2016 m. gegužės 24 d., antradienis

Alberto Angela. Viena diena senovės Romoje

 
Pristatome visiškai nenaują knygą. Apie dar nenaujesnius laikus. Tiesą sakant laikotarpis toks, kuris jau vadinamas Antika, bet autorius, Alberto Angela, veda skaitytojus gyvomis įsivaizduojamomis gatvėmis, atkreipia dėmesį į būdingas detales.
Taip jau yra, kad mokydamiesi istorijos, mes iškalame mūšių datas, karvedžių vardus, įsidėmime būdingiausius architektūros stilius ar žymiausius literatus. Kas lieka atmintyje apie kasdienį gyvenimą? Greičiausiai - atskiri vaizdiniai, o dar greičiau - įsivaizdavimai, koks turėjo būti TAS gyvenimas. Be abejo, dar prisideda mūsų vaizduotė, galinti visiškai perkurti istorinę tiesą. Alberto Angela siūlo archeologiniais, moksliniais tyrinėjimais.
Ši knyga yra mokslo populiarinimo veikalas, leidžianti giliau pažinti senovės Romos kasdienį gyvenimą, kultūrą.
 

 

Pasaulis tuomet

Romos imperija 117 metais

Valdant Trajanui, 115 m. po Kristaus, Romos imperija buvo pasiekusi savo galios viršūnę. Jos sausumos sienų perimetras tįso daugiau negu dešimt tūkstančių kilometrų, o tai beveik ketvirtis Žemės apskritimo ilgio. Imperija driekėsi nuo Škotijos iki pat Irano ribų ir nuo Sacharos iki pat Šiaurės jūros.
Joje gyveno patys įvairiausi žmonės, labai skirtingi net ir fiziškai: nuo Šiaurės Europos šviesiaplaukių iki Artimųjų Rytų tautybių, nuo azijiečių iki šiaurės afrikiečių.
Įsivaizduokite, jei šiandien sujungtume Kinijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos gyventojus: Romos imperija buvo netgi didesnių proporcijų, jeigu turėtume galvoje tuometinio pasaulio gyventojų skaičių...
Joje būta pačių įvairiausių gamtovaizdžių: keliaujant nuo vieno krašto link kito, tektų pereiti užšalusias jūras su ruoniais, milžiniškus eglių miškus, stepes, snieguotas viršukalnes, didžiulius ledynus, o tuomet - ežerai ir upės, kol pagaliau atvyktume prie karštų Viduržemio jūros paplūdimių ir ugnikalnių Apeninų pusiasalyje. Keliaudami toliau, kitoje Mare Nostrum (Mūsų jūra (lot.) - taip romėnai vadino Viduržemio jurą (čia ir toliau - vertėjo pastabos) pakrantėje atsidurtume bekraštėje kopų dykumoje (Sacharoje) ir net prie koralų rifų Raudonojoje jūroje.
Jokia imperija per visą savo istoriją nebuvo įsikūrusi tokioje įvairioje aplinkoje. Ir vis dėlto oficiali kalba buvo lotynų, atsiskaitoma buvo sestercijais ir įstatymai visur buvo tokie patys - romėniški.
Keista, bet tokios didelės imperijos gyventojų skaičius buvo mažas: vos penkiasdešimt milijonų, beveik tiek, kiek dabar gyvena Italijoje. Jie buvo išsisklaidę kaimelių, miestelių, pavienių žemės ūkių žvaigždyne, pabirę milžiniškoje teritorijoje kaip trupiniai ant stalo - ir staiga išnyra didieji miestai.
Aišku, visi centrai buvo susieti efektyvaus kelių tinklo. Bendras kelių ilgis buvo nuo aštuoniasdešimties iki šimto tūkstančių kilometrų, keliaudami automobiliu mes jais dar ir šiandien naudojamės. Ir galbūt didžiausias paminklas imperijai yra iki šiol išlikę romėnų statiniai. Tačiau vos pasukę iš kelio atsidurtume milžiniškuose nepaliestos gamtos plotuose, kur gausu vilkų, meškų, elnių, šernų... Mums, pripratusiems prie įdirbtų laukų platybių ir pramoninių angarų, visa tai palieka dabar jau išnaikintų „nacionalinių parkų“ įspūdį.
Šį pasaulį gynė legionai, įsikūrę jautriausiose imperijos vietose, beveik visada išilgai sienų, garsiųjų limes. Trajano laikais kariuomenę sudarė šimtas penkiasdešimt tūkstančių, galbūt šimtas devyniasdešimt tūkstančių karių, suskirstytų į tris dešimtis legionų, turinčių istorinius vardus - tarkim, Trisdešimtasis Ulpijų Pergalingųjų (Ulpia Victrix) prie Reno, Antrasis pagalbinis Dunojaus, Šešioliktasis Tvirtasis Flavijaus nuo Eufrato - o tai prie pat dabartinio Irako sienų.
Prie šių legionų reikėtų pridėti pagalbinius, kuriuose tarnavo kariai, surinkti iš provincijų gyventojų, o jie išties padvigubindavo žmonių skaičių: taigi galiausiai imperatoriaus įsakymams paklusdavo trys šimtai keturiasdešimt tūkstančių ginkluotų vyrų.
Visko širdis buvo Roma. Ir įsikūrusi ji tiksliai pačioje imperijos širdyje.
Žinoma, tai buvo galios centras, bet taip pat ir miestas, turtingas humanitarinės, teisinės, filosofinės kultūros. Ir pirmiausia kosmopolitinis miestas, kaip dabartiniai Niujorkas ar Londonas. Čia susitikdavo įvairiausių kultūrų žmonės. Gatvės minioje galėtumėte sutikti turtingų matronų neštuvuose, gydytojų graikų, galų kavalerijos karininkų, senatorių italikų, ispanų jūreivių, Egipto žynių, Kipro kekšių, Artimųjų Rytų prekiautojų, vergų germanų...
Roma buvo gausiausiai gyvenamas planetos miestas: beveik pusantro milijono gyventojų. Nieko panašaus nebuvo regėta nuo Homo sapiens atsiradimo... Kaip jie sugebėjo gyventi kartu? Šios knygos tikslas - atskleisti, koks galėjo būti kasdienis gyvenimas Romoje imperijos laikais, tuomet, kai jos valdžia senovės pasaulyje buvo didžiausia.
Dešimčių milijonų žmonių visoje imperijoje gyvenimas priklausė nuo sprendimų Romoje. Antra vertus, o nuo ko priklausė Romos gyvenimas? Jis buvo toks, kokiu jį pavertė painus, įvairialypis jos gyventojų tinklas. Stebinanti ir nepakartojama visata, kurią kasdien tirdami bandome pažinti. Ir todėl pratarkime: vieną antradienį prieš beveik 1900 metų..

