Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios ... : Keliaujame Suvalkijoje

Suvalkija. Kraštas, kur lietuvių kalba įgavo savo formą. O gal reiktų sakyti - kur žmonės kalba ne tarmiškai, o bendrine kalba?  Didele dalimi irgi teisingai.
Po III Žečpospolitos padalijimo 1795–1807 m. buvo Prūsijos karalystės provincija, vėliau, 1807–1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 m. – Lenkijos karalystei Rusijos imperijoje, po 1863 metų sukilimo tapo  Suvalkų gubernijos dalimi. 1808–1940 m. Užnemunėje galiojo Napoleono kodeksas. Užnemunėje 1808 m., anksčiau nei likusioje Lietuvoje, panaikinta baudžiava, čia anksčiau ėmė klostytis nauji ekonominiai  santykiai,  formuotis lietuvių inteligentija. XIX a. II pusėje Užnemunė buvo lietuvių tautinio judėjimo centras, davęs Lietuvai daugybę kultūros žmonių.
Ką davė Suvalkija Panevėžiui? 
Vyskupą J. Preikšą, mokytoju dirbusį Joną Jablonskį, ir žinoma, Salomėją Nėrį.

Apie pastarąją, dirbusią mokytoja toje pat gimnazijoje, kur pusšimčiu metų vėliau teko mokytis, pasakoja ir buvę mokiniai, ir amžininkų užrašyti liudininkai.

Panevėžyje ji buvo dievinama mokytoja, paslaptingoji poetė. Visi kiti dramatiškieji gyvenimo  posūkiai ir dalyvavimai bus vėliau, o kol kas ji - poetė. Panevėžyje. 

Skaitymui parinkome:
Alekna, Viktoras. Salomėja : [biografinė apybraiža]. - Vilnius : Dienovidis, 1996 (Kaišiadorys : A. Jakšto sp.). - 359 p



Salomėja Nėris, Panevėžys, 1935 m.

 

Pavasaris žemę jau veda

 

Kunigas Mykolas Vaitkus tą pavasarį paklausė, ar ji nenorėtų grįžti į gimnaziją - iš vertimų vis tiek sunku verstis. Ji sutiko.

Kartą Kaune Vaitkus sutiko Panevėžio gimnazijos direktorių Jurgį Elisoną ir įkalbėjo jį, kad rastų vietos savo gimnazijoje ir Salomėjai Bačinskaitei. Elisonas kreipėti į švietimo ministrą, bet šis atsakė, jog Salomėją mokytoja galėtų paskirti tik tuo atveju, jei pats prezidentas Antanas Smetona neprieštarautų.

O Prezidentas tuo metu atostogavo Palangoje. Vaitkus su Salomėjos prašymu važiuoja į Palangą ir eina pas Prezidentą, randa jį sodelyje beskaitantį ir tuojau dėsto reikalą.

- Suprantu, - atsako Prezidentas, - sunkią piniginę Nėries padėtį ir nuoširdžiai užjaučiu. Norėčiau Švietimo ministerijoje ją užtarti, tik bėda: ji - komunistė. Ar ten ji neims skleisti komunistinės agitacijos?..

Vaitkus net prakaituodamas įrodinėja, kad Salomėja - jokia komunistė, kad tas jos žygis į „Trečią frontą" - tai paprasta jaunystės klaida.

-         Tad ar galėtum laiduoti, kad ji darbo vietoje komunistinės propagandos nevarys? - klausia Prezidentas.

Bačinskų šeima. Kiršai. Apie 1924 m.

-         Galiu: aš jos paprašysiu, ji pasižadės, o pasižadėjusi ji jau ištesės!

-         Na, gerai... Duokit šen tą prašymą. Rekomenduosiu.

Vaitkus paduoda prašymą Smetonai, šis išsitraukia savo amžinąją plunksną ir lakšto viršuje kairėje pusėje įkypai rašo: „Ponui Švietimo Ministrui. Prašau šio prašymo įteikėją p. Salomėją Nerį paskirti Panevėžio gimnazijos mokytoja. Prezidentas A. Smetona."

Ir lekia Vaitkus ieškoti Salomėjos, kuri tuo metu taip pat buvo Palangoje. Suradęs sveikina, atiduoda prašymą ir liepia tuojau važiuoti į Kauną ir nunešti prašymą švietimo ministrui.

Salomėja taip ir padarė. Bet rugpjūtis jau ėjo į pabaigą, o mokslo metai prasideda rugsėjo 1 d., tad Salomėja Bačinskaitė Panevėžio gimnazijos mokytoja buvo paskirta tik nuo rugsėjo 16 dienos.

Atsisveikina su Kaunu. Nedaug čia tikrų draugų, bet viską reikia kaip reikiant padaryti. Putinas surengė Salomėjai išleistuves, svečių buvo tik kun. M. Vaitkus, Pijus Bielskus ir namiškiai. Kai jau vaišės ėjo į pabaigą, nelauktai į duris pasibeldė Ona Kmitaitė ir Ona Šimaitė. Salomėja pasakė, kad jai reikia eiti pas siuvėją, atsiprašė svečių ir atsisveikino. Tikriausiai buvo nuvesta į slaptą kokios nors kuopelės susirinkimą, kuriame taip pat su ja buvo atsisveikinta ir išsakyti žodžiai, kuriais ji buvo įpareigota ir Panevėžyje bendrauti su idėjos draugais.

Atversta pirmoji knyga "Ankstų rytą"
su J. Grušo pastabomis

 Rugsėjo 16 d. rytą Salomėja traukiniu išvažiavo iš Kauno į Panevėžį. Iš anksto buvo parašiusi Kazanavičiams, kad ją pasitiktų, nes ji Panevėžio nepažįstanti. Ir iš tikrųjų ją su gėlėmis sutiko ne tik Kazanavičiai, bet ir Antanas Didžiulis bei Vanda Didžiulytė-Albrechtienė. Didžiuliai kvietė apsistoti pas juos, bet Salomėja, nenorėdama nuo ko nors priklausyti, tuojau paprašė, kad padėtų jai susirasti kambarį. Ir iškeliavo ieškoti. Nors Panevėžys buvo nemažas miestas, bet ir čia nelengva buvo rasti pageidaujamą kambarį. Pirmiausia jie užėjo pas mokytoją Petrę Bylaitę pasiklausti, ar ji negalėtų ką nors patarti. Nieko nesužinoję, pasuko pas kitą mokytoją -Janulionį. Šis pasiūlė apsigyventi pas juos. Nors parodytas kambarys Salomėjai labai nepatiko, bet niekur geriau neradusi, apsigyveno pas Janulionius.

Kitą rytą Salomėja jau gimnazijoje. Panevėžyje buvo dvi gimnazijos: berniukų ir mergaičių, kurioms vadovavo Jurgis Elisonas. Mergaičių gimnazijoje, kur Salomėja buvo paskirta, visus reikalus tvarkė inspektorė Marija Giedraitienė. Ji pasitiko Salomėją ir supažindino su klasėmis, kuriose jai teks dirbti. Kadangi mokslo metai jau buvo prasidėję, tai Salomėjai atiteko tai, kas liko: dviejose klasėse vokiečių kalba ir trijose - lietuvių kalba ir literatūra. Į pamokas ėjo nedrąsiai, visa virpėdama, kalbėjo tyliai, lyg bijodama išgąsdinti mokines. Ypač rūpesčio kėlė šeštoji klasė: čia penkiasdešimt jau nemažų mergaičių, o ta klasė kaip tik palikta jai auklėti.

Gimnazijoje mokytojų daug - per dvidešimt, nė vieno pažįstamo, o ir po pamokų nežinia kur dėtis. Gimnazijoje buvo dar viena nauja mokytoja - Ona Daugaravičiūtė. Salomėja ir kviesdavo ją kasdien po pietų pasivaikščioti. Jos eidavo kur daugiau medžių, net į mišką. Salomėja džiaugdavosi krintančiais lapais. Žvelgdama į spalvotą lapą, kartais ji staiga susimąstydavo, nuliūsdavo ir sakydavo Onai - kaip baisu, kad šie gražūs lapai nukris į purvyną, supus ir neliks jų nė pėdsako. Taip ir žmogus. Ir ji baisėdavosi, kad taip pat mirsianti, būsianti užkasta į žemę ir supusianti, kaip tie lapai. Ji norėtų būti sudeginta...

Po kelių savaičių Salomėja susirado kambarį Tiškevičiaus gatvėje ir netrukus ten persikėlė. Bet ir čia pagyveno tik porą mėnesių. Pagaliau gavo butelį Puzino gatvėje. Čia jau geriau įsikūrė: du kambarėliai, virtuvė, o svarbiausia - priešais, antroje gatvės pusėje, Didžiulių namas, kurio antrame aukšte gyvena ir Vanda Albrechtienė, dažnai kviečianti Salomėją pas save.

Panevėžio valstybinės mergaičių gimnazijos „Lindės–Dobilo“
meno kuopos valdyba ir nariai. 1935 m.
 Pirmoje eilėje viduryje – S. Bačinskaitė

Ir vis dėlto Panevėžyje, kaip ir Lazdijuose, ji jautėsi ištremta. Ji troško Kauno, ten likusių žmonių, su kuriais dabar tik laiškais susirašinėdavo. Viena iš jų, Ona Šimaitė, pradėjo raginti Salomėją, kad išleistų naują rinkinį. Kažin ar Šimaitė žinojo, kad naujų eilėraščių Salomėja turi labai nedaug. Bet tas paraginimas paskatino ir Salomėją pagalvoti apie naują rinkinį. Juo labiau kad kairieji rašytojai sumanė leisti naują literatūros žurnalą „Tribūna", ir spalio pradžioje Salomėja gavo Drazdausko laišką, kuriame jis prašo naujam žurnalui bent penkių šešių eilėraščių. O po kelių savaičių Šimaitė vėl rašo: „... nenorėčiau duoti ramybės dėl eilėraščių. Labai jūsų prašau nedvejojant leisti savus gražius eilėraščius, nors ir kelis..." Lapkričio pabaigoje Šimaitė vėl skatina Salomėją: „O vis dėlto kaip būtų gerai, kad jūs išleistumėt naują savo eilėraščių rinkinį. Labai to prašau".

O Salomėja tyli. Niekam nieko nesako, kad ji taip pat norėtų rinkinėlio, kad ji slapta jau ir vieną kitą eilėraštį yra parašiusi. Kai per Kalėdų atostogas ji nuvažiavo į Kauną, tikriausiai tada ir įteikė „Sakalo" leidyklos vedėjui Antanui Kniūkštai savo rankraščius, prašydama išleisti. O Bulaką paprašė, kad padarytų viršelį ir prižiūrėtų spausdinimą.

Kai Salomėja grįžo po atostogų į Panevėžį, netrukus atvažiavo sesuo Ona ir gyveno pas ją iki pat vasaros. Salomėjai dabar nereikėjo rūpintis pietų virimu, nerūpėjo kambariai tvarkyti - viską padarydavo Onutė...

Apskritai Panevėžyje visuomenė gyveno nuo šeštadienio ar sekmadienio iki kito tokio pat šeštadienio ar sekmadienio - lankė restoranus, kiną, gastroliuojančius teatrus. Vienu žodžiu, linksminosi. Čia buvo nemaža jaunų karininkų, teisininkų, agronomų, kurie tuojau pajuto naują žmogų -poetę Salomėją. Apie ją miestas žinojo jau ir anksčiau, bet kai mieste pasirodė pati poetė, daug kas tuojau atkando dantis. Tiesa, ji taip pat nueidavo ir į restoraną, ir į šokius. Bet greitai visi pajuto, kad su ja nepasikalbėsi, nepasidalinsi paskalomis. Sakydavo: su ja gali visą vakarą sėdėti restorane, išgerti kelis puodelius kavos ir iš jos neišgirsi nė vieno žodžio... Apie ką ji mąstė? Vis apie tą pačią revoliucinę kovą? Pamažu užsimezgė kai kurios pažintys. Daug padėjo Didžiuliai. Bet daug svarbesni buvo Domaševičių namai. Su sūnumis ji buvo pažįstama jau anksčiau, o dabar susipažino ir su tėvu - senu revoliucionieriumi. 1934 metų pabaigoje jis slapta buvo išvažiavęs į Maskvą, ir ten Kapsukas jį įpareigojo, kad grįžęs globotų Salomėją.

1935 metų pradžioje Salomėją aplankė ką tik iš kalėjimo išėjęs politinis kalinys komunistas Adomas Čiplys. Jis atvežė Pijaus Glovackio, kuris tuo metu taip pat sėdėjo kartu su Čipliu Šiaulių kalėjime, laišką.

Netrukus po Čiplio apsilankymo Salomėja nuėjo pas Domaševičių, neseniai grįžusį iš Maskvos. Čia ji rado Alfonsą Gailevičių ir su juo kalbėjosi apie partijos veiklą. Gailevičius tuo metu buvo Lietuvos komunistų partijos centro komiteto inspektorius ir gyveno nelegaliai. Sutarė, kad jie susitiks ir kitą kartą, bet kovo 19 d. mirė Andrius Domaševičius, ir nors Gailevičius laidotuvėse dalyvavo, bet susitikti jau nebuvo progos. O Salomėja su raudonų gėlių puokšte laidotuvių eisenoje ėjo pirmoje gretoje.

Nors Smetona buvo įpareigojęs Vaitkų, kad jis paimtų Salomėjos pasižadėjimą, jog ji nerodys savo raudono aktyvumo, bet Salomėja nepaisė to ir dėjosi su pačiais kairiausiais. O šiaip jos nuolatinis svečias ir draugas buvo Fabijonas Žlobickas - „Lietuvos žinių" atstovas Panevėžyje. Nors šis dienraštis ir nebuvo komunistinis, bet kai kurie jo bendradarbiai 1940 metais pasinėrė komunizmo kūrimo baloje. Toks buvo ir Žlobickas: jis parūpino Salomėjai ir sovietinės literatūros - lietuvių ir rusų kalbomis. 

1935 metų pradžioje Salomėja ėmė gilintis į Nyčės kūrybą. 1934 m. gruodžio 5 d. mirė kunigas ir rašytojas Juozas Lindė-Dobilas - moksleivių meno kuopos globėjas ir vadovas. Po jo mirties meno kuopa buvo pavesta globoti Salomėjai. Reikėjo kiekvieną sekmadienį skaityti mokiniams paskaitas, ir ji pasirinko Nyčę. Dar ir dabar jos buvę mokiniai prisimena, kad tos paskaitos buvusios labai įdomios.

Tuo metu Panevėžio gimnazijose piešimą dėstė dailininkai Vytautas Kairiūkštis ir Jonas Vaitys. Kairiūkštis Salomėją supažindino su Čiurlionio kūryba, ir ta pažintis lydėjo Salomėją iki pat mirties. Panevėžyje atsirado ir vienas kitas Salomėjos garbintojas. Vienas iš karščiausių gerbėjų pasirodė gimnazijos kapelionas kunigas Stasys. Jis siūlėsi net kunigystę mesti, kad tik Salomėja atsilieptų į jo meilę. Vis dėlto Salomėja sugebėjo atstumti jo gundymus.  

G. Petkevičaitės - Bitės jubiliejus

Jau vasario mėnesį Kauno laikraščiai pradėjo skelbti, kad išeina naujas Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys „Per lūžtantį ledą". Kovo 12 d. jis ir iš tikrųjų pasirodė. Prasidėjo visokios kalbos, daugybė recenzijų, kuriose būta ir priekaištų. Nemaža tų priekaištų pasakė ir draugai trečiafrontininkai: Korsakas, Šimkus. O Drazdauskas, pasislėpęs po slapyvardžiu, ir visai suniekino šį rinkinį, kritikuodamas jį kaip marksistas. Recenzija buvo pavadinta „Salomėja Nėris kryžkelėje". Joje Drazdauskas rašė: Knyga „Per lūžtantį ledą" kupina pesimistinio tragizmo. Šiam tragizmui tiekia ypatingą atspalvį dar tai, kad poetė neturi tikro pasitikėjimo ateitimi. Protarpiais yra rimto pagrindo manyti, kad poetė, nors ir laukia ateities, bet jos bijo. Salomėjos Nėries interpretacijoj ateitis - tai audra, viesulas, stichija. Ir toj knygoj nematyti, kad jinai jaustų, jog yra dėsniai, kurie milžiniškas istorines jėgas tvarko. Todėl poetei viskas atrodo taip stichiška ir baisu. Todėl, jos manymu, bakūžės istorinės audros laukia bailiai susigūžę. Todėl ir pati poetė neramiai ir bailiai klausia:

Kas bus, kai dūkt ims raganos vėtros? Kas bus laivam, kur jūron išvykę?

Niekais nuėjo istorijos dėsnių aiškinimas: Salomėja viską užmiršo.

Pirmieji mokytojavimo metai Panevėžyje ėjo į pabaigą. Birželio 9-10 d. kartu su Didžiuliais ir Fabijonu Žlobicku nuvažiavo pas Kazanavičius į Dideliškio vienkiemį netoli Obelių. Visi važiavo linksmintis, džiaugėsi prasidedančia vasara. Nuėjo prie ežero, norėjo paplaukioti valtimi. Kvietė sėsti į valtį ir Salomėją, bet ji užsispyrė nesėsti, tai ir šeimininkams sugadino nuotaiką, jie taip pat turėjo pasilikti krante su ja. Vakare visi rengėsi į Obelius, kur buvo atidaroma Kipro Petrausko mokykla, dalyvavo pats Kipras, vakare - vaišės. Salomėja griežtai atsisakė važiuoti, ir Aldona Kazanavičienė turėjo likti su ja namie.

O šeštadienį vėl važiuoja, šį kartą į Anykščius. Kartu su Salomėja važiuoja Fabijonas Žlobickas, Vanda Albrechtienė, Julija Ševeliovaitė ir Eugenija Breivaitė. Pastarosios dvi - mokinės. Pirmiausia užsuko į Griežionėlius - Didžiulių gimtinę, kur rado atvažiavusią Aldoną Kazanavičienę. Dar tą patį vakarą pasiekė Anykščius ir apsinakvojo pas Julijos mamą - dantų gydytoją Michaliną Didžiulytę-Ševeliovienę.

O kitą dieną, sekmadienį, pėsti ėjo iki Puntuko. Salomėja, pagauta gamtos grožio, deklamavo eilėraščius, braidė po Šventąją, laipiojo ant Puntuko. Grįžusi į Anykščius kartu su Vanda Albrechtienė aplankė Vienuolį ir Baranausko klėtelę.

Dar birželio pradžioje buvo gavusi Jadvygos Laurinavičiūtės laišką, kuriame ši kvietė Salomėją, pasibaigus mokslo metams, at-važiuoti pas ją į Kražius, o iš ten pėstute keliauti dviese į Palangą. Bet Salomėjos tokia kelionė neviliojo, ir ji birželio pabaigoje iš Panevėžio išvažiavo į Palangą traukiniu. Čia susirado Petronėlę Orintaitę, ir abi apsigyveno namelyje, kurio šiandien jau nėra nė žymės... Nuo liepos 1 dienos prasidėjo gimnazijų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų kursai. Salomėja buvo įpareigota šiuos kursus lankyti, ir ji visą mėnesį iš ryto klausydavosi rimtų paskaitų, kai ką užsirašydavo, o vėliau džiaugdavosi Palangos pušynais, jūra. Kursantai pavažinėjo po Žemaitiją, buvo nuvažiavę net iki Rygos, ir Salomėja dalyvaudavo visur, kur tik suspėdavo.

Kursams pasibaigus, ji dar porą savaičių pasiliko Palangoje. Ir per kursus, ir vėliau ji dažniausiai vaikščiodavo viena, susimąsčiusi. Vienas kursų dalyvis prisimena, jog nė karto netekę matyti, kad Salomėja nusijuoktų. Ją labai žeisdavo kitų kad ir nepiktos pašaipos, juokai, sąmojus. Ji tuoj įsižeisdavusi... Ji nemokėjusi slėpti savo jausmų, todėl ir bendrauti su ja buvę sunku. Tik trečiafrontininkas Petras Čiurlys džiaugėsi, kad Salomėja su juo pasisveikinusi gana šiltai, bet daugiau per visą mėnesį taip ir netekę pasikalbėti.

Matyt, tą vasarą ją kankino mintis, kaip pasielgti su tuo kunigu Stašiu. Ji jau buvo pasipasakojusi Emilijai Kvedaraitei, kuri paraginusi nesnausti: ekskunigai esą labai geri vyrai...

Palangoje tuo metu atostogavo ir kunigas Mykolas Vaitkus, ir jis prisimena, kad Salomėja klaususi jį, ką daryti: tas kunigas ją labai įsimylėjęs, žadąs mesti kunigystę, jei tik ji sutiktų už jo tekėti. Vaitkus ją atkalbinėjęs, ir, matyt, Salomėja paklausiusi: nesutiko tekėti, ir Stašys nemetė kunigystės.

Rugpjūčio viduryje atsisveikino su Palanga ir grįžo į Panevėžį. Netrukus prasidėjo stojamieji egzaminai, o greitai ir mokslo metai. Salomėjos krūvis liko toks pats, kaip ir pernai. Skirtumas tik toks, kad vokiečių kalbą pernai dėstė VI ir VIII klasėse, o šiemet gavo dvi antras. Taigi bus lengviau.

Visas Salomėjos gyvenimas buvo stebimas daugelio akių, ir Panevėžyje apie ją, matyt, sklido visokių paskalų, gandų. Gal dėl to ji ir įrašė viename išlikusiame sąsiuvinyje:

Jei nori sukurti apie save legendas, išsižadėk baimės ir gėdos. Tie žodžiai įrašyti 1935 metų rugsėjo šeštą dieną...

 

3.

 

Pakraščiu nuėjom

Jis tiktai ir ašen

 Slenkantis ruduo... Spalvingas ruduo. Jis užnuodijo mano kraują. Kodėl rudenį tu sugrįžai, mano patrakęs jausme? Aš noriu išeiti į tuščią pakrantę... Rodos, aš stoviu, tarsi mažutė, nuoga, tamsi tarp juodų milžinų medžių, nuo kurių skrenda raudoni, geltoni klevų lapai ir kaip pašauti paukšteliai krinta į šaltą upės vandenį. Noriu ten atsistoti nuoga ir dainuoti, šaukti pavėjui savo baisias, paslaptingas nuodėmes. Tegu skrenda jos kaip sudžiūvę klevų lapai, tegu visi jas girdi kaip aistringą rudens aimaną. Rodos, aš stoviu nuoga tarp plikų, vėjo nudraskytų, drebančių nuo šalčio medžių, o aš nedrebu. Tegu visi mato, tegu visi žino, tegu mane spjaudo, tegu mane degina... Aš nesudrebėsiu: aš pati atsistojau prie gėdos stulpo. ..- kas be nuodėmės - tegu akmenį į mane meta... Kas man pasaulis! Kas man žmonės ir jų nuomonė! Kada tokis begalinis meilės kalnas prislėgė mane, tamsiaodę, mažą geišą... O jis matė, kaip skaudžiai šypsojosi mano drebančios lūpos išbalusiame veide, kaip iš po užmerktų blakstienų veržėsi ašarų srovės...

O, jūs nežinote, kokia aš maža ir silpna... Kaip dažnai aš drebu dėl šiurkštesnio kokio nors kvailio žodžio...

Brangioji mano plunksna! Jeigu aš gyvenime turiu bent kokio pasisekimo, tai tik tau turiu būti už tai dėkinga. Daug dėl tavęs man tenka nukentėti, bet daug ir džiaugsmo (jeigu jis iš viso gyvenime egzistuoja) patirti. Jeigu ne tu... Dieve mano! - negaliu įsivaizduoti, kas aš būčiau be tavęs. Gal nerčiausi iš kailio, norėdama užsinerti ant kaklo kokiam nors vyrui... Gal mirčiau nuoboduliu, kurio dabar visai nepažįstu. Esu kviečiama, gaunu laiškų, daug kas nori su manim susipažinti. Jau vien tas jausmas, kad apie tave kas nors mąsto, tavim domisi, yra malonus. Kas aš būčiau be tavęs, mano plunksna? Brangūs eilėraščiai - jūs mano skausmas, mano laimė ir mano džiaugsmas!..

Savo kambaryje. Panevėžys. Apie 1935 m.

Spalio 15 dieną į Panevėžį atvyko lakūnas Feliksas Vaitkus, neseniai perskridęs Atlantą iš Amerikos į Europą ir pakartojęs Dariaus ir Girėno skridimą. Salomėja jį pasveikino eilėraščiu „Atlanto nugalėtojui"... Skaitydama šį eilėraštį, kurį girdėjo ne tik Vaitkus su žmona, bet ir visa Panevėžio diduomenė, ji dar kartą pajuto, kaip jos plunksna ir šį kartą palenkė žmonių galvas, gal ir širdis, įjos pusę...

Bet kas tos žmonių palinkusios galvos: šiandien tau plos, o rytoj apspjaudys. Jau ne kartą tai patyrė. O kas užtars?

Kažkada, dar pernai Salomėja juokaudama pasakė Aldonai Kazanavičienei:

-         Maniau, kad Panevėžyje rasiu artimą draugą, o čia nieko... Kazanavičius, tai girdėdamas, atitarė:

-         O aš galėčiau pabūti tau piršliu.

-         Piršk, jei turi ką.

-         Žinoma, turiu. Ir gerą, ir gražų, ir linksmą. Dailininką...

-         Bernardą? - pertraukė Kazanavičienė.

-         O ką daugiau?!

Ir Salomėja sutiko nueiti kartu su Kazanavičiais pas Elzbietą Jodinskaitę, kur gyveno ir skulptoriaus dirbtuvę turėjo ir jos globotinis Bernardas Bučas, dabar jau žinomas skulptorius. Susipažino, pasižiūrėjo jo darbų, bet šis pirmas susitikimas dar nieko nenulėmė. Vėliau ne kartą buvo susitikę, pašokdavo, pasikalbėdavo, tik niekas nebūtų galėjęs įtarti, kad ši pažintis bus lemtinga.

 O nulėmė eilėraščio žodžiai „Pavasaris žemę jau veda. O mane kas ves?" Po daugelio metų Bučas pasakos, kad jis, perskaitęs jos naujame rinkinyje šiuos žodžius, pagalvojęs: „O kodėl ne aš?" Jis jau trisdešimt dvejų metų, visai sumitęs vyras, dar nieko nemylėjęs, tai kodėl negalėtų pasipiršti Salomėjai Bačinskaitei, nors ji ir poetė Nėris? Poetė, jo akimis, tai kažkas labai nerimta. Bet, matyt, ši gal kitokia: apie ją negalėtų pasakyti ką nors netinkama.

Salomėja Nėris su Panevėžio valstybinės
 mergaičių gimnazijos mokinėmis. 1935 m.

Ir kartą tą pavasarį jie, trys Panevėžio dailininkai - Bučas, Kairiūkštis ir Vaitys - nuėję pas poetę Salomėją. Kiek pasėdėję, du atsisveikino, o trečias, Bernardas Bučas, pasiliko. Rimtai pasikalbėjo: ir apie meną, ir apie gyvenimą.

Tai buvo pavasarį. O rudenį ji vis plėšė kalendoriaus lapelius, kurie krito žemėn kaip klevų lapai. Jau niaurus lapkritys dengė vis naujus kapus, visą pavasario grožį, gyvybę - spalvas, paukščius, laukus paslėpė po juodu calūnu.

Ir ji pamiršo pasaulį, pamiršo, kad aplinkui žmonės gyvena, tiktai nakties glūdumoje jos ausis varstė raitelio šuolių aidas...

Taip staiga, taip netikėtai - kaip žaibas nukrito meilė. Tokia nelaukta - tokia skaisti, graži...

Už ką man laimė pataikauja? Aš jau nelaukiau ir negeidžiau tokios meilės, man rodės, kad aš jau nebeturiu ir teisių į ją. Buvau rami - man buvo likęs tik darbas. Ir štai. Man baisu jos, tos naujos meilės, tos laimės... Nejaugi ji man skirta? Nuo šio lapkričio 8 d. vakaro aš gyvenu kaip sapne - aš susirgau meile...

Aš pasigedau jaunystės. Kaip aš nejutau, kada ir kaip ji nuo manęs pabėgo? Paliko mane... Lyg girdžiu jos žingsnius dundant rudens gruode. O ji, pasivaidenusi man, nuskrido lengvai, grakščiai, kojom žemės neliesdama. Ir mano gyvenimas buvo likęs panašus į numirusią, užgesusią planetą.

Aš myliu savo drovų ir aistringą juodaplaukį bernužėlį. Bet mano meilė jau ne tokia kaip kadaise, kada beprotiškai mylėjau tuos valkatas... Kai nebijojau vaikščioti per lūžtančius ledus. Ir dabar aš daug dėl šitos meilės galėčiau padaryti. Bet ji vis tiek nebe tokia. Ji kažkokia labai švelni, svajinga, kaip vasaros paskutinis šypsnis rudeniui. Čia gal daugiau draugiškumo, ne meilės jausmas. Aš net bijau tikros erotinės meilės, juk aš... Labiau už viską myliu gyvenimą - jį pažįstu jau gerai ir žinau, kad nieko brangesnio už jį nėra pasaulyje. O seniau, nepažindama gyvenimo, jį niekinau, kojomis spardžiau.

Jau antrą vakarą, o gal trečią, užsigeidė mano bernelis praktiškai išspręsti tą mūsų susiartinimo klausimą. Privedė prie jungtuvių. Keista? - Man, padaužai, susirišti amžinu ryšiu? Iš pradžių, tikrai, kažkaip nubluko pats tos meilės jausmas.

Visados mano meilė būdavo kaip drugelis ir kaip tragiškai ji vis nusvildavo sparnelius.

Dalinsiuos su tavim Ir duona, ir pastoge.

Gruodžio 15 d.:

Nesulaukiau bernelio. Net į tuberkuliozininkų kongresą nėjau, tikėjau, kad jis ateis. Vadinasi, vakar negrįžo. Grįžta tik šiandien ir pas mane ateis rytoj. Aš jo labai pasiilgstu, nors stengiuos ir neprisirišti per daug, nes... juk mano gyvenimas baigtas, sudužęs, suguręs... Kam toks reikalingas? Šiąnakt apie tai sapnavau, ir liūdna liūdna man pasidarė... Ak, kam taip anksti suėdžiau savo jaunystę, sveikatą... Kas man visa tai grąžins? Bet... Ar aš kalta? Vargiai. Aš netikiu, nenoriu tikėti aklu likimu, tačiau jis mano gyvenime suvaidino vaidmenį. Ir stipriai suvaidino. Kuo mažiausiai buvo mano pačios valios.

O vėliau... Vėl kas vakarą Bernardas lankosi pas Salomėją. Kalėdų švęsti ji išvažiavo į Kauną, apsistojo pas Mykolaičius. O Naujųjų Metų sutikti grįžo atgal į Panevėžį ir išvakarėse nuėjo pas Didžiulius, kur jau buvo ir Bučas, ir Jodinskaitė... Po dvyliktos visi nukeliavo į Sodų 14, į Jodinskaitės namus, ir ten linksminosi.

Salomėja tą vakarą buvo su Bernardu: ir greta sėdėjo, ir šoko... Ir tai labai krito į akį Jodinskaitei. Kai visi svečiai išsiskirstė, ji auklėjo Bučą, aiškindama, kad Salomėja jam ne pora. Juk ji - poetė. Bet Bučas nekreipė dėmesio ir lankė Salomėją kaip lankęs. Tik štai po kokių dešimties dienų apsirgo ir parašė Salomėjai laiškutį, kad jį namie aplankytų.

Salomėja aplankė. Bet, matyt, šeimininkės buvo sutikta labai nesvetingai, o Bučas buvo taip auklėtas, kad neapsikentęs išvažiavo į savo tėviškę.

Sausio 18 d. iš ten parašė Salomėjai laišką:

Pabėgęs iš Panevėžio, pasiryžęs atgaivinti kiek suslėgtą krūtinę ir bevargstančią galvą.

Sugrįžęs, manau, rasiąs kitą nuotaiką ir daug nauja laimėta Saulutės diplomatijos.

Laukdamas atsiliepimo, prisimenu tavo lūpas ir jas jaučiu.

O sausio pabaigoje Kvedaraitė rašo Salomėjai:

Miela Sulamita, laukiu žinot, kada galėsiu Tau (ir jam kartu) linkėjimus siųsti. Nedelskit.

Bet iki linkėjimų dar taip toli.

Vasario 7 d. Vis dėlto nemaniau... Vadinasi, turiu gerų „bičiulių". Juo toliau, tuo daugiau jų - galima džiaugtis. Atrodo, kad jau pakankamai ilgai Panevėžyje gyvenu. - Pats laikas pradėti ir apie mane intrigų tinklą megzti. Oi jūs, rupūžės, atsilaušit į mane dantis! Kad dar būtų kas, o čia tavo „tikros draugės - bičiulės". Pakvietė vakar p. J. per mūsų p. J. mokytojas pas save, taigi ir mane. Man ten būti buvo labai svarbu ir reikalinga. Bet jos išmanęs pasijuokė, ir tai jau ne vieną kartą. Nežinau! Nejaugi aš būčiau juoko verta? Aš juk niekad nesu juokusis iš nieko taip, kaip jos nūnai. Taip žiauriai iš manęs nėra niekas juokęsis. „Juoksis tas, kas juoksis paskutinis",- ramino mane Bernelis. 

Ta p. J. - tai panelė Jodinskaitė. Pajutusi, kad jos augintinis Bernardas pradeda rimtai klimpti į Salomėjos žavus, ji ryžosi būtinai tuos žavus apjuodinti, kad jie ne taip spindėtų jo akyse ir galbūt net atstumtų jį nuo poetės. Šis mokytojų pobūvis pas ją buvo vienas iš tų būdų. Jodinskaitė buvo Panevėžio miesto bibliotekos vedėja, taigi turėjo dirbti po pietų iki vakaro. O Salomėja po pietų laisva! Tai kaip apsaugoti, kad ji tuo metu nesusitikinėtų su Bernardu? Šiam ji įsakydavo būti namie - saugoti namus, o ji kartkartėmis siųsdavo savo padėjėją Pranutę Brazauskaitę pažiūrėti, ar Bernardas sėdi namie, ar vienas. Bet Pranutė palaikė Bernardą ir niekad nesakydavo Jodinskaitei, jei jo nerasdavo. Atvirkščiai, neradusi ji užbėgdavo ir pas Salomėją ir, jei ten rasdavo Bernardą, įspėdavo, kad panelė ją siuntusi ir kad jai grįžus tinkamai atsakytų į jos klausimus.

Jodinskaitė, matydama, kad lig šiol mėgintais būdais negali Bernardo atbaidyti nuo Salomėjos, griebėsi dar vieno - piršti Bernardui kitą panelę. Salomėjos tai nesujaudino. Kovo 4 d. ji ramiausiai svarstė dienoraštyje:  "Jau dvi dienos, kaip nesulaukiu Bernelio, nors, tiesą kalbant, ir nelabai laukiu - esu pavargus, turiu darbo. Gal jam ir nusibodo tas mano šaltumas. Ir aš pati savęs nepažįstu. Nejaugi čia senatvė? Rodos, per anksti. Per greit išgyvenau jaunystę. O gal man viskas atsibodo, viskas aišku ir nebeįdomu - kaip atminta mįslė, kaip perskaityta knyga.

Buvau Didžiuliuose. Ten vieši atvažiavusi ir ta panelė, J-tė, kurią perša mano Berneliui. Įsižiūrėjau: simpatinga ir nebjauri, bet ne tokia, kuri jam galėtų patikti. Jam patinka judri, gyva, dvasinga. O šita panelė tokia nėra. Jau dabar ji atrodo tipiška dantistė, rimta ir nejudri, bet praktiška ir mokanti savo amatą. Gal ji daug šiomis savo ypatybėmis mane pralenkia, aš niekad nebuvau ir nebūsiu praktiška, aš savo amato neturiu, prie jo neprisirišu, aš laisvės ir nuotaikos paukštis. Bet gyventi su ja galima sočiau, ramiau ir turtingiau. O su manim įdomiau ir turiningiau. Galima rinktis.

Ir Bernardas pasirinko: ne dantistę, o poetę. Bet tai tik dar labiau supykdė panelę Jodinskaitę, ir ji griebėsi net šmeižto. Kiekvieną atėjusią į biblioteką pažįstamą moterį ji pasisodindavo prie savo stalo ir klausinėdavo apie tą raganą, kuri apžavėjusi jos augintinį. Ji aiškindavo visiems, kad Bernardas vertas geresnės partijos. Kas ta Salomėja -provincijos mokytojukė?!

Šitos paskalos sklido po miestą, jų aidas pasiekdavo ir Salomėją, kuri pagaliau ryžosi pati veikti: nueiti pas panelę Elzbietą Jodinskaitę ir išsiaiškinti akis į akį. Kovo 23 dieną pasipuošė kaip Marija Stiuart, eidama ant ešafoto, ir nuėjo pas panelę Jodinskaitę. Grįžusi dienoraštyje įrašė tik tiek:

Varge, mano varge! Kiek man kainuoja ta naujoji meilė. Vakar buvau pas panelę Jodinskaitę pasikalbėti ir pasiaiškinti, bet kažkaip nevyko, nesisekė, žodžiu, fiasko išėjo. Šiandie rašau laišką - gal jis bus iškalbingesnis negu liežuvis: 

Didžiai Gerbiamoji Panele!

Rašau tai, ką vakar norėjau ir turėjau Tamstai pasakyti, o nepasakiau dėl tam tikrų aplinkybių. Vakar man nepasisekė... Žodžiu paprastai galima daugiau išreikšti negu plunksna popieryje, bet tiktai tuo atveju, kada su žmogumi esi labai gerai pažįstamas ir apsipratęs. Nesistengdama nei pataikauti, nei užmesti Tamstai savo pažinties, aš noriu tikrai, kad Tamsta žinotum, jog aš Tamstą labai gerbiu ir vertinu, kaip vieną tų retų šiandien žmonių, kurie ne vien asmeniškais savo reikalais rūpinasi. Ši aplinkybė daro man Tamstą artimu ir gerbtinu žmogumi, nors aš daugiau ir niekad neturėčiau progos Tamstą sutikti. Tegu tai būtų ir ne Bernardas, kuriam nesu abejinga, bet visai man svetimas žmogus ir aš žinočiau, kad Tamsta jam tiek gero esi padariusi, jį iškeldama į žmones, jo talentą padėdama ugdyti, kaip galėčiau negerbti, nebranginti žmogaus kilnumo, pasiaukojimo. Tegu tai būtų daroma „iš egoizmo", kaip Tamsta vakar vakare save apkalbėjai. Gerai, bet ir egoizmas egoizmui nelygus. Galbūt reikėtų tylėti, nereikšti čia Tamstai savo jausmų... Bet aš noriu, kad Tamsta žinotum - neabejotum mano nuoširdumu. (Ne, žmonėmis lengvai pasitikėti negalima - aš sutinku su Tamsta, nes pati esu gyvenime skaudžiai nukentėjusi dėl savo lengvo pasitikėjimo žmonėmis... Tačiau ta pamoka man nė kiek nepadėjo - ir vėl aš myliu žmones ir jiems tikiu, kol... nusiviliu.) O jei mano santykiai su Bernardu Tamstai nepageidautini ar nemalonūs, tai aš labai apgailestauju ir beveik būčiau linkusi elgtis taip, kaip Tamstai būtų patogiau. Nieko nėra skaudesnio, kaip daryti kam nors skausmą, rūpestį ar nemalonumą, kad ir nesąmoningai. Kodėl aš verkiu? -O kalbu, rodos, tokiais šykščiais, sausais žodžiais

Aš nesu išdidi ir nesu taip pat nemandagi, priešingai - skrupulingai jautri ir perdėtai kukli; ir vien dėl to nedrįstu Tamstai „į akis lįsti" ir nepatogu prisipažinti, neišdrįsau Tamstos pas save pakviesti nei rudenį, kai buvau Tamstą aplankiusi, nei vakar... Tamsta man atleisi, nes tai taip pat pagarbos ir Tamstos vertinimo, nors ir labai nevykęs, įrodymas. O jeigu Tamsta mane kada nors aplankytum, man tikrai būtų didelis džiaugsmas.



Salomėja ir Bernardas Bučas Berčiūnų miške.
 Panevėžys. 1936 m. gegužės 4 d.

Su gilia pagarba

Salomėja Bačinskaitė

P. S. Labai prašyčiau, kad šio laiško turinys tik Tamstai vienai tebūtų žinomas.

Nežinia, kokį įspūdį šis laiškas padarė Jodinskaitei, o Salomėja dar artimiau ir viešai pradėjo draugauti su Bernardu. Balandžio 28-ą dieną ji vėl atsivers dienoraštį ir rašys:

Tai jau daugiau kaip mėnuo nieko neįrašiau į savo dienyną. O buvo tiek daug įvykių, tiek pergyvenimų. Tas visas laikas man buvo gana gyvas ir įvairus. Literatūros vakarai, Petkevičaitės minėjimas, mano vizitas (antras) pas panelę Jodinskaitę, jau daug geriau pavykęs, Velykos ir jų įspūdžiai. Ypač malonu buvo Velykų atostogų metu Kaune, sutinki žmones, kurie tave myli, rūpinasi, „dievina ". O gal tai jau ne taip svarbu, gal tik aš tokia jautri ir viską sau perdėtai įsivaizduoju: tiek nemalonumus, tiek smagumus. Be to, buvo dar literatūros vakaras per radiją, kuriame man teko skaityti.

Krizis praėjo, viskas aišku. Juk aš maniau, kad bus blogai suėjus mudviem į intymius santykius, o dabar pasirodo viskas taip sklandžiai, taip gerai. Aš pati pasidariau drąsesnė, kad d-ras M., kai buvau pas jį prieš Velykas, mane nuramino ir net stebėjosi mano nervingu jautrumu ir skrupulingumu.

Prieš porą dienų (IV.26) mudu susiglaudėm, susiliejom į vieną būtybę. Praeity aš niekad nebuvau jautusi tokios palaimos, kaip dabar. Taip mudu sutinkam, taip derinamės, lyg būtume tikrai vienas kitam seniai skirti. Aš bjaurėdavausi kitais, o jo sėklą man taip buvo gera jausti savo kūne. Mes norim kol kas vengti apvaisinimo; nupirko jis man knygą „Gimimų reguliavimas", aš skaičiau, rodos, gerai supratau, bet dabar galvoju sau-o jeigu apsirikta, jeigu aš esu pastojusi, kas tada? Norėčiau būti motina, išnešioti ir pagimdyti jam kūdikėlį, bet tada reikia pasiaukoti, atsisakyti nuo savo asmeniškų reikalų ir malonumų. Juk mudu norėtume dar dviese pasidžiaugti viens kitu, pavažinėti po užsienį. Man sąlygos tokios nepatogios - atėjęs pas mane, jis gali tiktai keletą valandų pabūti, pačiam vidurnakty, kada pavargę galėtume susiglaudę kartu pamiegoti, jam reikia jau keltis, rengtis ir eiti „namo". O ir pas mane tai butas nei šioks, nei toks - sienos, kaip rėtis, viskas girdėtis. Visi mūsų pažįstami jau daug anksčiau mudu „apženijo", negu tai iš tikrųjų įvyko. Bet aš nieko nebijau, galiu kiekvienam drąsiai pasakyti, kad mes - vyras ir žmona be kunigo palaiminimo, kad aš nėščia, kad rudenį gimdysiu ir 1.1. Gimnazijoj visi į mane žiūri ypatingom akim jau nuo seniai, o šiandien p. J-tė (kartu su Salomėja gimnazijoje dirbo mokytojos Jasaitytė ir Jaskytė, todėl nežinia katrą Salomėja turėjo omenyje rašydama J-tė - V. A.) maloniai juokdamos pastebėjo: „Sakykit, kas tai mergaitei pasidarė, nuo ko ji taip išgražėjo? " Aš taip pat juokdamosi atsakiau: „Nuo pavasario..."

Su begaliniu ilgesiu laukiu jo grįžtant. Vakar jis išvažiavo į Rokiškį. Nežinau, kada mudu viens kitu atsidžiaugsim, kada grįšim prie kasdieninio pilko gyvenimo. O gal mums gyvenimas jau niekad nebebus pilkas -bus kaip ištisas šventadienis...

Taigi 1936 metų balandžio 26 dienos vakarą Salomėja susituokė su Bernardu Buču „Be bažnyčios, be altorių, be palaiminimo žiedų..“  Ir svajojo, kad ta puiki šventė niekad nesibaigtų. Bet ateis ir pilkoji kasdienybė, ir gana greit. Kartais dėl paprasčiausių aplinkinių žmonių įsikišimo. Štai gegužės 10 d., sekmadienio vakare, buvo numatę eiti į koncertą. Bet ateina Bernardas ir sako, kad negalėsiąs eiti, nes „susinaravijo" ta jo panelė.

Kad ne to naujo gyvenimo kūrimas, ne tas rūpestis, gal šią vasarą važiuočiau į Prancūziją, gana patogios važiavimo sąlygos. Visą mėnesį naujam krašte. - Viduržemio jūra, erdvė, laisvė... Kiekvieną pavasarį man sparnai išauga - noris kilti, skristi, lėkti. -

O tie norai širdies begaliniai,

Argi jie be kapų neužmigs ?

Tikrovė norams teikė ir užtvarų, ir net spąstų. Nors faktiškai jau ir susituokė, bet kaip tai padaryti ir oficialiai? Juk gyvena visuomenėje, kuri ne tik nesuprastų, bet ir neatleistų, jei nesusituokusi Salomėja, pavyzdžiui, susilauktų kūdikio. Važiuoti į Latviją ir padaryti taip, kaip pernai padarė Putinas su Kvedaraite, būtų neoriginalu. Gal geriau kaip Venclova: vedybas sutvarkyti Klaipėdoje. Salomėja rašo Vincui Krėvei, rašo ir broliui Broniui, kuris tuo metu gyveno Klaipėdos krašte. Bet ir ten reikia kai ko, ko jie nebuvo numatę. Visų pirma reikia bent dvi savaites oficialiai pagyventi Klaipėdos krašte...

O mokslo metai jau baigėsi. Abiturienčių išleistuvėse Salomėja jautėsi taip, lyg čia ji paskutinį kartą: buvo ir liūdna, ir drauge džiugu...

Buvo malonu ir tai, kad Bernardo globėja Elzė Jodinskaitė pagaliau susitaikė su tuo, jog Bernardo nuo Salomėjos neatskirs, ir su nauju įkarščiu pradėjo rūpintis jų ateitimi.

 Pirmiausia buvo numatyta pirkti žemės sklypą Kaune, ten pastatydinti namą, kuriame ir apsigyventų jos vaikų porelė. Sklypą greitai surado Palemone, greitai sutvarkė pirkimo popierius, o statybą sutrukdė naujos aplinkybės. Mat Švietimo ministerija rudenį buvo numačiusi suteikti vienam menininkui stipendiją į Paryžių. O kodėl ta stipendija ne Bernardui? Jodinskaitė ir šį kartą padės Bernardui. Tiesa ar netiesa, bet būtent jos dėka Bernardas su Salomėja rudenį išvažiuos į Paryžių. Mat ji dar nuo spaudos draudimo laikų buvo pažįstama su Antanų Smetona, tada dar gimnazistu ir studentu, ir kaip tada, taip ir dabar A. Smetonai, jau Lietuvos prezidentui, sakydavusi „tu". Taigi ji ir kreipėsi į Smetoną, kad ši stipendija tektų Bernardui. Stipendija tikrai buvo paskirta Bernardui Bučui.

Bet dabar tik baigiasi birželis. Jie abu važiuoja į Kiršus. Ten Salomėja supažindina savo motiną, brolius, kaimynus su savo būsimuoju. Tik tas Bernardas turi daug reikalų, ir Salomėja viena atostogauja Kiršuose. Čia buvo pakankamai jauku, tik pasiilgdavo Bernelio. O ir ta mama...

Užvakar turėjau su mama pasikalbėjimą. Prasidėjo nuo Putino vestuvių. Mama klausia: - Tai kaip dabar - jis ženotas ar ne? Jam šliūbo tik negalėjo duoti kaip paklydusiam kunigui? - Argi be bažnyčios šliūbo, -sakau, - negalima būti vedusiam? - Tai koks čia vedimas, - sako mama, -kaipgi paskui su vaikais? Aš paaiškinu mamai apie civilinę metrikaciją, kurios pas mus Lietuvoj dar nėra, o kuri visose kultūringose valstybėse jau seniai įvesta ir yra būtina, nes ne visi žmonės vienodai galvoja, ne visų vienodos sąžinės ir ne visi pageidauja kunigų patarnavimų. O pagal tą metrikaciją ir jungtuvės yra teisėtos, ir vaikai taip pat. Aiškinau, kad pas mus šioji metrikacija yra seniai laukiama, nes labai daug žmonių jos reikalingi ir kovoja dėl greitesnio jos įvedimo, nors kunigai ir davatkos piestu stojasi ir visaip trukdo ją įvesti. Putinas todėl turėjo susirašyti Rygoje. Mamai labai nepatiko ši naujiena, ir vis tiek nenusileido. - Vadinasi, be šliūbo tai paleistuvystėj gyvena. Ką gi man atsakyti į tai? Aš sakau, kad tokių dorų žmonių kaip Putinas, duok Dieve, kuo daugiausia. Aš ilgai ten gyvenau ir galiu tai tvirtinti. O kas paleistuvauja - tai kunigai. Be to, jie žmones apgaudinėja, meluoja per akis ir piktina. Kas šiandie nežino kunigų gyvenimo? Aš,—sakau, - nekalbėsiu daug apie tai, nes nenoriu senos galvos kiršinti, nes nėra ir prasmės. Mama ėmė kalbėti apie Dievą, kad Dievas visus teis, Dievo toki įstatymai ir t. t. Aš sakau, jei jau tas Dievas teis, tai savo tarnus kunigus pirmuosius pasmerks, o įstatymus daro žmonės ir keičia juos taip, kaip jiems patogiau. Kas taip moka visokiose gyvenimo situacijose keistis ir prisitaikyti kaip katalikų Bažnyčia? Kad moterystė Kristaus įstatytas sakramentas, tai labai gražu, bet kodėl ji negali būti tokia pat šventa, rimta ir nesuardoma be neverto kunigo „palaiminimo", be komedijos bažnyčioje. Ji dar kilnesnė, švaresnė ir šventesnė be tos prievartos ir jungo. Kam kunigai į savo spekuliacijas tą švarų ir gryną Kristų painioja? Ir kodėl žmonės toki akli, pasyvūs, bejėgiai ir bevaliai? Kodėl nenori patys bent kiek pagalvot?

Mama dar pridūrė: - Tai jau judu, vaikai, nedarykite be bažnyčios, -man būtų labai skaudu. - Ką gi, mama, - sakau, - mes esame suaugę, laisvi žmonės, turim savo nuomones ir nusistatymus ir jų taip pat nenorime laužyti, ir pasielgsim taip, kaip mums atrodys geriau.

Vargšė mama! Nepalaužė Salomėjos jos žodžiai... Salomėja eis savo keliu. Bet vasara jau eina į pabaigą, reikia grįžti į Panevėžį, o ji juk buvo pasiryžusi ten daugiau kojos nekelti. Ir vis dėlto reikia: nei namas pastatytas, nei stipendija Bernardui paskirta... Bet rugsėjo mėnesį paaiškėjo, kad stipendija vis dėlto paskirta, ir jis tikrai važiuos į Paryžių. O Salomėja? Paduoda prašymą švietimo ministrui, ir šis ją išleidžia dviejų mėnesių apmokamų atostogų nuo spalio 10 d. Greitai atsisveikina su Panevėžiu ir kelias dienas tvarko reikalus Kaune. Aplanko ir kunigą Vaitkų. Atsisveikindama Saliute sako man, taip švelniai prašomai ir taip paslaptingai: „Tėveli, noriu jus prašyti, kad išpildytumėt vieną mano norą.

-         Ar leista paklausti, kokį?

-         Kol kas tepalieka tai paslaptis. Prašau pasitikėti ir iš anksto pasižadėti.

-         Na, gerai. Jei tik galėsiu."

Ir spalio pabaigoje į geležinkelio stotį juos palydi Petrė Orintaitė ir Bernardo brolis

S. Bačinskaitės ir B. Bučo santuokos liudijimas.
Paryžius. 1936 m. gruodžio 12 d.

Kazys. Greitai pervažiuoja Sūduvos lygumas ir jau užsienyje. Vokietija taip pat nesulaiko, ir jie jau Paryžiuje. Čia greitai randa pastogę, laukiančią nelabai pinigingų užsieniečių, ir pradeda gyvenimą dviese. Vienodą, kasdienišką, tik retkarčiais paįvairinamą muziejų, vieno kito teatro spektaklio, besilankančių draugų, kurių čia, Paryžiuje, pasirodė, taip pat esama. Tai dailininkai Viktoras Petravičius, Povilas Augis, Vytautas Jonynas, Jonas Prapuolenis, rašytoja Liūne Janušytė, aktorius Juozas Miltinis... O šiaip Bernardas pasineria į skulptūrą, o Salomėja pradeda lankyti prancūzų kalbos užsieniečiams kursus. Ir namie ji skaito įvairias knygas, laikraščius, žinoma, ruošia pietus ir pusryčius iš Bernardo parneštų maisto produktų. Kartais nueina ir į kavinę. O vaikščiodama Paryžiaus gatvėmis ji nuklysta ir į tuos metus, kada šiomis pačiomis gatvėmis žingsniavo išdidusis Juozas Tysliava, santūrusis Jonas Grinius, karštuolis entuziastas Juozas Keliuotis... Vis tai buvo. O dabar... Sutaria ir metrikacijos dieną... Į Paryžių atvažiuos kaip tik tuo metu Petrė Orintaitė ir pabus liudininke. O kas liudininkas? Ir rašo laišką kunigui Mykolui Vaitkui į Kauną: Tėveli, dabar primenu Jums Jūsų pasižadėjimą išpildyti vieną mano norą; o tas mano noras - kad atvyktumėt į Paryžių į mano vestuves su skulptorium B. Buču. Labai labai prašau. Pavaišinsiu skaniu prancūzišku vynu...

M. Vaitkus pasiuntė į Paryžių tik sveikinimą. O sutuoktuvės įvyko gruodžio 12 d. dalyvaujant tik Petrei Orintaitei ir atsitiktiniam kviestiniui. Po metrikacijos trise važinėjo po Paryžių, vaikščiojo po parką, pietavo restorane... Ir po vestuvių.

Jau baigėsi ir Salomėjos atostogos. Susirado gydytoją, kuris atrado, kad Salomėjai reikia gydytis net Prancūzijos pietuose, jo pažyma skrenda su atitinkamais laiškais į Panevėžį, iš ten su direktorės Marijos Giedraitienės lydraščiu į Švietimo ministeriją, o iš ten atgal: leidimas gydytis pratęstas iki 1937 metų balandžio 10 d. Salomėja laiminga. Gal kaip tik tikėdamasi teigiamo atsakymo parašė ir eilėraščius „Amžinas keleivi" bei „Šį rudenį", kuriame džiaugėsi:

Šį rudenį bus kelias mūs

Su gervėmis į pietus -

Ir tu, vėjuži neramus,

Be tėviškės, be vietos!

Nuo pamotės, nuo žiežulos,

Per šimtą mylių būsim -

Vėjuži, tu pagiežą jos

Šalton šiaurėn nupūsi.

 

Paryžiuje ji parašė ir daugiau eilėraščių. Čia ji prisiminė Laurinavičiūtės ir Mykolo Vaitkaus patarimus ir sueiliavo „Eglę žalčių karalienę" ir „Pasaką apie Sigutę ir raganą", vėliau pavadintą „Našlaite". Artėja jos atostogų pabaiga, tai vėl kreipiasi į tą patį gydytoją, kuris apžiūrėjęs parašo pažymą, tvirtindamas, kad jai dar reikia ilsėtis, geriausiai sodžiuje, mažiausiai šešis mėnesius. Ši pažyma vėl skrenda į Panevėžį, iš ten į Kauną, ir vėl švietimo ministras rašo įsakymą, kad Salomėja Bačinskaitė atleidžiama atostogų be algos iki rugpjūčio 15 d.

O Paryžiuje pavasariop ir gražiau, ir linksmiau. Vasario pabaigoje išvažiavus į Lietuvą Orintaitei, kovo pradžioje ten atsiranda Petras Cvirka su žmona Marija. Tuojau aplanko Salomėją, ir dabar jau Salomėja savo svečiams rodo Paryžių. Iš Lietuvos ateina ir skaudi žinia: nusižudė dailininkė Marcelė Katiliūtė. Salomėja sukuria eilėraštį „Baltas takelis":

Žiūrės ten mama pro langelį,

Kai vakaras pievoj garuos. -

O paruge baltas takelis

Ilgai akyse tavaruos.

Tai krimsies, kam tuomet bareisi...

Paguosti tavęs negaliu - -

Juk aš niekados nepareisiu

Pro paruges - baltu keliu.

 Ta pačia data pažymėtas ir eilėraštis „Kam tą vakarą", o po kiek laiko sukuria ir poemėlę „Einam!", skirtą M. Katiliūtei atminti.

Cvirka su žmona balandžio pabaigoje iš Paryžiaus išvažiavo į Pietus, bet Paryžiuje lietuvių vis daugėjo, nes gegužės 24 d. čia atidaryta tarptautinė paroda, kurioje atvykę Lietuvos žmonės įrengė ir savo tėvynės kampelį. Salomėja gegužės 29 d. rašo laiškelį Mykolui Vaitkui, kviesdama jį aplankyti ją su vyru dar Paryžiuje. M. Vaitkus, žinoma, taip toli jų lankyti nevažiavo, o jie birželio mėnesį jau rengėsi grįžti į Lietuvą. Paskutinėmis birželio dienomis grįžo abu į Kiršus. Bučas greitai iš Kiršų išvažiuoja į Kauną, paskui į Panevėžį, vėl į Kauną ir čia pradeda rūpintis namo Palemone statyba. Liepos 9-12 d. ir Salomėja buvo nuvažiavusi į Kauną ir, svarbiausia, nuėjo į Švietimo ministeriją prašyti, kad ją nuo rudens perkeltų iš Panevėžio į kurią nors Kauno gimnaziją. Ir iš tikrųjų ji nuo 1937 m. rugsėjo 1 d. buvo perkelta iš Panevėžio mergaičių gimnazijos į Kauno trečiąją gimnaziją. Jau nuo rugpjūčio vidurio ji kartu su vyru buvo apsigyvenusi Palemone išsinuomotame bute, taigi į gimnaziją nuo rugsėjo pirmos dienos ji važinėjo iš Palemono į Kauną traukiniu, o iš Kauno stoties iki gimnazijos Kęstučio gatvės pradžioje eidavo Vytauto prospektu pėsčia.

 

Skaitykite bibliotekoje taip pat:

 

Eglė žalčių karalienė : [poema] / Salomėja Nėris ; [dailininkas Kastytis Skromanas]. - Vilnius : Džiugas, 2002 (Kaišiadorys : A. Jakšto sp.). - [34] p. : iliustr.

Senelės pasaka / Salomėja Nėris ; [dailininkė Sigita Nanartavičienė]. - Kaunas : UAB "Jotema", [2002] (Kaunas : Spindulys). - [17] p., įsk. virš. : iliustr.

Širdis mana - audrų daina : eilėraščiai / Salomėja Nėris ; [medžio raižiniai Albinos Makūnaitės]. - Vilnius : Vaga, 1974 (Kaunas : K. Poželos sp.). - 476, [1] p. : iliustr.

Raštai / Salomėja Nėris ; [redakcinė komisija: Eduardas Mieželaitis [et al.] ; parengė Viktoras Alekna]. - Vilnius : Vaga, 1984. - 3 t.

Prie didelio kelio : [eilėraščiai] / Salomėja Nėris ; [parengė Viktorija Daujotytė, Valentinas Sventickas ; dailininkas Vilius Armalas]. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1994 (Vilinius : Poligrafinių paslaugų įm.). - 96 p. : iliustr.

Auk, vaikeli, būk didutis / Salomėja Nėris ; [iliustravo Zosė Vasilenkaitė]. - Vilnius : Vaga, 1977. - 24 p. : iliustr..

Mama! Kur tu? : poema / Salomėja Nėris ; iliustr. Kastytis Juodikaitis. - 2-asis leid.. - Vilnius : Vaga, 1980. - 38 p. : iliustr.

Negesk, žiburėli : eilėraščiai ir poemos / Salomėja Nėris ; iliustr. D. Narvydaitė. - Vilnius : Vaga, 1983. - 103 p. : iliustr.

Nemunėliai plauks : eilėraščiai / Salomėja Nėris ; sudarė D. Montvilienė. - Vilnius : Vaga, 1980. - 201 p.

Šešėliuotas mano kelias : dienoraščių, eilėraščių, laiškų, esė rinktinė / Salomėja Nėris ; sudarė Viktorija Daujotytė. - Kaunas : Šviesa, 1999 (Kaunas : Aušra). - 238, [2] p.  

Vėjas ir vaikai : [eilėraščiai] / Salomėja Nėris ; [sudarytojas Martynas Vainilaitis ; iliustravo Sofija Vainilaitienė]. - Vilnius : Žara, 2004 (Vilnius : Spaudos kontūrai). - 31, [1] p. : iliustr.

Per amžius degti : [poezija] / Salomėja Nėris ; [sudarytoja Rita Užtupaitė]. - Kaunas [i.e. Ramučiai (Kauno raj.)] : J. Kneitos firma "Ramduva", 2004 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 215, [1] p. : iliustr.

Poezija / Salomėja Nėris ; [parengė Agnė Iešmantaitė]. - Vilnius : Žaltvykslė, 2004 (Vilnius : Sapnų sala). - 102, [1] p

Diemedžiu žydėsiu : [eilėraščiai] / Salomėja Nėris. - Fotogr. leid.. - [Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004] ([Vilnius : Sapnų sala]). - 67, [2] p. ; 18 cm, dėkle. - Orig. išl.: Kaunas, 1938.

Kur ta ugnelė / Salomėja Nėris ; [sudarė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė ; iliustravo Edita Namajūnienė]. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2004 (Kaišiadorys : A. Jakšto sp.). - [56] p. : iliustr.

Našlaitė : [lietuvių liaudies pasakos "Sigutė" motyvais] / Salomėja Nėris ; [dailininkė Sigita Nanartavičienė]. - Kaunas : Tyrai, 2000 (Kaunas : Spindulys). - [30] p.: iliustr.

Laumės dovanos / Salomėja Nėris ; iliustravo M. Ladigaitė. - Vilnius : Vaga, 1966. - [25] p. : iliustr.

Kaip žydėjimas vyšnios : [eilėraščiai] / Salomėja Nėris ; [sudarė Arūnas Girėnas]. - Vilnius : Žuvėdra, 2001 (Kaunas : Aušra). - 136, [6] p. : iliustr. - (Šimtas gražiausių eilėraščių).

Tik ateini ir nueini : [rinktinė] / Salomėja Nėris ; sudarė Rita Tūtlytė. - Vilnius : Alma littera, 1995 (Vilspa). - 220, [1] p. - Eilėraščiai atrinkti iš Raštų, T. 1: Poezija 1920-1940. - ISBN 9986-02-122-7

Skaitykite apie poetę:

 

Alekna, Viktoras. Salomėja : [biografinė apybraiža] / Viktoras Alekna. - Vilnius : Dienovidis, 1996 (Kaišiadorys : A. Jakšto sp.). - 359 p.

Alekna, Viktoras. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis / Viktoras Alekna. - Vilnius : Vaga, 1995-1997. - 2 kn.

Alekna, Viktoras. Salomėja : [biografinė apybraiža] / Viktoras Alekna. - [3-ioji laida]. - Vilnius : Mūsų knyga, 2006 ([Vilnius] : Standartų sp.). - 389 p.

Areška, Vitas.  Salomėja Nėris / V. Areška ; dail. G. Pempė. - 2-asis leid.. - Kaunas : Šviesa, 1981. - 200 p. : iliustr.. -

Daujotytė-Pakerienė, Viktorija. Salomėjos Nėries ruduo : Esė, tekstų skaitymai / Viktorija Daujotytė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1995. - 114 p. 

Daujotytė-Pakerienė, Viktorija. Salomėja Nėris : gyvenimo ir kūrybos skaitymai / Viktorija Daujotytė. - Kaunas : Šviesa, 1999 (Kaunas : Aušra). - 211, [2] p., [4] iliustr. lap. : iliustr.. - (Gyvenimas ir kūryba ; 43). - Bibliogr. išnašose.

Daujotytė-Pakerienė, Viktorija. Salomėja Nėris : fragmento poetika / Viktorija Daujotytė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004 (Vilnius : Standartų sp.). - 239 p. : iliustr., faks.

Juozaitis, Arvydas. Salomėja - sunkiausi metai : drama / Arvydas Juozaitis ; [dailininkas Saulius Chlebinskas]. - Vilnius : Regnum, 1997. - 150 p. : iliustr.

Kubilius, Vytautas. Salomėjos Nėries lyrika : [monografija] / Vytautas Kubilius. - 2-asis papild. leid.. - Vilnius : Vaga, 1989. - 288, p.

Orintaitė, Petronėlė. Ką laumės lėmė : atsiminimai ; Liepalotų medynuose : apybraiža / Petronelė Orintaitė ; parengė J. Kubilius. - Vilnius : Vaga, 1993. - 247 p. : iliustr.

Salomėja Nėris : archyvai / [parengė Ina Aleksaitienė, Raminta Antanaitienė, Aldona Ruseckaitė, Asta Vileniškytė]. - Kaunas : Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2004 (Kaunas : Morkūnas ir Ko). - 111] p.

Salomėja Nėris. 1904-1945 : [albumas / paruošė K. Vairas-Račkauskas ; dail. V. Bačėnas]. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1955. - 214 p. : iliustr.

Salomėja Nėris: tarp dainos ir regėjimo : mokslinės konferencijos, skirtos Salomėjos Nėries 100-osioms gimimo metinėms, pranešimai / [parengė ir redagavo Rūta Brūzgienė]. - Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005 (Vilnius : Petro ofsetas). - 262, [2] p. : iliustr. ; 20 cm. - (Colloquia).

Žalys, Aleksandras. Salomėja Nėris - mūsų dvasios poetė : [skiriama Salomėjos Nėries 100-osioms gimimo metinėms] / Aleksandras Žalys. - Klaipėda : Klaipėdos universiteto leidykla, 2005 (Klaipėda : KU l-kla). - 31 p. : portr.