Nauja kelionių knyga. Teisingiau sakant - didelės kelionės, kuri prasidėjo kaip vidinė kelionė ir išsiplėtusi į Taikos žygį.
Kelionė vyko ne tik aplink pasaulį, intensyvi kelionė vyko ir viduje - įveikti sunkumus, nuovargį, pavojus ir įveikti save - savo prasmes ir tikslus...
Pėsčiomis aplink pasaulį : [54 poros sunešiotų batų, 75 500 nueitų kilometrų, 11 metų kelyje…] / Jean Béliveau ; pasakojimas, užrašytas bendradarbiaujant su Géraldine Woessner ; iš prancūzų kalbos vertė Leonas Ramutis Tamošiūnas. - Vilnius : Eugrimas, 2014. - 263 p.
Nuo ko viskas prasidėjo
Svetainėje drybsodamas ant sofos ir nejudindamas kojų duodu valią savo mintims. Neaiškiai girdžiu, kaip Liusė ruošia valgį. Dzin... Barkšt... Cypteli ištraukiamas stalčius... Girdžiu jos kvėpavimą ir negaliu prisiminti, kiek laiko negirdėjau, kaip ji kvėpuoja - štai čia, visai šalia, tiesiai už manęs. Klausausi, kaip ji gyvena - taip klausomasi pamirštos vaikystės dainelės melodijos.
Jau keturios savaitės, kaip esu namuose, bet vis dar nedrįstu grįžti prie savo ankstesnio gyvenimo. Prieš vienuolika metų išvykdamas į šią savo kelionę rūpestingai sudėliojau dėžutes su suvenyrais, šezlongų pagalvėles, įrankius... Žodžiu, daiktus, kurie siejo mane su mano pastovia aplinka, pririšo prie jos.
- Nori valgyti? - klausia Liusė, barškindama stalo įrankiais, ir jos balsas man skamba kaip sidabro varpelis. Reikia grįžti prie ankstesnio gyvenimo, galvoju sau, bet nepajudinu nė piršto. Štai vonioje reikia pakeisti silikoninį hermetiką, tvirčiau prikalti grindjuostę prie durų į sodelį... Giliau pasineriu į minkštas sofos pagalvėles. Na, tai kaipgi yra iš tikrųjų? Sugrįžau į senąjį pasaulį - ir jis mane priėmė. Negaliu, o ir nenoriu iš jo ištrūkti. Daiktai yra tarsi mūsų sėsliųjų gyvenimų totemai, aš ir vėl prisirišiu prie jų, vėl jais rūpinsiuosi. Tik norėčiau dar palaukti bent akimirką, bent valandą, dieną, dar kelias savaites... Prisimenu, kaip Čilėje besileisdamas nuo kalno sutikau prancūzę, kuri mane perspėjo:
„Nemanyk, kad kada nors sugebėsi grįžti prie savo senųjų įpročių." Ji buvo teisi.
Taigi aš puikiausiai jaučiausi kur nors Londono ar Buenos Airių priemiesčiuose, o dabar sėdžiu sutrikęs savo namuose. Kelionėje vertingų daiktų turėjau labai mažai - rutulinius guolius savo stumiamam vežimėliui, akinius. Dabar kasdien kelias valandas vaikštau po miestą. Galvoju apie įvairius savo gyvenimo laikotarpius ir bandau prisiminti, nuo ko gi prasidėjo mintys apie šią kelionę. Prisimenu vaikystę.
Gimiau Kanadoje, Kvebeko provincijoje, Estrijos rajone, netoli nuo Asbesto miestelio, kurio jau pats pavadinimas pasako, su kuo jis susijęs. Šeimoje buvo penki vaikai, laikėme tris dešimtis karvių, kurių pieną pardavinėjome tiesiai klientams. Gyvenome labai gerai, kol neatsitiko bėda - tėvas neteko žemės... Kvebeke įstatymai pirmenybę naudotis žeme teikia naudingųjų iškasenų eksploatuotojams, o mūsų ūkis buvo šalia kasyklos. Dviejų šimtų tonų sunkvežimiai vertė ant mūsų žemės kasybos atliekas. Mano tėvas sunerimo, ir ne be reikalo: mano senelis jau matė, kaip buvo praryta jo žemė. Vieną rytą pas mus atvyko antstolis su žemės nusavinimo potvarkiu ir viskas buvo baigta - vienu akimirksniu.
Mano tėvas dar bandė derėtis su kasyklos savininkais, jis netgi kreipėsi į teismą. Iki šiol prisimenu, kaip jis, kuklus žemdirbys, teismo rūmuose įeina į salę paskui savo advokatą, per tris žingsnius nuo jo, tarsi būtų koks nusikaltėlis. Jo kova truko trejus metus, nors buvo aišku, kad ji beviltiška. Atsisakęs ją toliau tęsti, jis nusipirko žemės kitur - tik kas iš to: kova su kasykla atėmė jam norą užsiimti žemės ūkiu. Jis išpardavė viską - karves, mašinas ir įkūrė kempingą su pobūvių sale. Buvau penkiolikos metų, kai pradėjome gyvenimą iš naujo.
Reikėjo viską pertvarkyti. Dabar mes žiemą organizuodavome slidinėjimo kursus, rengdavome pobūvius, vestuvių puotas. Tai buvo geri metai, dirbome visi kartu šeimos versle. Tačiau mano tėvas buvo svajotojas. Jis sumanė iškasti ežerėlį upėtakiams auginti, svajojom ir apie golfo aikšteles. Nė vienas iš šių projektų nebuvo įgyvendintas, prisidarėme skolų. Ir štai vieną gražią dieną, netikėtai visiems ir pačiam sau, aš palikau šeimos verslą.
Ar jau tada mane kamavo svajonės apie dideles keliones, troškimas išvykti? Man dažnai užduoda tokį klausimą, tarsi noras keliauti ar nuotykių troškimas būtų įrašytas mūsų genuose dar iki gimimo. Klausiantieji kartais nusivilia, kai atsakau, jog ne - tokia mintis man niekada neatėjo į galvą. Mylėjau savo žemę, savo šeimą, savo gyvenimą. Tačiau tvirtai tikėjau vienu dalyku: bet kokia kaina turiu išlikti pats sau šeimininkas. Vaikystėje vieneri metai, praleisti internate, paliko mano sieloje baisius prisiminimus. Ten reikėjo valytis dantis sustojus į gyvą eilę, nustatytą valandą pasikloti lovą, eiti į savo kambarėlį. Internatą prižiūrinčios seserys vienuolės sugalvojo lentelę vaikams suskirstyti: prieš vaiko vardą nupiešta geltona gėlelė rodė, jog tai puikus mokinys. Buvo naudojamos ir kitos gėlės - mėlyni katilėliai, raudoni gvazdikai... Ir violetinė dedešva, skirta vidutiniokams. Kas savaitę virpančia širdimi žiūrėjau į tą lentelę ir buvau beveik tikras, kad rasiu savo vardą nevykėlių kompanijoje. Bet juk tokioje sistemoje ar galima buvo tikėtis ko nors kito? Todėl visada maniau, kad turiu išlikti pats sau šeimininkas, ar bent jau neprivalėti kam nors atsiskaitinėti. Kaip tik stovint prieš tą lentelę mano širdies gelmėse subrendo tvirta nuostata, jog laisvas gyvenimas yra vienintelis būdas gyventi oriai, kad laisvė svarbesnė už gyvybę.
Mokykloje gabumais iš kitų neišsiskyriau, bet man gerai sekėsi piešti. Kai kas sakė, kad net turiu tam talentą. Todėl kartą nusipirkau kelias dažų skardines ir pradėjau savo verslą - ėmiau piešti iškabas. Kurį laiką dailiais užrašais puošiau sunkvežimių kėbulus. Vėliau mano verslas išsiplėtė: susiradau kompanionų, pasisamdžiau pagalbininkų, nusipirkau sandėlį produkcijai laikyti. Man gerai sekėsi ją pardavinėti: mūsų šviečiantys užrašai puikavosi net olimpiniame stadione! Šis mano gyvenimo laikotarpis, ko gero, buvo „normaliausias" ir produktyviausias. Daug dirbau, aiškiai dėsčiau mintis, sudarinėjau sutartis, ieškojau naujų rinkų. Pinigai traukė mane kaip magnetas, man patiko juos uždirbti. Kaip tik tuo metu sutikau ir savo gyvenimo moterį.
Liusė buvo visiškai kitokia, negu ankstesnė mano žmona: patikima, brandi, protinga. Ji buvo už mane vyresnė, bet mes patikome vienas kitam iš pirmo žvilgsnio. Aš tuo metu atrodžiau kietas vyrukas, prekiaujantis šviečiančiais reklaminiais užrašais. O ji buvo tikras paslapties, dvasingumo įsikūnijimas... Ji padėjo man įveikti susikaustymą, atsipalaiduoti.
Visos mano kelionės iki tol apsiribojo dalyvavimu šviesos reklamos gamintojų konferencijose Orlande ir Las Vegase. O Liusei teko pabuvoti Indijoje, Nepale, Izraelyje, Egipte... Ji žinojo daugybę istorijų. Mūsų pirmąją bendro gyvenimo vasarą buvau tiesiog pakerėtas jos pasakojamų legendų apie Merliną, karalių Artūrą ir Apvaliojo stalo riterius. Mažoje Grolier leidyklos leidinių bibliotekoje, paveldėtoje iš tėvo, buvo atlasas, kurį varčiau
Jau keturios savaitės, kaip esu namuose, bet vis dar nedrįstu grįžti prie savo ankstesnio gyvenimo. Prieš vienuolika metų išvykdamas į šią savo kelionę rūpestingai sudėliojau dėžutes su suvenyrais, šezlongų pagalvėles, įrankius... Žodžiu, daiktus, kurie siejo mane su mano pastovia aplinka, pririšo prie jos.
- Nori valgyti? - klausia Liusė, barškindama stalo įrankiais, ir jos balsas man skamba kaip sidabro varpelis. Reikia grįžti prie ankstesnio gyvenimo, galvoju sau, bet nepajudinu nė piršto. Štai vonioje reikia pakeisti silikoninį hermetiką, tvirčiau prikalti grindjuostę prie durų į sodelį... Giliau pasineriu į minkštas sofos pagalvėles. Na, tai kaipgi yra iš tikrųjų? Sugrįžau į senąjį pasaulį - ir jis mane priėmė. Negaliu, o ir nenoriu iš jo ištrūkti. Daiktai yra tarsi mūsų sėsliųjų gyvenimų totemai, aš ir vėl prisirišiu prie jų, vėl jais rūpinsiuosi. Tik norėčiau dar palaukti bent akimirką, bent valandą, dieną, dar kelias savaites... Prisimenu, kaip Čilėje besileisdamas nuo kalno sutikau prancūzę, kuri mane perspėjo:
„Nemanyk, kad kada nors sugebėsi grįžti prie savo senųjų įpročių." Ji buvo teisi.
Taigi aš puikiausiai jaučiausi kur nors Londono ar Buenos Airių priemiesčiuose, o dabar sėdžiu sutrikęs savo namuose. Kelionėje vertingų daiktų turėjau labai mažai - rutulinius guolius savo stumiamam vežimėliui, akinius. Dabar kasdien kelias valandas vaikštau po miestą. Galvoju apie įvairius savo gyvenimo laikotarpius ir bandau prisiminti, nuo ko gi prasidėjo mintys apie šią kelionę. Prisimenu vaikystę.
Gimiau Kanadoje, Kvebeko provincijoje, Estrijos rajone, netoli nuo Asbesto miestelio, kurio jau pats pavadinimas pasako, su kuo jis susijęs. Šeimoje buvo penki vaikai, laikėme tris dešimtis karvių, kurių pieną pardavinėjome tiesiai klientams. Gyvenome labai gerai, kol neatsitiko bėda - tėvas neteko žemės... Kvebeke įstatymai pirmenybę naudotis žeme teikia naudingųjų iškasenų eksploatuotojams, o mūsų ūkis buvo šalia kasyklos. Dviejų šimtų tonų sunkvežimiai vertė ant mūsų žemės kasybos atliekas. Mano tėvas sunerimo, ir ne be reikalo: mano senelis jau matė, kaip buvo praryta jo žemė. Vieną rytą pas mus atvyko antstolis su žemės nusavinimo potvarkiu ir viskas buvo baigta - vienu akimirksniu.