 

Prieš saulei tekant

 

Jos žvilgsnis įsmeigtas į tolimiausią horizontą, ji, rodos, paskendusi giliose mintyse. Blyškūs mėnulio spinduliai apšviečia ramų sniego baltumo veidą su vos pastebima šypsena. Ant jos kaktos juosta, prilaikanti plaukus, bet viena kita sruoga šelmiškai krinta ant pečių. Staigus vėjo gūsis sukteli apie ją dulkių sūkurį, bet jos plaukai nė nekrusteli. Ir negalėtų - jie marmuriniai. Kaip ir jos nuogos rankos bei tūkstančiai drabužių klosčių. Ją kūręs skulptorius naudojo brangią marmuro rūšį, įkūnydamas akmenyje vieną iš labiausiai romėnų garbinamų dievybių. Tai Mater Matuta, „maloningoji motina“, vaisingumo, pradžios ir aušros deivė... Dabar, po daugelio metų, statula ant įspūdingo marmurinio pjedestalo stovi matomiausioje
Taip galėjo atrodyti Roma. Rekonstrukcija
kvartalo sankryžos vietoje. Ją supa tamsa, bet blyški mėnulio prieblanda priešais marmurines jos rankas atskleidžia besidriekiančią plačią gatvę su daugybe dirbtuvių ir parduotuvių. Šią nakties valandą jos uždarytos. Iki grindinio nuleistos medinės langinės, jos užkeltos tvirtais skląsčiais. Tai pati žemiausia milžiniškų tamsių pastatų dalis. Visur aplinkui mus stūkso juodi siluetai, atrodo, tarsi būtume tarpeklyje, žvaigždėtas skliautas - aukštybėse. Tai prastuomenės pastatai - insulės, jie panašūs į mūsų daugiabučius, bet ne tokie patogūs.
Stebina, kad šie pastatai neapšviesti, kaip ir Romos gatvės. Bet galbūt mes pernelyg pripratę prie savo epochos. Per amžius, nusileidus saulei, visi pasaulio miestai nugrimzdavo į tamsą, šviesdavo tik retos aliejaus lempos užeigose ar prie šventųjų skulptūrėlių, budinčių strateginėse nakties keliautojų vietose - gatvių sankryžose, namų kampuose ir panašiai. Taip yra ir imperinėje Romoje. Tamsoje intuityviai gali justi vietos „geografiją“ padedamas šių mažų švieselių ar žibinto, palikto namų kieme.
Ir dar stulbina tyla. Einame pirmyn gatve, o ten - neįtikima tyla. Tyla, kurią trikdo tik kvartalo fontanėlio vandens čiurlenimas už kelių dešimčių metrų nuo mūsų. Jis atrodo paprastai: ant akmens užkeltos keturios storos tufo plokštės sudaro kvadratinį baseiną. Priešpilnio mėnulio šviesa, sunkiai besiskverbianti tarp dviejų pastatų, išryškina akmenyje iškaltą dievybės veidą. Tai Merkurijus, jo šalmo šonuose - sparnai, iš burnos srūva vandens gija. Dienomis čia vienas po kito su mediniais kibirėliais eina moterys, vaikai ir vergai prisisemti vandens. Bet dabar čia tuščia ir tik vandens čiurlenimas palaiko mums draugę.
Keista ši tyla. Be to, ji reta. Juk iš tiesų esame pačiame viduryje miesto, turinčio pusantro milijono gyventojų. Paprastai naktį į parduotuves pristatomos prekės, grindiniu barška geležimi kaustyti vežimų ratai, sklinda šauksmai, žvengimas, neišvengiami keiksmai... Būtent tokius garsus girdime tolumoje. Ataidi šuns lojimas. Roma jau nebemiega. Priešais mus gatvė kiek praplatėja, atsiranda kažkas panašaus į šviesos oazę. Mėnuo pabrėžia gatvę dengiantį bazalto plokščių tinklą - tarsi suakmenėjusį milžiniško vėžlio šarvą.
Kiek toliau, gatvės gilumoje, kažkas juda. Svyruojanti žmogysta kiek paeina pirmyn, tuomet svirduliuodama atsiremia į sieną. Tikriausiai girtuoklis. Kažką nerišliai murma ir siūbuodamas pasuka į skersgatvį. Galbūt kada nors atkaks iki namų. Iš tikrųjų naktimis Romos gatvės baugina kaip nakties plėšrūnas: jose gausu plėšikų, nusikaltėlių ir vagių, kurie nedvejotų susmeigti durklą kam nors į pilvą, kad tik galėtų ką nugvelbti. Jei kas nors rytą tokiame chaotiškame ir tankiai gyvenamame mieste aptiks nudurtą ir apiplėštą lavoną, tiesą sakant, bus sunku susekti žudikus.
Prieš įsukdamas į skersgatvį, girtuoklis užgriūva ant ryšulio gatvės kampe, išveblena jam kelis keiksmus ir vėl tęsia savo vargingą kelionę. Ryšulys sujuda, jis gyvas. Tai vienas iš daugelio sostinės benamių. Prisiglaudė pernakvoti. Jau keletą dienų gyvena gatvėje, kai kuklaus kambario, kurį nuomojosi, savininkas jį išmetė. Jis ne vienišas, greta kaip gali bando prisiglausti visa šeima su visais savo rakandais. Kiekvieno pusmečio pabaigoje, kai atnaujinamos nuomos sutartys, Roma pilna panašių benamių. Daugybė žmonių pernakt atsiduria gatvėje ir ieško naujos vietos, kur gyventi.
Mūsų dėmesį patraukia ritmingas garsas. Iš pradžių tylus, paskui vis aiškesnis. Aidas nuo pastatų fasadų trukdo suprasti, iš kur tiksliai jis sklinda. Skląsčio žvangesys ir kelių žibintų šviesa viską atskleidžia: tai sargyba. Vigiles sargyba. Kaip juos apibūdinti? Teoriškai tai ugniagesiai, bet nuolat tikrina viską, kad būtų išvengta gaisrų, taigi jie ir viešosios tvarkos prižiūrėtojai.
Vigiles priklauso kariuomenei, ir tai matyti. Čia devyni ar aštuoni mokomi rekrūtai ir vadas. Greitai lipa laiptais žemyn iš portiko. Jie įgalioti įeiti beveik visur, kai reikia rasti, kur gali kilti gaisras, kur rizikinga padėtis, kur dėl nerūpestingumo gali įvykti tragedija. Jie ką tik tikrino pastatą, ir vadas jiems kažką sako. Laiko žibintą aukštai pakėlęs, kad matytų rekrūtus - jis kresno kūno ir šiurkščių bruožų, derančių prie kimaus balso. Baigti pamokymai, paskutinįkart tamsių akių žvilgsnio iš po odinio šalmo persmeigti kiti vigiles. Jis išloja įsakymą, ir visi pradeda žygiuoti. Žygiuoja pabrėžtinai ritmingai, kaip ir turėtų muštruojami naujokai. Vadas stebi, kaip jie žengia, papurto galvą ir patraukia iš paskos. Žingsnių aidas vis tolsta, kol pagaliau jį užgožia fontanėlio čiurlenimas.
Metame žvilgsnį aukštyn - dangus pasikeitė. Jis vis dar tamsus, bet žvaigždės nebespindi. Tarsi nematomas ir neapčiuopiamas šydas pamažu dengtų miestą - lyg norėdamas jį atskirti nuo žvaigždėto skliauto. Po poros valandų išauš nauja diena. Tačiau galingiausios senovės imperijos sostinėje rytas bus kitoks nei visi kiti.
Mater Matuta. Išekėjusių moterų globėja, jos šventė - liepos 11.
Šventėje galėjo dalyvauti tik vieną kartą ištekėjusios moterys.
Matriarchato likutis patriarchalinėje visuomenėje
 


