Arvydas Juozaitis. Kraštai ir žmonės. Azerbaidžanas

Pristatome dar vieną Arvydo Juozaičio kelionių apybraižų knygą

„Kraštai ir žmonės“. Joje  surinkti įvairiu metu rašyti tekstai. Pirmasis datuotas 1991 metais, paskutinieji – 2014-aisiais. Kai kurie jau publikuotai Lietuvos spaudoje, dalis spausdinama pirmąjį kartą.

Knygoje pristatomos  pasaulio  šalys ir pateikiami 29 žmonių portretai. pats knygos išdėstymas jau pateikia autoriaus požiūrį - šalis yra svarbesnė nei žmogus. 

 Skaitymui parinkome ištrauką apie Azerbaidžaną. Nors Kaukazo šalys ir kelionės į jas Lietuvoje yra pakankamai populiarios, tačiau omenyje dažniausiai turima Gruzija arba Armėnija, tikriausiai kaip kultūriškai artimesnės (jos - krikščioniškos, Gruzija - pravoslavai, Armėnija priklauso apaštališkajai krikščionybei). Azerai - taip save vadina šios šalies gyventojai - daugiausia musulmonai.

 

 

Juozaitis, Arvydas.

Kraštai ir žmonės : [grožinė eseistika]. - Vilnius : Alma littera, 2015 (Vilnius : Spauda). - 511 p. : iliustr., portr.

 

Ugninis Azerbaidžanas:  Arčiausia  mums Azija

 

Azerbaidžaną - kodėl? Ir kam? Pamanyk, Kaukazas! Buvau, mačiau, pažinau - pakaks. Buvo laikas ir buvo reikalas, buvo mano metas - vykau ir alsavau išretėjusiu kalnų oru, kad kraujas sparčiau cirkuliuotų. Bet jaunystės reikalai ir darbai baigėsi, kūno istorija - taip pat. Liko tik kultūra, o jai kalnai nebūtini. Tegul Kaukazas dabar maitina kitus, kam stinga adrenalino. O ir ką kalbėti – suprasti reikia, kad gyvenime svarbu taupyti energiją, nėra ko lakstyti be reikalo į pasaulio kraštą. Jeigu tau nereikia.



Baku senamiestis -  Icheri Sheher

Tačiau man sakė: iš kur tu žinai, ko tau reikia? Ar žinojo Aleksandras Diuma, ko jam reikėjo, kai Kaukazas sapnavosi? Juk jis ten trenkėsi. O šiaurės rūkų sūnus Knutas Hamsunas - ar žinojo? Ir jam sapnavosi, ir jis trenkėsi. Ką gi, kiekvienam savo. Man Kaukazas nesisapnuoja, matau įdomesnius sapnus. Man, pavyzdžiui, daug įdomesnis Sokratas, kuris vaikštinėjo po Atėnų turgų (panašų į mūsų „Akropolį") ir stebėjosi: „Kiek daug pasaulyje daiktų, kurių man nereikia."

Po 1991 metų rugpjūčio, kai baigėsi TSRS imperijos galia, rytinių ir pietinių teritorijų  sostinės tapo diktatūrų ir pilietinių karų pelkėmis. Azerbaidžanas – tipiška naftos ir valdžios pelkė, kurią valdyti ėmėsi TSRS imperiją valdžiusio klano atplaiša. Heidaras Alijevas. Su šeima. O ar man, europiečiui, tai gali būti įdomu? Ak, Europa! Tu juk todėl Europa, kad tokie kaip Alijevų šeima tavęs nevaldo, valdė tėvas, dabar sūnus, rytoj valdys anūkas. Viskas aišku, ponai. Tad ko ten vykti?

 Taip galvojau kokią savaitę, kol Lietuvos olimpinio komiteto direktoratas sutvarkė vizų reikalus, nupirko bilietus ir po savaitės mūsų delegacija jau kopė į „Air Baltic" lėktuvą Rygos oro uoste. Ir mes išskridome į Azerbaidžaną.

Baku centre

Kaip dūmas ištirpo ore keturios valandos po „Boing 737" sparnais. Po mumis dingo Baltarusija, Ukraina ir Rusija ir, perskrodę oro duobes virš Kaukazo keterų mes trinktelėjome ratais į Apšerono pusiasalio žemę. Baku.

► ► ►

 
Trapu nusileidęs iš lėktuvo, pasilenkiau prie asfaltu užlietos žemės ir priklaupiau. Paliečiau žemę -asfaltą abiem delnais. Garuojančios naftos tvaikas trenkė j nosį - žemės danga, kurią paliečiau, buvo šilta. Rugsėjo vidurys - o žemės kilimas šiltas? Gamtos diktatūra trinktelėjo pirmuoju karštu oro gurkšniu. Štai tau ir pirmas netikėtumas. Ko ne atogrąžos? Pakėliau akis. Pro naftos dujų debesį blankiai matėsi didžiulis užrašas Geydar Aliev Airport. Taigi, viskas savo vietoje, tai ir tikėjausi pamatyti. Baku, Azerbaidžano vartai į pasaulį praviri. Jie Alijevų šeimos rankose.