Mano tėvas dar bandė derėtis su kasyklos savininkais, jis netgi kreipėsi į teismą. Iki šiol prisimenu, kaip jis, kuklus žemdirbys, teismo rūmuose įeina į salę paskui savo advokatą, per tris žingsnius nuo jo, tarsi būtų koks nusikaltėlis. Jo kova truko trejus metus, nors buvo aišku, kad ji beviltiška. Atsisakęs ją toliau tęsti, jis nusipirko žemės kitur - tik kas iš to: kova su kasykla atėmė jam norą užsiimti žemės ūkiu. Jis išpardavė viską - karves, mašinas ir įkūrė kempingą su pobūvių sale. Buvau penkiolikos metų, kai pradėjome gyvenimą iš naujo.
Reikėjo viską pertvarkyti. Dabar mes žiemą organizuodavome slidinėjimo kursus, rengdavome pobūvius, vestuvių puotas. Tai buvo geri metai, dirbome visi kartu šeimos versle. Tačiau mano tėvas buvo svajotojas. Jis sumanė iškasti ežerėlį upėtakiams auginti, svajojom ir apie golfo aikšteles. Nė vienas iš šių projektų nebuvo įgyvendintas, prisidarėme skolų. Ir štai vieną gražią dieną, netikėtai visiems ir pačiam sau, aš palikau šeimos verslą.
Ar jau tada mane kamavo svajonės apie dideles keliones, troškimas išvykti? Man dažnai užduoda tokį klausimą, tarsi noras keliauti ar nuotykių troškimas būtų įrašytas mūsų genuose dar iki gimimo. Klausiantieji kartais nusivilia, kai atsakau, jog ne - tokia mintis man niekada neatėjo į galvą. Mylėjau savo žemę, savo šeimą, savo gyvenimą. Tačiau tvirtai tikėjau vienu dalyku: bet kokia kaina turiu išlikti pats sau šeimininkas. Vaikystėje vieneri metai, praleisti internate, paliko mano sieloje baisius prisiminimus. Ten reikėjo valytis dantis sustojus į gyvą eilę, nustatytą valandą pasikloti lovą, eiti į savo kambarėlį. Internatą prižiūrinčios seserys vienuolės sugalvojo lentelę vaikams suskirstyti: prieš vaiko vardą nupiešta geltona gėlelė rodė, jog tai puikus mokinys. Buvo naudojamos ir kitos gėlės - mėlyni katilėliai, raudoni gvazdikai... Ir violetinė dedešva, skirta vidutiniokams. Kas savaitę virpančia širdimi žiūrėjau į tą lentelę ir buvau beveik tikras, kad rasiu savo vardą nevykėlių kompanijoje. Bet juk tokioje sistemoje ar galima buvo tikėtis ko nors kito? Todėl visada maniau, kad turiu išlikti pats sau šeimininkas, ar bent jau neprivalėti kam nors atsiskaitinėti. Kaip tik stovint prieš tą lentelę mano širdies gelmėse subrendo tvirta nuostata, jog laisvas gyvenimas yra vienintelis būdas gyventi oriai, kad laisvė svarbesnė už gyvybę.
Mokykloje gabumais iš kitų neišsiskyriau, bet man gerai sekėsi piešti. Kai kas sakė, kad net turiu tam talentą. Todėl kartą nusipirkau kelias dažų skardines ir pradėjau savo verslą - ėmiau piešti iškabas. Kurį laiką dailiais užrašais puošiau sunkvežimių kėbulus. Vėliau mano verslas išsiplėtė: susiradau kompanionų, pasisamdžiau pagalbininkų, nusipirkau sandėlį produkcijai laikyti. Man gerai sekėsi ją pardavinėti: mūsų šviečiantys užrašai puikavosi net olimpiniame stadione! Šis mano gyvenimo laikotarpis, ko gero, buvo „normaliausias" ir produktyviausias. Daug dirbau, aiškiai dėsčiau mintis, sudarinėjau sutartis, ieškojau naujų rinkų. Pinigai traukė mane kaip magnetas, man patiko juos uždirbti. Kaip tik tuo metu sutikau ir savo gyvenimo moterį.
Liusė buvo visiškai kitokia, negu ankstesnė mano žmona: patikima, brandi, protinga. Ji buvo už mane vyresnė, bet mes patikome vienas kitam iš pirmo žvilgsnio. Aš tuo metu atrodžiau kietas vyrukas, prekiaujantis šviečiančiais reklaminiais užrašais. O ji buvo tikras paslapties, dvasingumo įsikūnijimas... Ji padėjo man įveikti susikaustymą, atsipalaiduoti.
Visos mano kelionės iki tol apsiribojo dalyvavimu šviesos reklamos gamintojų konferencijose Orlande ir Las Vegase. O Liusei teko pabuvoti Indijoje, Nepale, Izraelyje, Egipte... Ji žinojo daugybę istorijų. Mūsų pirmąją bendro gyvenimo vasarą buvau tiesiog pakerėtas jos pasakojamų legendų apie Merliną, karalių Artūrą ir Apvaliojo stalo riterius. Mažoje Grolier leidyklos leidinių bibliotekoje, paveldėtoje iš tėvo, buvo atlasas, kurį varčiau
 |
| Kelionės maršrutas |
po to, kai ji papasakojo man apie Čingischano užkariavimus. Liusės vaizduotė paskatino mane atsiverti pasauliui, mano gyvenimas įgavo naują matmenį. Štai tada aš ir pradėjau keliauti, kol kas tik mintyse. Pas vieną iš savo klientų pamačiau turistinę brošiūrą sujos viršelyje pavaizduotu laivu, plaukiančiu mėlyna jūra. Pradėjau lankyti buriavimo kursus Šampleno ežere ir šv. Lauryno upės žiotyse. Man net kilo mintis savo namo kieme pačiam pasidaryti laivą. Tokia utopinė svajonė gimė, kai garsių jūreivių Muatesjė (Moitessier) ir Tabarli (Tabarly) pasakojimus rijau su tokiu įkarščiu, su kokiu vaikystėje bandžiau pasigaminti laivą su sraigtu. „Vaikeli, nieko iš to neišeis..." - perspėdavo mane senelis. Buvau savo svajonių belaisvis. Kada nors tapsiu jūrininku... Kada nors pakelsiu savo paties pasistatyto laivo inkarą... Kada nors...
Visa tai galėjo baigtis kad ir taip: iki pat gyvenimo pabaigos galėjau statyti tą savo laivą, kaip mano tėvas kasė ežerėlį upėtakiams auginti. Galėjau likti vienas iš milijonų tokių svajotojų, kurie, tapę savo svajonių kaliniais, kartkartėmis beprotybės žarijomis pakursto savo svajonės laužą, kad jis neužgestų, bet neišdrįsta jame sudeginti savo dabartinio gyvenimo.
Tik štai užėjo audra, griaudama visas užtvankas.
1998 m. sausio 5 d. Kvebeko provincijos pietvakarinę dalį užgriuvo uraganas su ledinio vandens liūtimis. Jis siautėjo net penkias dienas, paralyžiuodamas visą gyvenimą, užliedamas namus, jų stogus. Susigūžę savo name, atsidūrusiame pačiame audros epicentre, mudu su Liuse išsigandę stebėjome, kaip ledokšniai laužo klevų šakas ir trauko elektros laidus. Laimė, kad turėjome malkomis kūrenamą krosnelę ir galėjome pasišildyti nutrūkus elektros tiekimui. Tačiau tai, kas vyko aplink mus, priminė apokalipsę. Kariuomenei padedant, buvo įrengtos stovyklos pabėgėliams, kuriose tūkstančiai žmonių žiūrėjo, kaip byra jų įprastinis pasaulis. Kai kurie mirė nuo šalčio. Atrodė, kad ta audra niekada nesibaigs, kad esame pasmerkti niekada nebeištrūkti iš tos ledinės prieblandos.
Elektros tiekimui atkurti prisireikė daugiau kaip mėnesio. Tačiau patirta trauma vis tiek išliko. Čia kaip gavus stiprų smūgį į inkstus: visiškai atsigauti nebepavyks niekada. Žinoma, tai negalėjo nepaveikti ir prekybos, mano klientai atidėjo planuotus šviesos reklamos užsakymus. Ilgam likome be darbo, kai kurie iš mano senų darbuotojų išvyko. Aš kasdien nuleidęs galvą ir visai išsekęs eidavau į savo gamyklą. Žinoma, buvo galimybė išsigelbėti - galėjau pasinaudoti veiklos atnaujinimo programos teikiamomis galimybėmis. Tačiau tie lediniai vėjai visiškai suardė manąjį kapitalisto „apsauginį kiautą". Jaučiausi tarsi nuogas, pažeidžiamas, neapsaugotas nuo didelės egzistencinės krizės, iš kurios niekada nepavyks išbristi. Patyrus visišką bankrotą, man pavyko susirasti prekybos agento darbą vienoje reklamos kompanijos gamykloje. Kas rytą rūpestingai užsisagstęs marškinius eidavau siūlyti savo prekių klientams, kartodamas jiems vis tą patį: „Projektų sudarinėjimas - marketingas - naujos rinkos - produktai." O atsisėdęs į savo automobilį pravirkdavau. Aišku kaip dieną, kad mane kamavo depresija. Tačiau argi depresija ne tokia pat liga, kaip ir kitos, argi jos negalima išgydyti tabletėmis? Kartais pagalvodavau ir apie savižudybę. Buvau keturiasdešimt trejų metų ir jutau, kad dėl pinigų žlugdau savo gyvenimą.
Norėdamas atsikratyti streso, pradėjau vaikščioti pėsčias, o po kiek laiko ir bėgioti. Gebėjimas valdyti savo kūną man atnešė šiokį tokį palengvėjimą: atrodė, kad tai vienintelė sritis, kuri nors kiek paklūsta mano valiai. Kankinančios mintys išnykdavo... Mane visada traukė pinigai - vienintelis būdas išsilaikyti mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje jei nesugebi uždirbti pinigų, esi niekas! Savo gyvenimą kūriau priimdamas šį žaidimą, kurio taisykles buvau įvaldęs. Buvau geras pardavėjas - sugebėjau parduoti bet ką. Praeityje bandžiau pasiekti kuo daugiau kitų sąskaita - skyniausi kelią alkūnėmis, nesivaržydamas juos pergudraudavau, kūriau sudėtingas strategijas. Kartais tekdavo elgtis kaip visiškam niekšui, iki pasišlykštėjimo žaisti šiuolaikinio išgyvenimo žaidimą. Ir štai staiga visos vertybės, kurias buvau susikūręs, pradėjo byrėti. Kuo jas dabar pakeisti? Kuo užsiimti savo tolesniame gyvenime? Mano viduje kažkas sutriko, jutau, kad nebegalėsiu išsilaikyti šiame konkurencijos apimtame pasaulyje. Jaučiausi įspeistas į kampą, prispaustas prie sienos. Man reikėjo gilių žmogiškų vertybių, tačiau širdies gilumoje taip ir nesupratau, ko trūksta.
Nesupratau ir to, kur man bėgti.
Buvo tik dvi išeitys - mirtis ar bėgimas nuo tokio gyvenimo. Tačiau jei bėgimas, tai tik beprotiškas, kraštutinis, kupinas pavojų...
Praradau savo sielą. Reikėjo leistis į kelionę jos ieškoti.
Vieną 1999 m. lapkričio dieną, grįždamas nuo Senojo uosto krantinės, dideliais žingsniais ritmingai bėgau Žako Kartjė tiltu link Šventosios Elenos salos, kai man šovė į galvą netikėta mintis. Iki kur tokiu greičiu judėdamas galėčiau nubėgti toliau? Pradėjau mintyse skaičiuoti. Kiek laiko reikėtų pasiekti Kanados valstybinę sieną, Niujorką, Teksasą, Meksiką? O toliau? Kiek laiko žmogui reikėtų apibėgti visą pasaulį?
Kad ir kokia beprotiška atrodė ši mintis, kai tik ji mane užvaldė, depresija dingo kaip pamojus burtininko lazdele. Grįžęs namo karštligiškai stvėriau pasaulio žemėlapį, skriestuvą ir pradėjau žiūrinėti įvairiausius maršrutus. Tai įmanoma, tai realu! Toliau kelis mėnesius rinkau žemėlapius, kruopščiai tikslinau kelionės maršrutą - ir visa tai dariau paslapčia. Liusė neturėjo suabejoti mano kelionės realumu, bet prieš pranešdamas jai apie savo planus norėjau išgirsti iš dar ko nors, kad neišprotėjau. Pasakojau apie juos atsitiktiniams žmonėms, sutiktiems bėgiojant: benamiui parke, ugniagesių komandos vyrams, davusiems man atsigerti, savo bendradarbiams. Ir štai vieną dieną man prieš akis iškilo užbaigtas vaizdas: kelionės trasa eis per visus penkis žemynus. Apytikriais apskaičiavimais, jei keliausiu be sustojimų, kelionė užtruks šešerius metus. Pajutau, kaip mane užliejo kažkokia neaiški jėga.
