Undinėlė, panelė Smila ir kiti Danijos gyventojai

Balandį  visas Panevėžys, kaip Lietuvos kultūros sostinė turėtų nukeliauti į Daniją. Ko ten? O čia jau pasirinktinai... Vaikai tikriausiai keliautų į Legolendą arba kurį nors Hanso Kristiano Anderseno muziejų. Istorijos mėgėjai - pažiūrėti šalies, kur gyvena pačių pirmųjų vikingų palikuonys. Pedagogai - pasisemti naujų profesinių idėjų, nes Lietuvoje labai populiarios danų idėjos šioje srityje. Visi paniurėliai ir nelaimingi - į miestelį, kuris vadinamas vienu iš keturių laimingiausių pasaulio miestų. Ar reikia daugiau krypčių? Literatūra. Lietuvoje danų literatūra ne pati populiariausia. Be Anderseno pasakų, žinoma. Šio rašytojo sėkmė - nepakartojama. Galbūt jo asmenybė - tas pradas, kuris taip pažadino danus rūpintis vaikų gerove?

  

 









Peter Hoeg (g. 1957)

Skaitymui pasirinkome žinomą rašytoją - Peter Hoeg (g. 1957), kuris įvardijamas vienu ekstravagantiškiausių šiuolaikinių rašytojų. Prieš pradėdamas rašyti Hoegas dirbo baleto šokėju, jūrininku, aktoriumi, tad šią gausią patirtį jis panaudoja savo kūryboje. Peteris  Hoegas turi reputaciją kūrėjo, kuriems labai sunku įvardinti literatūros stilių, kritikai sako, kad jo darbai labai skirtingi stilistiškai, atskiri kūriniai ženklinami kaip turintys post modenizmo, gotikos, magiškojo realizmo žymių.

Peteris Hoegas yra laimėjęs Danų literatūros prizą "Aukso laurai" taip pat Danų kritikų literatūros premiją.   

Skaitome.

  

Peter Høeg. Dramblių prižiūrėtojų vaikai : romanas /  iš danų kalbos vertė Rūta Poškutė-Andreikienė. - Vilnius : Tyto alba, 2012 . - 413 p.

 

Aš radau duris, vedančias iš kalėjimo į laisvę, ir rašau tam, kad jas parodyčiau jums.

Galbūt pasakysite, kažin kiek jau tos laisvės jis gali norėti, gimęs Fino saloje, kuri vadinama Danijos Gran Kanarija, ir dar pastoriaus namuose, kuriuose dvylika kambarių ir kiemas didumo sulig parku. Turėdamas tėtį, mamą, vyresnę seserį ir brolį, ir senelius, ir prosenelę, ir šunį, kurie tiktų reklamuoti ką nors brangaus, bet visai šeimai labai naudinga.

Ir nors aš, žiūrėdamas į savo atvaizdą veidrodyje, matau ne kažin kiek, nes iš Fino mokyklos septintokų esu priešpaskutinis pagal ūgį, ir dar prie liaunesnių, vis tiek nemažai vyresnių ir stambesnių žaidėjų Fino stadione lieka tik žiūrėti, kai sklendžiu pro šalį kaip banglentininkas vėjui ant keteros, ir jausti šiaušiantis plaukus, kai smūgiuoju nuodingąja dešine.

Galbūt sakysite, tai ko jis dar skundžiasi, o kaip, jo manymu, gyvena kiti keturiolikmečiai berniukai, o aš turiu du atsakymus.

Danija įsikūrusi salose ir pusiasalyje, tad jūra - visad šalia.
Argi keista, kad danai - pirmieji vikingai?

Pirmas - taip, jūs teisūs, neturėčiau skųstis. Tačiau kai tėtis su mama dingo ir tapo labai keblu viską paaiškinti, pastebėjau, kad kai ką buvau pamiršęs. Buvau pamiršęs, kol dar buvo šviesu, išsiaiškinti, kuo galėčiau kliautis, kai pradeda temti.

Antras atsakymas - sudėtingasis. Apsidairykit aplinkui: kiek žmonių yra iš tikrųjų laimingi? Netgi kai turi tėtį su maserati ir mamą su audinės kailiniais - o taip vienu metu pastoriaus namuose ir buvo, - kiek iš tikrųjų yra tokių, kurie turėtų dėl ko šaukti „valio"? Tai argi nekyla klausimas, kas gali išlaisvinti žmogų?

 Dabar galbūt pasakysite, kad pasaulyje kiek tik akys užmato pilna žmonių, pasirengusių pasakyti, kur tau eiti ir kaip elgtis, o aš tik dar vienas iš jų; viena vertus, jūs teisūs, kita vertus, šis atvejis kitoks.

Jei būtumėt girdėję mano tėvą sakant pamokslą Fino bažnyčioje prieš jam dingstant, būtumėt girdėję jį kalbant, kad Jėzus yra kelias, ir patikėkit - mano tėvas gali tą pasakyti taip gražiai ir taip paprastai, tarsi kalbėtų apie taką, vedantį į sodą, ir mes visi po akimirkos jau, rodos, leidžiamės tuo taku.

Jei būtumėt per pamaldas sėdėję ant taburetės šalia vargonų, kuriais grojo mano mama, ir paskui būtumėt dar trumpam pasilikę, ji būtų papasakojusi, kad muzika yra ateitis, o ji groja ir apie tai kalba taip, kad jums iškart būtų kilęs noras užsisakyti pirmąsias fortepijono pamokas ir nusipirkti fortepijoną už savo vaiko gyvybės draudimo išmoką.

Jei po pamaldų būtumėt užsukę į pastoriaus namus kavos vieną iš tų dienų, kai pas mus svečiuodavosi mano mylimiausias dėdė Jonas, kuris medžioja lokius Mongolijoje, savo namų prieškambaryje laiko lokio iškamšą ir vadovauja profesinei sąjungai, tai būtumėt išgirdę jo ne trumpesnį nei dvidešimties minučių monologą apie tai, kad iš tikrųjų kamštį iš butelio išmuša tik fizinis pasitikėjimas savimi ir gebėjimas sutelkti darbininkų klasę, ir tai jis sako ne tam, kad paerzintų mano tėtį, - jis tuo visiškai rimtai tiki.

Jei paklaustumėt mano klasės draugų, jie pasakytų, kad tikrasis gyvenimas prasideda baigus devynias, nes tada dauguma Fino salos vaikų palieka namus ir išvažiuoja toliau mokytis į pensioną arba į profesinę mokyklą Greno mieste.  

Grenlandija - didžiausia pasaulio sala, oficialiai - Amerikos
žemyne. Lygiai taip oficialiai yra Danijos Karalystės dalimi,
kaip autonominis vienetas. beje, ši sala - vienintelė šalis, išėjusi
iš Europos sąjungos

Galiausiai, jei pažvelgtumėt iš „Didžiojo kalno", o tai yra narkomanų reabilitacijos centras iškart į vakarus nuo Fino miesto, ir paklaustumėt visiškai atvirai, akis į akį, klientų, kurie visi iki vieno buvo narkomanai nesulaukę šešiolikos, jie pasakytų, kad nors dabar jau yra švarūs ir be galo dėkingi už gydymą ir nekantrauja pradėti naują gyvenimą, vis dėlto nieko nė iš tolo panašaus į ilgą ir švelnią reabilitaciją nesitikėkit, kai esate rūkę opiumą arba vartoję heroiną.

Ir patikėkit manimi: esu įsitikinęs - visi tie žmonės teisūs, netgi „Didžiojo kalno" klientai.

Šito išmokau iš savo vyresnės sesers Tiltės. Vienas iš jos talentų yra gebėjimas vienu metu galvoti, kad visi žmonės teisūs, ir kartu būti visiškai įsitikinusiai, jog ji vienintelė iš tikrai didelio būrio supranta, apie ką kalbama.

Visi mano išvardyti žmonės, visi jie rodo duris į savo mėgstamiausią kambarį, tame kambaryje laukia Jėzus arba Šuberto dainos, arba valstybinis baigiamasis egzaminas po devynių klasių, arba lokio iškamša, arba nuolatinis darbas, arba pagiriamasis pliaukšt per sėdimąją, ir, žinoma, daugelis šių kambarių yra tiesiog pasakiški.

Tačiau kol esi kambaryje, tol esi viduje, o jeigu esi viduje, esi įkalintas.

Durys, kurias pamėginsiu jums parodyti, yra kitokios. Jos veda ne į kokią nors naują uždarą erdvę. Jos veda iš pastato.

Ne aš tas duris radau, nesu toks pasitikintis savimi, tai mano vyresnė sesuo Tilte jas rado.

