2015 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Violeta Domkuvienė. Vietnamas, Singapūras, Balio sala: Magiškoji Pietryčių Azija

Regis pasaulis jau visai susitraukė ir tarybinių laikų jaunuolio svajonė 'pamatyti Paryžių ir numirti" tapo juokinga. Dabar ranka pasiekiamas visas pasaulis... Nori į Suomiją - prašom, patraukliau Kenija - irgi. Dar mielai laukia Pietų Amerika - seniai civilizuotas ir literatūrizuotas (ot kokį žodį sugalvojau!) kraštas.
Pastaraisiais metais keliautojų (ir rašytojų) žvilgsnį vis labiau traukia nepažintos kultūros. ir vis dažniau - Rytų Azija, Pietryčių Azija.
 
 
 
 

Domkuvienė, Violeta. Vietnamas, Singapūras, Balio sala : magiškoji Pietryčių Azija. - Kaunas : Obuolys, 2015. - 269 p.

 
 
 
 

2015 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

Jean Beliveau. Pėsčiomis aplink pasaulį: 54 poros sunešiotų batų, 75 5000 nueitų kilometrų, 11 metų kelyje...

Nauja kelionių knyga. Teisingiau sakant - didelės kelionės, kuri prasidėjo kaip vidinė kelionė ir išsiplėtusi į Taikos žygį.
Kelionė vyko ne tik aplink pasaulį, intensyvi kelionė vyko ir viduje - įveikti sunkumus, nuovargį, pavojus ir įveikti save - savo prasmes ir tikslus... 

 

Pėsčiomis aplink pasaulį : [54 poros sunešiotų batų, 75 500 nueitų kilometrų, 11 metų kelyje…] / Jean Béliveau ; pasakojimas, užrašytas bendradarbiaujant su Géraldine Woessner ; iš prancūzų kalbos vertė Leonas Ramutis Tamošiūnas. - Vilnius : Eugrimas, 2014. - 263 p.

2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Kapris dviejų rašytojų atmintyje




















    Šįkart įrašas apie vietovę, kuri traukia turistų žvilgsnius bei svajones. Du rašytojai, du žvilgsniai. Vienas - lietuvis Antanas Vaičiulaitis, mokęsis Sorbonos ir Grenoblio universitetuose, dirbo ambasadoje Romoje. Ir iš ten jau negalėjo grįžti į okupuotą Lietuvą. Rašytojas eruditas, estetinio realizmo atstovas. Kapryje rašytojas tik viešėjo..
Antrasis autorius - Akselis Miuntė (Axel Martin Fredrik Munthe), švedų gydytojas, psichiatras bei rašytojas. Vila Kapryje buvo jo svajonė nuo 18 metų, įgyvendinta tik tada, kai jau sukaupė pakankamai pinigų dirbdamas Paryžiuje ir Stokholme. Vėlgi, ir gyvendamas Kapryje, jis vis dar buvo asmeninis Švedijos karališkosios šeimos gydytojas, prižiūrėjo karalienę Viktoriją, kuri dėl sveikatos gyveno Kapryje.
Knygos apie San Mikelę autorinį honorarą, autorius panaudojo migruojančių paukščių draustinių ir rezervatų steigimui ir prižiūrėjimui Kapryje (Karalienė Viktorija paskatino Barbarosos kalno šlaite įkurti paukščių draustinį) ir Švedijoje.

2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Polina Žerebcova. Polinos dienoraštis

Sunku rašyti įvadą tokiai knygai. kai pradėjau versti puslapius, pasirodė, kad vėl skaitau Anos Frank užrašus: paaugliškus, kartais naivius, kartais netikėtai brandžius ir labai, tikrai labai sukrečiančius. Tikriausiai dėl to, kad rašo vaikas apie tai, kas tikrai skirta ne vaikams. Apie vaiko bandymą išgyventi priešiškame pasaulyje. Iš tikro priešiškame, kur gatvėje šaudo, o namie - griūna grindys ir  šeima - motina ir dukra gyvena nuolatinėje baimėje - kaimynai gali apiplėšti, į namą gali pataikyti raketa ar sviedinys ir dar dešimtys tikrų pavojų...
Autorė gimė 1985 m. kovo 20 d. daugiatautėje šeimoje Grozno mieste. Mergaitei buvo tik 9 metai, kai prasidėjo karas.... pačiomis pirmomis, gulėdamas ligoninėje žuvo senelis, vienintelis šeimos vyras, tad šalyje, kur dauguma gyventojų musulmonai, moterims itin sunku.
Tačiau žmogus, kuris pasirinko būti tvirtu net ir taikos metu, nėra lengva išgyventi šiuolaikinėje Rusijoje. Teko emigruoti. Nuo 2013 metų Polina Žerebcova gyvena Suomijoje, turi joje politinį prieglobstį dėl persekiojimo Rusijoje.

