Kaip rašomos knygos. Arba - kai tave persekioja Sinuhė Egiptietis

Mika Toimi Waltari - populiariausias Suomijos rašytojas. Patys suomiai sako, kad labiau skaitomas yra tik nacionalinis epas - Kalevala.

Rašytojas gimė 1908 metais. Tėvas - liuteronų pastorius, tad be abejo, motina norėjo, kad sūnus pasektų tėvo pėdomis (tėvas mirė, kai rašytojui buvo 5 m.)  Mika Waltari įstojo į teologijos fakultetą, bet besimokydamas perėjo į filosofijos, estetikos ir literatūros skyrių. Dar studijų metais pradėjo rašyti į laikraščius, žurnalus, išleido pirmąją knygą o po studijų apsigyveno Paryžiuje, kur 1927 metais išleido pirmąjį romaną "Didžiosios iliuzijos". Turbūt paradoksas, jog rašytojas dalyvavo literatūriniame judėjime "Tulenkantajat" ("Liepsnos nešėjai"), tačiau politikoje ir socialiniuose klausimuose palaikė konservatyvias pažiūras.

 Žiemos karo ir II pasaulinio karo metais rašytojas dirbo Suomijos Vyriausybės informacijos biure, po karo pasinėrė į kūrybą.

Nuo pat pirmosios knygos rašytojas paniro į istorinę temątiką, ne tik Suomijos (Karina - Mauno duktė"), bet ir senovės Egipto ("Sinuhė  egiptietis" - viena geriausiai vertinamų M. Waltari knygų), krikščionybės ir viduramžių Europos gyvenimą.

Skaitymui pateikiame knygą "Keturi saulėlydžiai". Knygą apie tai, kaip rašomos knygos. Labai netikėtas, šmaikštus ir kartu gilus tekstas. Kaip sako Justinas Žilinskas - beveik Paulo Coelho parodija.

  Mika  Waltari Keturi saulėlydžiai : romanas apie romaną : dideliems vaikams ir laimingiems suaugusiems, kurie niekada nesuauga / iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. - Vilnius : Tyto alba, 2003 (Vilnius : Spaudos kontūrai). - 116 p.

PIRMASIS SAULĖLYDIS (1pastaba)

1.

Taip susidėjo aplinkybės, kad man teko verstis vinių prekijo (2 pastaba) amatu - įvairioms reikmėms daryti visokias dideles mažas vinis, taip pat ir karstams, - tačiau per daugelį metų įgriso tas nuobodus ir sunkus darbas, nors juo pelniau pragyvenimą sau ir savo šeimai. Užtat vienais metais, užslinkus žiemai, mečiau teisėtą vinių prekijo amatą, palikau kitiems visokias vinis - ir reikalingas, ir nereikalingas, taip pat ir karstų - įsimanęs pasižvalgyti aplinkui ir rasti kitokį, širdžiai mielesnį, užsiėmimą.

Turėjau galybę knygų - naudingų ir nenaudingų, linksmų ir graudulį keliančių, nykių ir smagių. Taip pat turėjau nemažai paveikslų, ištapytų devyniom galybėm spalvų - peizažų, kompozicijų ir portretų, - kuriuos su malonumu žiūrinėdavau. Mano darbo kambario grindis klojo storas kiniškas kilimas, kurio mėlynam dugne augo šiltų spalvų gėlės. Žiemą mano bute nebuvo šalta, vasarą nebuvo karšta, turėjau ne tik gerą žmoną, bet ir gabią dukterį, kuri augino triušius, ir ištikimą šunį, kuris naktimis saugojo mano miegą.

Tačiau tos žiemos pabaigoje, kai mečiau vinių prekijo amatą, širdį man užgulė juodas liūdesys ir knygos man jau neteikė smagumo. Nusibodo žiūrinėti ir paveikslus, kurie visados buvo tokie pat, ir kiniško kilimo gėlės jau netraukė mano akių.

Mika  Waltari (1908-1979)

Be to, suvokiau, kad duktė užsispyrusi, žmona sykiais būna ūmi, o šuo yra dykūnas. Nebedžiugino manęs nė sąmojai ir dainos bičiulių, kurie vakarais sugriūdavo iš teatrų ir klubų pamaloninti mūsų, o jų atsinešti gėrimai jau nebeužliedavo palaima, bet buvo man kartūs. Todėl palikęs draugus eidavau gulti, tačiau patogiai įsitaisius patogioje lovoje miegas nelipdydavo akių, tik tysodavau nesudėdamas bluosto ir klausydavau bičiulių keliamo triukšmo, smagybių ir dainų, atsklindančių per sienas, ir visa man rodės vis tiek, tarytum nuodų išgėrus.

Šitaip atėjo kovas ir vieną dieną saulės žilpumoj sniegas pradėjo tirpti, o vieną vakarą pamačiau, kad miesto langai žydresni už visas jaunystės svajones. Peržiūrėjau savo dokumentus ieškodamas prapuolusio mokesčių sąrašo ir neradau, nors dokumentus buvau sudėjęs tvarkingai, kaip ir turi daryti vinių prekijas. Kad dingo sąrašas, labai įniršau, nes slėgius mokesčius mokėjau nesispyriodamas, o mintys apie mokesčius mane taip įerzino, kad perpykęs šokau naršyti prapuolusio mokesčių sąrašo po visas spintas ir skrynias, indaujas, krepšius ir komodas. Užtat puoliau kuisti ir žmonos baltinių spintą ir, aišku, neradau joje dingusio mokesčių sąrašo, bet nustebau po drabužiais aptikęs savo širdį (3 pastaba), kurią žmona turbūt per išsiblaškymą paslėpė po baltiniais ir visai užmiršo. Šitai supratęs baisiai įsižeidžiau, paėmiau į delną gerokai suglebusią ir sudiržusią savo širdį, įpuolęs pas žmoną pareikalavau pasiaiškinti ir apmaudžiai išdrožiau:

-        Nenuostabu, kad jaučiuos tarytum šulinio dugne, o krūtinėje, virš skrandžio, jaučiu tuštumą, nes tu paslėpei mano širdį ir užmiršusi palikai dulkėti stalčiuje tarp baltinių ir senų

laiškų!                    