Buvau šalia, kai tai atsitiko, prieš dvejus metus, prieš pat pirmąjį tėčio ir mamos dingimą; man buvo dvylika, Tiltei keturiolika, ir nors viską prisimenu taip aiškiai, lyg tai būtų įvykę vakar, nežinojau, kad ji pastebėjo būtent tas duris.

Pas mus kaip tik viešėjo prosenelė, ji virė sriubą iš pasukų.

Kai prosenelė verda tą sriubą, ji stovi ant dviejų taburečių, sustatytų viena ant kitos, kad pasiektų maišyti puodą. Taip yra todėl, kad ji gimė maža, o paskui jos stuburas buvo dar šešiskart susmukęs, ir ji liko tokia kuprota, kad reikėtų apdairiai rinktis fotografavimo kampą, jeigu jau tektų ją fotografuoti tai šeimos reklamai, apie kurią anksčiau užsiminiau, nes kupra didumo sulig skėčių stovu.

Farerų salos - irgi Danijos Karalystės dalis. Irgi su plačia
autonomija.

Užtat daugelis tų, kurie buvo sutikę mano prosenelę, mano, kad jei Jėzus vėl pasirodytų, visai galimas daiktas, pasirodytų kaip devyniasdešimt trejų moterėlė, nes apie prosenelę galėtum pasakyti - tobulai gera. Tai reiškia, kad jos širdis tokia didelė, jog vietos ten užtenka visiems, netgi tokiems tipams kaip Kajus Molesteris ir Fino mokyklai vadovaujantis ministerijos atstovas Aleksandras Bisteris Finkeblodas, kurį norint mylėti, reikėtų būti jo motina, ir netgi to tikriausiai negana, nes kartą mačiau jį pasitinkant savo mamą prie kelto, ir atrodė, kad netgi jai tai pernelyg sunkus išbandymas.

Vis dėlto nereikėtų dėl mūsų prosenelės apsirikti. Žmogus neišgyvena devyniasdešimt trejų, ir nepergyvena savo vaikų, ir neatlaiko šešių stuburo susmukimų ir Antrojo pasaulinio, ir neprisimena Pirmojo pabaigos, jeigu jo nevaro į priekį kas nors ypatinga. Pasakyčiau taip - jei prosenelė būtų automobilis, jo kėbulas būtų besubyrantis. Bet variklis dirbtų taip, tarsi būtų ką tik iš gamyklos.

Kalbant apie žodžius, tai prosenelė gana santūri, ji dalija žodžius kaip saldainius, tarsi nedaug jų turėtų, gal taip ir yra, kai tau devyniasdešimt treji.

Tad kai ji staiga, nepasukdama galvos, ištaria: „Noriu kai ką jums pasakyti", mes visi nuščiūvam.

„Mes" - tai mano tėvai, mano vyresnysis brolis Hansas, Tilte, aš ir mūsų šuo, Baskeris Trečiasis, foksterjeras, taip pavadintas pagal knygą apie Baskervilių šunį, o Trečiasis dėl to, kad yra jau trečias šios veislės šuo mūsų namuose per Tiltės gyvenimą; ji reikalavo, kad kaskart, kai nugaišdavo šuo ir įsigydavome naują, jo vardas būtų tas pats, tik pridėtas eilės numeris. Kiekvieną kartą pasakydama šuns vardą žmonėms, kuriems anksčiau nebuvo nusišypsojusi laimė su mumis susipažinti, Tilte priduria ir numerį. Tada žmonės nežymiai krūpteli, galbūt dėl to, kad vardas primena kitus šunis, nugaišusius prieš Baskerį, ir aš manau, kad kaip tik dėl to Tilte ir reikalavo tokio vardo, nes ją visada domino mirtis - labiau nei šiaip jau domina vaikus.

Kai norėdama ką nors pasakyti prosenelė atsisėda į vežimėlį, Tilte užsikvempia ant virtuvės stalo pakeldama kojas nuo grindų, kad prosenelė galėtų įvažiuoti po ja. Tiltei visada reikia sėdėti prosenelei ant kelių, kai ši nori ką nors pasakyti, tačiau prosenelė dabar silpnesnė, o Tilte sunkesnė, taigi dabar jos tai daro šitaip: Tilte pasikelia, o pasaulis įsitaiso po ja, tada ji susiraito prosenelei ant kelių, o prosenelė dabar jau mažesnė už Tilte.