2015 m. lapkričio 6 d., penktadienis

Draugystė. Šiaurietiškai taip pat: Šaurės šalių bibliotekų savaitei


Šių metų Šiaurės šalių bibliotekų savaitė skirta Draugystės temai. Tai, kad  apie draugystę nuolat kalbame vaikams, tai, kad vertiname patys, lyg ir įprasta. neįprasta, kai draugystės temą randame tekstuose, atkeliavusiuose iš IX amžiaus (užrašyta Egilio saga XIII a. iki tol keliavo iš lūpų į lūpas). Regis, tamsieji, karo ir smurto amžiai, tačiau žmogaus prigimtis nesikeičia - jam reikia draugystės.
Tyrėjai pastaruoju metu sutaria, kad sagos (segja ‘pasakoti, sekti, sakyti’) yra priimtinas šaltinis mentalitetui, socialinei struktūrai, kasdieniam senosios skandinavų visuomenės gyvenimui pažinti, tačiau nepatikimas analizuojant Skandinavijos krikšto ar politinės istorijos klausimus. Visose sagose pasakojama apie praeitį – vienose apie tolimą, netgi mitologinę praeitį, kitose – apie netolimą, apie tokius įvykius, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar tebegyvi tuo metu, kai pasakojama pati saga. Šie pasakojimai apie praeitį – sagos – viduramžiais būdavo mėgstama skandinavų pramoga.
Papramogaukime ir mes - paskaitykime temstant - Egilio sagos ištrauką.

2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Dzūkijos perlas

Iš Subartonių (nuo Varėnos), per Peterburgą, Kijevą, Baku, Kauną iki Pensilvanijos - tokia rašytojo Vinco Krėvės kelionė. Gimė, mokėsi, blaškėsi per gimnazijas, kunigų seminariją, Filologijos fakultetą, darbą gimnazijose ir universitetuose, veiklą politikoje ir dar daugiau.
Bet svarbiausia veikla - rašytojas. "Krėvė buvo šakoto talento asmenybė. jo požiūris į pasaulį ir žmogų netelpa vienoje koncepcijoje. Orientalistiniuose kūriniuose jis atvirai apmąstydavo gyvenimo prasmės klausimus, traktuodamas juos nirvanos filosofijos aspektu (akcentavo kančios, nerimo, maksimalistinių siekimų vertę žmogaus gyvenime). Istorinėse dramose analizavo pareigos ir asmeninės laimės, individo ir minios, nežabotų aistrų ir žemiško prakticizmo konfliktą, pabrėždamas, jog tikroji būties prasmė - iki dugno išsemti nevilties, ilgesio, džiaugsmo ir svajonių šaltinį, pajusti žmogaus galimybių ribas. Tais kūriniais Krėvė eksploatavo savo intelektualines ir emocines potencijas, realizavo vaizduotėje susiklosčiusią didingos romantiškos asmenybės viziją. Priešingas požiūris - lyg kokia ano požiūrio kontraversija - atsiskleidė novelėse apie "šiaudinės pastogės" buitį. Rašytojas atsiė į paprastą kasdienybę, tiksliau, šiltą ir jaukią savo vaikystę, nušviestą spragsinčių balanų ir apgaubtą paslaptingos gamtos. Toji vaikystė iš laiko distancijos jam galėjo atrodyti dar gražesnė ir idiliškesnė, negu buvo iš tikrųjų. Idilines spalvas tirštino ir nostalgija (daugumą novelių Krėvė parašė gyvendamas Baku)" (Albertas Zalatorius)
  

2015 m. spalio 17 d., šeštadienis

Kai Vytautas girdė žirgus Juodojoje jūroje...

 
 Šįkart - ne grožinė literatūra. Nors lietuviai visada jautė dvasinį artumą ukrainiečiams, tačiau  kūrinių vertė labai mažai. be abejo, pasakos ir Tarasas Ševčenka (mokęsis, beje, Vilniuje. O Maironis - Kijeve. Taigi 1:1).
Dar versti Olesio Gončaro, Ivano Korsako,  Serhij Žadan kūriniai. Toliau - kaip ir nebūta kultūrinių ryšių, ukrainiečių literatūros, kino. Visi kultūriniai ryšiai sovietiniais laikais turėjo vykti per Maskvą, taip iškreipdami tikrą kultūrų bendravimo esmę.
Pagal knygos koncepciją šis leidinys turėjo tapti savotišku "katalizatoriumi" padedančiu įveikti istorines užmarštis ir paskatinti Ukrainos bei Lietuvos visuomenes įdėmiau pažvelgti į šį konkretų laikotarpį bei jo palikimą. Siekiant tai įgyvendinti visų pirma teko įvertinti priežastis, kurios privedė prie tokios "lietuviškojo" laikotarpio "užmaršties", o taip pat atlikti kruopštų tiriamąjį darbą - t.y. peržiūrėti, kas iš tiesų Ukrainoje sukurta per 200 m. trukusią "Lietuvos epochą". Tuo pačiu keliais štrichais paryškinant Lietuvos ir Vilniaus vaidmenį Ukrainos istorijoje.   
 Skaitome...

2015 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Nobelio literatūros premija 2015 metais - Svetlana Aleksijevič

Kasmetinė, laukiama, garsiausia.

Šiemet - Svetlana Aleksijevič. Baltarusių rašytoja.  67 metų autorė buvo pagerbta „už savo polifoninius veikalus, kurie yra paminklas kančioms ir drąsai mūsų laikais“.
Švedų dienraščio „Dagens Nyheter“ kultūros naujienų redaktorius Bjornas Wimanas sakė, kad „jos kūriniai balansuoja ant ribos tarp dokumentikos ir romano – už šį žanrą apdovanojimas dar nebuvo skirtas".
Komiteto, skiriančio Nobelio premijas, atstovė Sara Danius: „Pastaruosius 30-40 metų ji stengėsi apibūdinti sovietinį ir posovietinį žmogų. Tačiau tai nėra įvykių istorija. Tai yra emocijų istorija. Ji mums siūlo labai emocišką pasaulį. Taigi, tie istoriniai įvykiai, apie kuriuos ji rašo savo įvairiose knygose – nuo Černobylio katastrofos iki sovietų karo Afganistane – yra tiesiog dingstis tirti sovietinių ar posovietinių laikų žmogų“.
Rašytoja gimusi 1948 metais Ukrainoje, jos mama ukrainietė, tėvas baltarusis. Su tėvais vėliau apsigyveno Baltarusijoje, čia tapo žurnaliste.
Pirmoji knyga išleista 1985 metais.
 
Pilnas kūrinių sąrašas (rusų kalba, ja rašytoja kuria):
 
«У войны не женское лицо» Минск,1985
Последние свидетели. М., 1985
«Цинковые мальчики» (1989)
«Зачарованные смертью» (белорус. 1993, рус. 1994)
«Чернобыльская молитва» (1997)
«Последние свидетели. Соло для детского голоса» (2004)
«Время сэконд хэнд» (2013)
 
Lietuvių kalba išleistos knygos:
 
  • Алексіевіч, Святлана Аляксандраўна (1948-) (Aleksijevič, Svetlana)Černobylio malda : ateities kronika / iš baltarusių ir rusų kalbų vertė Alma Lapinskienė. - Vilnius : Alma littera, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 285 p.
  • Алексіевіч, Святлана Аляксандраўна (1948-) (Aleksijevič, Svetlana) Paskutinieji liudytojai : nevaikiški pasakojimai : viduriniam ir vyresniam mokykliniam amžiui / iš rusų kalbos vertė Salomėja Čičiškina. - Vilnius : Vyturys, 1989. - 182 p.
 