Meiliai pažvelgusi į mane žmona atsakė:

-        Mano mielas drauge, tikrai bereik suirzai ir tavo nervai, matyt, pairę, juk daugel metų nė sykio neprisireikei širdies ir net nepajutai jos neturįs. Ir, būdamas vinių prekijas, niekuomet nereikalavai širdies, tad visai nepagrįstai man priekaištauji.

Žiūrėjau į susitraukusią, suvytusią savo širdį, kuri nepaprastai sutrikusi ir sunerimusi šokčiojo mano delne, labai susijaudinau ir švelniai tariau jai:

-        Vargšele širdie, tavo šeimininkas buvo labai apsileidęs ir nepasirūpino tavimi, bet nuo šiol viskas pasikeis – grąžinsiu tave į vietą, pamaitinsiu ir sušildysiu savo krauju, kaip privalu, juk iš tiesų gėdinga ir nedovanotina, kad daugelį metų gulėjai užmiršta komodos stalčiuje.

Širdis nudžiugo ir išsiplėtė delne, tačiau mano žmona labai susijaudino ir perspėjo mane:

Mika Waltari karo metais

-        Mielasai, nejau užmiršai, kiek apmaudo kadaise patirdavai per širdį? Nejau užmiršai, kad nė akimirkos neturėjai ramybės, kol ta nelaiminga, netįkusi ir nepatenkinta širdis plakė tavo krūtinėje? Vien gero tau linkėdama paslėpiau ją stalčiuje, kai sykį po kažkurio svečio apsilankymo radau nukritusią prie tavo rašomojo stalo. Tiesą sakant, širdis tau būtų tik trukdžiusi tais laikais, kai verteisi puikiu vinių prekijo amatu. Taigi tučtuojau padėk arba grąžink ją man, aš paslėpsiu ją tinkamai, o jeigu dėl jos nerimauji, tai dėl tavo ramybės galiu užrakinti ją banko seife, kur bus tikrai saugu, nors manau, jog tas kvailas ir kraują gadinantis daiktas nevertas tokios priežiūros. 

Tačiau tariausi esąs protingesnis už žmoną - kaip kad visi vyrai mano esą protingesni už žmonas, užtat patys prisidaro rūpesčių bei nemalonumų. Todėl išdidžiai atrėžiau:

-        Širdis mano ir nuo šiol tegul plaka mano krūtinėje - ten, kur jos vieta, be to, gal ji padės man vėl pamėgti knygas ir paveikslus ir užpildys tą tuštumą, kurią jaučiau virš skrandžio.

 Žmona atsakė:

-        Daug geriau tą tuštumą užpildytų sotūs pietūs, nes šiandien pietums gardi mėsa ir nepaprastas desertas. Bet elkis kaip tinkamas, neturiu teisės tau kliudyti. Tik žinok, esi išsiblaškęs ir rūpinkis tuo savo daiktu - nepalik restorano koridoriuje ar tramvajuje, nepamesk kelyje, kaip kad užmiršti ar pameti skėtį, portfelį, kaliošus, pirštines ir kaklaskarę, ir aš ilgai vargstu ieškodama jų tuose takeliuose, kuriais tu klydinėjai. Tikrai nenoriu tavęs įžeisti - tik primenu, kad ir anksčiau kartais palikdavai savo širdį nederamose vietose ir paskui turėdavai daug rūpesčių ir sunkumų aiškindamasis nueitus kelius.

Tačiau vėl jausdamas širdį krūtinėje aš nieko panašaus neprisiminiau, bet įtariau, kad mano žmona, kaip moterys pratusios, smarkiai perdeda. Todėl šiurkščiai atkirtau jai:

-        Niekus paistai! Nesuprantu, kodėl tau nepatinka mano širdis, o aš tai jaučiu, koks tai puikus daiktas, ir labai stebiuosi, kad per visus šiuos metus apsiėjau be jos jaudinančios draugijos, net neprisireikdamas ir nesuprasdamas jos neturįs. Kogera, tu, kvaila moterie, pavyduliauji mano širdžiai, užtat laikei įkalinusi ją komodos stalčiuje. Tačiau mudu su širdimi - ne kaliniai ir mūsų nesupančiosi, ne-e, smarkiai klysti!

Vargu ar būčiau išdrįsęs šitaip šiurkščiai ir išdidžiai šnekėti su žmona, jei mano širdis, vėl atsidūrusi savo vietoje, nebūtų pjudžiusi. Tačiau žmona nesupyko dėl mano žodžių, tik sielvartingai atsiduso ir papurtė galvą, žvelgdama į mane gražiomis liūdnomis akimis. Vis dėlto aš nepaisiau jos nei jos perspėjimo, nors verčiau būčiau paklausęs - šitai išsyk supras kiekvienas išgirdęs, kas man nutiko.

Taigi išdidžiai išėjau pasiekęs savo, o šitaip nutikdavo retai, nes žmonos valia už manąją stipresnė - juk paprastai moterų valia stipresnė nei vyrų ir primena kiečiausią šarvaplokštę. Tačiau tąsyk pasiekiau savo ir šokčiojant širdžiai krūtinėje išėjau sau tyliai dainuodamas. Bet, tiesą sakant, dienos bėgo, o aš nejaučiau, kad jos ypač skirtųsi nuo kitados prabėgusiųjų, ir visai užmiršau, kad širdis vėl tuksi mano krūtinėje. Mat iš pradžių ji, gudruolė, manęs nei mano būties labai nekeitė.