- Mano tėvai, - pasakoja prosenelė, - jūsų proproseneliai, nebuvo labai jauni, kai susituokė, jiems buvo apie keturiasdešimt. Vis tiek jie susilaukė septynių vaikų. Buvo ką tik susilaukę septintojo, kai mirė mano mamos brolis su žmona, mano dėdė ir teta, jie abudu užsikrėtė ispaniškuoju gripu ir mirė beveik tuo pačiu metu. Jie paliko dvylika vaikų. Mano tėvas išvažiavo į laidotuves Nordhaune. Po laidotuvių turėjo įvykti pasitarimas ir po jo visa giminė turėjo pasidalyti tuos dvylika vaikų, taip darydavo anais laikais, beveik prieš devyniasdešimt metų - svarbiausia buvo išgyventi. Kelionė kinkiniu nuo Fino iki Nordhauno truko dvi valandas, tėvas grįžo tik vakare. Įėjo į virtuvę, kur žmona stovėjo prie viryklės, ir pasakė:

-        Aš pasiėmiau juos visus.

Mano mama džiaugsmingai pakėlė akis:

Danams vaikai labai svarbu. Tad Jūsų paslaugoms ne tik
žaidimai "Lego", bet ir nuotykių parkas tuo pačiu pavadinimu.

-        Ačiū, Andersai, už pasitikėjimą.

Kai prosenelė baigė kalbėti, virtuvėje tvyrojo tyla. Nežinau, kiek laiko ji truko, nes laikas buvo sustojęs, pernelyg daug reikėjo suprasti, kad galėtum galvoti, veikiausiai tiesiog pasidavėme. Reikėjo suprasti, kas dėjosi prosenelės tėvo galvoje, kai jis per laidotuves pamatė tuos dvylika vaikų ir jam sąžinė neleido jų išskirti. O labiausiai reikėjo suprasti jo žmoną, kai jis grįžęs ištarė: „Aš juos pasiėmiau visus." Nė sekundės abejonių, jokio verksmo vien nuo minties, kad dabar bus ne tik savi septyni vaikai, jau vien tai gali atrodyti gana blogai, kai pagalvoji apie mus tris pastoriaus namuose, o namuose du tualetai ir, be to, vienas svečiams, o čia dabar staiga devyniolika vaikų.

Kažkurią akimirką, kai tyla jau buvo užtrukusi nežinia kiek laiko, Tilte prabyla:

-        Ir aš norėčiau tokia būti!

Mums visiems atrodė, kad suprantame, ką ji nori pasakyti, ir tam tikra prasme taip ir buvo. Manėme, kad ji norėtų būti tokia kaip tas tėvas, arba kaip ta mama, ar kaip jie abudu, ir sugebėti auginti devyniolika vaikų, jeigu jau reikia.

Ir teisingai, ji tai turėjo minty. Bet ji taip pat turėjo minty ir ką kita.

Prieš prabildama, kol tęsėsi ta ilga tyla, Tilte aptiko duris. Arba bent jau įsitikino, kad jos yra.

O dabar kai ko jūsų paklausiu. Paklausiu, ar iš savo gyvenimo prisimenate akimirkų, kai buvote tikrai laimingi. Ne šiaip sau džiaugėtės. Ar buvote patenkinti. Bet buvote tokie laimingi, kad tai buvo visiškai, šimtu procentų, tobula. Jei neprisimenate nors vienos tokios akimirkos, nėra labai gerai, bet tuomet dar svarbiau, kad mano žodžiai jus pasiektų. Jei prisimenate nors vieną, o dar geriau keletą, paprašysiu apie tas akimirkas pagalvoti. Tai svarbu. Nes kaip tik tokiomis akimirkomis durys pradeda vertis.

Papasakosiu apie porą savo akimirkų. Jos niekuo neypatingos. Aš apie jas papasakosiu tam, kad jums būtų lengviau susirasti tokių savo gyvenime.

Tokia akimirka buvo, kai mane pirmą kartą išrinko į Fino salos Visų žvaigždžių komandą, kuri liepą žais su žemyninės dalies komanda. Sąrašą skaitė pagrindinės sudėties komandos treneris, kurį mes vadiname Fakyru, nes jis plikas ir laibas kaip šepetėlis pypkei valyti, ir dar dėl to, kad jo nuotaika ištisus metus tokia, tarsi būtų ką tik permiegojęs ant stiklo šukių.

