2016 m. gegužės 6 d., penktadienis

Rimvydas Valatka. Jogailos akmuo Lenkija

 Mane visada žavi žmonės, kurie moka ieškoti tai, kas jungia, o ne skiria. Ypač kaimynines tautas, kurios visada turi dėl ko pykti ar nepasidalyti. Na, tarkime, su latviais nesipykstame, nors, po I Pasaulinio karo, kuriantis valstybėms, vyko ginčas dėl Palangos ir Šventosios. Arbitraže nugalėjo Lietuva, tad turime pajūrio ruožą. 
O čia - Lenkija, kuri nuo XIX amžiaus buvo piešiama kaip priešas... Ir vistik, jie irgi mūsų artimiausi kaimynai, su kuriais dalinamės ir bendrą nemažą istorijos dalį. Su kuria kariavome XX amžiuje, ir kurios bažnyčių varpai skambėjo Kovo 11 vidurnaktį, Lietuvai priėmus nepriklausomybės aktą.
Taigi - seno žurnalistikos vilko Rimvydo Valatkos knyga apie Lenkiją, daugiausia interviu.

Valatka, Rimvydas. Jogailos akmuo Lenkija. - Vilnius : Versus aureus, [2015]. - 253 p.

 
 


Lapkričio rūkas Varšuvoje sklaidosi. Mūsų lėktuvui ką tik leido pakilti į Vroclavą. Kalbėdami apie savo miestą visi vroclaviečiai netrukus lyg susitarę kaišios būdvardį „ambicingas".  Po lanką rėžiančio  LOT lėktuvo sparnu - beveik toks pat kaip lapkričio rūkas, baltas Vroclavo stadionas. Pastatytas Europos futbolo čempionatui. Ką aš žinau apie Lenkiją, į kurią skrendu nebe pirmą kartą, bet pirmą - su tikram lietuviui nieko verta ambicija - parašyti knygą apie Lenkiją. Kuri mums, buvusi užsieniu net ir valdovu ten stojus lietuviui Jogailai, net po Liublino unijos, dėl keisto žemaitiško svingo nebus laikoma užsieniu sovietų okupacijos metais. Tada, kai skrydis į Vroclavą atrodė kaip Marko Polo kelionė į Kiniją: „Kas ta Lenkija?"

Laiko blyksnis: Nežemaitiški žemaičių žodžiai



 Prieš pusšimtį metų nesukau sau galvos dėl to, kas ta Lenkija, kai basas lakstydamas aplink ciuocės Anės budinką Užpelkių kaime, kur gyvenome grįžę iš Sibiro ir kur mokiausi pažinti gyvenimą, štai tokiais žemaitiškais, kaip vaikui tada atrodė, žodžiais:
Abiecis (tapetas), abažūrs (gaubtas), alkieris (kamaraitė), akoliuore, budinks, baba (senelė), ciuoce (teta), manerkis, bajavs (manieringas tipas), varėjuots (pamišėlis), kvatiera, aniuols (angelas), bažnyčė, ambuona (sakykla), kompielis (kurortas), adyna, nedielė (sekmadienis), pliuotka, veselė, šliūbs, spaviednė (išpažintis), pakūta (atgaila), špituolė, padvada (vežimas su arkliu), grebarka (grėbiamoji), drabynas (kopėčios), kūlis, skleinyčė (stiklinė), slovikas, soknė, korkis (kamštis), pruoška (skalbimo milteliai),  klapatas  (rūpestis),  ratavuok  (gelbėk), puonevale (priverstinai), akurat (lygiai taip pat), vecerė (vakarienė), petelnė, kavalkas, kamzelka, pasėžyčiuotė (pasiskolinti), dzvanytė, kaštoutė (kainuoti), kaštavuotė (ragauti), skladkė (susidėjimas), slūžytė (tarnauti), pielavotė (dilde nulyginti), špėžėnis (kietas), štyvs (užsispyręs), valnas ir nevalnas labai ilgai buvo mano žodžiai.
Nežinau, ar kas nors iš senolių mano Užpelkiuose, iš kurių pro Medvalakės kampą, kurio kelis arus mano prosenelis Juozapas pirko iš grafo Tiškevičiaus, kad išlygintų savo sklypo kampą, matosi Palanga, mokėjo lenkiškai, bet šie ir daugybė kitų, kaip vėliau sužinojau, lenkiškų žodžių iki Šiol tebeskamba ausyse.