Lipnus atogrąžų vėjas dar kartą trenkė į krūtinę, kai prie mūsų priėjo kelionės šeimininkai. Jie buvo išdidūs, pasitikintys savimi. Taip mus pasitiko vienvaldės valdžios ir vienvaldės naftos pasaulis.

Mus pasitiko pasieniečių akys. Jos nė iš tolo nepriminė vaišingų šeimininkų akių; jos nesišypsojo, jos nekvietė. Jos tik žvelgė ir matė, kad atskrido dar viena Europos krizės apėsta delegacija. Juodos ir rudos akys, kaip naftos dėmės, žvelgė ir tylėjo. Tada kažkas pravėrė mums duris ir mes kažkur įžengėme.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žmonių grupelė įėjo pro šio pasaulio duris. Mūsų laukė žvitrios, aštrios ir godžios akys - milijonas Baku akių. Mes tapome jų įkaitais visai savaitei.

► ► ►

Prie svetimos žemės, svetimo kraujo ir svetimų aistrų nepriprantama, su jomis tik  susitaikoma. Jeigu pavyksta ir esi pasirengęs prarasti savo tapatybę. Mums nepavyko nei susitaikyti, nei pritapti. Įklimpome į gamtos ir civilizacijos tešlą, iš kurios galėjome išsivaduoti tik po savaitės.



Gatvės prekyba Baku senamietyje



 Tiesą sakant, savaitę net įdomu save išbandyti, įsitikinti, kiek esi vidujai stiprus. Karštos civilizacijos tešla buvo kiekviename žingsnyje. Tarkime, ant šaligatvio krašto, pačiame Baku viduryje. Stovime ties perėjos ženklais kaip įklimpę, o pro akis lekia ir alma metalo lavina. Nesvarbu, kad mes stovime šalia kažkokios ministerijos ir garsaus viešbučio, nieko tai nereiškia. Net jeigu koją nuleidai ant „zebru" pažymėtos perėjos - nieko. Plieno srautas kaip lėkė pro tave, taip ir lėks. Jeigu žengsi ir kita koja, g tavęs, matyt, liks košė. Čia tau ne Europa, brolyti. Ir net ne Maskva, kur jau gali sulaukti šiokios tokios pagarbos pėsčiajam. Čia pėstysis - tai silpnasis, vadinasi, neteisus. Automobilis čia - ginklas, o teisus čia tik ginkluotas. Žmogau, pamiršk Europą!

Teko pamiršti, nors mes atvykome į Europos kilnaus sportinio elgesio („Fair play") kongresą. Ir kiekviename žingsnyje stebėjomės: kas sumanė Azerbaidžaną vadinti Europa? Turkiją ir Azerbaidžaną! Ir kviestis tuos dvynius į visas Europos organizacijas. Tai tokia Europos labdara? O juk ne labdara tai, tik žingsnis į džiungles. Gamtos ir civilizacijos tešlą.

Baikime šaligatvio temą. Baku centre, bent jau toje judrioje gatvėje, bordiūrai, vadinasi, ir šaligatviai beveik metru pakilę virš važiuojamosios dalies. Paikystė? Ne, labai protingas miesto valdžios sprendimas, kad automobiliai šaligatviais nevažinėtų. Antraip lips mašinos tiesiai ant praeivių. Ir dar: bordiūras neleidžia durelių atidaryti bet kur ir bet kaip. Dabar ir prie šaligatvio nesustosi ir damos ar draugo bent jau lavina virtusioje gatvėje neišlaipinsi. Štai kodėl toji lavina ir lekia!

Nors daug kur kitur sustojama ir išlipama be jokių ceremonijų, net po griežtai sustoti draudžiančiu ženklu. Civilizacija čia juda galingai ir be ženklų - kaip pati gamta. Kaip sakė mums Baku senbuviai, net TSRS laikais nebuvo tokios laisvės taip dabar. Ir tada įstatymą čia gerbdavo, tačiau tik tiek, kiek už tą įstatymą gaudavo susimokėti. Dabar Maskvos nebeliko, moka, kaip ir mokėdavo, tik kainos pakito (regis, ne krito). Nors mokėti dabar reikia tik saviems.

 ►► ►

"Tvarką čia palaiko ne milicija, ne polis (policija), o vardai ir pareigos.



Vyriausybės rūmai Baku

Jeigu žmogus sėda prie vairo, aišku kaip dieną - žmogus turi teisę. Privilegiją vairuoti ir įrodinėti savo privilegiją. Žodžiu, kiekvienas čia turi turėti „leidimą šitai daryti" - dirbti. Nesvarbu, kaip dirba. Svarbiausia - kad turi teisę ir užsimoka. Užsimoka manatais. Azerbaidžaniečių žodis manat reiškia „pinigas", jo vienetas lygus vienam eurui. Visa tai daroma nė kiek nesislepiant. Kai pinigai neimami, policijai kiek sunkiau - ima veikti aukštesnio rango privilegijos. Tada policininko akių tinklainėje privilegijų kodeksai turi būti jrašyti kaip Korano suros. Nes pažymėjimų, reiškiančių privilegijas, devynios galybės. Trijų milijonų sostinėje kas antras turi bent vieną pažymėjimą-privilegiją. Pagaliau - tai juk pasai! Atkiša vaikėzas policininkui pasą ir sako: „Matai pavardę? Žinai, kas dar su tokia vaikšto?! Taigi, galvok!" - r užtrenkia dureles. Po tokios pastabos policininkas nebesiaiškins, kas prie vairo. Svarbiausia, kad jis mato: mašina - ne žiguliai, jos valstybinis numeris taip pat ne šioks ar toks, o su specialia reikšme. Kokia? Policininkas turi žinoti! Antraip - „ein Moment", ir jis Baku nedirbs. Ir apskritai niekur nebedirbs.

Galinga čia valdžia. Ji net slavišką kirilicos raidyną lotynišku (Turkijos pavyzdžiu) pakeitė per kelerius metus.

Su šios valdžios demokratija geriau nesusidėti. Valdžia atogrąžų zonoje liudija aukštesnį kraujo spaudimą, kurio europiečiai neišlaiko. Čia Azija, ji gyvybingesnė  už blyškiaveidę Europą.

Visa tai supratę, mes, keli blyškiaveidžiai, neišvengėme likimo: teko susidurti su aukščiausios valdžios šešėliu. Jis užslinko ant mūsų, ir nebuvo kur dingti.

Baku mus šefavo aukštas valdininkas. Jis buvo dviejų postų galva: aukštas olimpinio komiteto šulas (viceprezidentas), o kartu ir nemenkas valstybinės muitinės bosas. Atlyginimą jam moka muitinė (dalis atlyginimo neoficiali). Jis išsyk paaiškino: niekas niekuomet neišdrįs sustabdyti jo automobilio. Nei gatvėje, nei ant šaligatvio: Niekur. Jeigu sustabdys per klaidą, jis šūktels pavardę ir reikalas bus „ein Moment" Dar kumštj parodys. Juk jis - prezidento llhamo Alijevo kohortos karys. (Azerbaidžane valstybės prezidentas yra ir olimpinio komiteto prezidentas.)

Azerbaidžano vyriausybės rūmai

Kaip atrodė tas mūsų šeimininko didvyriškumas? Kaip kalbėjo, kaip važinėjo šis vyras? Nesunku įsivaizduoti: nepaisydamas nei ženklų, nei taisyklių, nei šaligatvių. Jis ir signalizavo, ir lėkė j priešingą eismo juostą, ir lipo ant šaligatvio prie viešbučio durų. Jis rodė mums, kas yra laisvė, kas yra privilegijos, kas yra demokratija. Kas yra gerbiamas žmogus. Aukšta valdžia, aukšti įgaliojimai turi būtini, jie turi būti gerbiami, sakė jis. Tai sudaro demokratijos esmę. 

Įgaliojimai ne tik valdžios žmogui, bet ir jo šeimos nariams reikalingi. Sūnui, kuriam ką tik buvo sukakę septyniolika, jis nupirko automobilį ir paleido į Baku gatves... be vairuotojo pažymėjimo. „O kam? - atrėmė naivų mūsų pasibaisėjimą. –Sūnų  gina mano pavardė ir valstybinės registracijos numeris."

Baku - turtais ir privilegijomis aptekęs miestas. Jis skendi automobilių klaksofonų kakofonijoje kaip tikras rytietiškas turgus prasidėjus prekybai, jis spindi kaip naftos plėvė ant vandens paviršiaus - saulės spinduliuose. Centrinėse Baku gatvėse be perstojo šaukiama ir mosuojama rankomis. Čia nepažeidžiama tik viena taisyklė: nekertama sankryža, kai užsidega raudona šviesoforo akis. Net stebėtina - tai bent civilizacijos laimėjimas! Prieš raudoną šviesą kapituliuojama. „Raudona - šventa šviesa", - pasakė šulas, staigiai paspaudęs stabdžių pedalą. Ir atkišo raudonai akiai savo erelišką nosį.