Dar niekada nebuvo išrinktas nė vienas jaunesnis nei penkiolikos, todėl išgirdęs garsiai tariamą savo vardą buvau užkluptas netikėtai.

Trumputę akimirką buvo net sunku pasakyti, kur esu - ar ne savo kūne, ar savo kūne, ar abiejose vietose vienu metu.

Kita akimirka buvo tada, kai Kone paklausė, ar mes būsime pora. Ne ji pati paklausė, ji atsiuntė vieną iš savo freilinų, Sonją. Ėjau namo iš mokyklos, Sonja prisigretino: „Kone liepė paklausti, ar judu būsit pora."

Trumpą akimirką jautiesi taip, tarsi kažkas būtų ištraukęs kamštį iš dugno, nesupranti, ar sklendi, ar stovi ant žemės. Jausmas, kad sklendi, nėra išsigalvojimas - visas apčiuopiamas pasaulis staiga pasidaro kitoks.  

Nyhavn - arba "Naujasis uostas" - uostas ir
pramogų vieta kanale Kopenhagoje

Buvo dar vienas nutikimas su Kone, iš tų laikų, kai mums tebuvo maždaug šešeri ir kartu lankėme darželį. Visame Fino mieste iš viso tėra trys šimtai vaikų ir tik viena mokykla ir vienas vaikų darželis, taigi mes visi lankėme tą patį darželį ir tą pačią mokyklą.

Darželis buvo gavęs kelias milžiniškas medines alaus statines iš Fino alaus daryklos. Tas statines jie pakėlė ant rąstigalių, sudėjo jose grindis, išpjovė nedideles dureles ir langelius, ir jos buvo naudojamos kaip žaidimų nameliai. Vienoje iš tų statinių aš paklausiau Konės, ar ji galėtų prieš mane nusirengti.

Galbūt nustebsite, kaip išdrįsau, nes atrodau pernelyg drovus paklausti kelio iki bandelinės, aš ir pats turiu pasakyti, kad tai buvo vienas iš tų kartų, kai pats nusistebėjau.

Tačiau jei kada nors sutiksite Kone, suprasite, kad yra moterų, kurios įkvepia vyrus neįprasčiausiems poelgiams, nors joms dar tik šešeri.

Ji nieko neatsakė. Tiesiog iš lėto pradėjo nusirenginėti. Nusirengusi visiškai nuoga ji iškėlė rankas ir ėmė lėtai lėtai priešais mane suktis. Mačiau trumpučius šviesius pūkelius ant jos odos, aplink mus buvo statinė, apvali kaip laivas ar kaip bažnyčia, ir viso to alaus, kuris per šimtą metų buvo įsigėręs į medį, kvapas. Ir aš pajutau, jog tai, kas vyksta tarp Konės ir manęs, yra kažkaip susiję su visu likusiu pasauliu.

Paskutinė akimirka - pati ramiausia. Aš mažiukas, gal kokių trejų, nes pas mus ką tik atsiradęs Baskeris Antrasis, jis įsiropštęs į tėvų lovą, kurioje ir aš miegodavau. Aš nušliuožiu nuo lovos ant grindų ir pastūmiu dvivėres įstiklintas duris, vedančias į sodą. Manau, galėjo būti ankstyvas ruduo, saulė žemai, o žolė šalta kaip ledas ir degina pėdas. Tarp medžių driekiasi didžiuliai voratinkliai, juose kaip milijonas mažulyčių deimantų kyburiuoja rasos lašeliai, atspindintys vieni kitus. Labai ankstyvas metas, ir rytas toks giedras ir skaidrus, ir neprilygstamas, tarsi iki jo nėra buvę jokio ryto, ir net nereikia jokio kito, šito kopijos, nes šis rytas - amžinas.  

Tą akimirką pasaulis visiškai tobulas. Nėra nieko, ką reikėtų padaryti, o ir nėra kam, nes žmonių čia nėra, netgi manęs nėra, viską užtvindęs džiaugsmas. Visa tai trunka labai trumpai, ir baigiasi.

Kronborgo pilis - viena iš daugelio Danijoje.
Ji - šiaurės rytų Zelandijos (Danijos dalies,
nepainioti su Naująja Zelandija) Renesanso paminklas. 
Labiausiai žinoma dėl  to, kad Šekspyras čia įkurdino
"Hamletą"

Žinau, kad jūsų gyvenime irgi yra buvę tokių akimirkų. Ne tokių pačių, bet panašių.

Noriu, kad pastebėtumėte tas sekundes, kol dar nesuvoki, kokia ypatinga yra situacija, ir dar nesi pradėjęs galvoti.

Nes kai tik ateina mintys, vėl grįžti atgal į narvą.

Kai kas tame kalėjime, apie kurį kalbu, labai niūru. Jis pastatytas ne vien iš akmenų ir betono, ir grotų ant langų.

Jeigu taip būtų, būtų paprasčiau. Jei būtume įkalinti įpras-tai, jau būtume radę kokią nors išeitį, netgi tokie nedrąsūs tipai kaip aš su jumis. Būtume iš Greno ar Orhuso susiveikę porą šimtų gramų tų rausvų miltelių, kuriuos naudoja lėktuvų modelių reaktyviniuose varikliuose, kai Fino saloje švenčiama Didžioji aitvarų ir sklandytuvų diena. Tikrai būtume susiradę ir nerūdijančio plieno vamzdelį su sriegiais galuose, ir porą sraigtelių, būtume išsigręžę vamzdelyje nedidelę skylutę, pripildę vamzdelį tų miltelių ir įkišę dagtį nuo naujametinio fejerverko, ir būtume išsprogdinę tokią kaip reikiant skylę sienoje, o tada jau tiek mus ir tematei.

Bet to nepakaktų. Nes tas kalėjimas, apie kurį kalbu, yra mūsų visų su jumis gyvenimas ir tai, kaip mes tą gyvenimą gyvename; tas kalėjimas sumūrytas ne vien iš akmens, jis padarytas ir iš žodžių bei minčių. Ir mes patys nuolat jį atstatome ir prižiūrime - tai ir yra blogiausia.

 Pavyzdžiui, ir tą kartą, kai Sonja manęs paklausė atsiųsta Konės. Pirmajai sekundei praėjus, kai šokas buvo ką tik pakeitęs visą pasaulį, jis vėl sugrįžo. Nes pradedi galvoti: „Ar tikrai, ar gali būti, kad draugauti ji nori su manim, gal yra koks kitas Peteris? Ir kodėl būtent aš? Ir jeigu tikrai aš, tai ar aš jai tikrai tinku? Ir kažin kiek viskas truks? Ir net jeigu truks ilgai, o tuo aš tikiu ir to tikiuosi, tai juk vis tiek kada nors baigsis, ar ne?"

„Ir gyveno jie ilgai ir laimingai iki amžiaus galo."

Šitokia pabaiga manęs niekada netenkino.

Pasakas prieš miegą Tiltei, man ir Baskeriui skaitydavo tėtis. Kai pasaka baigdavosi žodžiais „ir gyveno jie laimingai iki amžiaus galo", man visada pasidarydavo neramu, tik negalėdavau to paaiškinti.

Tinkamus žodžius rado Tilte. Kartą - jai tada buvo ne daugiau kaip septyneri - ji ištarė:

-        O ką reiškia „iki amžiaus galo"?

-        Tai reiškia iki mirties, - atsakė tėtis. Tada Tilte paklausė:

-        Ar jie mirė oriai? Tėtis patylėjo. Ir atsakė:

-        Apie tai nieko nerašo. Tilte vėl paklausė:

-        O kas po to?



Aarhus miesto centras - muziejus po atviru dangumi.
 Miestas pradėtas minėti 948 metais, kaip vyskupijos
centras. O iki to buvo vikingų gyvenvietė.
O svarbiausia - tai vienas iš 4 laimingiausių pasaulio miestų.



Aš tai žinau, iš kur Tilte pasigavo tą orią mirtį. Iš Bermudos Svartbag Janson, kuri Fino saloje yra ir akušerė, ir laidojimo namų savininkė, o taip yra todėl, kad sala mažytė ir daugelis užsiima keliais dalykais iškart, kaip, pavyzdžiui, mama - ji ir vargonininkė, ir bažnytininke, ir traktorių aikštelės konsultantė.

Tilte dažnai bendraudavo su Bermuda ir padėdavo jai paguldyti lavonus į karstą. Jos ir tas posakis.

 Tačiau tai vis tiek nepaaiškina visko. Patys pagalvokite. Sėdi su septynmete mergaite ir klausaisi pasakos, o tos pabaigos, na, kad jie gyveno laimingai iki amžiaus galo, esmė yra ta, kad tai turėtų būti laiminga pabaiga ir vaikučiai turėtų būti gerai nusiteikę prieš miegą ir apsidairę įsitikintų, kad jų tėvelis ir mamytė, jie patys ir šuniukas taip pat laimingi gyvens iki amžiaus galo, o tai bus taip negreitai, kad netgi galėtum pasakyti „amžinai". Ir štai septynmetė mergaitė, Tilte, ima ir paklausia, ar jie numirė oriai.

Kai Tilte šitaip paklausė, aš supratau, kodėl manęs niekad nenuramindavo tokia pabaiga. Aš negalėjau, o gal nedrįsau galvoti kaip Tilte. Bet aš tarsi jaučiau. Galimas daiktas, jog jie gyvena laimingai. Bet kas tada, kai priartėjam prie pabaigos, prie amžiaus galo?

Ten jau tikriausiai nebe taip šaunu.

Dabar papasakosiu, kas mums atsitiko. Iš tikrųjų ne tam, kad papasakočiau apie mus. Tam, kad pats pamėginčiau prisiminti, kada durys atsidarė, ir kad jas parodyčiau jums.

Danija, kaip ir kaimyninės šiaurės šalys - monarchija.
Karalienė Margaretė (Margrethe) - centr, languota suknia.
Sosto įpėdinis princas Frederikas - stovi antras iš kairės. Po jo į sostą
ateis princas Christianas - sėdi greta močiutės karalienės
 (žaliais marškinėliais)

Negaliu padėti jums pro tas duris išeiti, nes aš ir pats pro jas, tiesą sakant, nebuvau išėjęs. Bet jeigu mes su jumis tas duris rastume ir būtume pakankamai daug kartų priešais jas stovėję, aš žinau, kad vieną dieną mes kartu išeitume į laisvę.

Niekada ne vėlu turėti laimingą vaikystę.

Tai mudu su Tilte perskaitėme bibliotekoje, man tas sakinys visada patiko. Tačiau nereikia apie jį mąstyti. Pradėjęs mąstyti sustosi. Tuomet pasakysi, kad tai juk neturi prasmės, juk vaikystė jau pasibaigusi, o tai, kas baigta, jau yra kaip yra, ką nors pakeisti jau per vėlu.

Užuot galvojus, reikia tiesiog įsileisti tuos žodžius: niekada ne vėlu turėti laimingą vaikystę.

Manau, kad tai tiesa. Tik kartais gali būti sunku.

Tačiau Tilte sako, kad sunkumų nėra, yra tik įdomūs iššūkiai.

Norėčiau pasakyti, kad su vienu iš įdomiųjų iššūkių, pasitaikiusių siekiant turėti laimingą vaikystę, susidūrėme Didįjį penktadienį Blogordo aikštėje, Kopenhagoje.

Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat:

 

Danų literatūra bibliotekoje:


Adler-Olsen, Jussi Moteris narve / iš anglų kalbos vertė Vaiva Lešinskaitė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2013]. - 456 p.
Bang, Hermann Joachim  Prie kelio ; Tinė / iš danų kalbos vertė L. Petravičius. - Vilnius : Vaga, 1978. - 287 p.
Birkegaard, Mikkel Šešėlių biblioteka / iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė. - Vilnius : Metodika, 2011. - 359 p.
Blixen, Karen Iš Afrikos / Karen Blixen ; iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. - [Vilnius] : Lietuvos rytas ; Madrid : Mediasat Group, [2006]. - ("Lietuvos ryto" kolekcija)
Braneris, Hansas Kristianas  Žaislai : romanas apie vieną firmą / iš danų k. vertė Zita Marys. - Vilnius : Vaga, 1984. - 253 p.
Danų novelės / sudarė Zita Marys ; vertė Danutė Krištopaitė … [et al.]. - Vilnius : Vaga, 1987. - 438 p.
Grøndahl, Jens Christian  Luka : romanas / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2004 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 333 p. (XX amžiaus aukso fondas)
Grøndahl, Jens Christian  Spalio tylėjimas : romanas /  iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2002 (Kaunas : Spindulys). - 237 p.
Grøndahl, Jens Christian Keturios kovo dienos / iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, 2013. - 375 p.
Grøndahl, Jens Christian Kitokia šviesa : romanas / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2006 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 279 p.
Grøndahl, Jens Christian Spalio tylėjimas / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2013 (Vilnius : Spauda). - 238 p.
Hall, Martin Paskutinis romantikas : romanas / iš danų kalbos vertė Rūta Poškutė-Andreikienė. - Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 395 p.
Harmer, Hans Henning Kuomet gyvatė neriasi : politinis trileris / iš danų kalbos vertė Andrius Stašaitis. - Kaunas : Markas, 2000 (Kaunas : Aušra). - 382, p
Heinesen, William Geroji viltis  / iš danų kalbos vertė Leonas Petravičius. - Vilnius : Vaga, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 404,  p.
Helleberg, Maria Alberto : romanas / iš danų kalbos vertė Daiva Sajenkienė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2008 (Kaišiadorys : AJS sp.). - 382 p.
Hermann, Iselin Cosman  Skubus paštas : susirašinėjimas, kurį spaudai parengė Žanas Lukas Forio : romanas / iš danų kalbos vertė Viktorija Alekseičikaitė. - Vilnius : UAB "Baltų lankų" leidyba", 2003 (Vilnius : Vilspa). - 131 p.  (Savaitgalio knyga : SK)
Jacobsen, Jens Peter Nilsas Liunė / vertė Liucina Starevičiūtė. - Vilnius : Vaga, 1969. - 212 p.
Jacobsen, Jens Peter Ponia Mari Grubė ; Nilsas Liūnė  / iš danų kalbos vertė Jonas Smilga, Liucina Starevičiūtė. - Vilnius : Vaga, 1999 (Vilnius : Vilspa). - 356, [2] p. - (Pasaulinės literatūros biblioteka)
Jensen, Johannes Vilhelm Karaliaus pražūtis / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - 2-asis patais. leid. - Vilnius : Alma littera, [2005] (Kaunas : Spindulys). - 229 p.
Kaaberbøl, Lene Berniukas lagamine : romanas / iš danų kalbos vertė Dalius Norkūnas. - Vilnius : Alma littera, 2010 (Kaunas : Spindulio sp.). - 277 p.
Korch, Morten Flintės sūnūs : romanas / [iš danų kalbos vertė Danutė Jensen. - Kaunas : Tyrai, 1998 (Kaunas : Spindulys). – 187 p. -
Larsen, Michael Gyvatė Sidnėjuje : romanas / iš danų kalbos vertė Vaida Balaševičiūtė. - Vilnius : Tyto alba, 1998 (Vilnius : Standartų sp.). - 345 p. - (Garsiausios XX a. pabaigos knygos).
Llambías, Pablo Henrik Meilės kalnas : romanas / iš danų kalbos vertė Aušra Valling Pedersen. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2008 (Kaišiadorys : AJS sp.). - 143 p.
Møller, Henriette E. Kaizeris : romanas / iš danų kalbos vertė Agnė Ranonytė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2010 (Vilnius : Petro ofsetas). - 157 p.
Panduro, Leif Fernas iš Danijos : romanas / iš danų kalbos vertė Kęstutis Tiknevičius. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1997. - 174 p.
Pirmas rytas : danų novelės / iš rusų k. vertė V. Stravinskas. - Vilnius : Vaga, 1973. - 222 p.
Pontoppidan, Henrik Peras, laimės kūdikis : romanas / iš danų k. vertė Z. Marienė. - Vilnius : Vaga, 1992. - 555 p. - (Nobelio premijos laureatai)
Sarvig, Ole Nepamiršk : burleska/ iš danų kalbos vertė Zita Marys. - Vilnius : Vaga, 1981. - 127 p.
Sebergas, Peteris Ganytojai : apysaka / iš danų k. vertė Z. Marys. - Vilnius : Vaga, 1980. - 143 p.
Varmer, Hjørdis Vargšas berniukas iš Odensės : knyga apie Hansą Kristianą Anderseną / Hjørdis Varmer, Lilian Brøgger ; iš danų kalbos vertė Jonas Smilga. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2005.-  111 p.
Wulff, Hilmar Saulės klajūnas : autobiografinė apysaka / Hilmaras Vulfas ; iš danų kalbos vertė J. Grigienė. - Vilnius, 1962. - 174 p.

Skaitykite bloge taip pat:
Karen Blixen. Iš Afrikos