Visa tai galėjo baigtis kad ir taip: iki pat gyvenimo pabaigos galėjau statyti tą savo laivą, kaip mano tėvas kasė ežerėlį upėtakiams auginti. Galėjau likti vienas iš milijonų tokių svajotojų, kurie, tapę savo svajonių kaliniais, kartkartėmis beprotybės žarijomis pakursto savo svajonės laužą, kad jis neužgestų, bet neišdrįsta jame sudeginti savo dabartinio gyvenimo.
Tik štai užėjo audra, griaudama visas užtvankas.
1998 m. sausio 5 d. Kvebeko provincijos pietvakarinę dalį užgriuvo uraganas su ledinio vandens liūtimis. Jis siautėjo net penkias dienas, paralyžiuodamas visą gyvenimą, užliedamas namus, jų stogus. Susigūžę savo name, atsidūrusiame pačiame audros epicentre, mudu su Liuse išsigandę stebėjome, kaip ledokšniai laužo klevų šakas ir trauko elektros laidus. Laimė, kad turėjome malkomis kūrenamą krosnelę ir galėjome pasišildyti nutrūkus elektros tiekimui. Tačiau tai, kas vyko aplink mus, priminė apokalipsę. Kariuomenei padedant, buvo įrengtos stovyklos pabėgėliams, kuriose tūkstančiai žmonių žiūrėjo, kaip byra jų įprastinis pasaulis. Kai kurie mirė nuo šalčio. Atrodė, kad ta audra niekada nesibaigs, kad esame pasmerkti niekada nebeištrūkti iš tos ledinės prieblandos.
Elektros tiekimui atkurti prisireikė daugiau kaip mėnesio. Tačiau patirta trauma vis tiek išliko. Čia kaip gavus stiprų smūgį į inkstus: visiškai atsigauti nebepavyks niekada. Žinoma, tai negalėjo nepaveikti ir prekybos, mano klientai atidėjo planuotus šviesos reklamos užsakymus. Ilgam likome be darbo, kai kurie iš mano senų darbuotojų išvyko. Aš kasdien nuleidęs galvą ir visai išsekęs eidavau į savo gamyklą. Žinoma, buvo galimybė išsigelbėti - galėjau pasinaudoti veiklos atnaujinimo programos teikiamomis galimybėmis. Tačiau tie lediniai vėjai visiškai suardė manąjį kapitalisto „apsauginį kiautą". Jaučiausi tarsi nuogas, pažeidžiamas, neapsaugotas nuo didelės egzistencinės krizės, iš kurios niekada nepavyks išbristi. Patyrus visišką bankrotą, man pavyko susirasti prekybos agento darbą vienoje reklamos kompanijos gamykloje. Kas rytą rūpestingai užsisagstęs marškinius eidavau siūlyti savo prekių klientams, kartodamas jiems vis tą patį: „Projektų sudarinėjimas - marketingas - naujos rinkos - produktai." O atsisėdęs į savo automobilį pravirkdavau. Aišku kaip dieną, kad mane kamavo depresija. Tačiau argi depresija ne tokia pat liga, kaip ir kitos, argi jos negalima išgydyti tabletėmis? Kartais pagalvodavau ir apie savižudybę. Buvau keturiasdešimt trejų metų ir jutau, kad dėl pinigų žlugdau savo gyvenimą.
Norėdamas atsikratyti streso, pradėjau vaikščioti pėsčias, o po kiek laiko ir bėgioti. Gebėjimas valdyti savo kūną man atnešė šiokį tokį palengvėjimą: atrodė, kad tai vienintelė sritis, kuri nors kiek paklūsta mano valiai. Kankinančios mintys išnykdavo... Mane visada traukė pinigai - vienintelis būdas išsilaikyti mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje jei nesugebi uždirbti pinigų, esi niekas! Savo gyvenimą kūriau priimdamas šį žaidimą, kurio taisykles buvau įvaldęs. Buvau geras pardavėjas - sugebėjau parduoti bet ką. Praeityje bandžiau pasiekti kuo daugiau kitų sąskaita - skyniausi kelią alkūnėmis, nesivaržydamas juos pergudraudavau, kūriau sudėtingas strategijas. Kartais tekdavo elgtis kaip visiškam niekšui, iki pasišlykštėjimo žaisti šiuolaikinio išgyvenimo žaidimą. Ir štai staiga visos vertybės, kurias buvau susikūręs, pradėjo byrėti. Kuo jas dabar pakeisti? Kuo užsiimti savo tolesniame gyvenime? Mano viduje kažkas sutriko, jutau, kad nebegalėsiu išsilaikyti šiame konkurencijos apimtame pasaulyje. Jaučiausi įspeistas į kampą, prispaustas prie sienos. Man reikėjo gilių žmogiškų vertybių, tačiau širdies gilumoje taip ir nesupratau, ko trūksta.
Nesupratau ir to, kur man bėgti.
Buvo tik dvi išeitys - mirtis ar bėgimas nuo tokio gyvenimo. Tačiau jei bėgimas, tai tik beprotiškas, kraštutinis, kupinas pavojų...
Praradau savo sielą. Reikėjo leistis į kelionę jos ieškoti.
Vieną 1999 m. lapkričio dieną, grįždamas nuo Senojo uosto krantinės, dideliais žingsniais ritmingai bėgau Žako Kartjė tiltu link Šventosios Elenos salos, kai man šovė į galvą netikėta mintis. Iki kur tokiu greičiu judėdamas galėčiau nubėgti toliau? Pradėjau mintyse skaičiuoti. Kiek laiko reikėtų pasiekti Kanados valstybinę sieną, Niujorką, Teksasą, Meksiką? O toliau? Kiek laiko žmogui reikėtų apibėgti visą pasaulį?
Kad ir kokia beprotiška atrodė ši mintis, kai tik ji mane užvaldė, depresija dingo kaip pamojus burtininko lazdele. Grįžęs namo karštligiškai stvėriau pasaulio žemėlapį, skriestuvą ir pradėjau žiūrinėti įvairiausius maršrutus. Tai įmanoma, tai realu! Toliau kelis mėnesius rinkau žemėlapius, kruopščiai tikslinau kelionės maršrutą - ir visa tai dariau paslapčia. Liusė neturėjo suabejoti mano kelionės realumu, bet prieš pranešdamas jai apie savo planus norėjau išgirsti iš dar ko nors, kad neišprotėjau. Pasakojau apie juos atsitiktiniams žmonėms, sutiktiems bėgiojant: benamiui parke, ugniagesių komandos vyrams, davusiems man atsigerti, savo bendradarbiams. Ir štai vieną dieną man prieš akis iškilo užbaigtas vaizdas: kelionės trasa eis per visus penkis žemynus. Apytikriais apskaičiavimais, jei keliausiu be sustojimų, kelionė užtruks šešerius metus. Pajutau, kaip mane užliejo kažkokia neaiški jėga.
Paskelbimas apie kelionę
Nusistačiau ir išvykimo datą: 2000 m. rugpjūčio 18-oji, mano gimimo diena, turėjo tapti ir mano pasikeitimo diena. Žanas keliautojas turėjo pakeisti prekiautoją reklamos prekėmis Belivo ir užkariauti pasaulį ar pražūti jame - kaip bus, parodys laikas. Paruošiau savo kūną tokiam rimtam išbandymui: atlikau įvairius medicininius patikrinimus, pasiskiepijau ir netgi nusipirkau ortopedinių įklotų batams, nes dideliam mano apmaudui specialistai nustatė, kad esu plokščiapadis! Žemėlapiai buvo paruošti, ryžtas leistis į kelionę nesusvyravo. Beliko įveikti patį skausmingiausią etapą: reikėjo apie tai pranešti Liusei ir savo šeimai. Visiškai nenumaniau, kaip jie į tai sureaguos, ir išvykimo datai artėjant tas klausimas mane vis labiau graužė. Nusprendžiau juos perspėti paskutinę minutę, bijodamas, kad artimiausi žmonės nesužlugdytų mano svajonės. Nenorėjau jiems palikti laiko tai padaryti. Beje, kartą Liusė man sakė: „Jei turi kokią nors labai svarbią svajonę, reikia niekam nepasakoti apie ją, kad ji neišsisklaidytų."
Liepos 23 d. rytą, likus keturioms savaitėms iki išvykimo, vilkdamasis treniruočių kostiumą
klausiausi, kaip Liusė dengia pusryčių stalą. Po nemigos nakties ji buvo nervinga ir įsitempusi. Man pasirodė, kad nebegalima toliau atidėlioti pranešimo apie suplanuotą kelionę.
- Kažkas atsitiko? - paklausė ji.
- Noriu kai ką tau pasakyti, - atsakiau reikšmingu tonu ir ji su stingo.
- Nusprendžiau padaryti galą tokiam gyvenimui, - pareiškiau palydėdamas savo žodžius nevilties gestu. Kambaryje įsiviešpatavo spengianti tyla ir aš staiga supratau, jog ji suprato, kad šitaip pranešu apie savo savižudybę. Man išgaravo iš atminties visos iš anksto parengtos frazės ir aš iš karto atskleidžiau jai visą savo kelionės planą.
- Išvykstu aplink pasaulį pėsčiomis, ir tai užtruks apie dvylika metų. Štai kodėl aš taip treniruojuosi - tai pravers kelionėje.
- O kaipgi tu pragyvensi?
- Nakvosiu pas žmones, prašysiu išmaldos. Susiradau mažą vežimėlį, daiktus gabensiuosi jame.
Oi, ta mano Liusė! Tokia paprasta, tokia atvira! Per ilgas pauzes, kurios pertraukinėjo mūsų pasikeitimą nuomonėmis apie šią kelionę, mačiau jos akyse ištisą kaleidoskopą įvairiausių jausmų, keičiančių vienas kitą. Jos klausimai buvo tokie atviri, tokie tikslūs - kartais net atrodė, jog ji tiesiog stveriasi už kambario sienų, kad nenugarmėtų į bedugnę.
- O namo ar sugrįši, bent trumpam?
- Ne. Nusprendžiau sugrįžti tik kelionei pasibaigus - po maždaug dešimties metų. Bet tu galėsi atvykti pasimatyti su manimi.
- Išvyksti dėl to, kad nori su manimi išsiskirti?
- Na ne, ką tu! Myliu tave, noriu, kad ir toliau gyventume kartu, bet turiu išvykti. Jei nori atgauti savo laisvę - imk ją, suprasiu tave. Spręsk pati.
Viskas turėjo išsispręsti dabar, per šias kelias sekundes. Aklai žengiau žingsnį į nežinomybę. Galėjau įkristi į bedugnę... Bet netrukus nejučiomis pajutau tvirtą pagrindą po kojomis. Po minutės, kuri atrodė be galo ilga, ji pažvelgė man į akis.
- Na gerai. Pabandykim.
Apsikabinome, o netrukus pasinėrėme į kelionės plano detales. Parodžiau jai visą kelionės medžiagą: žemėlapius, planus, atstumų apskaičiavimus.
- Tu turi tai padaryti taikos labui! - staiga sušuko ji.
Oi, ta Liusė, ta kovotoja už taiką! Aš norėjau tik pabėgti nuo įgrisusios kasdienybės, o ji sugalvojo ir kilnesnę priežastį.
Mano sūnus Tomas užtiko mus paraudusiomis akimis, pasišiaušusius, įnirtingai bemosuojančius rankomis, palinkusius prie žemėlapių, išdėstytų tarp kavos puodukų. Jis išdygo tarpduryje su visu dvidešimtmečiams būdingu nerūpestingumu, persimetęs per petį surištus raišteliais riedučius.
- Susiruošiau pėsčiomis apeiti aplink pasaulį. Išeinu rugpjūčio aštuonioliktąją, - paprastai paaiškinau jam.
Jo skambus juokas priminė upelio čiurlenimą ir užliejo mano širdį džiaugsmu. Savo nuomonę jis išreiškė vienu žodžiu: -Kieeeeetas!