 

► ► ►

 

Raudona spalva, ugnis, raudona šviesa. Od azerų kalba reiškia ir ugnį, ir židinį. Šeimos ir tautos židinį, branduolį, pradžią. Liepsna įpiešta į aštuoniakampės žvaigždės vidurį, o ši yra Azerbaidžano valstybės herbo centre. Raudona - vidinė tautos ir valstybės vėliavos juosta. Vidurinis visuomet sujungia priešybes. Raudona spalva sujungia tautą su islamo žalia spalva. Bet sujungia ir trečia vėliavos spalva - mėlyna. Dangumi.

Sostinės vardas Baku reiškia „Vėjų miestas". Prieš pusantro tūkstančio metų, ant jūros kranto šlaitų ėmė kurtis jo pirmtakė, Baku gyvenvietė. Vėjas nuo Turkmenistano stepių nešė į jos langus Kaspijos kvapus ir žadino vietinius gyvybės syvus. Iki čia pasirodė islamas, kalnus ir slėnius valdė Zoroastro tikėjimas, garbinęs ugnį. Ugnį, kurioje degė ir gėris, ir blogis. Vėjas nuolat blaškė liepsnas, ir taip buvo per amžius: laimėdavo tai gėris, tai blogis. Kai iš šešių mūsų viešnagės dienų tik dvi buvo vėjuotos, septintą, paskutinę, nerimas suspindo mūsų olimpinio šulo akyse. Jis įtartinai pažvairavo į mus: ar tik ne Europa bando suardyti Azerbaidžano tvarką?

Baku panorama

Čia karaliauja rudų akių jūra. Ji vieną dieną praris žydras akis, kurių Žemėje Iieka vis mažiau ir mažiau. Ta mintis kaip akmuo užgulė krūtinę, kai Baku centre pasijutome apsupti iš ugnikalnio išsiveržusios jaunimo lavinos. Kai pasivaikščiodami atsidūrėme šalia skersgatvio, prie buvusių Rusijos generalgubernatoriaus rūmų, priešais gražuolę miesto rotušę (primenančią Didžiosios Britanijos sostinę), ta lavina pagavo mus. Jaunimas plūstelėjo į gatvę iš Ekonomikos universiteto. Prisispaudę prie Azerbaidžano mokslų akademijos sienos, šiaip taip likome gyvi. Ir ėmėme stebėti, kaip pro mus, kabindami mūsų nosis, veržėsi į gatvę jaunuoliai. Tai buvo vien jauni vyrai, jaunas kraujas, ką tik išsivadavęs iš auditorijos sienų. Kas antra burna godžiai griebė cigaretę, traukė pirmąjį dūmą. Kiekvienas profilis priminė peilį, pjaunantį baltą dieną. Akių žvilgsniai blaškėsi į šalis kaip durklai. Per kelias akimirkas mus suvarpė ir supjaustė, atėmė iš mūsų valią ir jėgas. Mums neliko jokių abejonių, kad visi šie jauni vyrai žino, ko nori iš gyvenimo. Nieko panašaus nesu matęs Europos miestuose, šalia Europos ekonomikos universitetų. Ten vyrauja ruduo, abejingumas naujovėms, abejingas pasipūtimas. Čia - pavasaris.

Azerbaidžanas - Turkijos šešėlis. Jeigu tuo abejoji, vadinasi, nieko nesupratai šioje sostinėje. Kad tuo neabejotume, nuvežė mus ir prie tautos vado kapo. Prie azerų Kemalio Atatiurko - Heidaro Alijevo kapo. Tas pats lyderis, apie kurį jau kalbėjome, - Kremliaus valdytojų atstovas, nacionalinis didvyris. Jo memorialas įrengtas įkalnėje, šalia Mili Medžliso - Parlamento. Bronzinė figūra stovi blizgančio akmens aikštelėje, pakilusi virš visų paminklų. Figūros fone - Azerbaidžano žemėlapis, vadinasi, švenčiausias valstybinis ženklas. Šalia už atitvaro, dar trys mažesnės skulptūros: „tėvo" žmona, tėvas ir tėvo brolis. Dievaži, kai pagalvoji, to būti negalėtų. Nes Heidaras Alijevas - TSRS imperijos šulas, Leonido Brežnevo laikais buvęs komunistinio Azerbaidžano vadovas, 13 metų - CK pirmasis sekretorius, KGB vadovas, o pagaliau ir TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas. Prasidėjus perestroikai jis jau buvo pensininkas, vadinasi, galėjo saugiai pasišalinti iš Maskvos ir nesipainioti reformatoriams po kojų. Teko jam atsisakyti valdiškos vilos Pamaskvėje, pasakiškos algos, asmens sargybinių, nemokamo pragyvenimo. Dešimčių privilegijų. Tačiau jis turėjo kur grįžti ir kur dėtis - satelitinę teritoriją, autonominę Nachičevanės sritį. Bet ilgai ilsėtis neteko, prasidėjo nelaimės: armėnų pogromai, Stepanakerto skerdynės, karas su Armėnija, Kalnų Karabachas. Azerai pasirodė esą prasti kariai ir netruko prarasti 20 proc. savo teritorijos. Baku ir aukščiausia valdžia paskendo brolžudiškoje kovoje. 

Tada ir prireikė H. Alijevo. Nes prireikė KGB ryšių ir pavaldžių komunistinių kadrų, kurie žinojo, kas yra sistema ir kas yra paklusnumas valdžiai. Be tos valdžios Azerbaidžanas nyko su kiekviena diena. Pensininką pakvietė pats Liaudies frontas, kuris nebesusitvarkė su savo pirmininku, prezidentu tapusiu Abulfasu Elčibėjumi. Senasis aksakalas H. Alijevas sutiko ir bematant buvo „išrinktas" autonominės srities parlamento pirmininku. O iš to posto jau galėjo leistis „žygin į Baku", kur liepsnojo pilietinio karo žaizdras. Iš komunizmo išniręs Alijevas ogly išgelbėjo šalį. Liaudies frontas pareikalavo Elčibėjaus galvos. H. Alijevas ogly sutiko „nukirsti" tą galvą.

1993 metais Heidaras Alijevas tapo Azerbaidžano tėvu. O toliau - kaip įprasta Azijoje: sudievinimas. Iki mirties 2003 metais (mirė jis JAV ligoninėje) buvęs Maskvos šulas sulaukė ir chano, ir šacho pravardžių. Nors iš esmės tai nebuvo pravardės - jis toks ir tapo.

Mūsų kelionės šeimininkas vis išsitraukdavo iš kišenės mobilųjį telefoną ir demonstruodavo jame įrašytą šaukinį. Telefonui suskambus, pasigirsdavo sodrus yriškas balsas. „Tai Alijevo balsas! - žybtelėjo auksiniais dantimis olimpietis. Jis sako, kad didžiuojasi esąs Azerbaidžano sūnus. Aš taip pat didžiuojuosi!"

Azerbaidžane ir žmones, ir naftos biudžetą reikia valdyti kaip branduolinį sprogdiklį. Čia arba sudievina, arba galvą nulupa, trečio kelio nėra. Ir nėra ko stebėtis, kad Alijevo ogly portretai nūnai šypso iš šimtų reklaminių skydų, jie pakabinti kiekvienoje įstaigoje, kiekvienoje mokykloje, kiekviename restorane ir viešbutyje. Net degalinėse. Kaip Atatiurko Turkijoje - visiška analogija. Sako, esama  aItorių primenančių alkovų su jo biustu. Baku to nemačiau, bet Stambule - ta Atatiurko alkova įrengta ir Olimpinio komiteto vestibiulyje.

Taigi, negalima abejoti: Azerbaidžanas - Turkijos šešėlis. Tačiau Azerbaidžanas laiko save gerokai turtingesnių už Turkiją.

Kelis kartus teko važiuoti ir taksi. Atsargiai paklausėme, ar komunistinė „tautos tėvo" praeitis (ir dar kokia!) nekelia pavojaus dabartiniam jo kultui. „Komunistas? Na ir kas, kad komunistas? Ir kas čia blogo? - atkirto taksistas. - Jūs man pasakykite, kas buvo tie komunistai?! Vyrai buvo! Mokėjo paimti valdžią. O kas; vyras be valdžios?! Niekas, tuščia vieta, ne vyras!"

Štai tau ir visi atsakymai.

Dievaži, visi tiki: Heidaras Alijevas išgelbėjo Azerbaidžaną, neleido jam subyrėti į dalis. Ne veltui jo antkapinio paminklo fone - šalies žemėlapis. (Žinoma, su prarastu Kalnų Karabachu. Tas žemėlapis vaizduojamas ir ant piniginių ženklų banknotų, ir monetų.) H. Alijevas nukreipė naftą į Azerbaidžano biudžetą, nupjovė oligarchų vamzdžius. Paliko tik tuos oligarchus, kurie tarnauja jo valdžiai. Taip išsiteisino jis už savo komunistinę praeitį, ir taškas - kalbos baigtos. Žinoma, jis vyras, jis genijus, jis šiuolaikinio Azerbaidžano kertinis akmuo. Ir savos dinastijos pamatas. Aksakalas. Išmokslinęs sūnų ne kur kitur, o Maskvos elitiniame (dar komunistų laikais) Tarptautinių santykių institute. Leidęs jį į mokslus ir JAV. Jis įvedęs šalyje tvarką ir tarnavęs keturių dievų labui: savo labui, Azerbaidžano labui, llhamo labui ir dinastijos labui. Viskas pavyko šimtu procentų, jis – tikras aksakalas.

„Pas mus demokratija, - kone kasdien nepamiršdavo mus pamokyti mūsų kelionės šulas olimpietis. - Prezidentu bet kas Azerbaidžane tapti negali, čia ne turgus. Nejaugi norite, kad ateitų koks idiotas iš gatvės ir pareikštų: „Noriu būti prezidentas"? Ne ir nieku gyvu ne! Kas tu toks, kad gali pareikšti ir dar užsimanyti? Pamanyk! Nejuokinkite žmonių. Valdžia ne taip ateina ir ne taip renkama! Reikia užsitarnauti, kad turėtum teisę. Demokratija - tai geriausiųjų valdžia, o ne šiaip sau reikalinga."



Baku centre- "Ugnies bokštai"
Juose įsikuriosios įstaigos, gyvenamieji būstai ir viešbučiai

Šiaip jau kalbėjo mūsų šeimininkas apie aristokratiją, pats to neįtardamas. Nors, kokia, po galais, ten gali būti aristokratija!

2003 metais antrasis Alijevas, sūnus llhamas, buvo išrinktas prezidentu. Žinoma, laikantis visų demokratijos procedūrų.

Šalis nurimo: pagaliau turime dinastiją. Joks Liaudies frontas nebekels chaoso. Azija savo vietoje.

2008 metais Alijevą II išrinko prezidentu ir antrai kadencijai.

Tačiau grįžkime prie Azerbaidžano žemėlapio. Kaip jau žinome, jis vaizduojamas didesnis negu reali, tikrovės valstybė. Žemėlapyje ir azerbaidžaniečių sielose gyvuoja su atplėšta ir net neprisiūta galūne. Maudžia toji galūnė fantominiu skausmu. Dėl šios galūnės nuolat laukiama karo veiksmų su Armėnija atsinaujinimo. Tarp kaimynų nėra jokių diplomatinių santykių, jokių susilietimų (kaip kad Lietuvos ir Lenkijos santykiuose 1920-1938 metais). Grioviais perkasti keliai, neskraido lėktuvai. Jeigu labai reikia, o taip nuolat pasitaiko, skrendama per Gruziją. Baisoka padėtis. Teko nugirsti vieną pokalbį, kad vis pagalvojama: gal pavyktų nupirkti iš Armėnijos Kalnų Karabachą? Karu kvepia ir piniginiai ženklai, ir tokios kalbos.

Azero širdyje armėnai kalti dėl visko. Net Rusija nėra tiek kalta, kiek Armėnija. Matydamas šių santykių šaknį, Andrejus Sacharovas (prieš pat mirtį, vadinasi, 89 metų) yra pasakęs, kad Kalnų Karabachas yra viena iš neišsprendžiamų žmonijos problemų.

Tačiau kaip Rusija? Koks jos vaidmuo? Jos santykiai su Armėnija geresni negu Azerbaidžanu. Ir kaip suprantama jos kaltė? Ne, Rusija vis dar vertinama tik kaip TSRS imperija ir kaltinama tik imperija, Rusiją paliekant paraštėse. Taip ir SCK vietiniai rusų tankai - tai ne Rusija.

1990 metų sausio 20 dieną į Baku gatves išvažiavo šie tankai ir gatvėse žuvo 136 žmonės. Kas kaltas? TSRS imperija, sako azerai patriotai, o ne Rusija. Tai liudija ir aukų memorialas Baku - „Šachidų kalva". Nepaprastai graži vieta, su pasakišku Baku vaizdu, judančiu apačioje. Tačiau ant kalvos ne vien šis memorialas. Ji jau gerus šimtą metų šventa vieta. Stovi čia naujutėlė, už Turkijos lėšas pastatyta mečetė: du minaretai nutaikyti j dangų kaip dvi raketos. Čia ir paminklas turkų armijai, 1918 metais vijusiai iš Baku anglus. Guli ir daugybė 1992-1993 metų Kalnų Karabacho karo aukų. Palaidotas ir dukart TSRS didvyris, armijos generolas Azi Aslanovas. Azerbaidžanas išmokytas, kad tai šio generolo tankai sustabdė Hitlerio armiją prie Stalingrado. Legenda. Karingumo dvasią palaikanti legenda.

Čia gyvenama nuolat prisimenant, kad Antrojo pasaulinio karo metais po Raudonosios armijos vėliava TSRS didvyriais tapo per 100 azerbaidžaniečių. Tuo didžiuojamasi. (Neprisimenant, beje, kad iš to šimto vos ketvirtadalis buvo tikrų azerbaidžaniečių.) O štai nūdienos Baku beveik nebelikę kitataučių. Net rusų. Nors Valstybinis rusų dramos teatras yra, ir gana neprastas.

► ► ►

Viena priešpiet], ieškodami šešėlio, paslėpsiančio nuo negailestingos saulės, Baku centre aptikome kavinę smagiu pavadinimu: „Sėkmės džentelmenai". Mums besėdint, prisiartino moteris. Su šluotražiu ir kibiru rankose. Prisistatė, kad išgirdo lietuvišką kalbą ir neištvėrė. Pabraukusi nuo kaktos ėmusius žilti šviesius plaukus, sako: „Latvė Lilijana." Kaip čia atsidūrusi? „1993 metų pavasarį atsiradau čia su ramentais, nepaeidama. Geros

"Ugnies bokštai" matomi  iš tolo - kontrastas su senamiesčiu

čia buvo sanatorijos, dar nuo Sąjungos laikų. Purvo vonios nemokamos." Tai buvo jos išsigelbėjimas, - sąnariams būtinos purvo vonios. Ir tada - užsiliko. Kol gydėsi, šeima visai pabiro, Rygoje jos niekas nebelaukė. įsigyveno, nors gyvena čia be paso, vadinasi, be pilietybės. Neturi ir Latvijos pilietybės, nes tais 1993 metais naudojosi dar TSRS piliečio pasu. „Duonai kasdieninei užsidirbu, o ko daugiau man reikia?" - sako ir papurto baltą kaip Baltijos puta galvą. Nieko ji pernelyg nesiilgi, tik džiaugiasi sausu Baku oru, geru maistu. Nesijaučia sena, nors dirbdama telegrafiste kiek ir pažeidė sveikatą. Bet tai kojos pasveikusios, gali ramiausiai dirbti šlavėja.

Tačiau kai pagaliau prabilau latviškai, kone pravirko. Patylėjusi minutę kitą, prisiminė Rygoje gyvenančią dukrą. Įdavė man jos telefono numerį ir paprašė paskambinti. Įdavė ir savo telefono numerį - tai yra šios „Sėkmės džentelmenų" kavinės baro numerį. Tada atsisveikinome. „Anksčiau dar skambindavau, bet dabar užsimiršau..." - pamojo ji ranka, nueidama su šluota šalin.

(Grįžęs į Rygą taip ir padariau. Rygietė išklausė mano žinios nepatikliai. Po dienos paskambino pati ir paprašė patikinti, kad tikrai mačiau jos mamą...)

► ► ►

 Vadinasi, Azerbaidžano nacionalinės spalvos - tai mėlyna, raudona ir žalia. Tautinė ir valstybės vėliavos sutampa. Mums ne vienas paaiškino, kad tai a) solidumo, b) ugnies ir c) islamo spalvos. Vidurio spalva yra ypatinga, nes ji užspausta musulmonų pusmėnuliu ir paženklinta aštuoniakampe žvaigžde. Tai azer baijan ženklas, reiškiantis „ugninę žemę". Raudona - azerų pirmtakų, atsidavusių ugnies tikėjimui, simbolis. Raudona - tai zoroastrų tikybos liepsna. Zoroastrizmas - pasaulinė religija, vyravusi šioje pasaulio dalyje, iki atėjo krikščionybė, o vėliau ir islamas. „Azer-baijan - tai mūsų kraujas ir mūsų ugnis", - sako dabartiniai azerbaidžaniečiai. Išmanantys filosofiją priduria ir savą ereziją: esą Frydrichas Nyčė, rašydamas savo garsųjį traktatą „Štai taip Zaratustra kalbėjo", rėmėsi azerų, o ne iraniečių tikėjimo šaltiniu. Nes iraniečių, o iš tikrųjų persų, pranašas Zaratustra (Zaraatuštra) klaidžiojo azerų žemėmis Apšerono pusiasalyje.

Maldininkai, ieškoję Zaratustros, atėjo iš Indijos ir rado ugnį Baku gyvenvietėje. -Čia, pas azerus, buvo prasivėrusios „žemės angos", iš jų liepsnojo balta ugnis. Juodoji nafta degė. Amžinai degantys šaltiniai - šventi. Taip radosi šventovės. Zaratustros išpažinėjai priešinosi ir krikščionims, ir arabams. Islamas Apšerone nugalėjo tik X amžiuje. Bet ugnies tradicija nebuvo sunaikinta. Iš naftos kylančių dujų ugnies neužgesinsi.

XVII-XIX amžiuje Apšeroną pasiekė indai-zoroastrai ir atkūrė kelias šventoves. Trys iš jų buvo žinomos jau ir Europoje.

O tada prasidėjo tikra romantika. Iš garsiųjų europiečių pirmasis atvyko „Trijų muškietininkų" autorius Aleksandras Diuma-tėvas. Jis buvo sužavėtas (tą sako turistiniai vadovai) šventovių. Apkerėtas jis pamatė vieno hektaro plote liepsnojant per šimtą požeminių židinių.

Tai buvo prieš 150 metų.

Kaip čia neprisiminsi, kad tuo pat metu F. Nyčė klaidžiojo Italijos Alpėse matė savo viduje degant zoroastrizmo židinius. Tas regėjimas buvo toks stiprus, kad jis sukūrė savo garsiausią traktatą „Štai taip Zaratustra kalbėjo" - filosofinių regėjimų knygą.

Zaratustros-Zaratuštros-Zoroastro „šventos ugnies" šventovių atešganų  XIX amžiaus pabaigoje dar buvo gyvų. Dabar jų gyvų nebėra. Dabar Baku priemiestyje mums parodė vieną iš „mumifikuotų" atešganų, tai yra sienas ir visa, kas šventovei būdinga, tačiau ugnis joje nedegė. Ant akmeninių uždaro kiemo sienų radome įrašų arabų ir sanskrito kalbomis. Yra ir tuščias centrinis aukuras. Mus ramino, esą ji vis vien suliepsnoja, tik pakyla nebe iš natūralių žemės plyšių, o iš dujų vamzdžių, į kuriuos žemės ugnis įkalinama.

 ► ► ►

Tačiau įdomiausia žinia, kurią verta tikrai išsivežti, yra ši: azerbaidžaniečiai įsitikinę, kad jie yra aukštesnė tauta negu jų broliai turkai. Pirma, jie geriau išsilavinę negu turkai, jie tebesaugo TSRS švietimo sistemos pranašumus - visuotinį sisteminį mokymą. Turkijoje apstu beraščių, Azerbaidžane jų visai nėra.

Antra, tikroji Azerbaidžano religija - ne islamas, o ugnies išpažinimas ir azer-baijan. Vadinasi, jie garbina ne tik „ugnies žemę", bet ir amžiną gyvybę, ir to tikrai neturi Turkija.

Didžiausia azerų šventė prasideda kovo 22 dienos naktį, parų sandūroje. Net TSRS imperijos laikais šią šventę Azerbaidžanas šventė, šventė visi (ir komunistai). Tai pavasario lygiadienis ir naujų kalendorinių metų pradžia. Apeigas vainikuoja šokis per laužą. Tai od - apsivalymas ugnimi. Švęsti reikia penkias dienas. Nūnai tos dienos įrašytos į valstybinių Azerbaidžano švenčių kalendorių. Pagaliau ir to maža: švęsti reikia net keturis antradienius prieš 21-ąją. Laukiant šventės. Po antradienį skiriama vienam graikų ir zoroastrų pasaulio elementui: žemei, vandeniui, orui ir ugniai. Islamu čia net nekvepia.

Tačiau laikas atsisveikinti - pakaks mums žemės energijos, pasisėmėme. Pabaigai štai - simboliškas istorijos epizodas.

Broliai Nobeliai siurbė Kaspijos naftą. Tuo metu jau sparčiai vystėsi civilizacija, geso atešganų ugnys. Paskutinioji užgeso 1903 metais. Alfredas Nobelis patentavęs savo atradimus nesivaržydamas krovė pelną būsimai savo vardo premijai. Baku, o ne kur kitur, jis pastatė pirmą pasaulyje naftos tanklaivį.

Vardo tanklaiviui ilgai ieškoti nereikėjo. A. Nobelis pavadino jį „Zaratustra".

 

2009 metų spalis

 

Skaitykite  bibliotekoje taip pat:

  

1. Abdullayev, Kamal Methi oğlu (1950-) (Abdula, Kamalas). Stebukladarių slėnis : romanas fantazija / iš rusų kalbos vertė Lionė Lapinskienė. - Vilnius : Edukologija, [2013] (Vilnius : Petro ofsetas). - 171 p.
2. Dede Gorgudo sakmės / iš azerbaidžianų kalbos vertė V. Arzumanovas, S. Geda. - Vilnius : Vaga, c1978. - 151 p. : iliustr.
3. Efendijevas, Iljasas Meilė už septynių kalnų : romanas ; Arykas po gluosniais : apysaka / iš azerbaidžanų kalbos vertė Halina Kobeckaitė. - Vilnius : Vaga, 1989. - 365 p.
4. Rafibeili, Nigiara. Kačiukai / iš azerb. k. vertė Vagifas Arzumanovas ir A. Bukontas ; iliustr. Nazimas Babajevas. - Vilnius : Vaga, 1972. - [13] p. : iliustr.
5. Атакишиев, Али Саттар (Atakišijevas, Ali Sataras) Ibrahimo nuotykiai : apysaka-pasaka azerbaidžianiečių tautosakos motyvais : jaunesniam mokykliniam amžiui / iš rusų kalbos vertė L. Greblikienė ; iliustravo P. Ponomarenka. - Vilnius : Vaga, 1980. - 127 p. : iliustr.
6. Әylisli, Әkrәm (1937-) (Ailislis, Akramas) Medžiai ir žmonės : apysakos / iš rusų kalbos vertė Petras Keidošius. - Vilnius : Vyturys, 1985. - 227,