ĮDOMU
Roma, Amžinasis miestas, skaičiai


Antrame amžiuje po Kristaus Roma buvo savo šlovės viršūnėje. Tai iš tikrųjų pats geriausias metas ją aplankyti. Žengdamas į koją su imperija miestas pasiekė savo didžiausią teritorijos plėtrą ir apėmė 1800 hektarų plotą, jo perimetras - 22 kilometrai. Tai ne viskas. Romoje gyveno nuo milijono iki pusantro milijono žmonių (anot kai kurių šaltinių, galbūt net du milijonai, ne ką mažiau nei šiais laikais!). Senovėje tai buvo gausiausiai apgyvendintas planetos miestas.
Iš tikrųjų šis demografijos ir statybų bumas neturėtų stebinti: Roma per kartų kartas nuolat augo. Kiekvienas imperatorius ją puošė naujais pastatais ir naujais paminklais, laipsniškai keisdamas miesto veidą. Kartais priešingai - jos veidas pakisdavo radikaliai, taip pat ir dėl labai dažnų gaisrų. Ši nuolatinė Romos kaita truko šimtmečius, o rezultatas - jau senovėje ji tapo gražiausiu meno ir architektūros „muziejumi“ po atviru dangumi.
Įspūdinga peržvelgti imperatoriaus Konstantino laikais sudarytą pastatų ir paminklų sąrašą. Be abejo, necituosime jo ištisai, bet net ir apsiribojant pagrindiniais kūriniais žandikaulis atvimpa, turint galvoje, kad tų laikų miestas buvo gerokai mažesnis nei dabar...
40 triumfo arkų,
12 forumų,
28 bibliotekos,
12 bazilikų,
11 didžiųjų termų ir beveik 1000 viešųjų pirčių,
100 šventyklų,
3500 žymių žmonių bronzinių statulų, 160 auksinių ir dramblio kaulo dievybių statulų, prie kurių pridedame 25 raitąsias statulas,
15 egiptietiškų obeliskų,
46 viešnamiai,
11 akvedukų ir 1352 fontanai gatvėse,
2 cirkai vežimų lenktynėms (didžiausiame Circus Maximus - galėjo tilpti 400 000 žiūrovų),
2 gladiatorių kovų amfiteatrai (didžiausiame - Koliziejuje - buvo nuo 50 000 iki 70 000 vietų),
4 teatrai (didžiausiame - Pompėjaus teatre - buvo 25 000 vietų),
2 didelės laivų kovų arenos (tai yra dirbtiniai ežerai, kuriuose buvo rengiamos laivų kautynės),
1 atletikos stadionas (Domiciano stadionas,
30 000 vietų).
Ir taip toliau.
O žaluma? Išties neįtikima suvokti, kad šitame mieste, pilname paminklų ir pastatų, žalumos netrūko. Augalija dengė apie ketvirtį Romos ploto - tai yra apie 450 hektarų, tai buvo vieši ir privatūs sodai, šventosios girios, patricijų namų peristiliai ir taip toliau.
Įdomu, kokia buvo tikroji Romos spalva? Koks atspalvis ryškėjo, žiūrint į ją iš toli? Tikriausiai vyraujančios spalvos buvo dvi: terakotinių čerpių stogų raudona ir gyvybinga namų fasadų ir šventyklų kolonadų marmuro balta. Šen bei ten šiame rausvame čerpių audinyje taip
pat pastebėtume saulėje žibančius žalsvo aukso spalvos stogus - tai šventyklų ir kai kurių imperijos statinių paauksuotos bronzinės čerpės. Su laiku jos oksidavosi ir pasidengė žalsvomis apnašomis. Žinoma, pastebėtume ir virš miesto - ant kolonų ar šventyklų stogų - švytinčias paauksuotas statulas. Balta, raudona, žalia ir auksinė - tokios buvo Romos spalvos.