Kad ir kaip keistai tai atrodytų, šiai kelionei aš paruošiau tik savo kūną, o daugiau nieko. Tris savaites, likusias iki išvykimo, praleidau pasinėręs logistinių pasirengimų sūkuryje. Kuklus Liusės atlyginimas neleido jai paremti mane finansiškai, tad pirmiausia reikėjo susirasti pinigų. Kai išėjau iš darbo, mano sąskaitoje buvo tik apie 4 000 dolerių... Taigi kelionei aplink pasaulį reikės tenkintis tokia suma. Mažas vežimėlis, kurį susiradau, buvo stumiamas vaikiškas triratis; jo turėjo pakakti būtiniausių daiktų gabenimui. Jų buvo nedaug: miegmaišis, šiek tiek drabužių, greitosios pagalbos vaistinėlė. Net neišbandžiau palapinės, kurią nusipirkau likus vos dviem dienoms iki išvykimo. O kam dar apsunkinti save viryklėle? Nesu toks išlepęs, pasitenkinsiu šaltais konservais... Vėliau, keliaudamas, susirasiu viską, ko reikės. Pasiėmiau dar lopinių vežimėlio padangoms taisyti, kišeninį žibintuvėlį: kiek čia tereikia, norint pėsčiomis apeiti aplink pasaulį! Pakanka dviejų kojų, trijų ratukų, ryžto, o labiausiai - meilės. Gerai įsidėmėkite: be meilės niekada nebūčiau sugebėjęs užbaigti šios kelionės.
Išvykimo dieną mano širdį perpildė jausmai. Prisimenu, kaip mano tėvas šypsodamasis pareiškė:
- Ir man būtų patikę atlikti ką nors panašaus. Varyk, sūnau!
Motina apkabino mane ir pro ašaras kartojo:
- Reikia eiti, būtinai reikia!
O mano dukra Eliza Džeinė, kuri tuo metu buvojau trečią mėnesį nėščia, išlydėjo mane „Foresto Gampo" filmo žodžiais:
- Bėk, Forestai, bėk!
Taigi 2000-ųjų metų rugpjūčio aštuonioliktąją devintą valandą ryto ant Volfo ir Šventos Katerinos gatvių kampo po girliandomis papuoštais namų fasadais aplink mano vežimėlį ramiai vaikštinėjo apie dešimt mano artimųjų ir pažįstamų. Liusė buvo įsitikinusi, kad mano prasidedanti kelionė turėtų labai sudominti žiniasklaidą ir sukelti didžiulį entuziazmą visoje šalyje, pakvietė spaudos atstovus atvykti aštuntą valandą. Neatvyko nė vienas žurnalistas. Prisiverstinai šypsodamasis, mano tėvas energingai ištiesė mažą mėlyną maišelį:
- Kas jo viduje, pasižiūrėk vėliau.
Eliza Džeinė ėmė žliumbti, Liusė tylėjo. Po to - apsikabinimai. Ilgi. Stiprūs.
Ir išėjau.
Pasiekęs tilto vidurį, atrišau mėlynąjį maišelį. Jame buvo pundelis banknotų - 500 dolerių - ir pakelis mano mėgstamiausio sūrio...
Tesaugo tave Dievas!
Liepos 23 d. rytą, likus keturioms savaitėms iki išvykimo, vilkdamasis treniruočių kostiumą
 |
| Keliautojas su žmona prieš išvykstant |
klausiausi, kaip Liusė dengia pusryčių stalą. Po nemigos nakties ji buvo nervinga ir įsitempusi. Man pasirodė, kad nebegalima toliau atidėlioti pranešimo apie suplanuotą kelionę.
- Kažkas atsitiko? - paklausė ji.
- Noriu kai ką tau pasakyti, - atsakiau reikšmingu tonu ir ji su stingo.
- Nusprendžiau padaryti galą tokiam gyvenimui, - pareiškiau palydėdamas savo žodžius nevilties gestu. Kambaryje įsiviešpatavo spengianti tyla ir aš staiga supratau, jog ji suprato, kad šitaip pranešu apie savo savižudybę. Man išgaravo iš atminties visos iš anksto parengtos frazės ir aš iš karto atskleidžiau jai visą savo kelionės planą.
- Išvykstu aplink pasaulį pėsčiomis, ir tai užtruks apie dvylika metų. Štai kodėl aš taip treniruojuosi - tai pravers kelionėje.
- O kaipgi tu pragyvensi?
- Nakvosiu pas žmones, prašysiu išmaldos. Susiradau mažą vežimėlį, daiktus gabensiuosi jame.
Oi, ta mano Liusė! Tokia paprasta, tokia atvira! Per ilgas pauzes, kurios pertraukinėjo mūsų pasikeitimą nuomonėmis apie šią kelionę, mačiau jos akyse ištisą kaleidoskopą įvairiausių jausmų, keičiančių vienas kitą. Jos klausimai buvo tokie atviri, tokie tikslūs - kartais net atrodė, jog ji tiesiog stveriasi už kambario sienų, kad nenugarmėtų į bedugnę.
- O namo ar sugrįši, bent trumpam?
- Ne. Nusprendžiau sugrįžti tik kelionei pasibaigus - po maždaug dešimties metų. Bet tu galėsi atvykti pasimatyti su manimi.
- Išvyksti dėl to, kad nori su manimi išsiskirti?
- Na ne, ką tu! Myliu tave, noriu, kad ir toliau gyventume kartu, bet turiu išvykti. Jei nori atgauti savo laisvę - imk ją, suprasiu tave. Spręsk pati.
Viskas turėjo išsispręsti dabar, per šias kelias sekundes. Aklai žengiau žingsnį į nežinomybę. Galėjau įkristi į bedugnę... Bet netrukus nejučiomis pajutau tvirtą pagrindą po kojomis. Po minutės, kuri atrodė be galo ilga, ji pažvelgė man į akis.
- Na gerai. Pabandykim.
Apsikabinome, o netrukus pasinėrėme į kelionės plano detales. Parodžiau jai visą kelionės medžiagą: žemėlapius, planus, atstumų apskaičiavimus.
- Tu turi tai padaryti taikos labui! - staiga sušuko ji.
Oi, ta Liusė, ta kovotoja už taiką! Aš norėjau tik pabėgti nuo įgrisusios kasdienybės, o ji sugalvojo ir kilnesnę priežastį.
Mano sūnus Tomas užtiko mus paraudusiomis akimis, pasišiaušusius, įnirtingai bemosuojančius rankomis, palinkusius prie žemėlapių, išdėstytų tarp kavos puodukų. Jis išdygo tarpduryje su visu dvidešimtmečiams būdingu nerūpestingumu, persimetęs per petį surištus raišteliais riedučius.
- Susiruošiau pėsčiomis apeiti aplink pasaulį. Išeinu rugpjūčio aštuonioliktąją, - paprastai paaiškinau jam.
Jo skambus juokas priminė upelio čiurlenimą ir užliejo mano širdį džiaugsmu. Savo nuomonę jis išreiškė vienu žodžiu: -Kieeeeetas!
Kad ir kaip keistai tai atrodytų, šiai kelionei aš paruošiau tik savo kūną, o daugiau nieko. Tris savaites, likusias iki išvykimo, praleidau pasinėręs logistinių pasirengimų sūkuryje. Kuklus Liusės atlyginimas neleido jai paremti mane finansiškai, tad pirmiausia reikėjo susirasti pinigų. Kai išėjau iš darbo, mano sąskaitoje buvo tik apie 4 000 dolerių... Taigi kelionei aplink pasaulį reikės tenkintis tokia suma. Mažas vežimėlis, kurį susiradau, buvo stumiamas vaikiškas triratis; jo turėjo pakakti būtiniausių daiktų gabenimui. Jų buvo nedaug: miegmaišis, šiek tiek drabužių, greitosios pagalbos vaistinėlė. Net neišbandžiau palapinės, kurią nusipirkau likus vos dviem dienoms iki išvykimo. O kam dar apsunkinti save viryklėle? Nesu toks išlepęs, pasitenkinsiu šaltais konservais... Vėliau, keliaudamas, susirasiu viską, ko reikės. Pasiėmiau dar lopinių vežimėlio padangoms taisyti, kišeninį žibintuvėlį: kiek čia tereikia, norint pėsčiomis apeiti aplink pasaulį! Pakanka dviejų kojų, trijų ratukų, ryžto, o labiausiai - meilės. Gerai įsidėmėkite: be meilės niekada nebūčiau sugebėjęs užbaigti šios kelionės.
Išvykimo dieną mano širdį perpildė jausmai. Prisimenu, kaip mano tėvas šypsodamasis pareiškė:
- Ir man būtų patikę atlikti ką nors panašaus. Varyk, sūnau!
Motina apkabino mane ir pro ašaras kartojo:
- Reikia eiti, būtinai reikia!
O mano dukra Eliza Džeinė, kuri tuo metu buvojau trečią mėnesį nėščia, išlydėjo mane „Foresto Gampo" filmo žodžiais:
- Bėk, Forestai, bėk!
Taigi 2000-ųjų metų rugpjūčio aštuonioliktąją devintą valandą ryto ant Volfo ir Šventos Katerinos gatvių kampo po girliandomis papuoštais namų fasadais aplink mano vežimėlį ramiai vaikštinėjo apie dešimt mano artimųjų ir pažįstamų. Liusė buvo įsitikinusi, kad mano prasidedanti kelionė turėtų labai sudominti žiniasklaidą ir sukelti didžiulį entuziazmą visoje šalyje, pakvietė spaudos atstovus atvykti aštuntą valandą. Neatvyko nė vienas žurnalistas. Prisiverstinai šypsodamasis, mano tėvas energingai ištiesė mažą mėlyną maišelį:
- Kas jo viduje, pasižiūrėk vėliau.
Eliza Džeinė ėmė žliumbti, Liusė tylėjo. Po to - apsikabinimai. Ilgi. Stiprūs.
Ir išėjau.
Pasiekęs tilto vidurį, atrišau mėlynąjį maišelį. Jame buvo pundelis banknotų - 500 dolerių - ir pakelis mano mėgstamiausio sūrio...
Tesaugo tave Dievas!
2000 m. rugpjūčio 19 d.-2001 ra. vasario 25 d. Jungtinės Valstijos
Tai buvo mažas raudonų plytų namas, įsiterpęs tarp gražaus kaimiško peizažo. Priešais mane per kukurūzų laukus tiesia linija driekėsi 221-asis greitkelis, kažkur tolumoje pasineriantis į miško tamsą. Maniau, kad pasienio punktas, saugantis įėjimą į galingiausią pasaulio valstybę, bus įspūdingesnis...
Trumpam stabtelėjau, ant mažo skydelio nupiešiau aplink pasaulį keliaujantį žmogų. Skydelį pritvirtinau prie vežimėlio vildamasis, kad jis padės amerikiečių pasieniečiams suprasti mano kelionės tikslą. Buvau truputį sudirgęs - greičiausiai dėl to, kad rytą buvau nemaloniai pažadintas. Nors viena jauna moteris leido man savo sode pasistatyti palapinę, paryčiais sugrįžę jos vyras ir tėvas penktą valandą ryto mane išvijo:
- Nešdinkis! Sugalvojo mat būdą kovoti už taiką!
Matyt, reikėtų priprasti, kad mane kartais palaikys tiesiog valkata. Galų gale, o kas gi aš esu? Kažkoks neaiškus tipas, besibastantis dieną, o naktį nakvojantis po tiltais. Nuo bastūno skiriuosi tik tuo, kad turiu tikslą. Šiandien mano tikslas - kirsti valstybinę sieną.
Ūsuotas ir pilvotas pasienietis, bejausmiu veidu žiūrėdamas į mano vežimėlį, ranka duoda man ženklą sustoti. Ištiesiu jam bloknotą juodais viršeliais, kuriame yra ir Monrealio mero rekomendacinis laiškas anglų kalba, kuris turėtų padėti man susikalbėti su pasieniečiu, o pats mikčiodamas angliškai lemenu:
- Esu Žanas Belivo iš Monrealio. Keliauju aplink pasaulį. Dabar einu į Meksiką ir Pietų Ameriką, paskui į Pietų Afriką ir...
Jis ramiai klausosi, po to duoda ženklą eiti. Kaip paprasta! Vos tik perkertu sienos liniją, jis maloniai pasiūlo man užeiti į namelio vidų ir prisipilti butelius geriamojo vandens.
- Sėkmės! Sveiki atvykę į Jungtines Valstijas!
Ir viskas.
Taigi esu Jungtinėse Valstijose ir negaliu atsikvošėti, kaip paprasta buvo į jas patekti. Jei būtų galima taip lengvai kirsti visų valstybių sienas, tai netrukus keliaujančių aplink pasaulį atsirastų labai daug! Čeizis, Kyzvilis, Hudson Folzas... Pirmosios mano kelionės dienos praeina kaip sapne. Šventai tikėdama, kad kuo didesnis šios kelionės pagarsinimas žiniasklaidoje yra geriausias būdas mano saugumui užtikrinti, Liusė nuo pat mano išvykimo iš Monrealio nėrėsi iš kailio, norėdama mano veikla sudominti žurnalistus. Keli straipsniai jau pasirodė, nes kaimuose mane sutinka kaip laukiamą svečią. Mane sveikina nuo namų prieangių, automobiliai signalizuoja, girdžiu paraginimo šūksnius:
- Pirmyn, vyruti! Tavęs laukia Niujorkas!
Jaučiuosi kaip kokia žvaigždė, o atėjus vakarui ne viena šeima maloniai kviečia pas juos pernakvoti. Toks svetingumas stebina ir kartais dėl entuziastingai reiškiamo susižavėjimo šia kelione man net pasidaro nejauku.
Penkioliktą kelionės dieną Niujorką pasiekiu apimtas savotiškos euforijos ir būdamas tikras, kad Kofis Ananas priims mane JTO buveinėje ir kad man atvers duris geriausių televizijos laidų vedėjai.
O, šventas naivume!
Ir štai stumiu savo vežimėlį rudens spalvomis pasidabinusiu Centriniu parku iki pat JTO buveinės. Koks keistas aš turėjau pasirodyti tam šauniam televizijos operatoriui, kuris iš gailesčio teikėsi su manimi pasikalbėti. Na tik pagalvokite: kažkoks tipelis su šortais ir palaidine, stumiantis vaikišką vežimėlį, kreipiasi į iš įspūdingo pastato išeinančius
Trumpam stabtelėjau, ant mažo skydelio nupiešiau aplink pasaulį keliaujantį žmogų. Skydelį pritvirtinau prie vežimėlio vildamasis, kad jis padės amerikiečių pasieniečiams suprasti mano kelionės tikslą. Buvau truputį sudirgęs - greičiausiai dėl to, kad rytą buvau nemaloniai pažadintas. Nors viena jauna moteris leido man savo sode pasistatyti palapinę, paryčiais sugrįžę jos vyras ir tėvas penktą valandą ryto mane išvijo:
- Nešdinkis! Sugalvojo mat būdą kovoti už taiką!
Matyt, reikėtų priprasti, kad mane kartais palaikys tiesiog valkata. Galų gale, o kas gi aš esu? Kažkoks neaiškus tipas, besibastantis dieną, o naktį nakvojantis po tiltais. Nuo bastūno skiriuosi tik tuo, kad turiu tikslą. Šiandien mano tikslas - kirsti valstybinę sieną.
Ūsuotas ir pilvotas pasienietis, bejausmiu veidu žiūrėdamas į mano vežimėlį, ranka duoda man ženklą sustoti. Ištiesiu jam bloknotą juodais viršeliais, kuriame yra ir Monrealio mero rekomendacinis laiškas anglų kalba, kuris turėtų padėti man susikalbėti su pasieniečiu, o pats mikčiodamas angliškai lemenu:
- Esu Žanas Belivo iš Monrealio. Keliauju aplink pasaulį. Dabar einu į Meksiką ir Pietų Ameriką, paskui į Pietų Afriką ir...
Jis ramiai klausosi, po to duoda ženklą eiti. Kaip paprasta! Vos tik perkertu sienos liniją, jis maloniai pasiūlo man užeiti į namelio vidų ir prisipilti butelius geriamojo vandens.
- Sėkmės! Sveiki atvykę į Jungtines Valstijas!
Ir viskas.
Taigi esu Jungtinėse Valstijose ir negaliu atsikvošėti, kaip paprasta buvo į jas patekti. Jei būtų galima taip lengvai kirsti visų valstybių sienas, tai netrukus keliaujančių aplink pasaulį atsirastų labai daug! Čeizis, Kyzvilis, Hudson Folzas... Pirmosios mano kelionės dienos praeina kaip sapne. Šventai tikėdama, kad kuo didesnis šios kelionės pagarsinimas žiniasklaidoje yra geriausias būdas mano saugumui užtikrinti, Liusė nuo pat mano išvykimo iš Monrealio nėrėsi iš kailio, norėdama mano veikla sudominti žurnalistus. Keli straipsniai jau pasirodė, nes kaimuose mane sutinka kaip laukiamą svečią. Mane sveikina nuo namų prieangių, automobiliai signalizuoja, girdžiu paraginimo šūksnius:
- Pirmyn, vyruti! Tavęs laukia Niujorkas!
Jaučiuosi kaip kokia žvaigždė, o atėjus vakarui ne viena šeima maloniai kviečia pas juos pernakvoti. Toks svetingumas stebina ir kartais dėl entuziastingai reiškiamo susižavėjimo šia kelione man net pasidaro nejauku.
Penkioliktą kelionės dieną Niujorką pasiekiu apimtas savotiškos euforijos ir būdamas tikras, kad Kofis Ananas priims mane JTO buveinėje ir kad man atvers duris geriausių televizijos laidų vedėjai.
O, šventas naivume!
Ir štai stumiu savo vežimėlį rudens spalvomis pasidabinusiu Centriniu parku iki pat JTO buveinės. Koks keistas aš turėjau pasirodyti tam šauniam televizijos operatoriui, kuris iš gailesčio teikėsi su manimi pasikalbėti. Na tik pagalvokite: kažkoks tipelis su šortais ir palaidine, stumiantis vaikišką vežimėlį, kreipiasi į iš įspūdingo pastato išeinančius
 |
| Po 11 metų, paskutiniai simboliniai metrai po Monrealį |
kostiumuotus tarnautojus su portfeliais rankose.
- Ką jūs čia veikiate? - klausia jis.
- Kas per klausimas - ketinu susitikti su Kofi Ananu... Ar jis yra?
Jo žvilgsnis lėtai nuslysta nuo mano plaukuotų blauzdų prie mažos Kvebeko vėliavėlės, puošiančios triratį vežimėlį. Jis liūdnai papurto galvą.
- Jūsų tiesiog neįleis į vidų. Turėtumėte susisiekti su savo konsulatu.
Mano pasitikėjimas savimi akimirksniu išgaruoja. Esu svetimoje šalyje, didžiulio miesto viduryje, sulysęs, nuvargęs ir net nežinantis, kur praleisti naktį. Einu į Rokfelerio centrą su tuo pačiu savo keistu apdaru ir prašau pagalbos. Sumišusi darbuotoja palaiko mane valkata ir pasiūlo autobuso bilietą grįžti į Monrealį, tačiau man atkakliai priešinantis stveria telefonų knygą ir netrukus suranda kažkokią religinę bendruomenę, sutinkančią mane priglausti. Gražiame kambarėlyje, kurį man suteikė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, beveik vienuoliškoje aplinkoje praleidžiu devynias dienas, kurdamas sudėtingus planus, kaip įsibrauti į JTO pastatą ir papasakoti apie savo kelionę. Tačiau mano pastangos nueina šuniui ant uodegos.
Rugsėjo 11 d. rytą nusprendžiu atnaujinti savo kelionę, tik šį kartą nukreipdamas pastangas į kuklesnius tikslus. Kuklesnius visais atžvilgiais. Išeidamas iš Steiten Ailendo beturiu vos 12 dolerių. Nusprendžiu, kad jų turėtų pakakti iki savaitės pabaigos, todėl teks nakvoti lauke kur pakliuvo. Vieną vakarą tamsa užklumpa mane mažame kaimelyje, kuriame, atrodo, visi jau miega, nes gatvelės tuščios kaip iššluotos. Tolumoje dundantis griaustinis ir užtemęs dangus pranašauja audrą. Stabteliu prie pastato, panašaus į bažnyčią, ir kiek padvejojęs pamažu atidarau girgždančias duris. Aplink Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi statulą matau ant sienų lenteles su išgraviruotais užrašais... Še tau, kad nori - patekau į laidojimo rūsį, amžinojo poilsio vietą! Tamsą perskrodžia žaibo blyksnis, lauke pradeda lyti. Visiškoje tyloje, stengdamasis judėti kuo atsargiau, pasitiesiu ant žemės, tarp mirusiųjų, savo miegmaišį ir užmiegu įsivaizduodamas, kad jie linki man labos nakties. Rytą sprunku iš čia pro užpakalines duris, truputį gėdydamasis, kad sudrumsčiau jų amžiną miegą.
Mano kelias veda per ištisą virtinę dailių kaimelių, išsibarsčiusių tarp jau nusidažiusių rudens spalvomis laukų. Atėjus vakarui nerandu vietos, kur galėčiau apsinakvoti, todėl einu toliau skaudančiomis kojomis, žvalgydamasis į namų langus, ar pro užtrauktas užuolaidas nepamatysiu degančios lempos ar melsvos įjungto televizoriaus švieselės. Į galvą skverbiasi slegiančios mintys. „Po galais, o ką gi apskritai aš čia veikiu?" Kamuoja alkis, skauda keliai, o aš vis einu ir einu kaip nevisprotis, nors galėčiau sėsti į lėktuvą ir - viso gero. Galėčiau rytoj būti namie, su Liuse... Tačiau ši mintis iš karto sukelia kitą: jei parvyksiu namo, vėl reikės grįžti į darbą. Jau vien tik mintis apie tai man kelia siaubą. Todėl iki sutemstant pėdinu ligi pat Filadelfijos - didžiausio Pensilvanijos valstijos miesto. Jis apsuptas skurdžių ir niūrių priemiesčių, per kuriuos einant atrodo, jog žengiu per kalėjimo kiemą. „Čia niekam nežiūrėk į akis ir giliau paslėpk laikrodėlį", - patarė man keli gero linkintys žmonės. Tačiau artėja naktis ir reikia ieškoti vietos nakvynei. Paslėpęs savo vežimėlį už kažkokios bažnyčios, einu pasižvalgyti į namukus, išsidėsčiusius eilėje vienas prieš kitą. Jų langai apsaugoti tvirtomis geležinėmis grotomis. Niekas manęs neįsileidžia. Dar blogiau - girdžiu, kaip man prieš nosį užstumiamos durų velkės. Taigi pasilikti čia negalima.
Einu toliau. Mane apsupa grupelė jaunuolių ir provokuoja, stumdydami triratį vežimėlį. Reikėtų fiziškai pasipriešinti jiems, į jėgą atsakyti jėga. Mane apima įniršis, tik visa bėda, kad nepakenčiu smurto. Vadinasi, reikia mokytis išvengti tokių situacijų. Truputį toliau sutinku pensininkų porą ir klausiu kelio. Iš nuostabos išplėtę akis jie atsako:
- Negalima ten eiti, jau per daug vėlu. Didelis pavojus gyvybei!
Sena moteris palydi mane iki vienuolyno, bet vienuolės jau išėjusios. O ji pati išvyksta kelioms dienoms... Policija čia nesilanko, taksi -tuo labiau. Taigi jokios išeities. Vienos picerijos prieangyje pamatau žmogų, kuris pataria:
- Tau vienintelis išsigelbėjimas - eiti į pietus nesustojant dar dešimt kilometrų. Eik greitai ir su niekuo nekalbėk. Tesaugo tave Dievas!
Sulig tais jo žodžiais mane kaip švino mantija prislegia baimė. Kartu pajuntu ir adrenalino antplūdį. Turiu, privalau ištrūkti iš čia!
Dvi valandas lekiu kaip akis išdegęs, kol pagaliau pasiekiu gyvenamųjų namų kvartalą su gražiais namais, apsuptais sodelių ir gėlynų. Stabteliu, norėdamas atgauti kvapą. „Tai štai kokios jos, tos Jungtinės Valstijos, - sakau sau. - Tai šalis, kur gėris ir blogis sugyvena šalia vienas kito, kontrastų šalis, kurios gyventojai geba susivienyti, siekdami didžiųjų vertybių ir kartu toleruoja neregėto masto nelygybę. Vienoje iš didžiausių pasaulio demokratijų žmonės, suparalyžiuoti baimės, užsibarikaduoja ir patys uždaro save į kalėjimą!"
Jei noriu išgyventi plačiajame pasaulyje, reikės mokytis prisijaukinti didžiuosius miestus. Išėjęs iš Filadelfijos ir perėjęs tiltą patenku į greitkelių, antraeilių kelių ir vietinių kelių, aptarnaujančių oro uostą, raizgalynę. Kai priešingai sveikam protui įsibraunu į ją neįsivaizduodamas, kaip reikės išjos ištrūkti, eismas čia jau gan intensyvus. Oro uosto mikroautobusų vairuotojai padeda man susigaudyti, kartu neslėpdami nepasitenkinimo tuo „keliautoju aplink pasaulį", kuris jiems labiau primena išprotėjusį savižudį. Man mažai terūpi, ką jie apie mane mano -skubu kuo greičiau ištrūkti iš šio miesto!
Atsidūręs už miesto, pajuntu palengvėjimą. Stengiuosi įtikinti save, kad kiekvienas išbandymas iš esmės yra vertinga pamoka ir kad niekada daugiau nekartosiu tokių klaidų. Tačiau pagalvojęs apie skurdesnes šalis, per kurias teks keliauti, nenoromis sudrebu iš baimės. Jei jau Filadelfijoje mane buvo išpylęs šaltas prakaitas, tai kaip atlaikysiu susitikimą su tokias didmiesčiais kaip Buenos Airės, Teheranas, Delis? „Liaukis galvoti apie tokius dalykus, - telefonu man pataria Liusė. -Susikoncentruok į savo tikslą, į kelionę - tik tai tau svarbu." Aišku kaip dieną, kad ji teisi. Beje, grynai praktiniu atžvilgiu aš turiu dėl ko džiaugtis: 12 dolerių užteko kur kas daugiau nei savaitei. Amerikiečiai labai entuziastingai priima visokias kvaištelėjusias iniciatyvas ir kiekvieną dieną koks nors praeivis su džiaugsmu kyšteli į rankas vieną kitą banknotą, pavadindamas mane Forestu Gampu. Ką gi, aš juos bent jau prajuokinu.,.
Mano padėties nepatikimumas sukelia manyje prieštaringus jausmus. Atrodo, kad mano pasąmonė yra per daug įpratusi prie saugaus gyvenimo ir dabar ji atsisako šioje avantiūroje man padėti. Stiprėja baimė, kad ko nors nepritrūkčiau. Jau kelios dienos, kai buvau priverstas nakvoti miške, todėl ta mintis užvaldė mane tiek, kad apėmė savotiška psichozė, susijusi su maistu. Pastebiu, kad žvilgsniu ieškau kelio pakraščiuose besimėtančių atliekų. Čia dažnai mėtosi stikliniai ir plastikiniai buteliai, saldainių popieriukai, dėžutės nuo pyragaičių, o aš vis sustoju patikrinti, ar jų viduje nėra maisto likučių. Reikia liautis raustis šiukšlių dėžėse. Oi, tie išmesti daiktai! Tie namų apyvokos įrankiai, lentgaliai, metaliniai, plastmasiniai daiktai... Koks purvas... O jau tos smulkios monetos! Mano žvilgsnis ieško, ar nesublizgės ant asfalto koks nors centas, ir suprantu, kad tas įprotis stipresnis už mane. Sveikas protas sako, kad išlikimo instinktas manyje per daug išsikerojo ir kad prieš išnykdamas jis pasiekė kulminaciją. Ir tikrai, netrukus jis sumažėja, užleisdamas vietą kitam.
Kaip rasti būdą padaryti taip, kad apie mano žygį būtų kalbama kuo plačiau? Mane kamuoja būtinybė rasti rėmėją. Liusė iš visų jėgų stengiasi įtikinti žurnalistus kalbėti apie mane, o aš, eidamas per kiekvieną miestą, nepamirštu užsukti į vietinio laikraščio redakciją. Kai pareiškiu, jog mano kelionės tikslas atkreipti dėmesį į vaikų gynimo problemą, pašnekovų žvilgsniai sušvelnėja, pasipila komplimentai: „Kaip puiku, kad jūs tuo užsiimate", „Jūs sugrąžinate mums viltį", „Koks jūs drąsus!" ir t. t. Tačiau jau nebesitikiu sulaukti ir iš kitų žmonių tokių palankių atsiliepimų ir visai praradau viltį surasti tokį rėmėją, kokio reikėtų mano projektui. Tiesa, daug tikiuosi iš savo apsilankymo Vašingtone, kur susitiksiu su senu mūsų šeimos pažįstamu, dirbančiu žiniasklaidoje. Rugsėjo pabaigoje Gajaus (Guy) namuose prie vyno taurės mes rūpestingai aptarinėjame, kokios priežastys paskatino mane leistis į šią kelionę... Tačiau nors jis guodžia ir ragina nenusivilti, bet nedaro nieko, kad man padėtų. O po kelių dienų išsiunčia Liusei laišką, kuris labai mane sukrečia. Jis rašo, kad mano ketinimas apkeliauti pasaulį nėra didelė naujiena. Tačiau blogiausia, kad jis suabejoja mano nuoširdumu, nes sako: „Man atrodo, kad Žanas nedaug ką gali pasakyti apie vaikų panaudojimą kariniuose konfliktuose visame pasaulyje. Jis nusprendė išvykti į šią kelionę, vedinas asmeninių tikslų. Jei kas pasiskelbia, jog siekia kokio nors kilnaus tikslo, tai jis turi tuo domėtis. Jei jis to nedarys, tai veikiau naudosis tuo tikslu, o ne tarnaus jam. Tačiau dar nevėlu! Jis turėtų pradėti..."
Kelias dienas užsisklendžiu savyje, nakvoju miške, nenoriu su niekuo susitikti. O ką, jei jis teisus? Gal aš iš tikrųjų buvau nenuoširdus? Juk išvykstant į šią kelionę man visiškai nerūpėjo jokie kilnūs tikslai. Tokio tikslo man nereikėjo, jo reikėjo Liusei. Tam, kad galėtų ištverti mano nebuvimą, suteikti prasmę šiai beprotiškai idėjai ir paversti ją visuomeniniu projektu, vertu, kad jam būtų paaukota dešimt gyvenimo metų... Taip, Gajus teisus. Neturiu teisės apvilti mane palaikančių žmonių dosnumo. Norėdamas nešti viltį, turiu visiškai susikoncentruoti į vaikų gynimo idėją. Tik kaip tai padaryti?
Vieną rytą kartu su pro medžių lapus prasiskverbusiais pirmaisiais tekančios saulės spinduliais staiga patiriu nušvitimą. Nereikia man išsigalvoti jokio tikslo. Pakanka būti geram, teisingam, elgtis nepriekaištingai, pačiam vadovautis tais dialogo ir tolerancijos principais, kuriuos taip giriu. Aš pats tapsiu įsikūnijimu tos taikos, kurios trokštu vaikams.
Ir įgyvendindamas tuos principus, aš galbūt patrauksiu savo pavyzdžiu ir kitus žmones.
Lapkričio 3 d. pasiekiu Atlantą. Baisiai skauda kelius. Jau kelios dienos kaip mėšlungis sutraukė kairės kojos raumenis. Rąžausi, šlubuoju, bandau keisti bėgimo būdą... Niekas nepadeda. Tiesiog mano kūnas neatlaiko kasdieninio maratono apkrovos. Išeitis paprasta ir akivaizdi: reikia liautis vaizduoti Forestą Gampą ir toliau nebe bėgti, o eiti. Nors dėl to kelionės trukmė pailgės, bet po tokio sprendimo pajuntu palengvėjimą. Mėgaujuosi tuo, kad dabar eidamas keliu galiu leisti savo mintims laisvai klajoti, kur tik jos nori. Pirmą kartą patiriu vienatvės jausmą ir su nuostaba konstatuoju, kad jis manęs neslegia. Priešingai, mėgaujuosi tomis akimirkomis, kai mano mintys kažkur klajoja, o aš pats kaip užhipnotizuotas žiūriu į riedančius asfaltu vežimėlio ratus. Dabar turiu pakankamai laiko pasvajoti, pamąstyti, ramiai pasinerti į prisiminimus apie šeimyninį gyvenimą. Šios akimirkos, pavogtos iš atšiauraus pasaulio, mane tiesiog užburia... Štai Marija laikydama savo plonose rankose vos keturių dienų naujagimį verda mums pusryčiams kukurūzų košę; štai mes su Ramonos vaikais kvatojame kaip pašėlę, šveisdami picą, pagardintą ledų užtepu; štai mes Patricijos virtuvėje prieš valgį kalbame maldą, šitaip savo išganymui atiduodami pagarbą Biblijai... Mano asmeninė galerija pasipildo vis naujais portretais, sudarančiais gyvą freską, kurią lankau kiekvieną dieną, vis pataisydamas kurį nors iš paveikslų, papildydamas dar kokia nors scena.
Naktys darosi vis šaltesnės ir bijau, kad žiema neužkluptų manęs tuose vingiuotuose kalvotos Džordžijos keliuose. Einant į pietus, peizažas pamažu kinta. Ant medžių pasirodo nukarusios samanos, vadinamosios „ispaniškos barzdos", pranešančios, kad artėju prie Luizianos, kur švelnesnis ir klimatas, ir papročiai. Man beeinant tarp pilkų namų ir nerimaujant, ar pakaks maisto produktų artimiausioms dienoms, netikėtai užklumpa Padėkos dienos atmosfera. Tai ypatinga šventė, ypač stebinanti tokioje giliai individualistinėje amerikiečių visuomenėje.
Tai derliaus nuėmimo pabaigtuvių ir padėkos Dievui šventė, meilės ir dalijimosi gėrybėmis metas. Jei dar jos išvakarėse teko pakloti krūvą pinigų už gabalėlį picos, tai šiandien, lapkričio 26-osios rytą, žmonės tiesiog apgula mano vežimėlį, pripildo jį. Palaiminga diena, kai varžomasi dėl garbės pakviesti už savo stalo net kiekvieną valkatą! Apie dešimtą valandą ryto prie manęs kelkraštyje sustoja mikroautobusas ir jo keleiviai be ceremonijų įsitempia mane į vidų, ketindami nuvežti prie savo šventinio stalo. O jau tas stalas! Kahūno šeimos namai pilni giminaičių, susėdusių už stalų su garuojančiais valgiais, į kuriuos žiūrint vaikams blizga akys. Kalakutas, saldinti batatai, įvairiausi konditerijos gaminiai... Ištisas savaites mitęs tik šaltais konservais, aš dabar mėgaujuosi šiomis virtuvės gėrybėmis ir šventine atmosfera, o išlydėdami šeimininkai padovanoja man kelionei didelį žemės riešutų maišą. Nespėju nueiti kelių žingsnių, kai kažkoks senas žmogus valdingu gestu deda man į vežimėlį krūvą plastikinių dėžučių su maistu. Duoda ir pinigų - „tam vakarui", pasak jo. Dar po pusvalandžio mane sustabdo sutuoktinių pora ir įteikia lėkštę kepto kalakuto bei kruopščiai supakuotų pyragaičių. Vežimėlis jau pilnas maisto produktų, o visą tą dieną man nesiliauja dovanoję vis naujų gėrybių. Vakare užmiegu po tiltu, persivalgęs ir apsvaigęs nuo vyno. Mano piniginė pasipildė 140 dolerių.
Gruodžio 10 d. rytą pasiekiu pelkėtus Luizianos užtakius. Su pakilia nuotaika einu tarp namų poliniais pamatais ir su žavingais užrašais: „Gyvenimas puikus", „Išsipildžiusi svajonė"... Po kelių dienų Naujajame Orleane turiu susitikti su Liuse ir tai mane labai jaudina.
Po mėnesio, būdamas jau Teksase, prisimenu tas svaiginančios laimės akimirkas, žiūrėdamas į vos metukų mergytės didžiules liūdnas akis. Ji gyvena Oranžo miesto pabėgėlių priėmimo centre, kur policininkai atvedė mane pernakvoti. Teksase draudžiama nakvoti lauke saugumo sumetimais - taip man paaiškino. Tačiau tai mergytei kur kas saugiau būtų kaip tik lauke. Jos motina spaudžia ją prie krūtinės, niūniuodama daineles, o jos žvilgsnis nukreiptas į tolį. Ji paaiškina man, kad jos vyras jas mušė -jas abi. Jį dabar areštavo ir nuteis, o ji nežino, ką daryti.
- Ar myli savo vyrą? - klausiu jos.
- Manau, kad taip, bet man pataria daugiau su juo nebesimatyti, - atsako ji, o mergytė jos rankose dreba iš baimės - tokia mažytė ir jau bijanti gyvenimo.
Švelniai glostau jos prakaituotus plaukus, širdį suspaudžia gailestis. Žvilgsniu sakau:
- Ką gi tau daryti, mažiule? Atrodo, kad tavo mama savanoriška belaisvė... Po kiek laiko ji vis tiek sugrįš atgal.