2015 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Tahir Shah. Kelionė su pačiu savimi

Vėl mūsų mėgstamas autorius. Šįkart - kelionių apybraižos. Teisingiau - nenorėjau pristatinėti dar vienos to paties autoriaus knygos, tačiau po ranka pakliuvęs tekstas galėtų būti ir "prisegtas"  kaip blogo motto. Apie kelionės prasmę ir savęs patirtį.
Apie pasaulio grožį ir skurdą. Apie atsakomybę - sau, pasauliui, ateities kartoms.
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

2015 m. rugsėjo 25 d., penktadienis

Gražiausias lietuviškas žodis. Visomis kalbomis

Kaip ir kasmet. Europos kalbų dienai, išmokime nors vieną žodį daugeliu kalbų.
Ar žinote, koks žodis buvo išrinktas gražiausiu lietuvišku? Ačiū. Šis žodis laimėjo. Kaip manau laimėtų ir bet kurios tautos rinkimuose. Tai palankumas kažkam, kas tau padėjo. Tai žodis - santykis su kitu žmogumi. Ir toks žodis  tikrai padėtų kelionėje.
Taigi......

2015 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Unikalios Lietuvos vietovės. Biržai

 
 Baltrūnas, Valentinas. Unikalios Lietuvos vietovės / [teksto autorius Valentinas Baltrūnas]. - Kaunas : Šviesa, 2006. - 119 p.
 
Pristatome seriją knygų "Mažieji pasakojimai apie Lietuvą". Ši knygų serija primena enciklopediją, kur kiekvienai temai skiriama keliasdešimt puslapių.
 Jūsų dėmesiui - vienos iš knygų įvadas bei tekstas, pristatantis netolimą Panevėžiui unikalų kampelį - Biržus.
 






2015 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Goda Klimavičiūtė. Savas Paryžius



 Tikrus kelionės vadovus turi rašyti ne gidai, ne turizmo vadovai, bet tie, kurie ilgą laiko tarpą gyvena šalyje apie kurią rašo. Tai nebūtinai turi būti studija apie šalį ir jos papročius, tačiau gerai pažinoti šalį iš vidaus niekada ne prošal. Kitaip galima ir pro šalį prašauti, ir kitus suklaidinti ir galų gale pateikti tik oficialiuose turizmo lankstinukuose spausdinamą informaciją. Visada įdomiau pažinti vietinę kultūrą iš vidaus, o ne vien vaikštant specialiai turistams paruoštais takais.
Apie Prancūziją mūsų bloge rašyta jau buvo (sąrašas - apačioje), tačiau nebuvo būtent turistinio vadovo po Paryžių. Rinkdamiesi tekstą, radome, kad ir lietuviai paliko pėdsakus šioje pasaulio sostinėje. Tad žinoma, ir šis skyrius atsidūrė bloge.
 
Skaitome:
 
Goda Klimavičiūtė. Savas Paryžius : [pamatyk, paragauk, pramogauk]. - Kaunas : Obuolys, 2015.  (Kaunas : Spaudos praktika). - 239 p. : iliustr.
  
 

2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Žemaitėja. Žemaitee. Žemaitė

Dar XIX amžiuje kreipimuose buvo rašoma "Broliai lietuviai ir žemaičiai". Kaip? Žemaičiai - ne lietuviai? Žemaičių vyskupija, Žemaičių... ? Panašu, kad bent iki XX amžiaus pradžios Žemaičiai ir nelaikė savęs lietuviais... Dar Simono Stanevičiaus pasakėčioje "Arklys ir meška" (Aukštaitijos ir Žemaitijos simboliai) susitinka prie ribos - Nevėžio upės kaip ribos, skiriančios šiuos regionus.
Žemaitijos istorija turtinga ir įdomi. Verta paskaityti nors trumpą interviu.




Skaitymui parinkome rašytoją, kuri slapyvardžiu pasirinko regiono pavadinimą - Julija Žymantienė - Žemaitė.
XIX amžiaus antroje pusėje, po 1863 metų sukilimo nuslopinimo, pirmiausia rūpintasi lietuvių tautos ir kalbos išlikimu, kultūros ir literatūros klausimai tarsi nustumiami į šalį. Literatūros raida įtrūksta. Primirštama Lietuvos – Lenkijos laikotarpiu lotynų bei lenkų kalbomis kurta literatūra, sunkiai prieinami tampa ir senesni lietuviškai rašyti kūriniai. Tačiau atgimstant tautai, atgimsta ir literatūra. Žemaitė priklauso rašytojų, kuriančių naują lietuvių literatūrą, kartai. Jos kūryba išauga iš valstietiškos aplinkos, išsiskiria kaimiška tematika, remiasi gyva liaudies šneka. Tuo ji tarsi nutraukia ankstesnių lietuvių kalba rašiusiųjų autorių – Kristijono Donelaičio, Mikalojaus Daukšos, Antano Baranausko – tradiciją, kurie rėmėsi daugiau iš antikos paveldėta retorikos ir poetikos taisyklėmis,  netgi sakinio struktūra primena lotynų kalbos struktūrą.
Tekstas - nei pirmasis, nei žinomiausias (gerokai populiaresni, labiau vertinami - "Marti", "Petras Kurmelis". Kaip ir Aukštaitijos rašytojo (Vaižganto) atveju ieškojome kūrinio, kuris atspindėtų krašto etnografinius savitumus. Žemaitiški tekstai po nuotraukomis - iš feisbuko grupės "Žemaitėja"

2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Dainius Kinderis: Atgal į Afriką

Kai kalbame apie pasaulio problemas, dažniausiai mintys nukrypsta į tris karštuosius taškus - taika Ukrainoje, Artimieji rytai ir musulmoniškasis fundamentalizmas bei amžinasis badas Afrikoje. Ir iš viso to išplaukiantys padariniai - migracija, tarptautinis terorizmas ir pan.
Šįkart pristatome kelionės dienoraštį. Autorius - žinomas keliautojas, žurnalistas Dainius Kinderis.
Dainius Kinderis. Atgal į Afriką : [kelionių apybraižos]. - Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Standartų sp.). - 268, [3] p
Kiekvienas knygos skyrius skirtas vis kitai Afrikos šaliai, pradedant Maroku ir vakarine Afrikos pakrante iki pat Pietų Afrikos Respublikos. Autorius įveikė visą kelią netradiciškai, o autostopu, aplankydamas 15 valstybių.
Ši greičiau dokumentinė knyga leidžia pajusti tikrą Afrikos skonį ir gyvenimą, kadangi vietovės - tikrai ne 'nuglaistytos turistinės".
Interviu knygos autorius sakosi pabuvojęs jau 62 šalyse.
 
Pavydim.
 
 
Ir skaitom...
 

2015 m. liepos 31 d., penktadienis

Misija: Somalis

 

Naujos knygos - džiaugsmas kiekvienam skaitytojui. Nauja kelionių knyga - nauja patirtis, nauji įspūdžiai. Šįkart - labai vyriška kelionė ir labai vyriški įspūdžiai - Aivaro Pliatkaus "Misija: Somalis" (Vilnius, Alma littera, 2015). Kelionė - ne įspūdžių ieškojimas, bet darbas ginti  laivus nuo piratų. Tai, ką perskaitome tik žiniasklaidos žinutėse - "pagrobė",  "paėmė įkaitais" - šįkart pamatyta iš arti. Ir rūsti realybė karių ir jų šeimų - ilgi išsiskyrimai ir vienas kito palaikymas. Autorius pristato knygą taip: "Somalis – ne silpnų nervų žmonėms, bet aš ir mano vyrai buvome pasiruošę iššūkiams. O su rutina kovojau rašydamas dienoraštį."
 
 
 
 
 
Skaitome...
 
 

2015 m. birželio 5 d., penktadienis

Panevėžio akmenys

Birželio pradžia - kaip ir dvynių ženklas - labai dvipusis. Vasara dar neįsibėgėjo, imtis atostogų dar nesinori, bet knieti papramogauti, pakeliauti. Juolab - mokykliniams vaikams jau atostogos, reikia naujų įspūdžių ir laiko su jais. Siūlome mažą kelionę gimtajame mieste. O ta pačia proga - Laimučio Vasilevičiaus knygą "Panevėžio akmenys".













2015 m. gegužės 9 d., šeštadienis

Arvydas Juozaitis. Kraštai ir žmonės. Azerbaidžanas


Pristatome dar vieną Arvydo Juozaičio kelionių apybraižų knygą
„Kraštai ir žmonės“. Joje  surinkti įvairiu metu rašyti tekstai. Pirmasis datuotas 1991 metais, paskutinieji – 2014-aisiais. Kai kurie jau publikuotai Lietuvos spaudoje, dalis spausdinama pirmąjį kartą.
Knygoje pristatomos  pasaulio  šalys ir pateikiami 29 žmonių portretai. pats knygos išdėstymas jau pateikia autoriaus požiūrį - šalis yra svarbesnė nei žmogus. 
 Skaitymui parinkome ištrauką apie Azerbaidžaną. Nors Kaukazo šalys ir kelionės į jas Lietuvoje yra pakankamai populiarios, tačiau omenyje dažniausiai turima Gruzija arba Armėnija, tikriausiai kaip kultūriškai artimesnės (jos - krikščioniškos, Gruzija - pravoslavai, Armėnija priklauso apaštališkajai krikščionybei). Azerai - taip save vadina šios šalies gyventojai - daugiausia musulmonai.
 
 

Juozaitis, Arvydas.
Kraštai ir žmonės : [grožinė eseistika]. - Vilnius : Alma littera, 2015 (Vilnius : Spauda). - 511 p. : iliustr., portr.

 

2015 m. gegužės 6 d., trečiadienis

Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios ... : Keliaujame Suvalkijoje

Suvalkija. Kraštas, kur lietuvių kalba įgavo savo formą. O gal reiktų sakyti - kur žmonės kalba ne tarmiškai, o bendrine kalba?  Didele dalimi irgi teisingai.
Po III Žečpospolitos padalijimo 1795–1807 m. buvo Prūsijos karalystės provincija, vėliau, 1807–1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 m. – Lenkijos karalystei Rusijos imperijoje, po 1863 metų sukilimo tapo  Suvalkų gubernijos dalimi. 1808–1940 m. Užnemunėje galiojo Napoleono kodeksas. Užnemunėje 1808 m., anksčiau nei likusioje Lietuvoje, panaikinta baudžiava, čia anksčiau ėmė klostytis nauji ekonominiai  santykiai,  formuotis lietuvių inteligentija. XIX a. II pusėje Užnemunė buvo lietuvių tautinio judėjimo centras, davęs Lietuvai daugybę kultūros žmonių.
Ką davė Suvalkija Panevėžiui? 
Vyskupą J. Preikšą, mokytoju dirbusį Joną Jablonskį, ir žinoma, Salomėją Nėrį.
Apie pastarąją, dirbusią mokytoja toje pat gimnazijoje, kur pusšimčiu metų vėliau teko mokytis, pasakoja ir buvę mokiniai, ir amžininkų užrašyti liudininkai.
Panevėžyje ji buvo dievinama mokytoja, paslaptingoji poetė. Visi kiti dramatiškieji gyvenimo  posūkiai ir dalyvavimai bus vėliau, o kol kas ji - poetė. Panevėžyje. 
Skaitymui parinkome:
Alekna, Viktoras. Salomėja : [biografinė apybraiža]. - Vilnius : Dienovidis, 1996 (Kaišiadorys : A. Jakšto sp.). - 359 p

2015 m. kovo 31 d., antradienis

Iter Vitae arba gyvenimo kelionė aplink pasaulį


 Savickaitė E., Kazlauskis K.
Iter vitae, arba Gyvenimo kelionė aplink pasaulį. - Vilnius : Alma littera, 2015 (Vilnius : Spauda). - 383 p., [20] iliustr. lap.
  Vartydama  knygą suvokiau, kad norėčiau ją įtraukti į skaitomųjų sąrašą - vasarai.
Dar daugiau dėmesio skirta vidinei kelione - po save, po bendražygį. Tam skirti ir tylos laikotarpiai, ir nuokrypiai į vidines būsenas, kurias sukelia sutikti pakeleiviai ir vietiniai gyventojai. Knyga - lyg ir keliautojų dienoraštis, tačiau didžiausia dėmesio dalis krinta ne į lankomos vietovės materialųjį pasaulį, bet į žmones, jų kultūrą ir tradicijas.
Skaitymui parinkome ištrauką apie kelionę po Turkiją - vieną populiariausių lietuvių atostogų maršrutą. Ištraukoje rasite ne tik visiškai ne turistinę Turkiją, bet ir galėsite palyginti savo įspūdžius iš "nublizgintosios" ir paprastos šalies, iš Europos gyventojams pritaikyto komercinio krašto ir turkų tradicijų bei gyvenimo būdo.
  

2015 m. kovo 20 d., penktadienis

Šimtasis įrašas. Aišku gimtasis Panevėžys

Negalime nepaminėti Panevėžio šimtuoju šio blogo įrašu,  tiesiog negalime. Todėl, kad tai Panevėžys, todėl, kad kalbant apie tėvynę, pirmiausia turima omeny tai, kas artimiausia. Vieta, kur tau viskas artima. Kur žinai, už kurio kelmo turi augti baravykas. Vieta, kur žinai kiekvienos šeimos istoriją. Netgi jų senelių. Nes ten, ko gero, giminės. Penktos ar dar tolimesnės eilės. Todėl visokios istorijos eina iš lūpų į lūpas.

2015 m. kovo 18 d., trečiadienis

Aukštaitiški deimančiukai

2015 metai Lietuvoje paskelbti etnografinių regionų metais, tad turime galimybę pasižvalgyti Lietuvoje,  kaip kad praėjusiais metais žvalgėmės pasaulyje. Kaip ir dera tikriems patriotams, pradedame nuo Aukštaitijos. Panevėžys, kaip žinia, mėgsta save tituluoti Aukštaitijos sostine. Gi 1398 me­tais Vy­tau­tas su or­di­nu pa­si­ra­šė su­tar­tį, ku­rio­je Že­mai­ti­ja nu­brė­žia­ma iki Ne­vė­žio. Šia su­tar­ti­mi Ne­vė­žis iki pat XVIII am­žiaus pa­bai­gos ta­po pa­grin­di­ne li­ni­ja, ski­rian­čia Že­mai­ti­ją nuo Lie­tu­vos. Ir Simonas Stanevičus mini arklį ir mešką, (Aukštaitijos ir Žemaitijos simbolius) susitinkančius prie Nevėžio...
Antra vertus, etnografinių regionų ribos visada neaiškios, juk kitapus upės ar girios gyvenantys žmonės ne taip labai ir skiriasi. Gal kiek kitaip vadina pOnčius ar žŲsis... Bet atitekėjusi marti ir savo vaikus išmokys kitaip vadinti lOngus ar lUngus...
  

2015 m. sausio 15 d., ketvirtadienis

Lietuvninkais mes esam gimę... Klaipėdos diena

Edmundas Žiauberis. Ieva Simonaitytė
Šiandien - Klaipėdos diena. Diena, kai miestas ir visas kraštas vėl buvo prijungtas prie Lietuvos.
Mažoji Lietuva grįžo prie istorinių šaknų.
Klaipėda – vienas seniausių Lietuvos miestų, jo pradžia laikomi 1252 m. kai  Danės upės žiotyse Vokiečių ordinas Livonijoje pastatė Memelburgo pilį.
Bet miestas - ne svarbiausias, žymiai svarbiau - žmonės, išlaikę savo tautiškumą savo papročius per amžius. Deja, dauguma lietuvninkų pasitraukė į Vakarus II  Pasaulinio karo metu.



2015 m. sausio 13 d., antradienis

Įrašas be pavadinimo. Nes ne kelionė









Pirmuoju šių metų įrašu pakviesime keliauti ... pakviesime niekur nekeliauti toli, o pasiimti skaitytojo bilietą ir atkulniuoti pas mus, į biblioteką. Nes šalta. Nes dienos trumpos, o vakarai labai ilgi. O ilgais vakarais malonu ne tik skaityti (o po kalnus laipioti pavojinga), bet ir užsiimti kažkuo, kas šildo rankas ir širdį.
Siūlome peržiūrėti rankdarbių knygų parodą, gyvai jas galite pamatyti (ir pasiimti į namus) Kniaudiškių bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34)