6.00 val.
Domus, turtingųjų namai


Pasiturinčio romėno namai. Rekonstrukcija

Kur gyvena romėnai? Kaip atrodo jų namai? Esame pripratę filmuose ir įvairiose televizijos laidose matyti apšviestus namus su kolonomis, vidiniais sodais, freskomis puoštais kambariais, mažais fontanais ir triklinijais . Tikrovė yra visai kitokia. Tik turtingieji ir kilmingieji gali leisti sau su vergais gyventi mažose vilose. Jų nedaug. Dauguma Romos gyventojų gyvena susigrūdę dideliuose daugiabučiuose, dažnai sunkiomis sąlygomis, kurios verčia prisiminti Mumbajaus vargšų kvartalus...
Tačiau eikime iš eilės. Pradėkime nuo būstų, kuriuose gyvena Romos elitas, turtingųjų  namų, vadinamųjų domus. Romoje, valdant Konstantinui, valdžia jų buvo suskaičiavusi 1790, tikrai nemažai. Ne visi buvo vienodi: vieni dideli, kiti maži, reikia atsižvelgti į nuolatinį erdvės stygių Trajano laikų Romoje. Tačiau namai, kuriuos ketiname aplankyti, yra klasikinės, „antikinės“ struktūros, tuo jų savininkas labai didžiuojasi.
Įspūdingiausia šių namų išorė: jie „uždaryti“ savyje, primena austrę. Iš esmės turite įsivaizduoti tipišką romėnišką domus kaip mažą legiono, esančio užsienyje, fortą: neturi langų, nebent nedaug ir mažus, visada pastatytas aukštumoje. Neturi balkonų, aklinai supanti siena jį atskiria nuo išorinio pasaulio. Iš tikrųjų visa tai atspindi lotynų ir romėnų kultūros aušros šeimos ūkio sodybos, kurią juosė ištisinė tvora, senovinę struktūrą.
Šis atsiribojimas nuo gatvių chaoso krinta į akis nuo pat niekuo neišsiskiriančių, į gatvę žvelgiančių vartų. Abipus vartus - daug parduotuvių, šią valandą dar uždarytų. Pagrindinis įėjimas - aukštos dvivėrės medinės durys, apkaltos didelėmis bronzinėmis vinimis. Kiekvienos durų pusės centre įtaisyta bronzinė vilko galva, nasruose laikanti didelį žiedą, kurį galima naudoti kaip belstuką.
Už durų - trumpas koridorius. Pirmuosius žingsnius žengiame mozaika, vaizduojančia grėsmingą šunį, prie kurio įrašas Cave canem - saugokis šuns. Daug kas turi tokį įrašą Romos imperijoje, nors mes apie juos žinome pirmiausia iš Pompėjų vilų. Išties, jau Romos imperijos laikais plėšikai ir kaulytojai buvo problema.
Dar keli žingsniai, ir koridoriaus šone pastebime kambarėlį, o jame - kėdėje knapsintį žmogų. Tai durininkas, vergas, prižiūrintis vartus. Šalia ant žemės kaip šuo miega berniukas, tikriausiai jo „padėjėjas“. Namuose dar niekas nepakirdo. Ir tai mums leidžia netrukdomiems patyrinėti pastatą.
Einame toliau, ir koridorius atsiveria į didžiulę erdvę - tai atrijus. Keturkampė, plati spalvinga salė, puošta ryškiomis freskomis, jau apšviestomis aušros spindulių. Bet iš kur ši šviesa, jei nėra langų? Pažvelkime į viršų ir pamatysime - lubų viduryje trūksta dalies stogo. Tai didžiulė kvadratinė anga, pro kurią krinta šviesa - kaip kieme. Tikra šviesos kaskada, besileidžianti statmenai ir pasklindanti į šalis, į kitus kambarius.
Tačiau ši anga nebuvo sugalvota vien tam, kad praleistų šviesą. Ji praleidžia dar ir vandenį. Kai lyja, didžiulis stogo paviršius virš atrijaus tarsi piltuvas surenka lašus ir nukreipia juos angos link. Įspūdingai šoktelėjusios per erdvę vandens srovelės teka iš keleto pakraščiais išsidėsčiusių terakotinių figūrų burnų ir garsiai tyška į atriju. Kai kyla audra, triukšmas gali būti kurtinamas.
Šis vanduo nešvaistomas. Jis suteka tiksliai į didelį kvadratinį baseiną salės viduryje. Tai impluvium, sena ir labai racionali idėja - surinkti lietaus vandenį į požeminę cisterną. Namo vandens atsargos. Mažas marmurinis šulinys, iš kurio galima pasemti vandens kasdieniams poreikiams. Taip daro kartų kartos. Ir tikrai - jo kraštas visai nugludintas virvių.