- Ką jūs čia veikiate? - klausia jis.
- Kas per klausimas - ketinu susitikti su Kofi Ananu... Ar jis yra?
Jo žvilgsnis lėtai nuslysta nuo mano plaukuotų blauzdų prie mažos Kvebeko vėliavėlės, puošiančios triratį vežimėlį. Jis liūdnai papurto galvą.
- Jūsų tiesiog neįleis į vidų. Turėtumėte susisiekti su savo konsulatu.
Mano pasitikėjimas savimi akimirksniu išgaruoja. Esu svetimoje šalyje, didžiulio miesto viduryje, sulysęs, nuvargęs ir net nežinantis, kur praleisti naktį. Einu į Rokfelerio centrą su tuo pačiu savo keistu apdaru ir prašau pagalbos. Sumišusi darbuotoja palaiko mane valkata ir pasiūlo autobuso bilietą grįžti į Monrealį, tačiau man atkakliai priešinantis stveria telefonų knygą ir netrukus suranda kažkokią religinę bendruomenę, sutinkančią mane priglausti. Gražiame kambarėlyje, kurį man suteikė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, beveik vienuoliškoje aplinkoje praleidžiu devynias dienas, kurdamas sudėtingus planus, kaip įsibrauti į JTO pastatą ir papasakoti apie savo kelionę. Tačiau mano pastangos nueina šuniui ant uodegos.
Rugsėjo 11 d. rytą nusprendžiu atnaujinti savo kelionę, tik šį kartą nukreipdamas pastangas į kuklesnius tikslus. Kuklesnius visais atžvilgiais. Išeidamas iš Steiten Ailendo beturiu vos 12 dolerių. Nusprendžiu, kad jų turėtų pakakti iki savaitės pabaigos, todėl teks nakvoti lauke kur pakliuvo. Vieną vakarą tamsa užklumpa mane mažame kaimelyje, kuriame, atrodo, visi jau miega, nes gatvelės tuščios kaip iššluotos. Tolumoje dundantis griaustinis ir užtemęs dangus pranašauja audrą. Stabteliu prie pastato, panašaus į bažnyčią, ir kiek padvejojęs pamažu atidarau girgždančias duris. Aplink Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi statulą matau ant sienų lenteles su išgraviruotais užrašais... Še tau, kad nori - patekau į laidojimo rūsį, amžinojo poilsio vietą! Tamsą perskrodžia žaibo blyksnis, lauke pradeda lyti. Visiškoje tyloje, stengdamasis judėti kuo atsargiau, pasitiesiu ant žemės, tarp mirusiųjų, savo miegmaišį ir užmiegu įsivaizduodamas, kad jie linki man labos nakties. Rytą sprunku iš čia pro užpakalines duris, truputį gėdydamasis, kad sudrumsčiau jų amžiną miegą.
Mano kelias veda per ištisą virtinę dailių kaimelių, išsibarsčiusių tarp jau nusidažiusių rudens spalvomis laukų. Atėjus vakarui nerandu vietos, kur galėčiau apsinakvoti, todėl einu toliau skaudančiomis kojomis, žvalgydamasis į namų langus, ar pro užtrauktas užuolaidas nepamatysiu degančios lempos ar melsvos įjungto televizoriaus švieselės. Į galvą skverbiasi slegiančios mintys. „Po galais, o ką gi apskritai aš čia veikiu?" Kamuoja alkis, skauda keliai, o aš vis einu ir einu kaip nevisprotis, nors galėčiau sėsti į lėktuvą ir - viso gero. Galėčiau rytoj būti namie, su Liuse... Tačiau ši mintis iš karto sukelia kitą: jei parvyksiu namo, vėl reikės grįžti į darbą. Jau vien tik mintis apie tai man kelia siaubą. Todėl iki sutemstant pėdinu ligi pat Filadelfijos - didžiausio Pensilvanijos valstijos miesto. Jis apsuptas skurdžių ir niūrių priemiesčių, per kuriuos einant atrodo, jog žengiu per kalėjimo kiemą. „Čia niekam nežiūrėk į akis ir giliau paslėpk laikrodėlį", - patarė man keli gero linkintys žmonės. Tačiau artėja naktis ir reikia ieškoti vietos nakvynei. Paslėpęs savo vežimėlį už kažkokios bažnyčios, einu pasižvalgyti į namukus, išsidėsčiusius eilėje vienas prieš kitą. Jų langai apsaugoti tvirtomis geležinėmis grotomis. Niekas manęs neįsileidžia. Dar blogiau - girdžiu, kaip man prieš nosį užstumiamos durų velkės. Taigi pasilikti čia negalima.
Einu toliau. Mane apsupa grupelė jaunuolių ir provokuoja, stumdydami triratį vežimėlį. Reikėtų fiziškai pasipriešinti jiems, į jėgą atsakyti jėga. Mane apima įniršis, tik visa bėda, kad nepakenčiu smurto. Vadinasi, reikia mokytis išvengti tokių situacijų. Truputį toliau sutinku pensininkų porą ir klausiu kelio. Iš nuostabos išplėtę akis jie atsako:
- Negalima ten eiti, jau per daug vėlu. Didelis pavojus gyvybei!
Sena moteris palydi mane iki vienuolyno, bet vienuolės jau išėjusios. O ji pati išvyksta kelioms dienoms... Policija čia nesilanko, taksi -tuo labiau. Taigi jokios išeities. Vienos picerijos prieangyje pamatau žmogų, kuris pataria:
- Tau vienintelis išsigelbėjimas - eiti į pietus nesustojant dar dešimt kilometrų. Eik greitai ir su niekuo nekalbėk. Tesaugo tave Dievas!
Sulig tais jo žodžiais mane kaip švino mantija prislegia baimė. Kartu pajuntu ir adrenalino antplūdį. Turiu, privalau ištrūkti iš čia!
Dvi valandas lekiu kaip akis išdegęs, kol pagaliau pasiekiu gyvenamųjų namų kvartalą su gražiais namais, apsuptais sodelių ir gėlynų. Stabteliu, norėdamas atgauti kvapą. „Tai štai kokios jos, tos Jungtinės Valstijos, - sakau sau. - Tai šalis, kur gėris ir blogis sugyvena šalia vienas kito, kontrastų šalis, kurios gyventojai geba susivienyti, siekdami didžiųjų vertybių ir kartu toleruoja neregėto masto nelygybę. Vienoje iš didžiausių pasaulio demokratijų žmonės, suparalyžiuoti baimės, užsibarikaduoja ir patys uždaro save į kalėjimą!"
Jei noriu išgyventi plačiajame pasaulyje, reikės mokytis prisijaukinti didžiuosius miestus. Išėjęs iš Filadelfijos ir perėjęs tiltą patenku į greitkelių, antraeilių kelių ir vietinių kelių, aptarnaujančių oro uostą, raizgalynę. Kai priešingai sveikam protui įsibraunu į ją neįsivaizduodamas, kaip reikės išjos ištrūkti, eismas čia jau gan intensyvus. Oro uosto mikroautobusų vairuotojai padeda man susigaudyti, kartu neslėpdami nepasitenkinimo tuo „keliautoju aplink pasaulį", kuris jiems labiau primena išprotėjusį savižudį. Man mažai terūpi, ką jie apie mane mano -skubu kuo greičiau ištrūkti iš šio miesto!
Atsidūręs už miesto, pajuntu palengvėjimą. Stengiuosi įtikinti save, kad kiekvienas išbandymas iš esmės yra vertinga pamoka ir kad niekada daugiau nekartosiu tokių klaidų. Tačiau pagalvojęs apie skurdesnes šalis, per kurias teks keliauti, nenoromis sudrebu iš baimės. Jei jau Filadelfijoje mane buvo išpylęs šaltas prakaitas, tai kaip atlaikysiu susitikimą su tokias didmiesčiais kaip Buenos Airės, Teheranas, Delis? „Liaukis galvoti apie tokius dalykus, - telefonu man pataria Liusė. -Susikoncentruok į savo tikslą, į kelionę - tik tai tau svarbu." Aišku kaip dieną, kad ji teisi. Beje, grynai praktiniu atžvilgiu aš turiu dėl ko džiaugtis: 12 dolerių užteko kur kas daugiau nei savaitei. Amerikiečiai labai entuziastingai priima visokias kvaištelėjusias iniciatyvas ir kiekvieną dieną koks nors praeivis su džiaugsmu kyšteli į rankas vieną kitą banknotą, pavadindamas mane Forestu Gampu. Ką gi, aš juos bent jau prajuokinu.,.
Mano padėties nepatikimumas sukelia manyje prieštaringus jausmus. Atrodo, kad mano pasąmonė yra per daug įpratusi prie saugaus gyvenimo ir dabar ji atsisako šioje avantiūroje man padėti. Stiprėja baimė, kad ko nors nepritrūkčiau. Jau kelios dienos, kai buvau priverstas nakvoti miške, todėl ta mintis užvaldė mane tiek, kad apėmė savotiška psichozė, susijusi su maistu. Pastebiu, kad žvilgsniu ieškau kelio pakraščiuose besimėtančių atliekų. Čia dažnai mėtosi stikliniai ir plastikiniai buteliai, saldainių popieriukai, dėžutės nuo pyragaičių, o aš vis sustoju patikrinti, ar jų viduje nėra maisto likučių. Reikia liautis raustis šiukšlių dėžėse. Oi, tie išmesti daiktai! Tie namų apyvokos įrankiai, lentgaliai, metaliniai, plastmasiniai daiktai... Koks purvas... O jau tos smulkios monetos! Mano žvilgsnis ieško, ar nesublizgės ant asfalto koks nors centas, ir suprantu, kad tas įprotis stipresnis už mane. Sveikas protas sako, kad išlikimo instinktas manyje per daug išsikerojo ir kad prieš išnykdamas jis pasiekė kulminaciją. Ir tikrai, netrukus jis sumažėja, užleisdamas vietą kitam.
Kaip rasti būdą padaryti taip, kad apie mano žygį būtų kalbama kuo plačiau? Mane kamuoja būtinybė rasti rėmėją. Liusė iš visų jėgų stengiasi įtikinti žurnalistus kalbėti apie mane, o aš, eidamas per kiekvieną miestą, nepamirštu užsukti į vietinio laikraščio redakciją. Kai pareiškiu, jog mano kelionės tikslas atkreipti dėmesį į vaikų gynimo problemą, pašnekovų žvilgsniai sušvelnėja, pasipila komplimentai: „Kaip puiku, kad jūs tuo užsiimate", „Jūs sugrąžinate mums viltį", „Koks jūs drąsus!" ir t. t. Tačiau jau nebesitikiu sulaukti ir iš kitų žmonių tokių palankių atsiliepimų ir visai praradau viltį surasti tokį rėmėją, kokio reikėtų mano projektui. Tiesa, daug tikiuosi iš savo apsilankymo Vašingtone, kur susitiksiu su senu mūsų šeimos pažįstamu, dirbančiu žiniasklaidoje. Rugsėjo pabaigoje Gajaus (Guy) namuose prie vyno taurės mes rūpestingai aptarinėjame, kokios priežastys paskatino mane leistis į šią kelionę... Tačiau nors jis guodžia ir ragina nenusivilti, bet nedaro nieko, kad man padėtų. O po kelių dienų išsiunčia Liusei laišką, kuris labai mane sukrečia. Jis rašo, kad mano ketinimas apkeliauti pasaulį nėra didelė naujiena. Tačiau blogiausia, kad jis suabejoja mano nuoširdumu, nes sako: „Man atrodo, kad Žanas nedaug ką gali pasakyti apie vaikų panaudojimą kariniuose konfliktuose visame pasaulyje. Jis nusprendė išvykti į šią kelionę, vedinas asmeninių tikslų. Jei kas pasiskelbia, jog siekia kokio nors kilnaus tikslo, tai jis turi tuo domėtis. Jei jis to nedarys, tai veikiau naudosis tuo tikslu, o ne tarnaus jam. Tačiau dar nevėlu! Jis turėtų pradėti..."
Kelias dienas užsisklendžiu savyje, nakvoju miške, nenoriu su niekuo susitikti. O ką, jei jis teisus? Gal aš iš tikrųjų buvau nenuoširdus? Juk išvykstant į šią kelionę man visiškai nerūpėjo jokie kilnūs tikslai. Tokio tikslo man nereikėjo, jo reikėjo Liusei. Tam, kad galėtų ištverti mano nebuvimą, suteikti prasmę šiai beprotiškai idėjai ir paversti ją visuomeniniu projektu, vertu, kad jam būtų paaukota dešimt gyvenimo metų... Taip, Gajus teisus. Neturiu teisės apvilti mane palaikančių žmonių dosnumo. Norėdamas nešti viltį, turiu visiškai susikoncentruoti į vaikų gynimo idėją. Tik kaip tai padaryti?
Vieną rytą kartu su pro medžių lapus prasiskverbusiais pirmaisiais tekančios saulės spinduliais staiga patiriu nušvitimą. Nereikia man išsigalvoti jokio tikslo. Pakanka būti geram, teisingam, elgtis nepriekaištingai, pačiam vadovautis tais dialogo ir tolerancijos principais, kuriuos taip giriu. Aš pats tapsiu įsikūnijimu tos taikos, kurios trokštu vaikams.
Ir įgyvendindamas tuos principus, aš galbūt patrauksiu savo pavyzdžiu ir kitus žmones.
Lapkričio 3 d. pasiekiu Atlantą. Baisiai skauda kelius. Jau kelios dienos kaip mėšlungis sutraukė kairės kojos raumenis. Rąžausi, šlubuoju, bandau keisti bėgimo būdą... Niekas nepadeda. Tiesiog mano kūnas neatlaiko kasdieninio maratono apkrovos. Išeitis paprasta ir akivaizdi: reikia liautis vaizduoti Forestą Gampą ir toliau nebe bėgti, o eiti. Nors dėl to kelionės trukmė pailgės, bet po tokio sprendimo pajuntu palengvėjimą. Mėgaujuosi tuo, kad dabar eidamas keliu galiu leisti savo mintims laisvai klajoti, kur tik jos nori. Pirmą kartą patiriu vienatvės jausmą ir su nuostaba konstatuoju, kad jis manęs neslegia. Priešingai, mėgaujuosi tomis akimirkomis, kai mano mintys kažkur klajoja, o aš pats kaip užhipnotizuotas žiūriu į riedančius asfaltu vežimėlio ratus. Dabar turiu pakankamai laiko pasvajoti, pamąstyti, ramiai pasinerti į prisiminimus apie šeimyninį gyvenimą. Šios akimirkos, pavogtos iš atšiauraus pasaulio, mane tiesiog užburia... Štai Marija laikydama savo plonose rankose vos keturių dienų naujagimį verda mums pusryčiams kukurūzų košę; štai mes su Ramonos vaikais kvatojame kaip pašėlę, šveisdami picą, pagardintą ledų užtepu; štai mes Patricijos virtuvėje prieš valgį kalbame maldą, šitaip savo išganymui atiduodami pagarbą Biblijai... Mano asmeninė galerija pasipildo vis naujais portretais, sudarančiais gyvą freską, kurią lankau kiekvieną dieną, vis pataisydamas kurį nors iš paveikslų, papildydamas dar kokia nors scena.
Naktys darosi vis šaltesnės ir bijau, kad žiema neužkluptų manęs tuose vingiuotuose kalvotos Džordžijos keliuose. Einant į pietus, peizažas pamažu kinta. Ant medžių pasirodo nukarusios samanos, vadinamosios „ispaniškos barzdos", pranešančios, kad artėju prie Luizianos, kur švelnesnis ir klimatas, ir papročiai. Man beeinant tarp pilkų namų ir nerimaujant, ar pakaks maisto produktų artimiausioms dienoms, netikėtai užklumpa Padėkos dienos atmosfera. Tai ypatinga šventė, ypač stebinanti tokioje giliai individualistinėje amerikiečių visuomenėje.
Tai derliaus nuėmimo pabaigtuvių ir padėkos Dievui šventė, meilės ir dalijimosi gėrybėmis metas. Jei dar jos išvakarėse teko pakloti krūvą pinigų už gabalėlį picos, tai šiandien, lapkričio 26-osios rytą, žmonės tiesiog apgula mano vežimėlį, pripildo jį. Palaiminga diena, kai varžomasi dėl garbės pakviesti už savo stalo net kiekvieną valkatą! Apie dešimtą valandą ryto prie manęs kelkraštyje sustoja mikroautobusas ir jo keleiviai be ceremonijų įsitempia mane į vidų, ketindami nuvežti prie savo šventinio stalo. O jau tas stalas! Kahūno šeimos namai pilni giminaičių, susėdusių už stalų su garuojančiais valgiais, į kuriuos žiūrint vaikams blizga akys. Kalakutas, saldinti batatai, įvairiausi konditerijos gaminiai... Ištisas savaites mitęs tik šaltais konservais, aš dabar mėgaujuosi šiomis virtuvės gėrybėmis ir šventine atmosfera, o išlydėdami šeimininkai padovanoja man kelionei didelį žemės riešutų maišą. Nespėju nueiti kelių žingsnių, kai kažkoks senas žmogus valdingu gestu deda man į vežimėlį krūvą plastikinių dėžučių su maistu. Duoda ir pinigų - „tam vakarui", pasak jo. Dar po pusvalandžio mane sustabdo sutuoktinių pora ir įteikia lėkštę kepto kalakuto bei kruopščiai supakuotų pyragaičių. Vežimėlis jau pilnas maisto produktų, o visą tą dieną man nesiliauja dovanoję vis naujų gėrybių. Vakare užmiegu po tiltu, persivalgęs ir apsvaigęs nuo vyno. Mano piniginė pasipildė 140 dolerių.
Gruodžio 10 d. rytą pasiekiu pelkėtus Luizianos užtakius. Su pakilia nuotaika einu tarp namų poliniais pamatais ir su žavingais užrašais: „Gyvenimas puikus", „Išsipildžiusi svajonė"... Po kelių dienų Naujajame Orleane turiu susitikti su Liuse ir tai mane labai jaudina.
Po mėnesio, būdamas jau Teksase, prisimenu tas svaiginančios laimės akimirkas, žiūrėdamas į vos metukų mergytės didžiules liūdnas akis. Ji gyvena Oranžo miesto pabėgėlių priėmimo centre, kur policininkai atvedė mane pernakvoti. Teksase draudžiama nakvoti lauke saugumo sumetimais - taip man paaiškino. Tačiau tai mergytei kur kas saugiau būtų kaip tik lauke. Jos motina spaudžia ją prie krūtinės, niūniuodama daineles, o jos žvilgsnis nukreiptas į tolį. Ji paaiškina man, kad jos vyras jas mušė -jas abi. Jį dabar areštavo ir nuteis, o ji nežino, ką daryti.
- Ar myli savo vyrą? - klausiu jos.
- Manau, kad taip, bet man pataria daugiau su juo nebesimatyti, - atsako ji, o mergytė jos rankose dreba iš baimės - tokia mažytė ir jau bijanti gyvenimo.
Švelniai glostau jos prakaituotus plaukus, širdį suspaudžia gailestis. Žvilgsniu sakau:
- Ką gi tau daryti, mažiule? Atrodo, kad tavo mama savanoriška belaisvė... Po kiek laiko ji vis tiek sugrįš atgal.
 |
| Susitikimas su žmona kelionės pabaigoje |
Prie manęs sustoja policijos automobilis.
- Gal tau reikia vandens? Kaip jautiesi?
Mane stebina kontrastas tarp jų draugiško rūpinimosi ir agresyvaus signalo, kurį siunčia sunkus revolveris, padėtas ant automobilio prietaisų pultelio. Nusprendžiu, kad ir juos kamuoja tokia pat baimė, kaip ir užsibarikadavusius Filadelfijos priemiesčių žmonės. Dėl to jie demonstruoja valdžios ženklus, rodančius jėgą ir sukeliančius agresyvumo įspūdį. Kokiu mastu tariamų pasaulio pavojų propagavimas žiniasklaidoje veikia jų pasąmonę? Amerikiečiai beveik nekeliauja... O jei keliauja, tai tik organizuotai, kaip vaikai, kuriais rūpinamasi. Tad iš kur jiems žinoti, kaip yra iš tikrųjų? Pirmą kartą aš rimtai susimąstau apie laisvę. Ar Šiaurės Ameriką šiuo atžvilgiu iš tikrųjų galima laikyti pavyzdžiu? Netrukus man lemta sužinoti, kad laisvų šalių yra visame pasaulyje. Irane sutikau daugiau laisvai mąstančių žmonių, negu per ilgus mėnesius, praleistus Jungtinių Valstijų pietuose. Dažniausi priešiškumai yra tie, kuriuos susikuriame patys savo rankomis. Gal kaip tik dėl to pažeidžiamumo amerikiečiai taip prisirišę prie savo namų.
Einu link Korpus Kristi miesto ir sienos su Meksika, leisdamas savo mintims skrajoti virš medvilnės laukų, ir staiga pasijuntu laisvas. Laisvas neteisti kitų, pajusti ir priimti visą jų sudėtingumą, nes nieko iš jų nelaukiu, gyvenu už socialinių ir ekonominių santykių ribų. Į galvą man ateina tokios mintys, kokias pats pasirenku. Ir vėl prisimenu žmogų, kuris leisdamasis nuo kalvos bėgo prie manęs šaukdamas:
- Palauk! Ei, palauk manęs!
Jis žinojo, kas esu - savo name, ten aukštai, jis skaitė apie mane straipsnį. Jis norėjo papasakoti man apie savo gyvenimą. Apie draugus, su kuriais meškerioja, bet kurie visada kuo nors nepatenkinti - valdžia ir kitais dalykais.
- Man tai nepatinka. Mėgstu stebėti gamtą ir stengiuosi mėgautis gyvenimu.
Ir staiga jis pridūrė:
- Ir tu mėgaukis! Mėgaukis savo gyvenimu! - ir pirštų galiukais nestipriai pastūmėjo mane eiti toliau.
Jo žodžiai susipynė su saulės spinduliais, aš juos įsiminiau. Mėgaukis savo gyvenimu. Niekada jų nepamiršiu.
Aplankykite knygos herojaus puslapį internete- Gal tau reikia vandens? Kaip jautiesi?
Mane stebina kontrastas tarp jų draugiško rūpinimosi ir agresyvaus signalo, kurį siunčia sunkus revolveris, padėtas ant automobilio prietaisų pultelio. Nusprendžiu, kad ir juos kamuoja tokia pat baimė, kaip ir užsibarikadavusius Filadelfijos priemiesčių žmonės. Dėl to jie demonstruoja valdžios ženklus, rodančius jėgą ir sukeliančius agresyvumo įspūdį. Kokiu mastu tariamų pasaulio pavojų propagavimas žiniasklaidoje veikia jų pasąmonę? Amerikiečiai beveik nekeliauja... O jei keliauja, tai tik organizuotai, kaip vaikai, kuriais rūpinamasi. Tad iš kur jiems žinoti, kaip yra iš tikrųjų? Pirmą kartą aš rimtai susimąstau apie laisvę. Ar Šiaurės Ameriką šiuo atžvilgiu iš tikrųjų galima laikyti pavyzdžiu? Netrukus man lemta sužinoti, kad laisvų šalių yra visame pasaulyje. Irane sutikau daugiau laisvai mąstančių žmonių, negu per ilgus mėnesius, praleistus Jungtinių Valstijų pietuose. Dažniausi priešiškumai yra tie, kuriuos susikuriame patys savo rankomis. Gal kaip tik dėl to pažeidžiamumo amerikiečiai taip prisirišę prie savo namų.
Einu link Korpus Kristi miesto ir sienos su Meksika, leisdamas savo mintims skrajoti virš medvilnės laukų, ir staiga pasijuntu laisvas. Laisvas neteisti kitų, pajusti ir priimti visą jų sudėtingumą, nes nieko iš jų nelaukiu, gyvenu už socialinių ir ekonominių santykių ribų. Į galvą man ateina tokios mintys, kokias pats pasirenku. Ir vėl prisimenu žmogų, kuris leisdamasis nuo kalvos bėgo prie manęs šaukdamas:
- Palauk! Ei, palauk manęs!
Jis žinojo, kas esu - savo name, ten aukštai, jis skaitė apie mane straipsnį. Jis norėjo papasakoti man apie savo gyvenimą. Apie draugus, su kuriais meškerioja, bet kurie visada kuo nors nepatenkinti - valdžia ir kitais dalykais.
- Man tai nepatinka. Mėgstu stebėti gamtą ir stengiuosi mėgautis gyvenimu.
Ir staiga jis pridūrė:
- Ir tu mėgaukis! Mėgaukis savo gyvenimu! - ir pirštų galiukais nestipriai pastūmėjo mane eiti toliau.
Jo žodžiai susipynė su saulės spinduliais, aš juos įsiminiau. Mėgaukis savo gyvenimu. Niekada jų nepamiršiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą