2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Dainius Kinderis: Atgal į Afriką

Kai kalbame apie pasaulio problemas, dažniausiai mintys nukrypsta į tris karštuosius taškus - taika Ukrainoje, Artimieji rytai ir musulmoniškasis fundamentalizmas bei amžinasis badas Afrikoje. Ir iš viso to išplaukiantys padariniai - migracija, tarptautinis terorizmas ir pan.
Šįkart pristatome kelionės dienoraštį. Autorius - žinomas keliautojas, žurnalistas Dainius Kinderis.
Dainius Kinderis. Atgal į Afriką : [kelionių apybraižos]. - Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Standartų sp.). - 268, [3] p
Kiekvienas knygos skyrius skirtas vis kitai Afrikos šaliai, pradedant Maroku ir vakarine Afrikos pakrante iki pat Pietų Afrikos Respublikos. Autorius įveikė visą kelią netradiciškai, o autostopu, aplankydamas 15 valstybių.
Ši greičiau dokumentinė knyga leidžia pajusti tikrą Afrikos skonį ir gyvenimą, kadangi vietovės - tikrai ne 'nuglaistytos turistinės".
Interviu knygos autorius sakosi pabuvojęs jau 62 šalyse.
 
Pavydim.
 
 
Ir skaitom...
 


Pratarmė


Prisimenu savo kambarį sovietiniame name kaimo viduryje. Jame buvo oranžinė medinė lova ir geltona spinta, prie kurios pritvirtintas kabojo krepšinio lankas. Sienos buvo išklijuotos pilkais apmušalais, pagražintais raitytais ornamentais. Ant jų buvo patogu piešti. Iš tiesų piešti nemokėjau ir  niekada neišmokau, todėl vingiavau pieštuku linijas, tai buvo nežinomų, išgalvotų šalių kontūrai. Apskritimais žymėjau vaizduotės miestus. Per juos vingiavo upės ir šalia tyvuliavo ežerai. Kambario sienos tapo mano žemėlapiu, mano įsivaizduojamu pasauliu. Taip pradėjau keliauti. Sienos vis būdavo klijuojamos naujais apmušalais, ir mano svajonių kelionės tęsdavosi.

Keliauti iš tikrųjų tada dar negalėjau, bet domėjausi pasauliu ir jo įvairove. Daug ką sužinodavau iš knygų apie keliones. Jas tempdavau namo iš kaimo mokyklos bibliotekos, kur dirbo mano mama. Knygos buvo tokios įdomios, kad imdavau ne po vieną, o iš karto po septynias ar aštuonias. Vėliau, jau pramokęs geografijos, žaisdavau su dėde Algiu žaidimą. Atsiversdavome pasaulio žemėlapį, šalia supildavome krūvą saldainių. Vienas sugalvodavo miesto pavadinimą ir įjungdavo chronometrą, kitas ieškodavo, kol rodyklė sukdavo laiko ratą. Jei miestą rasdavai per minutę, gaudavai saldainį. Šito žaidimo nebežaidžiu, bet potraukis prie žemėlapių ir saldainių liko.

Afrika buvo mano svajonė, bet tada dar labai tolima. Iki dvidešimt kelerių metų keliavau po senąją mažąją Europą - bent keliasdešimt kelionių ir po Jungtines Amerikos Valstijas. Amerikietiškų automobiliu skridau nuo vieno vandenyno iki kito, laisvės jausmas skleidėsi po Hemingvėjaus salas, Teksaso rančas, Didžiojo Kanjono tylą, Las Vegaso šurmulį. Baigęs Teisės universitetą įkišau diplomą į stalčių ir išskridau į Tolimuosius Rytus. Iš Honkongo per dešimtį Pietryčių Azijos šalių skyniausi kelią į Filipinų salyną. Čia tris mėnesius dirbau savanoriu taikos misijoje gūdžiose Aindanao salos džiunglėse.

Ir štai atėjo laikas Afrikai. Bet pirmas bandymas buvo nesėkmingas. 2003-iaisiais mataravau kojomis Alchesiraso (Algeciras) uoste virš Gibraltaro sąsiaurio vandenų, žiūrėjau į tiršto rūko apgaubtą Afrikos žemyną, bet patekti ten negalėjau. Vis tie pančiojantys ir susipančioję
Algericas uostas
įstatymai. Po metų vėl bandžiau. Per sutapimą tapau pirmuoju lietuviu, bandančiu patekti į Maroką, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Imigracijos pareigūnas nenorėjo patikėti, kad mes Europos Sąjungos nariai, ir vos nepasiuntė manęs atgal. Jau tada įvyko pažintis su Afrika, žvilgtelėjau į ją akies krašteliu, bet kuo toliau  Maroke važiavau į pietus, tuo egzotiškesnė ir stebuklingesnė ji man atrodė. Žinojau, kad ten toli, už Sacharos dykumos, verda gyvenimas, kurį noriu pamatyti, ir dunda būgnai, kuriuos noriu išgirsti, žinojau, kad noriu pajusti tikrąjį Afrikos pulsą.

Keletą metų užsibuvus Europoje atėjo laikas leistis į gyvenimo kelionę. Tik kankino kažkoks nerimas, blaškiausi tarp daugybės taip ir ne, lyg būčiau buvęs tarp gyvenimo ir mirties. Didžiulis Afrikos žemėlapis ant sienos mano mažyčiame bute Aberdyne buvo pirmas vaizdas, kurį kiekvieną rytą pamatydavau ir į kurį įsmigusios akys kas vakarą užsimerkdavo. Spaliui nusidažius auksinėmis spalvomis buvau pasirengęs išvykti. Tuskulėnų dvaro lubos vieną rytą davė ženklą - laikas: atsimerkęs ant lubų pastebėjau atšokusį tinko gabalą, kurio kontūrai buvo panašūs į Afrikos žemyno.

Prieš kelionę susipažinau su žurnalistu iš Pietų Afrikos Respublikos Bendžaminu, tuo metu jis viešėjo Lietuvoje. Jis nepatikėjo mano užmoju įveikti visą Afrikos žemyną autostopu ir pėsčiomis, keliaujant nuo šiauriausio iki piečiausio taško, aplankant vakariausią žemyno vietą Senegale.

- Tave apvogs jau Vakarų Afrikoje, o Centrinėje Afrikoje nebeturėsi pinigų, - buvo įsitikinęs Bendžaminas. - Bet jeigu pervažiuosi Afriką autostopu nesumokėjęs už kelionę nė cento ir pasibelsi į mano namų duris Johanesburge, gausi šimtą dolerių, - pažadėjo jis.

Štai tokios buvo „šimto dolerių" lažybos, įkaitinusios mano ambicijas ir kraują.

Kauno apvažiavime ties Garliava prasidėjo kelionė į Afriką, sustojo pirmas vilkikas, vežantis krovinį į Lomžą. Vairuotojas net pamiršo žiūrėti į kelią, klausydamasis mano sumanymo. Vis atsidusdamas lenkas stebėjo mano viltingą žvilgsnį, kai kirtom sieną, ir sukuždėjo:

-Tu juk grįši...

Į Afriką, į nepakartojamą ir stebuklingą žemyną, į kitą pasaulį, kur pradėjo kvėpuoti pirmasis žmogus. Atveriu Afrikos skrynią. Pasaka prasideda.

 

 Marokas

 

Afrika - pasaulio civilizacijos karalienė, o šiaurinė jos dalis išdidžiai ir pelnytai nešioja tviskančią karūną, kurios pagrindinis brangakmenis - Marokas. Maroko Karalystė - iš Europos lengviausiai pasiekiama Afrikos šalis. Gibraltaro sąsiauris du žemynus skiria tik 14 kilometrų, arba 40 minučių.

Tanger senamiestis
10-as mėnuo, 24-a diena, 10 valandų 24 minutės. Tokį sutapimą pamačiau lipdamas iš kelto ir kojomis paliesdamas Afrikos žemę. Mintimis iškart nusikėliau į kitą Afrikos galą, piečiausią tašką - Adatos kyšulį ir mąsčiau, koks būsiu patenkintas pasiekęs tolimiausią Afrikos žemę. O kol kas buvau čia, kur Afrika tik prasideda, o man prieš akis - dykumos, džiunglės, savana ir daugybė tūkstančių kilometrų.

Jau trečią kartą lankiausi šiauriausiame Maroko uoste Tanžere (Tanger), žinojau, kas yra už kiekvieno kampo, kas pasiūlys mėtų arbatos, o kas - hašišo. Tanžeras - žemynų kryžkelė - yra matęs visko: ispanų konkistadorų, dykumos maurų, Viduržemio jūros piratų. Aukšta gynybinė siena byloja, kad gintis tikrai būta nuo ko.

Trečias kartas Tanžere, trečias kartas Maroke. Kad ir kaip dievinu šią šalį, nutariau nesibrauti gilyn į aukštas Sacharos kopas ir didingus Atlaso kalnus, išvengti „skraidančių" Feso (Fės) kilimų ir Marakešo (Marrakesh) kaktusų. Norėjau keliauti tik palei vėjingą Atlanto vandenyną, neišleisti jo iš akių, kol pasieksiu Mauritaniją. Skubėjau, bet Marokas mane sulaikė penkiolika dienų...

Spalio 24-oji buvo paskutinė ramadano diena. Visą mėnesį pasninkavę ir nuo visų malonumų susilaikę, musulmonai paskutinę ramadano dieną šventė ir stengėsi atlikti kuo daugiau gerų darbų, kad kuo daugiau pliusų pažymėtų jiems Alachas.

Tanžeras buvo apniukęs ir beveik visą dieną lijo. Štai tau ir Afrika! Marokietis žurnalistas uoliai rinko ramadano pliusus. Ir nuo lietaus svetimšalį išgelbėjo, ir iki sostinės Rabato pavežė.

Šlapiame Rabate klaidžiojau po Agdalo rajoną, kur susitelkusios visos gretimų ir tolimųjų šalių ambasados. Dauguma iš jų net ir po ramadano švenčių apsvaigusios nuo nesibaigiančios siestos buvo užrėmusios duris, o Mauritanijos ambasada net išsikėlusi į Kasablanką (Casablanca). Išvykdamas tikėjausi, kad kelionė bus ne vien bastymasis po ambasadas ir konsulatus, tačiau šiuolaikiniam keliautojui tai barjeras, kurį reikia peršokti.
Tanger naujojo miesto aikštė

Kartu su manimi pas amerikietį Trentą, jau keletą metų gyvenantį Maroke, apsistojo ir anglas Polas iš Lankasterio. Anglas Maroke ketino svečiuotis tik kelias savaites ir niekada nebuvo keliavęs autostopu trečiojo pasaulio šalyse, todėl pasiūliau jam naujų išbandymų.  

Rabato greitkelis alsavo karščiu. Anglų patarlė sako: „Tik išprotėję šunys ir anglai ligoniai eina į vidudienio saulę." Kas iš mūsų buvo anglas ligonis, nereikėjo spėlioti, na, o man teko išprotėjusio šuns vaidmuo.

Išlipome judriame greitkelyje ties Muchamedijos (Mohammedia) miesteliu. Dienos tikslas buvo al Džadida (El-Jadida), aplenkiant didžiausią Maroko miestą Kasablanką. Greitkeliu ėjome į tinkamą automobiliams stabdyti vietą ir kalbėjomės apie pavojus keliaujant autostopu.

-                    Ar yra atsitikę kas nors tragiška ar bloga keliaujant tokiu būdu? - neramiai paklausė anglas ligonis.

Mano atsakymas buvo trumpas, tiesiog nesistengiau prisiminti nedidelių nesklandumų, kurie galų gale būdavo gera ir pamokoma patirtis. Pavojingų gyvybei momentų pasitaiko beveik kiekvienos kelionės metu, bet dėl to nekaltinu keliavimo būdo.

Tirštas rūkas lėtai slinko virš skurdžių krūmokšnių, už kurių buvo matyti lūšnynų stogai. Palei greitkelį slampinėjo išstypęs paauglys, apdriskęs ir apsvaigęs.

-                    Amerikano, amerikano! - šaukė jis ir kišo paspausti paliegusią ranką.

To jam neužteko, pradėjo eiti paskui mus, svaidydamas kandžias replikas ir seilėdamasis lyg koks merdintis narkomanas. Eiti priekyje, kai už nugaros sėlina neaiškių kėslų turintis valkata, nenorėjome. Jautėmės lyg tundroje dvi avys, kurioms už nugaros išbadėjęs ir nukraujavęs vilkas. Sustojome. Sustojo ir jis. Atsisėdo ant kelio pertvaros, išsitraukė polietileninį maišelį ir pradėjo uosti dar vieną klijų dozę, po jos visiškai apsvaigo, akys išsiplėtė, seilės ėmė tikšti į šalis. Narkomanas dar kartą pabandė prieiti prie mūsų ir užmegzti artimesnį kontaktą, bet neleidome jam perlipti per kelio pertvarą. Supykęs suvaitojo, pasilenkė ir pakėlė sudaužyto butelio šukę. Gestas, kurį jis mums parodė, buvo aiškus - perrėšiu gerkles. Atsitraukėme. Narkomanas savęs nekontroliavo, pagautas afekto ir įpykdytas jis buvo kaip kamikadzė, galintis padaryti bet ką. Perėjome į kitą kelio pusę, manėme, kad nebeseks iš paskos. Ne tik sekė, bet ir pradėjo vytis mosikuodamas šiurpą keliančia aštria šuke. Jis net šiek tiek pagudravo. Bėgo pasalomis dviejų greitkelio juostų viduriu, kur buvo prisodinta krūmų. Mes jo nematėme ir nežinojome, kur yra, užpulti jis galėjo kiekvieną akimirką, todėl nestovėjome, ėjome. Galiausiai jis iššoko iš slėptuvės, perbėgo į mūsų kelio pusę ir tekinas pasileido į taikinį. Iš šono turbūt keistai atrodėme: du blyškiaveidžiai, net susilenkę bėgantys su atgal tempiančiomis didelėmis kuprinėmis, o iš paskos lyg čiabuvis žmogėdra su ietimi, savo aukas ant iešmo pietums pamauti medžiojantis tamsus žmogus. Anglas nebepajėgė greitai lėkti. Sustojo, apsisuko ir pradėjo galynėtis su užpuoliku - stvėrė jam už riešo. Išbėgau į kelio vidurį, mosikuodamas rankomis stabdžiau pravažiuojančias mašinas. Viena iš jų sustojo, vairuotojas čiupo telefoną ir paskambino policijai, tada narkomanas atitoko ir pasišalino, lėtai, vos vilkdamas kojas, nusivylęs, lyg krepšinio žaidėjas, gavęs penktą pražangą. 

Policija neatvažiavo. Tik kelių priežiūros tarnyba. Per vargus įsiprašėme į jų ankštą automobilį ir dingome iš nelemtos vietos, o pro lango kraštelį tolumoje mačiau vis dar sunkiai kojas velkantį Muchamedijos kaimo erelį.  

Tik atvykę į al Džadidą sumėtėme kuprines Hotel France viešbučio kambaryje. Jis buvo labai panašus į kitus didžiųjų Maroko miestų viešbučius, įsikūrusius medinose - musulmoniškuose senamiesčiuose: ilgi ir tamsūs koridoriai, daug aukštų, dideli ir tušti kambariai su plačiomis lovomis ir aukštomis lubomis, vos varvantis šaltas vanduo miniatiūrinėje kriauklėje ir miniatiūriniai langeliai. Pritvinkę neigiamų emocijų patraukėme į al Džadidos senamiesčio užkampius, vietas, kur renkasi tik vietos žmonės. Tik čia įmanoma rasti susibūrusius marokiečius vyrus, čia jie linksminasi - lošia domino, kortomis, mėto kauliukus ir geria ne arbatą, o alų. Prisistato ant stalo daug mažų buteliukų  Casablanca alaus ir pasigeria. Vartoti svaigiuosius gėrimus musulmonui - nuodėmė, kaip žaibas į medį, nesvarbu, vienas gurkšnis ar keli litrai draudžiamo skysčio, todėl jie naudojasi proga. Jeigu jau geria, tai iki žemės graibymo, kad žinotų už ką atgailauti. Tarp tokių kauštelėjusių musulmonų  pasišnekėjome su Polu, kaip iš tikrųjų tokioje situacijoje, kai užpuola, reikėtų elgtis, pulti į ugnį ar bandyti ramiai viską užglaistyti. Tik bėda, kad tokiu atveju veikia instinktai, o ne protas.

Susivokę, kad visko galima tikėtis ir Maroke, patraukėme saulės kepinamu keliu tolyn į pietus. Pro vis retėjančius miškus, plynus geltonus laukus ir didžiules fosfatų gamyklas, kurių kaip grybų po lietaus buvo pridygę tarp al Džadidos ir Safio (Safi). Vagonų vagonai fosfatų važiuoja iš Vakarų Sacharos į monstriškas Vidurio Maroko gamyklas, amžinai padengtas baltu mineralų dulkių sluoksniu. Fosfatų kvapo prisisunkęs visas oras ir dar sumišęs su sardinių kvapu, tikru šio regiono simboliu. Safio žvejai pagauna daugiausia sardinių pasaulyje, tad kur eisi, kur pažvelgsi - sardinės, sardinės, sardinės. Taip ir norisi kartoti šio miesto vardą - safi, safi, safi (arabiškai tai reiškia „užteks, užteks, užteks").

Ištuštėjusiame kelyje tarp sardinių miesto Safio ir kosmopolitiškosios as Suvairos (Essaouira), tarpukalnių lygumomis ir plynaukštėmis, kurios šalia vandenyno virsdavo skardžiais, praburgzdavo tik senamadiški Grand Taxi - mėlyni mersedesai, kuriuose sėdėdavo net po septynis keleivius. As Suvaira, arba Esa, - taip miestą vadina vietiniai, - tai riba tarp arabiškojo ir berberiškojo Maroko. Nuo senų laikų Šiaurės Afrika priklausė tikriesiems jos gyventojams berberams. Pradėję didinti prekybą vergais ir pramindami naujus dykumų kelius arabai išplėtė savo imperiją iki pat Atlanto vandenyno pakrantės. Berberai buvo išvyti iš miestų ir iki šiol daugiausia jų gyvena kalnuose ir dykumose. Kalnuose gyvena amazigų, šlechų ir tešlehitų gentys, dykumoje - klajokliai tuaregai. Berberai išsaugojo savo kultūrą ir kalbą, nors išvyti iš namų turi bendrauti arabiškai arba prancūziškai. Jie yra žinomi kaip gerieji Šiaurės Afrikos žmonės, niekada nesivertę prekyba, todėl neišmokę sukčiauti ir pelnytis iš visko, ko tik galima griebtis. Jie verčiasi žemdirbyste, augina datules, alyvuoges. Datulės yra pagrindinė dykumos eksporto prekė. Kasmet iš Maroko Sacharos oazių eksportuojama 90 tūkstančių tonų datulių, kurias brandina apie penkis milijonus medžių, kiekvienas iš jų vaisius veda 150 metų. Apie datulių palmes sakoma, kad jos galvą laiko ugnyje, o kojas vandenyje. Berberai dykumose gano dideles kaimenes kupranugarių, o kalnuose - bandas avių, kurios dažnai aklinai užtveria kalnais vingiuojančius serpantinus.

As Suvaira - miestas, kuriame gyvena berberai amazigai. Miestas nuo vandenyno pusės apjuostas gynybine siena, už kurios dantytų bokštelių slėpėsi patrankos. As Suvaira berberų kalba reiškia „vėjuotas miestas". Nenuostabu, kad smėlėtose pakrantėse į padangę kyla gausybė aitvarų.

Prie as Suvairos kryžkelės turėjom išsiskirti. Anglas ligonis pasuko į Marakešą, išprotėjęs šuo - į Agadyrą ir gilyn į Juodąją Afriką. Abiem iki tikslo buvo po tiek pat - 275 kilometrus, todėl įdomumo dėlei nutarėme palenktyniauti, kas greičiau. Anglas lietuviškai sudainavo „Rodyk, ką moki", pamojo ranka ir nuėjo prie savo kelio. Jam vis dar pėdinant į stovėjimo vietą, šūktelėjau. Jis atsisuko ir pamatė, kaip aš nurūkstu greita mašina.

Bet viskas greit pasikeitė. Anglą aplankė debiutanto sėkmė. Po trijų valandų jis jau gėrė savo mėgstamą marokietišką kavą Marakešo kavinėje, o aš pėsčiomis kulniavau vingiuotais paatlančio serpantinais, nematydamas nei žmonių, nei automobilių. Į žemus medžius kabarojosi ožkos - įsigudrindavo net užšokti ant nusvirusių šakų. Tie medžiai vadinami arganais, o ožkos - argano ožkomis, nes be arganų neišgyventų, daugiau ką ėsti šiame krašte nėra. Visiškai kitaip be ožkų būtų arganams, jie tikrai suvešėtų.
Vaizdas į Atlaso kalnus ir dykumą

Pralaimėjau anglui ligoniui lažybas net dvi valandas, bet buvau Pietų Maroke, Agadyre, kuris buvo baisiai nuniokotas per praeito šimtmečio žemės drebėjimą. Dabar miestas atstatytas, bet mažai viliojantis. Pakrantėje stūkso didžiausi viešbučiai, padangę vienas po kito raižo laineriai, turistų antplūdis milžiniškas.

Perkopus aukščiausius Šiaurės Afrikos Atlaso kalnus, žalias pievas pakeitė pilkos ir rusvos spalvos kraštovaizdis ir karšto vėjo gūsiai iš dykumos.

Čia jau daug smėlio ir dulkių, daugiau egzotiškų, tik iš pasakų įsivaizduojamų žmonių - berberų, kurie nuo dykumos dulkių tvirtai apsivynioja galvas. Kaip smėlio kristalai negali patekti į mėtų arbatos stiklinę, apsaugotą putų vainiko, taip jie negali prasiskverbti iki berbero plaukų, saugomų turbano. Matyti ir jausti dykumą - likimo dovana. Girdėti vienišo erelio klyksmą, šiurenantį vėją, regėti su stipriausiomis gamtos jėgomis besikaunantį kaktusą.

Smėlis, deginantis smėlis. Visur, kiek tik nuo tirštų dykumos dulkių primerktos akys aprėpia. Karamelės spalvos kopų kauburiai primena banguojančią jūrą, dykuma, švilpiančių vėjų pustoma, kaskart keičia formą, virsta vis kitokiu pavidalu. Čia susitinka vėjas, smėlis ir saulė lipdyti ir šlifuoti aukštų kaip minaretai skulptūrų.

Ieškant informacijos apie Šiaurės Afriką, užkliuvo keistas faktas: Egipte vaikai akmenimis apmėto dviračiais keliaujančius žmones. Atrodo, nėra ko baimintis - Egiptas dar toli, o aš juk ir be dviračio. Vaikai Šiaurės ir Vidurio Maroke beveik nekreipia dėmesio į keliautojus, o dažnai jų ir prisibijo. Tačiau perkopus Antiatlaso kalnus yra kitaip. Kalnuose ožkas ganantys vaikai jau rėkdavo pavymui lyg bandydami užgaulioti ir pasišaipyti.

Gamtos fone paskendęs tamsiai raudonos spalvos statinių Guelmimo (Guelmim) miestelis vadinamas vartais į Sacharą. Užmiestyje į akis pradėjo lįsti keletas įkyrių vaikų, prašančių „stilo" (rašiklių). Apdalyti visų Maroko vaikų rašikliais negalėjau, todėl nuginiau juos šalin. Bet po kelių akimirkų gavau įspėjimą - visai šalia manęs praskriejo nedidelis akmuo. Atsisukau, o niekšelių jau nė kvapo!

Bet čia buvo tik pradžia. Priekyje pasigirdo skardus klyksmas (kažkas jau pastebėjo iš tolo geltonuojančius mano plaukus), ir po kelių akimirkų jau buvau apsuptas minios laukinukų. Prasibrauti pro tokias „gyvas džiungles" neįmanoma: eisi pirmyn ar atgal - jie vis tiek seks iš paskos! Pravažiuojančios mašinos šiek tiek prasklaido įkyruolių minią, jie atsitraukia. Atsitraukę visi susiranda po akmenį ir šveičia į mane lyg į kokį taikinį. Atsisuku į juos nugara, kad kuprinė nors kiek užstotų nuo akmenų krušos. Vis dėlto vienas šovinys pataiko man į koją. Dalis tolimosios  artilerijos  šovinių kliūva  pravažiuojančiam   automobiliui. Iššokęs vairuotojas pats griebė akmenį. Nustėrau. Į mane mes? Ne, metė į vaikus, ir šie kaip triušiai pasileido bėgti laukais.

Vairuotojas Bugregregas ne tik parvežė mane atgal į miestą, bet ir pakvietė nakvoti į savo namus. Į smėliu užpustytos gatvės raudoną namą tą vakarą įtartinai dažnai užeidavo daug svečių. Pietų Maroko berberai labai broliški ir nuoširdūs žmonės. Bet to vakaro dažni vizitai, manau, turėjo kitą priežastį...

Berberų moterų kasdienybė
Pietų Maroko berberai sudaro berberų tešlehitų grupę, išsiskiriančią savita kalba ir raštu, visiškai kitokiu nei arabų. Arabų rašmenys rašomi iš dešinės į kairę, raštas sudarytas iš sunkiai išmokstamų ženklų, o berberai tešlehitai rašo iš kairės į dešinę, jų raštas labai paprastas, vartotas dar prieš arabams atvykstant į Šiaurės Afriką XVI a. ir įdiegiant savo rašmenis. Tešlehitų rašto pavyzdžių randama ant senųjų uolų, juos paliko klajojantys berberai, keliaujantys tarp Egipto ir Kanarų salų. Raštas lengvai išmokstamas, sudarytas iš tokių ženklų kaip pliusas, minusas, apskritimas ir panašiai. Dabar tešlehitų tarmė vartojama tik šeimose, oficialiai ši kalba jau seniai nevartojama. Namuose, kur nakvojau, buvo daug vaikų. Aš jų vengiau, nes maniau, kad visi jie čia tokie ir paaugę apmėtys praeinančius keliautojus akmenimis.

Toliau į pietus nuo Guelmimo plyti beribė niūri dykuma. Saulės išdeginto, nesvetingo, bet kartu didingo peizažo įkvėptas prancūzų lakūnas ir rašytojas A. de Saint-Exupery, tarpukario metais tarnavęs oro pajėgose, sukūrė garsųjį veikalą „Mažasis princas".

Bugregregas dirbo cemento išvežiotoju, todėl kasdien važiuodavo į Tantaną (Tan-Tan) už pusantro šimto kilometrų nuo Guelmimo ir atgal. Daugiau eiti tuo keliu nebenorėjau, Bugregregas buvo tikras išsigelbėjimas. Išlipau Tantane. Žygiuodamas į užmiestį saugojausi vaikų. Negali būti, bet jie man įvarė tikrą paranoją! Eidamas Tantano užmiesčio žiedu staiga pamačiau iš aukštai atskriejantį akmenį. Tik ne tai! Susigūžiau. Nieko. Pakėliau galvą. Ten buvo tik kregždė, skraidžiojanti pažeme ir ore krintanti kaip tikras akmuo...

Asfaltuotas kelias, jungiantis Maroką ir Mauritaniją, - pirmasis itin didelis išbandymas keliaujant autostopu. Jis vingiuoja palei vandenyną, todėl pasiklysti neįmanoma. Konvojaus laikai baigėsi, ir nepriklausomi keliautojai nebėra varžomi. Kasdien nuo karščio garuojančios dykumos kelią šturmuoja perkrauti sunkvežimiai, kurių ankštose kabinose, be vairuotojo, dar sėdi po penkis ar net šešis keleivius. Autostopas čia įprastas būdas keliauti. Todėl miesto pakraštyje tenka konkuruoti su kitais keliautojais, pirštais bandančiais paaiškinti vairuotojams, ko jie nori. Kelyje daugybė policijos postų, ypač artėjant prie Vakarų Sacharos. Pareigūnai tikrina visų automobilių vairuotojų dokumentus ir ima kyšius iš beveik visų sunkvežimių vairuotojų, viršijančių leidžiamą krovinio svorį.

Kelias per Vakarų Sacharą žudančiai monotoniškas. Keliaujant iš akių nedingsta vandenynas ir iš niekur atsiranda pavieniai vėjyje plazdantys žydri apsiaustai. Dykuma lygi kaip stalas, su krūvomis akmenų ir kupranugarių kaimenėmis, žvejų kaimeliais pakrantėje. Šių dienų nomadai (klajokliai) vis dar gyvena dykumoje, bet vietoj kupranugarių vis dažniau pasibalnoja landroverius. Kuo toliau į dykumą Mauritanijos link, tuo karštesnė darėsi saulė, retesnis transportas. Kas valandą pro šalį prapūškuodavo keli vos gyvi sunkvežimiai. Jų pasirodymas sukeldavo didžiulį džiaugsmą ir krykštavimą, lyg į negyvenamą salą atplaukiantis laivas. Deja, vairuotojai Vakarų Sacharoje už ilgą kelionę jau prašė nemenko atlygio.

Bandžiau vaduotis neužgniaužiamu optimizmu, slogi nuotaika tokioje kelionėje tiesiog pražudytų, vairuotojams teigiau, kad verčiau eisiu pėsčias. Diena prie ad Dachlos (Dakhla) buvo karščiausia per visą kelionę. Temperatūra pakilo iki +49°C. Žemiau ad Dachlos Žemės rutulį kerta Vėžio atogrąža, už kurios klimato juosta keičiasi į karštąją. Paslaptingi ir apleisti, kareivines primenantys miesteliai neatrodė svetingi ir laikas ant saulės išdeginto kelio buvo virtęs tikra psichodelika... 

Išlaukęs tinkamo momento jau sėdėjau bumpsinčiame berbero Hafado automobilyje. Jis važiavo itin greitai, ir aš galėjau ironiškai mojuoti manęs nepavežusiems vairuotojams.

Vakarų Sacharai yra iškilusi tapatybės problema. Regionas ilgą laiką buvo Ispanijos kolonija, kad būtų lengviau administruoti šalia esančias Kanarų salas ir raustis fosfatų kasyklose. 1975 metais Vakarų Sacharą okupavo Marokas, jam iki šiol ir priklauso. Tačiau visiškai nejusti marokietiškų tradicijų, nepaisant daugumos čia gyvenančių etninių marokiečių. Po Maroko invazijos į Vakarų Sacharos regioną dauguma etninių gyventojų - sacharavių -paliko šalį ir tremtyje Pietvakarių Alžyre įkūrė Sacharos Arabų Demokratinę Respubliką. Iki šiol Tindufo (Tindouf) miestas yra vienas didžiausių pabėgėlių centrų pasaulyje, prižiūrimas Polisario fronto sukilėlių.


Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat:

Marokiečių literatūra









 
 
Kūriniai apie Maroką:
 
 
 

 

 
 
Skaitykite mūsų bloge taip pat:


Marokas. Tūkstančio pasakų karalystė

1 komentaras:

  1. Man tai labai patiko Kalifų rūmai knyga, tikrai verta dėmesio buvo :)

    AtsakytiPanaikinti