Impluvium turi ir dekoratyvią paskirtį - tai vidinis namų „tvenkinys“, kuriame atsispindi žydras dangus ir debesys. Atrodo tarsi ant grindų padėtas paveikslas. Kad ir kokių svečių ar lankytojų užeitų į namus, pirmas vaizdas labai malonus.
Tačiau mūsų matomame impluvium yra dar šis tas - jo paviršiuje plūduriuoja žiedai. Jie liko po vakar vakare šiuose namuose vykusios puotos.
Baseino vanduo tarsi veidrodis visur meta ryto šviesos atspindžius. Lengvo vėjelio sukelti grakštūs raibuliai žeria atspindžius ant salės sienų, jie vaiko kits kitą freskose. Įsižiūrėję šioje salėje neišvysime bespalvės sienos. Visur vaizdai su mitologinėmis figūromis, maži fantastiniai gamtovaizdžiai ar ornamentai. Spalvos žėri - mėlyna, raudona, geltona ochra.
Galime padaryti svarbią išvadą: romėnų pasaulis labai spalvotas, gal net labiau nei mūsiškis. Spalvingi namų interjerai, paminklai, net žmonių drabužiai - svarbiomis progomis tai tikras atspalvių siausmas. Tuotarp mes dažniausiai elegancijos viršūne laikome tamsų arba pilką drabužį... Nuodėmė, kad praradome visas šias spalvas, ypač savo namuose, kur vyrauja baltos sienos. Romėnai į juos žiūrėtų kaip į nenupieštą paveikslą, prie rėmų pritvirtintą baltą drobę.
Tęskime savo tyrinėjimus. Atrijaus šonuose atsiveria keletas kambarių. Tai miegamieji, cubicula. Palyginti su mūsiškiais, jie nepaprastai maži ir tamsūs, panašesni į celes negu į miegamuosius. Nė vienas iš mūsų noriai juose nemiegotume - čia nėra langų, blyškiai šviečia tik aliejinės lempos. Menkai įžvelgiami freskų ir mozaikų šedevrai, kurie dažnai puošia šiuos kambarius, mūsų laikais laikomi muziejuose, išryškinti išmoningai išdėliotų šviesų. Romėnai jų tokių nematė. Bet kai akys priprasdavo prie cubiculum prieblandos, lempų liepsnelės, išryškindamos kraštovaizdžius ir pavaizduotų veidų bruožus, paversdavo šiuos darbus labai įtaigiais.
Atrijaus kampe matome laiptus, vedančius į antrą aukštą, kur gyvena vergai ir šeimos moterys. Pirmas - „kilniųjų“ aukštas, tai vyrų, pirmiausia paterfamilias, teritorija.
Einame toliau pro baseiną ir priartėjame prie kitos sienos. Ją beveik visą dengia kaip armonika sulankstytos medinės plokštės. Pastumiame jas. Tai tablinum, namų šeimininko „biuras“. Čia jis priima savo klientus. Kambario viduryje - didelis stalas ir įspūdingas krėslas, o pakraščiuose surikiuota keletas taburečių. Visų kojos tekintos, išpuoštos kaulo inkrustacijomis, dramblio kaulu ir bronza. Ant aukštų kandeliabrų pastebime aliejines lempas, ant grindų - gorę (sušilti), ant stalo - brangius sidabrinius daiktus (neabejotinai „santaupas“) ir rašymo priemones.
Kiek paėjėjame. Toliau kabo didelė užuolaida. Pakėlę ją, priartėjame prie intymiausios domus dalies. Iki šiol buvome reprezentacinėje dalyje, kurią gali pamatyti ir svetimi. Tačiau už šių užuolaidų įeinama į privačią erdvę. Čia peristilis, didelis vidinis domus sodas, maži žalieji namų plaučiai. Jis apsuptas nuostabių kolonų, o tarp jų nuo lubų kabo marmuriniai diskai. Juose išraižytos ir nuspalvintos mitologinės figūros. Diskų vardas keistas - oscilla, o kodėl jie čia kabo, gali nujausti - kai pučia vėjas, jie švelniai siūbuoja ir griežtai kolonadai suteikia judesio pojūtį.
Šią ryto valandą peristilyje labai maloni atmosfera. Mus supa sode puoselėjamų dekoratyvinių, aromatinių ir vaistinių augalų kvapai.
Šiuose soduose, kaip ir dera, galime rasti mirtų, buksmedžių, laurų, oleandrų, gebenių, akantų... Yra ir didesnių augalų - kiparisų ir platanų. O dar gėlių - našlaičių, narcizų, vilkdalgių arba lelijų, taip tinkamų darželiams. Dažnai išvystume ir pinučiais lipančių vynuogienojų. Tai iš tikrųjų domus ramybės oazė. Oazė, kurioje savi meno kūriniai - augalai - susodinti ne atsitiktinai, bet geometriškai tvarkingai - eilėmis, darželiuose, kartais mažais labirintais. Dažnai sodininkai suteikia augalams gyvūnų formas. Neretai tarp augalų galima išvysti ir tikrų gyvūnų - fazanų, balandžių, povų.
Aušros šviesoje pastebime dvi sustingusias žmogiškas figūras. Tai sodo kampus puošiančios mažos bronzinės statulos. Du angeliukai, rankose laikantys antis. Prieiname. Nuo vieno iš jų girdime sklindant keistą triukšmą, primena murmesį. Staiga po dviejų trumpų garsių tekštelėjimų iš ančių snapų trykšteli srovė. Tai statulos-fontanai. Jų srovė trykšta tiksliai į apskritą baseiną, vanduo krisdamas žiburiuoja. Tokių yra daugiau. Apsidairome - sode sruvena dar trys fontanėliai.
Akivaizdu, kad šiame domus vanduo gaunamas ne tik iš impluvium. Jau kuris laikas jis atkeliauja ir kitu būdu - akveduku.
Savininkui, dėkui pažintims ir intrigoms, pavyko įsirengti nuosavą vamzdyną. Taigi, jis yra tarp nedaugelio laimingųjų, turinčių namuose tekantį vandenį. Retas atvejis Romoje. Tai jam padeda visu šiuo mažų fontanų žaismu stebinti svečius.
Kaulėta ranka dabar uždaro čiaupą, paslėptą už augalų. Ranka vergo, kuris tikrino, ar gerai veikia vamzdynas. Jis aukštas, nerangus, tamsios odos, juodi plaukai garbanoti. Beveik neabejotinai kilęs iš Artimųjų Rytų arba Šiaurės Afrikos. Dabar jis renka lapus ir nudžiūvusius žiedus. Veikiausiai tai sodininkas.
Kiti garsai ataidi iš salelės už kolonados. Girdėti šluotražio brūžiai. Prisiartiname. Jie sklinda iš triklinijaus. Čia vakar vakare vyko puota. Svečių gultai jau sutvarkyti, dėmėtos paklodės pakeistos. Kitas vergas valo paskutines praėjusios nakties vaišių liekanas. Pakelia ir langusto žnyplę. Įprasta puotaujant mesti maisto likučius ant žemės, ne į indus.
Virtuvėje jau kažkas dirba. Tai dar viena vergė. Jos plaukai pridengti drobine skarele, bet galima suprasti, kad ji šviesiaplaukė - ant kaklo krinta kelios auksinės garbanos. Galbūt ji iš Germanijos, o gal iš Trajano neseniai nukariautos Dakijos (Rumunijos). Patalpa labai maža. Keista, bet romėnai, garsėjantys savo puotomis, nedaug reikšmės teteikdavo virtuvei ir laikė ją pagalbine patalpa. Jos paskirtis kaip mūsų kepsninės, todėl ji ir neturi nuolatinės vietos. Kartais ji yra mažo koridoriaus gilumoje, kartais - po laiptais. Iš tikrųjų keista, bet nėra ko stebėtis - turtuolių namuose nebuvo „namų šeimininkių“. Virtuvėje dirbo vergai, tai patalpa, skirta aptarnavimui, todėl ir nesirūpinama dekoracijomis, patogumu ar erdve. Kuklesniuose namuose, priešingai, yra moteris, kuri gamina, bet jos padėtis, vertinant šių dienų požiūriu, panašesnė į naminio gyvūno nei į žmonos.
Užtat labai dažnai romėnų virtuvėse į akis krinta variniai (arba bronziniai) rakandai - prikaistuviai ir puodai, iškabinti ant sienų, kad kuo geriau būtų matomi. Šen bei ten kabo sieteliai, taip tobulai išbadytomis skylutėmis, kad primena siuvinėjimą. O dar marmurinės grūstuvės, iešmai, terakotinės keptuvės... Ir žuvies ar triušio pavidalo kepimo formos, užpildomos pagal labai prašmatnius receptus paruoštais patiekalais. Stebėti visų šių daiktų formą yra tas pats kaip vartyti epochos valgiaraštį.

Grindų mozaika namuose

Maistas šildomas ant „kepimo plokštės“ - įdubos mūre, kur išlyginamos žarijos, kaip kepant savaitgalio kepsnius. Kai žarijos karštos, ten sukeliamos kaitvietės - metaliniai trikojai, ant kurių dedami puodai ir katilai.
Neretai šie plytiniai suolai statomi su elegantiškomis arkomis, atliekančiomis mažų malkinių vaidmenį. Štai čia ir kaupiamos sausiausios ir kaitriausios malkos - tai senovinis dujų baliono atitikmuo...
Va dabar vergė dega ugnį. Kaip romėnai įžiebdavo ugnį? Prieiname, žvilgtelime per jos petį ir išsiaiškiname, kad naudoja skiltuvą. Jis mažos pasagos formos, laikomas rankoje tarsi taurės kojelė. Suduoda juo per kvarco gabalą, tvirtai laikomą kitoje rankoje. Žybteli kibirkštys, viena iš jų krinta į pintį - ploną brėžį grybe (jis priklauso prie Fomes genties, tai sumedėję grybai, augantys ant medžių). Mergina lengvai papučia ir grybas sužėruoja, dabar priglaudžia jį prie šiaudų, kad šie įsidegtų. Dar papučia - iš šiaudų pirmiausia pasirodo dūmelis, tada staiga žybteli liepsna. Ugnis uždegta. Dabar ruoš žarijas.
Stabtelėkime akimirką. Šis apsilankymas domus mums leido suprasti vieną kitą dalyką apie romėnų būstus - tai, aišku, gražūs namai, bet ne tokie patogūs kaip mūsiškiai. Žiemą šalta, visur traukia skersvėjai, ir reikia šildytis nešant gorės į įvairius kambarius (panašiai kaip mes nešame elektrinius šildytuvus). Be to, namai tamsūs, visuose kambariuose viešpatauja prieblanda. Retai kur yra langų, jie paprastai maži ir ne tokie perregimi kaip mūsų - naudojamos talko plokštės, gal kartais ir stiklas, o neturtėliai, kai neuždaro medinių langinių, langus dengia perregimomis odomis.

Pagaliau, kad pajustume gyvenimo romėnų namuose atmosferą, net ir turtuolių domus, užtenka prisiminti mūsų laikų kaimo namus, kur lovos didelės, antklodės storos, o virš durų pro tarpelius sklinda šviesa, jie kvepia degančiu medžiu, dulkėmis ir vorais...
 

10.00 val.
Romos gatvių lotynų kalba

Vedybų ceremonija. Moterys galėjo pasirinkti vieną
iš trijų kelių - matrona - ištekėjusi moteris, hetera-
linksmintoja, vestalė - tarnautoja šventykloje

Ar galėtume Trajano Romos gatvėse išsiversti su lotynų kalba, išmokta mokykloje? Prasidedant dienai mums tai įdomu. Taigi atliekame eksperimentą ir priartėjame galerijoje prie poros moterų, kurios aiškinasi vienos parduotuvės siūlomo šilko kokybę. Tai pasiturinčios ponios, neturėtų pačios apsipirkinėti žmonių kupinose gatvėse. Bet mes jaučiame, kad jos čia dėl ypatingų priežasčių - renkasi medžiagą vestuvėms. Tai motina ir dukra. Štai ką jos kalba:
Placetne tibi, mater, pannus hic, ut meam nuptialem paltam conficiami (Mama, ar tau patinka šita medžiaga mano vestuviniam apsiaustui?)
Paulum nimium speciosus est. Tamquam meretrix ornata nubere non potes, filia. (Truputį per daug rėžia akį. Negali tuoktis atrodydama kaip prostitutė, mano dukra.)
Certe, matrimonium hocprimum tibi non erit, sed maiorum mores servandi sunt. (Žinoma, tai nebus tavo pirmos vedybos, bet privalome gerbti papročius.)
Mater, festina. Nam cena parandest, musici conducendi, eligendique nuptiarum testes... (Mama, paskubėk. Dar turime nuspręsti, kaip vyks puota, pasamdyti muzikantus, pasirinkti vestuvių liudytojus...)
Dvi moterys vis tebeplepėdamos įeina į parduotuvę. Tačiau sekti paskui jas negalime - priešais mus išdygsta aukštas, stambus, skustas, grėsmingai žvelgiantis vergas. Viskas aišku, turime pasitraukti. Bet jų žodžiai vis dėlto buvo labai naudingi, sužinojome, kad dukra tuokiasi iš naujo, tai nėra skandalas (romėnų visuomenėje skirtis yra įprasta, lygiai kaip ir mūsų laikais).
Kitas įdomus dalykas yra kalba. Kai kurie žodžiai panašūs į itališkus. Pavyzdžiui, cena su minkšta „c“. Tai svarbi detalė. Nes nuo Romos istorijos pradžios ir turbūt iki Julijaus Cezario, anot daugelio tyrinėtojų, lotynių kalba buvo kitokia nei ta, kurios mokėmės mokykloje.
Žodis ancillae, kurį dabar perskaitome kaip „ancile“, buvo tariamas „ankila-e“. Žodžiu, „c“ buvo kieta, be to, „a“ ir „e“ buvo tariama atskirai. Galbūt Julijus Cezaris (Caesar) savo vardą tardavo ne „Cezar“, bet „Kaezar“.
Taigi ką tik girdėtas dviejų moterų pašnekesys vos prieš pus-antro šimto metų skambėtų visai kitaip.
Žodžiu, lotynų kalba keičiantis kartoms kito ir švelnėjo, kol galiausiai suteikė gyvybės tam tarimui, kuris vienija daugelį Europos kalbų, nuo italų iki ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų, anglų...
Mūsų tyrinėjamoje Romoje permainos labai pažengusios, todėl galime atpažinti daugelį žodžių. Tai tęsis per visą romėnų epochą ir viduramžiais (kurie paliks savo svarbų įspaudą gimstant dabartinėms Europos kalboms). Tai, kas Romos gatvių kalbą paverčia kitokia negu ta, kurios mokėmės mokykloje, yra kalbėjimo būdas. Frazių intonacijos ritmingos, žodžiai neiškraipomi. Dažnai jų nesuprantame.
Tai matome ir šiais laikais: pakanka pajudėti iš vieno miesto ar iš vieno regiono j kitą, kad išgirstume tą pačią šnekamąją kalbą skirtingai. Galite įsivaizduoti turisto, mokančio tik italų kalbos pagrindus, sunkumus susidūrus su venecijietiška, florentietiška ar neapolietiška kalbėsena...
Romos gatvėse sutinkame tą patį - be to, minioje nuolat girdime labai įvairią tartį, susijusią ne tik su tuo, iš kurio pusiasalio regiono atvykęs asmuo, bet ir iš kurio imperijos kampo kilęs.
Taigi, pro šalį einančių dviejų aukštų šviesiaplaukių kareivių kieta lotynų kalba išduoda, kad jie iš Šiaurės Europos, visai kaip šiais laikais...

Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat: 

 
 
 

 



 

Komentarų nėra: