliauta Žygimanto Augusto laikais.

Skaitymui - ištraukos iš knygos pradžios - palydos iš Vilniaus bei kelionė po beveik lietuvišką kraštą....

Nuotraukos paimtos iš šios grupės, keliavusios į Krokuvą Facebook paskyros

Antrasis žygis - į Krokuvą

 

2010-aisiais, jubiliejiniais Žalgirio mūšio metais, išjoję iš Vytauto Didžiojo gimtųjų Trakų, legendiniu jo keliu pasiekėme Juodąją jūrą ir pagirdėme žirgus sūriu jos vandeniu. Jodami gyvuoju istorijos paveldu - žemaitukais - kirtome Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą. Trumpiau - LDK keliu, nusidriekusiu per kaimus, miestelius, miškus, stepes, įveikėme apie 2000 kilometrų - kėlėmės per upes, plaukėme plaustais, klampojome per pelkes, kopėme į kalnus ir leidomės nuo jų... Taip tarytum prisilietėme prie amžių istorijos, pajutome didesnę atsakomybę už LDK paveldo propagavimą ir išsaugojimą, galiausiai pasinaudojome proga dar kartą parodyti pasauliui žemaitukus.

Palydos - prie Barboros Radvilaitės karsto

 Praėjus metams projekto „2000 kilometrų istorijos" sumanytojas Giedrius Klimkevičius vėl pakvietė raitelius į žygį - šįkart joti Valdovų meilės keliu Vilnius - Krokuva, šiandienos aktualijų fone prisimenant    ir valdovų meilės istoriją, ir abiejų tautų santykius.

Pasak istorikės doc. Raimondos Ragauskienės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija - unikalus atvejis to meto Europoje. XVI amžiuje santuokos iš meilės neegzistavo, o šioms vedyboms prieštaravo ne tik Lenkijos, bet ir dalis Lietuvos didikų. Tačiau paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas šito nepaisė. 1547 metais Vilniuje jis vedė Barborą Radvilaitę. Ji buvo karūnuota Vavelyje 1550 metų gruodžio 7 dieną.

Tačiau sėkmė aplenkė šią karališkąją porą. Po pusės metų, 1551-ųjų gegužės 8 dieną, karalienė Barbora mirė. Vykdant jos valią, palaidota Vilniaus arkikatedroje. Žygimantas Augustas lydėjo mylimos žmonos palaikus iš Krokuvos į Vilnių keliu, einančiu tarp abiejų sostinių (Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius pamečiui turėjo reziduoti Vilniuje ir Krokuvoje). Šį kelią žmonės praminė Meilės keliu.

2011-ųjų vasarą raiteliai, nusprendę įveikti šį kelią po 460 metų, du kartus kirto Lietuvos-Baltarusijos ir Baltarusijos-Lenkijos sienas.  

Jų maršrutas iki Krokuvos driekėsi iš Vilniaus per Rūdninkus, Valkininkus, Eišiškes, Vosyliškes, Mastus, Valkaviską, Podolės Kamenecą, Brestą, Palenkės Januvą, Losicus, Tčebešuvą (Kšeską ir Vežejkas), Lu-kuvą, Stare Zadybius, Kozenicus, Jedlnią, Radomą, Ilžą, Nova Slupią, Laguvą, Višlicą, Prošovicus.

 

Tenka nugalėti visas kliūtis

Baltarusijoje - Volkovyske, prie Lenino paminklo.
Dar tebėra, pasirodo..

 

Kad tikrai bus naujas žygis, mes, raiteliai, sužinojome iki išvykimo likus porai mėnesių. Treniravomės, ruošėme inventorių.

Buvo nuspręsta - tiems raiteliams, kurie dalyvavo žygyje iki Juodosios jūros, ant „karžygio" marškinių šalia logotipo „2000 km istorijos" užklijuoti naująjį - „Meilės žygis", o naujokams - dviem žavioms merginoms Gerdai ir Linai - tik „Meilės žygis". Tai juk teisinga - kuriame žygyje dalyvauji, tokius ženklus ir turi. Čia kaip medaliai! Tačiau dėl apmaudžios klaidos raiteliui Jonui Plūčui atiteko marškiniai tik su vienu ženklu - „Meilės žygis". Juokiausi, kai Jonas, abiejų žygių dalyvis didvyris, man skundėsi, kad kitas raitelis Antanas Narmontas jį vadina „salaga" (kareivių žargonu - naujokas).

Mūsų gražiąja uniforma pasirūpino žemaičiai... Kaip pasakojo Vaidotas Digaitis, uniformos buvo pasiūtos pagal matytas garsiajame lietuvių filme „Herkus Mantas".

-      Tai, - sakau Vaidotui, - jos yra prūsiškos?

-      Ne, tais laikais karinių uniformų neskirstydavo - jos buvo panašios ir žemaičių, ir aukštaičių, ir dzūkų. O lietuviais karžygiai tapdavo tik tada, kai tėvynei būdavo sunku, kai jodavo po viena vėliava.

-      Vadinasi, žygyje mes visi buvom lietuviai? Net ir tu?

-      Taip, - sutiko užkietėjęs žemaitis Vaidotas. - Net ir aš žygyje buvau lietuvis...

Plonesni raitelių marškiniai tunikos buvo pasiūti iš lietuviško lino, o šilti - iš storoko grubaus rusiško palapinėms skirto audeklo. Patikrinom! Ir brezentiniai, ir lininiai rūbai tiko tokiame žygyje - prižiūrint arklius, gulint ant žemės, nesiglamžė, nelabai tepėsi, gerai atlaikė ir lietų, ir vėją, ir saulės kaitrą. Jų modelius sukūrė ir pasiuvo profesionali dizainerė Gražina Kriaunevičienė, Vaidoto Digaičio sesuo. O kepuraites - šalmus nunėrė Laukuvos močiutės ir mokytojos. Garbė joms! 

Ėjo paskutinė savaitė, pirmadienį - žygio pradžia! Buvau ramus - ką čia, tik tūkstantis kilometrų, tik trys savaitės jojimo! O aš juk - pirmojo žygio dalyvis. Tuomet nujojau net du tūkstančius kilometrų! Be to, dabar vasara! O vasarą joti lengviau - reikia mažiau aprangos ir bagažo.

Ketvirtadienio vakaras. Telefono skambutis: „Tavo, Gintarai Kalteni, pasas suplyšęs! Baltarusijos Respublikos konsulinis skyrius atsisako išduoti vizą..."

Laikas ėmė bėgti kur kas greičiau. Penktadienį anksti ryte jau buvau prie Baltarusijos Respublikos ambasados Konsulinio skyriaus vartų. Turiu atsiimti senąjį pasą, gauti naują ir vėl jį čia atvežti. Viską turiu spėti per vieną dieną! Draugai sakė, kad būtų stebuklas, jei spėčiau.



Kelyje

Prie Konsulinio skyriaus nusidriekusi eilė - tektų laukti tris dienas. Pasakiau laukiantiesiems, kad man reikia tik pasiimti pasą. Praleido be eilės. Devintą valandą jau buvau miesto pasų skyriuje. Kad taip skubiai gaučiau pasą, reikia skyriaus viršininko leidimo, o jis - pasitarime... Ilgam! Ėmiau garuoti! Skyriaus tarnautojai nesklandžiai paaiškinau mūsų ekspedicijos svarbą: „Žirgai! Ne šiaip kokie! Žemaitukai! Meilė! Barbora!" Ji mane smalsiai nužvelgė: „Gerai, mokėkite pinigus, fotografuoju, viršininkui pati pateiksiu dokumentus." Nespėjau nė pasidailinti ir - pykšt, išskrido paukščiukas! Prie kiekvieno darbuotojo stalo - fotoaparatūra. „Gintarai Kalteni, atsipalaiduokite, išėjote baisiai!“ ir dar pora paukščiukų – pykšt. „Ačiū!“ – pasakiau suglumęs, nes ekspedicijose ar per susitikimus ne kiekvienam fotografui spėju padėkoti. Atidaviau dokumentus ir pasą man išdavė per tris valandas!

Žygio koordinatorių vadovas Justas Mamontovas maloniai apsiėmė perduoti Baltarusijos Respublikos konsulatui mano naująjį bordinės spalvos pasą (še tai tau, nebetinka „ŽAS" daina „Mano pasas žalias, kur noriu, važiuoju").

Viskas baigėsi gerai.

Žygis iki Juodosios jūros 2010-aisiais padarė įspūdį ir tarptautinei „ilgai jojančių raitelių" gildijai „The Long Riders". Ji visą mūsų komandą ir kiekvieną raitelį asmeniškai įtraukė į savo sąrašus tikraisiais nariais. 1994 metais įkurta pasaulinė gildija vienija raitelius, vyrus ir moteris, be pertraukos įveikusius žirgais daugiau nei tūkstantį mylių (mylia - 1609 metrai). Mūsų dėka Lietuva tapo keturiasdešimt ketvirtąja šios gildijos nare.  

 

Paliekame Vilnių

 

Iš Vilniaus išjojome lyjant. Pylė kaip iš gaisrinės! Tačiau mus šildė jaudulys, patirtas Arkikatedros požemiuose, kur ant karalienės Barboros karsto padėjome baltų lelijų puokštę. Prieš akis stovėjo daugybė žmonių su skėčiais, likusių prie Valdovų rūmų. Ausyse skambėjo Veronikos Povilionienės daina „Aš nujosiu Vilniaus miestan..."

Vytis Aušros vartuose - išsilaikęs
per visus karus ir okupacijas nepaliestas

Prisiminiau Katedros aikštę 1988 metų birželio 24 dieną per Sąjūdžio mitingą, pirmą kartą pilną žmonių su trispalvėmis. Tądien taip pat smarkiai lijo. Šioje aikštėje stovėjo jūra žmonių ir per trispalvės iškėlimo Gedimino pilies bokšte iškilmes tų pačių metų spalio 7 dieną. Nuo tada ši aikštė tapo iškilmių vieta, čia kasmet vyksta daug svarbių renginių.

Mūsų išlydėti atėjo ne tik artimieji, istorikai, raiteliai, bet ir valdžios, visuomenės atstovai. Lygaus kelio mums palinkėjo Užsienio reikalų ministerijos Europos reikalų departamento direktorius Tomas Gulbinas, sostinės vicemeras Romas Adomavičius, nuolatinis mūsų žygių globėjas ir rėmėjas žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius. Jie kalbėjo, kad Meilės kelias ir šiandien gali jungti Vilnių su Krokuva. Istorija stiprina bendrumo jausmą.

Giedrius Klimkevičius, išbučiavęs dukrytę Eleną ir sūnų Mykolą Vėją, išvedė mus, raitelius, per Sereikiškių parką palei Vilnią. Toliau jojome Subačiaus, Liepkalnio gatvėmis link Rūdninkų. Klausiausi ritmingo žemaitukų kanopų kaukšėjimo. Daužėsi širdis, kupina Tėvynės meilės ir tautinio pasididžiavimo - gaivinam Europos istoriją ir kultūrą!

 

Pagirdę žirgus Juodojoje jūroje, ilgai nediskutavome - joti ar nejoti.

- Jojam!

Rengiant raitelių ekspediciją į Vakarus, po Vytauto Didžiojo iškiliausia mums pasirodė Radvilų giminė.

Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė.

Jos brolis Mikalojus Radvila Rudasis, žymiausias XVI a. lietuvių karvedys, Vilniaus vaivada, didysis Lietuvos etmonas, ilgam sustabdęs prie Ūlos upės Ivano Rūsčiojo kariuomenę, ėjusią link Vilniaus. Jis laimėjo svarbų Lietuvai Livonijos karą.



Pamačiusi tokį vaizdą savo miesto aikštėje
tikrai pagalvočiau kad sapne nusikėliau į praeitį

Sūnėnas, brolio Mikalojaus Radvilo Rudojo sūnus Kristupas Radvila, bene vienintelis karo vadas, su kariuomene iš Vakarų persikėlęs per Volgą.

Kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis - LDK kancleris ir Vilniaus vaivada, vienas galingiausių didikų, valstybinius Lietuvos interesus gynęs tvirtai ir nuosekliai. Tik jam mirus buvo įmanoma Liublino unija.

Dar vienas Biržų ir Dubingių šakų kunigaikščių Radvilų giminės atstovas Boguslavas Radvila tvarkėsi Mažojoje Lietuvoje - buvo Prūsijos Kunigaikštystės generalinis gubernatorius. Palaidotas Karaliaučiaus katedroje.

 

Pelesa

 


Žirgai prie Juodosios, žirgai prie Vyslos -
tiesiog protėvių legendų atgaivinimas

Palyginti lengvai kirtę Lietuvos valstybės sieną su Baltarusija (sutikome netgi kelis karininkus iš praėjusio žygio), leidomės Meilės keliu per kaimynų šalį. Žmonės sutikdavo mus maloniai šypsodamiesi, klausdavo, kur jojam, ir nelabai patikėdavo išgirdę atsakymą. Retkarčiais išgirsdavome kalbant lietuviškai, o artėjant prie Pelesos mus jau iš tolo sveikino: „Labas!" „Sveiki!" Žmonės džiaugdavosi netikėtu susitikimu ir iškart pasiguosdavo, kad vis rečiau tenka pasikalbėti lietuviškai. Tose vietose dar yra lietuviškų salų, tačiau jos sparčiai nyksta. 

Prie Vavelio - karalių pilies

Pelesoje, didžiausioje Baltarusijos lietuvių gyvenvietėje, nutarėme pabūti ilgėliau. Pririšę žirgus netoli katalikų Šv. Lino bažnyčios, pasukome į gana išvaizdžius parapijos namus. Jų stogą remontavo vyrų brigada iš Lietuvos. Neradę Pelesos lietuvių susivienijimo „Gimtinė" pirmininko ir mokyklos direktoriaus (moksleivių atostogos), pabendravome su budinčia mokytoja.

Šv. Lino bažnyčia, kaip ir dauguma kitų, sovietų valdymo metais buvo uždaryta, paversta sandėliu. Parapija, atgavusi bažnyčią, ją suremontavo, vėliau buvo pastatyti parapijos namai, kuriuose atidaryta privati bendrojo lavinimo vidurinė mokykla lietuvių mokomąja kalba, bendrabutis, biblioteka ir etnografinis muziejus. Džiugu, kad prie to prisidėjo ir Lietuvos valstybė.

 Iš istorijos žinau, kad ginkluoti Pelesos apylinkių vyrai pastojo kelią generolui Lucjanui Želigowskiui, žygiavusiam su kariauna į Vilnių. Žmonės ir vėliau priešinosi nutautinimui, sovietiniais metais rašė skundus Nikitai Chruščiovui, vežė šimtus parašų į Minską, Vilnių, Maskvą, kad būtų grąžinta bažnyčia ir lietuviška mokykla.

Prisiminėme iš Pelesos apylinkių kilusį šviesaus atminimo žurnalistą Izidorių Šimelionį, kitus pelesiečius, besidarbuojančius Vilniuje.

Prasidėjus Atgimimui Marija Kruopienė savo kieme Pelesoje, kur buvo nušautas jos vyras Lietuvos partizanas Juozas Kruopis-Krūmelis, ant stiebo iškėlė trispalvę. Ji plevėsavo dieną ir naktį iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo Vilniuje. Trispalvę ji ir dabar iškelia per šventes.

Nutariau nueiti pažiūrėti mūsų žirgų, besiganančių gyvenvietės pievoje. Prie Vytauto Didžiojo ąžuolinio paminklo, pastatyto pernai Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms, su manimi maloniai pasisveikino pagyvenęs vyriškis. Prisistatė tuteišu (atseit - vietiniu).

-      Kokie čia žirgai? - paklausė jis.   

-      Žemaitukai.

-      Aha! Mes taip pat turime žirgą savo herbe – Pahonią! Nustebau dėl tokio staigaus minties posūkio. Mūsų Vytis gudiškai?

Pabandžiau pakalbinti:

-      Išties tai yra seni baltiški žodžiai Pagaunė, Vaikymas. Lenkai sako Pogon. Bet Lietuvos Respublikos herbe - Vytis. Raitelis, iškėlęs kalaviją.

Vyras dar labiau nustebo:

-      Mes jums padėjome kovoti dėl nepriklausomybės! Savo vėliavą - baltą, raudoną, baltą - vežėmės į Sąjūdžio mitingus Vilniuje. Raitelis ant Aušros vartų buvo ir mūsų viltis!

Ką čia bepasakysi... Paveldas bendras dar iš LDK laikų, bet mūsų kaimynai susiduria su prieštaringais tapatybės modeliais. Pernai keliaudami per Baltarusiją girdėjome visokių kalbų. Sutikdavo mus draugiškai, bet išsikalbėjus paaiškėdavo, kad neva jie yra litvinai, tikrieji LDK paveldėtojai, o ne mes. Mes, pasak jų, esame žemaičiai. Turbūt todėl, kad jojome žemaitukais...

Sutikimas, vertas žygio

Grįžęs namo puoliau vartyti enciklopedijas. Pasirodo, iš tikrųjų pirmasis narsų raitelį, persekiojantį priešą, herbe panaudojo didysis kunigaikštis Narimantas. Po jo mirties sostą ir herbą paveldėjo jo brolis Algirdas. O Augustas Žygimantas (vėl jis!) leido lietuviams pasirinkti, kaip vadinti šį raitelį herbe. Buvo pasiūlyti du žemaitiškos kilmės pavadinimai - waykitoias (vaikytojas) ir waykimas (vaikymas).

Tik XIX a. viduryje Simonas Daukantas pasiūlė vyčiu pavadinti tik herbe pavaizduotą riterį. Vytį, kaip herbo pavadinimą, vietoj Pagaunės pradėjo vartoti Mikalojus Akelaitis 1884 m. Iki XIX a. pabaigos Vytis buvo visuotinis herbo pavadinimas, tačiau kilo nesutarimų dėl žodžio kirčiavimo - pirmąjį ar antrąjį skiemenį kirčiuoti. Tik 1930-aisiais buvo sutarta kirčiuoti pirmąjį skiemenį.

Rusai mūsų Vytį vartoja kaip savo žodį vytiaz, o skandinavai - kaip vikingus... Tegul, negaila!

Mūsų herbe Vytis, kaip ir pavaizduotas ant Aušros vartų, joja į kairę... Į Vakarus?

Žurnalistas Vytautas Žeimantas rašė: „Panašiai ir su laisvės siekiu. Lietuviai Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Netrukus, kovo 25 d., buvo paskelbta Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybė. Tačiau šiuos planus sužlugdė Sovietų Rusijos ir atsikūrusios Lenkijos ekspansija. Rytinę Baltarusijos dalį užėmė Raudonoji armija, vakarinę dalį ir Vilniaus kraštą okupavo Lenkija..."              

Liko vienu mažiau...