Donelaitiada tęsiasi. Kaip Plaučiūnas važiavo Kultūros sostinės žiūrėti

Kasmetinis. Jau po pirmojo jubiliejaus (šeštasis!). Aukštaitijos bibliotekininkų kultūros ir sporto sąskrydis.

Žodžiu  - kasmetinė laukiama šventė, šiemet - prie pat Panevėžio, nes šeimininkai - Panevėžio apskrities viešoji biblioteka.

Keliauti toli nereikėjo, tad šiemet, kaip niekad anksčiau, sulaukėme ir savo palaikytojų būrio.

Bet apie viską - iš eilės.

 

 

 

 

 

 

 

Susirinkimo vieta iš pirmo žvilgsnio pasirodė keistoka - 5 gimnazijos kiemas. Ne šiaip sau - prie Alfrido Pajuodžio skulptūros, skirtos paminėti K. Donelaičio 300 metų gimimo jubiliejų.

 

Taigi, komanda su pirmaisiais trimis palaikymo komandos nariais atvyko, užsiregistravo - dalyvaujame!

Sekančios dvi užduotys buvo skirtos labiau miesto svečiams  - surasti Panevėžyje dvi skulptūras -  „Vienos skalbėjos istorija“, ir greta jos sukurti gyvąjį paveikslą "Vasaros darbai".

 

 

Taigi - ir skalbėm, ir vaikus - gyvenimo gėles laistėm. Per pačią liūtį. Paskui atrodėm kaip šlapios vištos.
 

Viliaus Purono skulptūra "Panevėžys - vėžys", nors labai nauja, bet vis vien žinoma.

 

Mums labai tiko. Viskas buvo su savimi - savas viršininkas,  nuosavi užpakaliai bizūnui.

P.s. lietus iš karto nustojo lyti.

 

Dar pabandėme ištraukti vėžį - nepavyko.

 

Atvykę į stovyklą, iš karto kibome į darbus - kas stubas statyti, kas barzdas ar perukus matuotis. Mat ruošėmės ir prisistatymui, pasilabinimui su kitų bibliotekų darbuotojais.

 

 

 

  

Kai jau  save parodėm, į kitus pažiūrėjom, susiruošėm sportinėms rungtims.

Turistinio futbolo pradžia nebuvo sėkminga. Labiau ėmėm grožiu.

 

 

Antrame ture komandos sudėtis kiek pakito. Atėjo vyrai.

  Ale. Kaip galima nugalėti, jeigu vienas komandos narys eina į kitą pusę nei tie, su kuriais surištas virve?

Traukėm virvę. Ir taip:

 

Ir šitaip:

 

 

Ir net taip:

 

 

 

Rungėsi ir kapitonai. Artemida taip stengėsi pririnkti kuo daugiau akmenų, kad į maišelį sudėjo ir vyno kamščius, kaip tyčia turėtus kišenėje. Neužskaitė. Ir užuominos nesuprato.

 

Po sportinių rungčių rezultatų lentelė atrodė taip:

 

Tiesa, ten neįtraukė mūsų pagirtinų sirgalių, kurie buvo net įvertinti spec. prizu:

 

Donelaitiška skalbyklė Vokietys (Bosh) mums laimėjo spec. prizą, o kolegoms - galvos skausmą.

Kiti gal ir nesirgo taip karštai, užtat visai įdėmiai stebi.

Po sporto rungčių atėjo razumo varžytinės.

 

Žodyną išmokę, kibom į vertimus, perkūrimus et ctr.

 

 



Sandra įgarsino vertimą, Direktorė - perkurtą tekstą.

 

O tada jau - einam namo, į susikurtąsias padvarijas. Lankėm kaimynus ir gentis, kvietėm užeiti pas save, beigi vaišinome - kuo turėjome.

 

 

Plaučiūnas bei viešna iš Lenkijos ruošiasi vaišinti.

 

Ir vaišina tuo, kuo turi - varniena, varliena, džiovintom kiškių ausimis - kitos vaišės tik po Biručio pažadų įvykdymo....  

 Kas nepasididžiavo - pasivaišino.

Surauktų nosių kaip ir nematėm, a?

Gal tik Panevėžio rajono kaimynėliai, užsukę pasižmonėt nustebo, kad nieko naujo, viskas kaip ir pas juos - prieš 300 metų...
Tiesa, tokių baisybių, kaip pas kaimynus, kur visus direktorius ant kilimėlio suklupdė, pas mumi nebuvo.

Mūsų kytri fotografai pagavo ir tokią akimirką. Smulkmė, bet maloni :D

Vis užsukdavom į skelbimų lentą pažiūrėt - tai raktus kažkas pametė, tai teisėjui meilėje prisipažino (matyt tikėjosi taip palankumą laimėti).

O toliau - linksmybės: scenoje - Jonis, pievoje - šokiai, pievos pakrašty - laužas, akmenėliai nustekentiems, ir stebulė, laukiant Joninių.

 

 

Šaltą rytą pasitikom su raugintų kopūstų sriuba (ačiū gaspadinėm už tikrų poreikių suvokimą beigi patenkinimą), direktorės atvežtu šviežiu pienu (už kenksmingas darbo sąlygas) ir prisiminimu, kad palaikymo komanda kitąmet žadėjo važiuoti rungtyniauti (Alvyda, Jolanta, Jolita - mes pamenam!)

 

 

 Sąskrydžio vėliava įteikta nugalėtojams -  Zarasams. Važiuosim vėl!