2

 Tačiau sušvitus pavasariui ir pažliugus gatvėse sniegui ir purvui, pasidariau dar grizlesnis ir kandesnis ir net gardžiausias valgis man neskonėjo, tik vartaliodavau jį su panieka lėkštėje, be to, rėkaliojau ant dukters ir jos triušių ir keletą kartų įspyriau šuniui, nors po viskam labai gėdydavausi dėl šitokių šiurkštybių. Žmonos patartas galų gale nuėjau pas gydytoją pasikalbėti apie savo būklę ir nuovokus gydytojas priėmė mane vilkėdamas baltu chalatu, veriamai blykčiojant akiniams. Apsakęs jam savo būklę pridūriau:

-        Man vis dingojasi, kad guliu šulinio dugne, o ten aukštai pro šalį lekia aukso paukščiai. Užtat man dažnai skauda galvą, miegas nesulipdo akių, valgis neskonėja, kitados mėgtos knygos atrodo kvailos ir nuobodžios, ir paveikslai, kuriuos turiu, man jau nebepatinka.

Gydytojas tiriamai nužvelgė mane pro žybčiojančius akinius, drąsinamai kostelėjo ir nuoširdžiai paklausė:

-        Kaip jūs žiūrite į svaigiuosius gėrimus?

Jo klausimas manęs nenustebino buvau tam pasiruošęs, tad atsakiau:

-        Nuoširdžiai prisipažįstu: blogai žiūriu į svaigiuosius gėrimus. Nuo jų sunkiai susergu, visa man atsiduoda pelenais ir kepenys patinsta. Todėl kaip įmanydamas lenkiuosi tų gėrimų, nors sykiais griebiuosi jų mėgindamas atsiplėšti nuo šulinio dugno. Bet gerai supratau, kad jie tada nė kiek nepadeda, o priešingai - nuveda ten, kur pats tikrai nenoriu eiti, ir bergždžiai iššvaistau savo laiką ir begalę pinigų.

Gydytojas mąsliai numykė:

-Hm.

Tuomet skaisčia lempa pašvietė man į akis, palengva pastukseno mažu plaktukėliu kelius ir pabraižė pilvą nulaužtu degtuku. O tada paprašė pasakyti, kas dar mane vargina. Pamąstęs atsakiau:

-        Aš dar nesenas, bet plaukai pakaušyje jau retėja, aš tunku iš dyko buvimo, o kopdamas laiptais kaipmat uždustu.

Šitai išgirdęs gydytojas atsainiai pastukseno plaktukėliu į stalą, dėbtelėjo į mane iš padilbų ir atsargiai paklausė:

-        Ar... hm... jūsų santuoka laiminga?

Šis klausimas mane labai pribloškė, tad tik sumikčiojau. Bet pamikčiojęs drąsiai išpyškinau:

-        Mūsų santuoka kuo laimingiausia - šitai gali paliudyti bet kuris mūsų pažįstamų. Tiesą sakant, mūsų santuoka tiesiog pavyzdinė, mudviejų laimei nieko netrūksta. Mūsų santuoka tokia laiminga, kad vargu ar kas nors pastebi ją esant.

Šitai išgirdęs išmintingasis gydytojas labai nudžiugo ir tarė:

-        Galėčiau paskirti jums nepaprastai gerų hormonų injekcijas - madingiausių šios rūšies vaistų, kurie kainuoja tiek, kad net didžiausi turčiai įtiki jų paveikumu, ir mes, gydytojai, dėl to galime padoriai, netgi ištaigiai gyventi, ir vaistininkai neprieštarauja, kad skiriame šių hormonų injekcijas, bet labai giria jų paveikumą. Velniai liautų, gerasis žmogau, po kelių šių nepaprastai gerų hormonų injekcijų miegosit naktimis kaip arklys, ryte pabusite žvitrus kaip žebenkštis, mintyse kiaurą dieną lipinėsit kalnų viršūnėmis, o džiugulys net vakare nenuslops, bet truks ligi vėlyvos nakties, ir aš nenustebčiau, jei ir jūsų žmona, nors pats neturėjau garbės jos pažinti, apsidžiaugtų šių injekcijų poveikiu jūsų savijautai. Vis dėlto prašau pagarbiai perduoti jai mano linkėjimus ir patikinti, jog išties nėra dėl ko nerimauti, nes labai greitai jus išgydysime.

Tačiau išgirdusi jo žodžius širdis mano krūtinėje šoktelėjo, aš susijaudinau ir skubinai išbėriau:

Turku miestas, minimas knygoje.
Tai seniausias Suomijos miestas, įkurtas 1229m. Iki XIX a.
vidurio - Suomijos sostinė

-        Man nėmaž nepatinka ketinimas smaigiomis adatomis varstyti įvairias mano kūno dalis, aš nenoriu būti panašus į arklį ar žebenkštį, verčiau liksiu žmogumi, tik jau ne vinių prekiju. Jūs, gydytojau, turėtumėte žinoti, kad anksčiau taip susidėjus aplinkybėms buvau vinių prekijas, bet neseniai tą  verslą mečiau, nes net meniškiausia vinių gamyba manęs jau netenkina. Mat aš parašiau nemažai knygų, nors man pačiam jos nelabai patinka, o kai pabaigdavau, dažnai tiesiog imdavau neapkęsti to, ką parašiau. O dabar mane pradėjo persekioti egiptiečiai (4 pastaba) - jie per jėgą skverbiasi į mano mintis, naktimis įsismelkia į sapnus, taigi aš neturiu nė akimirkos ramybės, nors jie dievaižin kada išmirę, o aršiausias yra toks Sinuhė, labai grisus ir nemalonus vyras, kuris be perstogės spaudžia mane rašyti apie jį knygą.

Šitai išgirdęs gydytojas užėjo kitapus stalo, o jo akiniai veriamai žybtelėjo. Nepaprastai švelniai ir raminamai jis tarė man:

-        Turime labai naujovišką ir patrauklią, dailiausia vieline tvora apjuostą gydymo įstaigą su centriniu šildymu, puikiomlovom ir nepriekaištingu maitinimu. Ta įstaiga yra nuostabiame parke, gražioje vietoje, o ligoniai gali slidinėti, plaukioti, žaisti tenisą ir lošti bridžą pagal Kalbertsono sistemą -beje, net gydytojui tai labai maloni, smegenis lavinanti pramoga. Manau, kuriam laikui galėčiau skirti jums kambarį, nors norinčių ten pakliūti daug, jums ten nereikės net barzdos skustis - tai atliks mitrus barzdaskutys, jūs nematysit aštrių daiktų, kurie galėtų jus suerzinti, tik visiškai atsiduosite poilsiui po visų vinių prekijo vargų, o egiptiečius mes paliksime už vartų. Po pusmečio tikrai galėsite ir vėl imtis pelningo vinių prekijo amato ir, patikėkit, šio darbo sėkmė pateisins net didžiausius jūsų lūkesčius.

Tačiau jo žodžiai sukėlė man įtūžį ir aš grizliai, nors mandagiai, išdrožiau:

-        Kas sako, kad noriu atsikratyti tų egiptiečių, kurie ilgainiui pasidarė man tokie artimi, kad daugelį jų jau pažįstu geriau nei artimiausius savo bičiulius. Priešingai, kai tik galėsiu, parašysiu apie juos storą knygą - šitaip kuo patikimiausiai atsikratysiu jų ir jūsų, tad dėkoju už širdingus patarimus, mielas daktare, ir pasakykit, kiek aš už juos skolingas.

Šitai išgirdęs gydytojas giliai atsiduso ir pasakė:

-        Tikrai norėčiau išvaduoti jus iš tų įkyrių idėjų, galvoju apie tai, ko jums reikėtų, ir manau, kad mūsų gydymo įstaigoje galėtumėte susipažinti su daugybe maloniausių žmonių, turinčių nebent tokių ydų kaip šios: mat vienas įsivaizduoja esąs žadintuvas ir kasryt septintą skambina, o kitas tariasi esąs elektros skaitiklis, bet jo tiksėjimas netrikdys jūsų, nes tokiomis valandėlėmis uždarome jį kambaryje. Ten yra daug svarbių ponų, turinčių nebent tokių ydų kaip amžinas troškulys, bet tą troškulį jie malšina odekolonu ir įvairiais losjonais, kurių mes, žinoma, negalime uždrausti vartoti, nes jie yra ponai. Labai liūdna, kad nenorite paklausyti mano draugiško patarimo ir susipažinti su tais ponais, bet aš, žinoma, negaliu jūsų versti, todėl išrašysiu jums kelių rūšių raminamųjų ir vitaminų, kurie bent jau nepakenks.

Jis išrašė keletą receptų ir mudu išsiskyrėme, taigi jis niekuo man nepagelbėjo ir aš vis tiek jaučiausi tartum gulėčiau šulinio dugne nematomos virvės smaugiamas.

3

Užtat pradėjau sapnuoti negerus sapnus ir naktimis man vis rodėsi, kad visos skaitytos knygos suvirsta man ant krūtinės ir dusina mane. Taip pat daugybės mano paveikslų veikėjai šokdavo aplinkui lengvabūdiškus šokius, kol per miegus iš baimės pradėdavau rėkti, ir žmona švelniai purtydama už peties pažadindavo mane, bet paskui jau nesumerkdavau akių, jeigu ji nelaikydavo mano rankos. Ir egiptiečiai sapnuose nesiliovė persekioję, kol užpykau ant jų, nes pagalvojęs, kiek daug storų ir tuščių knygų pasaulyje jau parašyta, suvokdavau, kad vinių prekijo amatas vis dėlto garbingesnis nei nuoširdus knygų rašytojo darbas. Vis dėlto egiptiečių šios protingos mintys nėmaž neveikė, jie darėsi vis nekantresni ir net dienomis pradėjo tykinti po kambarį urzgindami mano šunį. Mat šuo matė juos, o žmona su dukteria ne, nes šunys mato daug tokių dalykų, kurių žmonės nemato, o, svarbiausia, - suuodžia daug tokių dalykų, kurių žmogus ne-suuodžia. Todėl mūsų šuo suuodė namuose egiptiečius, pasidarė neramus ir pradėjo urgzti. Tačiau nė kiek nesipiktino egiptiečių atsiradimu, nors šių elgesys jam kėlė įtarimą - tai buvo senas, protingas šuo, nors neaugus, škotų kilmės( 5 pastaba), jis žinojo, jog ateis laikas ir išsivesiu jį ton į kaimą, kur žaliuoja žolė, tyvuliuoja vanduo ir žydruoja dangus, kad mudu vėl drauge parašytume knygą. Mat mano šuniui nėmaž nepatiko vinių prekijo amatas, nes darydamas vinis karstams aš niekuomet nematydavau nei žolės, nei tyro vandens, ką jau kalbėti apie dangų. Užtat mano šuo širdies gilumoje buvo prielankus egiptiečiams, nors atsimindamas savo kilmę, urgzdavo ant jų ir žiūrėjo, kad šie nelįstų į jo krepšį.

Bet egiptiečiai labai erzino mane, nes aš jų negalėdavau sugaudyti, ir, manau, slapčia ir širdis mane erzino, nors tuolaik šito nenutuokiau. Todėl mane apniko baisus nerimas ir aš nebegalėjau išbūti toj pačioj vietoj, bet visąlaik troškau kiton, ir svaigalus kartais gerdavau, nors nuo jų tik susirgdavau ir dar juodesnis liūdesys mane suimdavo. Kol vieną dieną žmonai griežtai pasakiau:

Šventosios Liucijos diena (gruodžio 13d. )- švedų mažumos atnešta,
ir dabar - mėgstama šventė Suomijoje
 

-        Jaučiu, kad trumputė kelionė išeitų man į gera, ir svetimo miesto oru norėčiau pakvėpuoti, pasižvalgyti į kitokius namus, nei kasdien matau aplinkui. Taip pat norėčiau pauostinėti svetimo teatro kvapo ir gal pabučiuoti kokią dailutę aktorę, kurios anksčiau nemačiau, nes naujovės traukia mane, be to, nepaprastai mėgstu grožį.

Tačiau mano žmona papurtė galvą ir atsakė:

-        Pats puikiai žinai, kas nutinka po tavo kelionių, ir tai, kad sugrįžęs sergi sunkiau nei iškeliaudamas, o aš gerokai privargs tu vaistydama tavo kepenis ir šaldydama jas ledo gabalėliais, kurių duktė priskaldo žiemą kieme. Užtat nenorėčiau, kad leistumeis į kelionę, verčiau ramiai pabūk namie, paskaityk gerų knygų ir pasiklausyk mūsų bičiulių dainų, kai vakarais grįždami iš miesto klubų užsuks pas mus numalšinti troškulio.

Bet jos prieštara tik pakurstė mane, aš ėmiau nekantrauti ir karštai išrėžiau:

-        Taip pat girdėjau, kad kažkas turi trikojo vyro paveikslą, ir jaučiu, kad toliau negalėsiu gyventi nepasikabinęs ant sienos to paveikslo, jei tik jis dar parduodamas. Tad skubinai surink mano daiktus, sudėk juos į lagaminą ir neužmiršk mano įrankių barzdai skusti ir dantų šepetėlio, nes iškeliauju ieškoti trikojo vyro paveikslo.

Kitą žmogų mano žodžiai būtų nustebinę, tačiau mano žmona - nors daugel metų buvau nugyvenęs kaip garbingas vinių prekijas - nė kiek nenustebo, nes buvo pripratusi prie manęs ir žinojo, kad galiu būti ūmus ir aikštingas ir kad įgeidžiai neduoda man ramybės. Todėl pasakė:

- Keliauk, jei trūks plyš įsigeidei, juk gerai žinai, kad nenoriu atimti iš tavęs džiaugsmų. Vis dėlto neužmiršk, ką sakiau, neiškrisk iš traukinio ir nesusiskaldyk galvos, kaip kad sykiais nutikdavo, nors ir pats gerai žinai, kad tikrai nedidelis būtų nuostolis. Vis dėlto tavo galva brangi tiek mudviejų dukteriai, tiek man, tad prašau tavęs - kaip įmanydamas saugokis kelyje ir, kai reikės, avėk kaliošus.

Nudžiugau galėsiąs leistis į kelionę, užmiršau savo egiptiečius ir uoliai laikiausi žmonos patarimų saugoti sveikatą. Ilgai nesvarstęs iškeliavau į savo jaunystės miestą (7 pastaba), kur mano širdis kitados sukėlė daug nerimo ir padarė žalos tiek man, tiek kitiems, nors iškeliaudamas šito jau neprisiminiau, nes būdamas vinių prekiju labai sušiurkštėjau, be to, kaip ir diduma vyrų tokiais atvejais, tapau trumpos atminties. Prisiminiau tik tiek, kad per tą miestą sruvena žalsva upė su senais medžiais pakrantėje, kad vakarais katedros bokšte dinda sidabro varpai, kad to miesto meno muziejus prigrūstas įvairiausių rūpestingai atrinktų ir vertingų paveikslų, kurie džiugina akį, kad už miesto kyla pasakiškai baugūs senos pilies mūrai ir kad vieną vasarą dervinių deglų nušviestame pilies kieme žiūrėjau dviejų jaunų veroniečių nuotykius, pats dar būdamas jaunas ir stipriai įsimylėjęs. Šitai prisiminiau, bet nė nepagalvojau, kad upė kol kas užšalusi ir medžiai be lapų, bažnyčia apgriuvusi, pilis apdegusi, suodina, o mano jaunystė jau prabėgo. Ne, tai visai užmiršau, nes mano širdis įsityžus ginė mane pirmyn, todėl pakeliui girdėjau tik nekantrų traukinio ratų dundesį. Labiausiai kaltinu savo širdį dėl to, kas man nutiko, todėl prašau visų su atida sekti mano širdies elgseną, kad paskui galėtų paskelbti jai nuosprendį, kaip kad aš istorijos pabaigoje skelbsiu jai griežtą nuosprendį.

Tačiau nusigavęs tenai, viešbutyje išsivalęs dantis ir pamatęs, kad upę dar aptraukęs melsvas ledas, medžiai pakrantėse šlapi ir juodi, o saulėlydis anapus suodinų pilies mūrų slogiai rūškanas, pasijutau esąs senas, nuplikęs, nutukęs, ir vaikščiodamas labai dusau. Širdis šaipėsi iš manęs ir nepaprastai dygiai gėlė sakydama:

- Aha, tai gudriai pašokdinau tave, nagi pasistengsiu tau parodyti, kad verčiau jau būtum miręs.

Vis dėlto bemaž negirdėjau savo širdies pašaipos, nes per daugybę metų buvau pripratęs gyventi be amžino dirgaus jos kišimosi į mano pokalbius, rašymą ir mintis. Tiesą sakant, nuoliūdos valandėlę mieliau būčiau išsikeitęs ją į garbingą vinių prekijo širdį, bet šitaip daryti nederėjo, tad apsimečiau kurčias savo širdžiai ir, kaip reikalauja geras tonas, aplankiau svetimą vietos teatrą. Pasigėrėjau gražiu pastatu, puikiu vaidinimu, o po spektaklio pasilinksminau su draugais mėgaudamasis visu tuo, kuo jie mane vaišino, o vaišino daug kuo, tad galiausiai ir gražią aktorę pabučiavau, nes šito reikalauja geras tonas, be to, grožį mėgau visada - net tada, kai verčiausi vinių prekijo amatu.

Bet visa tai man nedaug džiaugsmo suteikė, nes sugrįžus į vienišą kambarį vienišame viešbutyje, kur vienatvė, ko gera, slogiausia - gal dar savo namuose ir savo lovoje, - ir vėl išsivalius dantis, gausiai nuskalavus vandeniu gerklę, degančią nuo visų gėrybių apsto, miegas vis tiek nelipdė akių, tik gulėjau nesudėdamas bluosto gilaus šulinio dugne, o aukštai, labai aukštai lėkė aukso paukščiai ir aš žinojau jų kaip gyvas jau nebepagausiąs, nes tai buvo mano jaunystės paukščiai, o aš buvau jau pavargęs, mano kūnas persisotinęs ir nepatenkintas. Užtat tik gulėjau šulinio dugne, neįstengdamas pakilti, kažin kas manyje graudžiai raudojo ir aš troškau, kad mano šuo saugotų miegą lovūgalyje, kad bent kas nors svetimas paimtų mane už rankos idant užmigčiau. Tačiau žmogus nenoriai ima svetimą už rankos, nors dažnai su malonumu bučiuoja kito lūpas. Bet, manau, ranka pasako daug daugiau nei lūpos, kurios yra visai nereikalingas ir greitai susitepantis įrankis - dar greičiau negu rankos.

Suomijos Nacionalinis istorijos muziejus.
Meška - švenčiausias iš gyvūnų suomių mitologijoje

Visa tai nutiko Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai dienos išvakarėse. Pabrėžiu tai, ries Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai diena visada man buvo svarbi ir atnešdavo man daug bloga. Užtat manau, kad ir mano širdis nemiegojo ir nekantriai laukė iki prablykš diena ruošdama man kalnus nemalonumų.

 

6.

 Mat vėl gulėdamas savo lovoje, sopamas kepenis vaistydamas ledo gabalėliais, kurių duktė paslaugiai pririnko nuosauliame kiemo pasienyje, ir šuniui lovūgaly sergstint mano poilsį, staiga pasijutau keistai tuščias, be gyvasties, ir jau tariausi žemės vargus baigsiąs. Įsiklausęs į save ūmai suvokiau, kad krūtinėje kažko trūksta, ir iš tikrųjų nutiko kaip tik taip, kaip sakė mano žmona: per išsiblaškymą ir nerūpestingumą aš, aišku, kažkur pamečiau savo širdį ir neilgai sukau galvą, kur ji galėjo nukristi ar nuslysti. Be jokios abejonės, kur nors prie mano draugės rašomojo stalo, po kilimu, už krėslo pagalvėlės, o gal pasirito po jos lova. Mat kai buvau vinių prekijas, ilgai gyvenau be širdies, nes mano žmona rūpestingai saugojo ją komodos stalčiuje po baltiniais, tad susigrąžinęs jau nemokėjau jos saugoti ir deramai rūpintis ja, netgi visai nesaugojau. Laimei, mano žmona nieko nepastebėjo, nes būtų labai nesmagu prisipažinti, kad vos iškėlęs koją iš namų pradanginau širdį, nors tai buvo susidėvėjęs ir netikęs daiktas. Ir, kaip kad vyrai pratę, nieku gyvu nenorėjau jai pasakotis, nes ir šiaip ji pernelyg dažnai būdavo teisi vertindama mane ir mano poelgius. Iš teisybės, be širdies man buvo gerokai lengviau ir net kepenys greitai taisėsi, tačiau vėl atsistojęs ant kojų parašiau savo draugei paprastą kuklų laiškelį:

Brangi drauge!

Dėkui už vaišes ir atsiprašau, jei pasielgiau nederamai, bet aš visada elgiuosi nederamai, visi tai jau žino, jokia čia staigmena. Žinai, turbūt pas Tave palikau savo širdį. Gal ji užkrito už krėslo pagalvėlės, kur sėdėjau, o gal liko po Tavo priegalviu. Taip, veikiausiai liko po Tavo priegalviu, tad, būk gera, radusi ištrauk ją iš ten ir kol kas gali negrąžinti, bet dar palaikyk, nors tai labai sudėvėtas ir netikęs daiktas. Gal Tu turi daugiau širdžių, tad ji Tavęs labai neapsunkins, nes Tu gera šeimininkė ir esi pratusi prie tokių dalykų. Kada nors grąžinsi, jei jos nebenorėsi. Iš teisybės, man jos net nereikia ir, manau, pas Tave jai bus geriau. Egiptiečiai vėl mane persekioja taip rizgiai, kad, manau, netrukus pradėsiu apie juos rašyti, taigi verčiau mano širdis tebūna atstu ir tenetrikdo rimto literatūrinio darbo.

Linkėjimų ir labų dienų nuo

Tavo ištikimo draugo

P. S. Ji gana didelė, raudona, sykiais paburksta -jei rasi. Jei ne - menkas nuostolis, nes puikiausiai apsieisiu bejos.

Praėjo ilgokas laiko tarpas iki balandžio mėnesio ir tuolaik egiptiečiai persekiojo mane dar aršiau, tad galų gale supratau, kad jų atsikratysiu tik rašydamas. Ypač įkyrėjo Sinuhė. Labai apmaudavau, nes esu tingus ir vengiu pastangių darbų. Šiaip ar taip, nusipirkau kalną popieriaus, įsidėjau į rašomąją mašinėlę naują juostelę ir segtuko smaigaliu išsivaliau klavišų raideles. Mano šuo be perstogės urzgė ir niršiai rodė dantis, nes žinojo požymius ir nujautė mano dvasios būseną -seni protingi šunys, ir net maži šuneliai, puikiai nujaučia tai, kas kitiems nematoma. Manau, tuomet jis tiesiog pamilo egiptietį Sinuhę, kuris parėmęs delnu skruostą vis rymodavo ant mano rašomojo stalo įprašinėdamas pradėti darbą. Taigi galų gale atėjo diena, kai apsisprendžiau ir žmonai tariau:

- Puikiai žinai, kad vyras turi palikti žmoną ir vaikus ir eiti paskui savo žvaigždę, jei rengiasi tapti tikru rašytoju. Mane apniko jausmas, kad žvaigždė ves mane į girią, ir aš privalau nedvejodamas sekti paskui ją, idant pagaliau atsikratyčiau tų prakeiktų egiptiečių, nors mane klaikiai gąsdina vienatvė girioj, kur naktimis kaukia žvėrys ir šlapios šakos drasko namo stogą. Be to, ilgėsiuosi tavo akių, dailių tavo rankų, gardžių pietų, trikojo vyro ir mudviejų dukters ilgėsiuos, bet šunį pasiimsiu, nes man jo reikia egiptiečiams drausminti.

Žmona atsakė:

- Jau sudėjau tavo daiktus į lagaminą, įdėjau šlepetes, kalną vilnonių kojinių ir šiltų apatinių ir, dėkui Dievui, pagaliau mudu tiek pažengėm, kad tu tikrai iškeliauji, nes gyvenimas su tavimi išties vis sunkiau pakenčiamas, - tu be perstojo tauški apie savo egiptiečius ir neklausai, ką sakau aš, o valgydamas įsibedi stiklinėm akim priešais save sakytum kvailys. Taigi keliauk prie girios ežero pas močiutę, ten palėpės kambarėlis laukia tavęs jau pašiltintas - pasirūpinau tuo, kol tu čia bergždžiai dvejojai. Tiesa, turėsi maitintis žuvimi, kurios pats prisižvejosi ežere, bet, manau, tai tau bus į naudą, be to, neabejoju, močiutė tau labai dažnai keps pyragus, tad nieko netrūks. O žvėrių tikrai nesibaimink, ten gyvena tik kelios laukinės katės ir vieniša lapė, manau, kad miegosi gerai, jei, kaip dera garbingam žmogui, stropiai dirbsi.

Su nuoširdžiu palengvėjimu ji pabučiavo mane, padavė lagaminą ir duktė meiliai mane pabučiavo, o trikojis vyras geraširdiškai žvilgtelėjo iš paveikslo virš mano rašomojo stalo. Bet tą akimirką girgžtelėjo pašto langelis ir ant grindų nukrito laiškas iš mano jaunystės miesto. Jis buvo trumputis, štai kas jame buvo rašoma:

Brangus buv. Vinių prekijau!

Širdį radau dar prieš Tavo laišką ir baisiai apstulbau. Ji gulėjo po mano lova ir dėl to aš dar labiau apstulbau, laimei, niekas jos nepamatė, nes, dievaži, tai nederamas radinys, - ir pats turbūt tai suvoki. Aš iškart supratau, kad ji Tavo, nes keistesnio daikto dar nesu laikiusi rankose, nors kol kas ji elgėsi labai padoriai ir nedrumstė ramybės. Kaip prašei, kol kas paglobosiu ją, kad netrukdytų Tau sunkaus darbo, nors man tokia atsakomybė turėtų būti nemaloni. Bet dėl tam tikrų priežasčių nėra nemaloni, nors, be abejonės, negerai darau taip įžūliai Tau prisipažindama.

Be to, Tu esi pirmas vyras, šitaip užmiršęs pas mane savo širdį. Man dėl to kiek nesmagu.

Lik sveikas ir sėkmės darbe.

Tavo draugė

Tempelaukio - 1968-1969 statyta šventovė,
iškirsta natūralioje uoloje

Sujaudintas iki tuščių širdies gelmių perskaičiau laišką prie savo didelio rašomojo stalo, ir kiekvienas jo žodis man rodės nuostabus, o mano kambarys ūmai nušvito. Ant stalo stovėjo pamerktos kelios gėlės ir aš staiga išvydau, kaip jos lėtai suglaudė žiedlapius ir bemat vėl juos atvėrė nulenkdamos prieš mane galvas (14 pastaba) Nustebęs užsimerkiau, bet atsimerkus regėjimas nepradingo - tulpės ant stalo iš tiesų man lenkėsi ir mane pagavo neapsakomas džiaugsmas, nes žinojau, kad darbas bus vykęs.

Tempelaukio šventovės vidus. Sienos - natūrali uoliena.

Taigi iškeliavau į girią vedinas šunimi, nešinas rašomąja mašinėle ir kalnu popieriaus ir keliaudamas jau nebeprisiminiau, kad daugybę metų verčiausi vinių prekijo amatu. Mat mano atmintis, kaip visų vyrų, labai trumpa.

 PASTABOS

PIRMASIS SAULĖLYDIS

 Labai abejojame, ar vertėjo leisti šią knygą su pastabomis, nes net paviršutiniškai skaitantis išsyk pastebės, kad šiuo apsimestiniu, sentimentaliu pasakojimu apie meilę nesiekiama pamokyti nei kelti dorą. Priešingai, čia knibžda tokių amoralių ir gluminančių minčių, kurios protingam skaitytojui yra atgrasios. Ir akivaizdus pasakojimo nuoširdumas draustų šį kūrinį skelbti.

Vis dėlto leidžiame šį pasakojimą su minėtosiomis išlygomis dėl kitų priežasčių. Mat tai baisi žmogaus egoizmo apoteozė. Vertėtų prisiminti, kad jis sukurtas praėjus vos porai mėnesių po pirmosios atominės bombos praktinio pritaikymo, kai po Antrojo pasaulinio karo pasaulis ką tik pasiekė vadinamąją šaltąją taiką. Prisiminus šias aplinkybes, autorius - įžūlus egoistas - nūdienos skaitytojo akyse iškyla kaip klaikus monstras. Jis nė vienos minties nepaskiria žmonijos kančioms išreikšti, o be perstogės kalba vien apie savo širdį.

Antra vertus, turint omeny kūrinio atsiradimo laiką, akivaizdu, kad autoriui šis vaikiškas romanas apie romaną - tai nesąmoningas ūmus individualisto bėgimas nuo tikrovės, jos baisybių ir svarbių problemų, į kurias tais laikais reikėjo žvelgti mąstančio žmogaus žvilgsniu, net jei tai nepakeistų pasaulio. Kūrinį atsirasti paskatino visuomenės tam tikros sanklodos it klasės priešmirtinės konvulsijos, tad suprantama, jog autorius tik bailiai spruko iliuzijų pasaulin, ir šito savo pabėgimo jis net nesigėdija.

Nesistengėme papildyti kūrinio išmaniomis pastabomis ir išnašomis, nes jis nėra reikšmingas, todėl be pedantiško skrupulingumo pateikėme tam tikras nuorodas, kad jos nukreiptų skaitytojo mintis į teisingą kelią. Be to, kai kuriose miglotose vietose reikėjo pateikti skaitytojui duomenų, kad jis suprastų tekstą.

 

1        Veikiausiai autorius nė neplanavo suskirstyti knygą į keturis saulėlydžius, kitaip tariant, dalis. Nežinia, gal jis manė, kad šiuos skyrius reikia skaityti per saulėlydį, o gal tai nuoroda, kad rašė juos ne vieną dieną. Vis dėlto nesuklysime tardami, kad jį - visai pagrįstai - graužė koks nors slaptas pojūtis, kad jo laikais išgyvenamas saulėlydis, drauge didelis savo skolos suvokimas. Štai kodėl parinko tokį neapibrėžtą skirstymą.

Rauma (miesto teises gavo 1442m.) senamiestis
saugomas UNESCO, kaip medinės Šiaurės architektūros kūrinys

2        Nelabai aišku, ką autorius nori pasakyti įvardydamas save kaip reto amato atstovą ir vartodamas šį apibūdinimą kaip priedangą. Nors derėtų prisiminti, kad 1939-1945 m. vyko karas, valstybė nepajėgė veiksmingai kontroliuoti produktų skirstymo, tad ir vinių verslas priklausė vadinamajai laisvajai prekybai. Iš visko sprendžiant vinių prekijai atstovavo ypač įdiržusiai ir žiauriai klasei, tad nieko nuostabaus, jei autorius iš tiesų daugiau ar mažiau vertėsi neteisėta vinių prekyba. Šią sampratą patvirtina tolesnis jo paties teiginys, kad prekiaudamas vinimis jis susikrovė nemenką turtą. Antra vertus, toks atviras pareiškimas liudija, kad jis vertėsi šiuo amatu valdžiai leidus, gal net globojant, o tai prieštarauja ankstesniam teiginiui.

 

3        Autorius kalba apie organą, kurį turi kiekvienas žmogus ir kuris tai išsiplėsdamas, tai susitraukdamas reguliuoja kūno kraujotaką. Visi ankstesni tyrimai rodo, kad išėmus širdį žmogus išsyk miršta. Vadinasi, čia kalbama ne apie išplėštą širdį, kitaip tariant, anomalijų. Vis dėlto pasakojimas grindžiamas širdies perkėlimu iš vienos vietos į kitą: iš komodos stalčiaus - po priegalviu, net moters rankinėn - ir, jei neįžvelgtume lengvapėdiškos, išsigimusios sąmonės poetinės laisvės, norom nenorom turėtume suabejoti autoriaus meile tiesai. Ko gera, autorius šiame pasakojime apie širdį griebėsi niekam tikusių simbolių, kurių neverta išsamiau nagrinėti.

4        Akivaizdu, tai - paranojos požymis, tad visiškai pateisinama gydytojo nuomonė, kartu tai rodo, kokia dvasia parašyta knyga.

5        Veikiausiai škotų terjeras - dekoratyvus nykstančios veislės šuo, tais laikais tokius mėgo išgeibusi privilegijuota klasė.

7        Sprendžiant iš tolesnio pasakojimo, nesunku suprasti, kad minėtasis miestas yra Turku, nes jo topografija ir istoriniai paminklai beveik adekvatūs autoriaus užuominoms. Vis dėlto šis klausimas sudėtingesnis nei išsyk atrodo ir po rimto kritiško tyrimo negalime nepastebėti, kad čia taip pat gali būti ir Porvas, Hiamenlina, Savonlina ar Vasa. O dar turėdami omeny autoriaus užgaidumą ir neleistiną atsainumą pateikiant faktus, prieiname prie išvados, kad tai gali būti ir Kuopijas, Mikelis, Oulu, Kokola, net Kajanis. Tačiau tai nėra svarbus klausimas ir mes jį nagrinėjame tik todėl, kad norime atskleisti, su kokiais sunkumais susiduria sąžiningas tyrinėtojas gilindamasis j nereikšmingą tekstą.

14      Akivaizdu - iliuzija, tai nekelia nuostabos prisiminus autoriaus neatsakingumą vartojant svaigiuosius gėrimus. Dar kartą žiūrėkite 4 išnašą.


Skaitykite bibliotekoje taip pat:

Skaitykite mūsų bloge taip pat:

Mumių trolių vakarai