 Breslau policininko Moko galia



 „Iki Varšuvos mums puspenktos valandos kelio, iki Berlyno - tik trys", - atsakymą į klausimą, kas yra Vroclavas, pradeda „Gazeta Wroclawska" žurnalistė Katarzyna Kaczorowska. Katrarzyna, jai 45-eri, gimė ir mokėsi Vroclave, rašo apie istoriją ir politiką, mums pirmoji užsimena apie legendinį Vroclavo kardinolą Boleslawą Komineką.
Nuo kardinolo B. Komineko laikų, kuomet jis 1967 metais, kai komunistai dar tikėjosi valdyti tūkstantį metų, o vokiečius dauguma lenkų laikė baisiausiais priešais, kreipėsi į vokiečių vyskupus su atsiprašymo už vokiečių išvarymą laišku, vroclaviečiai visada žengė žingsniu priekyje grąžindami į perimtas ir sulenkintas žemes komunistų išvarytų vokiečių istoriją.
Mano tikslas - susitikti su abiejose sienos pusėse puikiai žinomu rašytoju Mareku Krajewskiu. Tačiau Griunvaldo gatvėje gyvenantis M. Krajewskis yra toks populiarus, kad jį pagauti nepavyksta. Marekas gamina bene įspūdingiausią Vroclavo eksporto prekę - detektyvinius romanus, kurių pagrindinis veikėjas yra tarpukario ir karo metų Breslau dorovės policijos būrio detektyvas Eberhardas Mokas. Herojus nė iš tolo nėra teigiamas - jis girtauja, ima kyšius, leidžia laiką su laisvo elgesio moterimis. Užtat meistriškai gaudo žudikus.
Vroclavo rotušė
Moko bylos  išverstos į  18  kalbų  („Pasaulio pabaiga Breslau" yra ir lietuvių kalba). M. Krajewskis jau pardavė daugiau kaip milijoną romanų „Mirtis Breslau", „Vaiduokliai Breslau" ir „Breslau tvirtovė" egzempliorių. „Mano sėkmė rodo, kad lenkai pamažu išsigydo kompleksus, kuriuos jaučia Vokietijai, - prieš keletą metų duodamas interviu „Spiegei" žurnalui sakė M. Krajewskis, tikintis, jog vakarai su Moku liudija lenkų pasitikėjimą savimi. - Mes tapome pasaulio piliečiais. Mes jau nebesame aukos."
„Po 1989-ųjų prasidėjo naujas Vroclavo istorijos etapas - vroclaviečiai tarsi iš naujo atrado Breslau vokiečių ir žydų istoriją, žydų kapines, kuriose galima rasti tokių pasaulinių figūrų kaip vokiečių filosofai Ferdinandas Lassalle'is ir Aušvice nužudyta Edita Stein - vienuolė karmelite Teresė Benedikta, kurią popiežius Jonas Paulius II paskelbė šventąja", -pasakoja K. Kaczorowska.
Nors nepavyko rasti Vroclavo megažvaigždės M. Krajewskio, randu tai, kas čia pat šimtu procentu patvirtina Moko bylų autoriaus ir Vroclavo žurnalistės žodžius.

Šypsena sinagogoje



Atkurtoje Vroclavo sinagogoje, kuri per Krištolinę naktį išliko tik todėl, kad naciai pabijojo, jog ją padegus, užsidegs šalimais gyvenusių turtingų vokiečių namai, o vėliau ją, kaip ūkinį pastatą, bandė parduoti komunistai, aiškinę, kad žydų vis tiek nebėra, kalbuosi su Bente Kahan. Iš Norvegijos žydų šeimos kilusi aktorė ir dainininkė dešimt metų gyvena Vroclave. Ji - Baltojo gandro sinagogos Vroclavo žydų kultūros ir mokslo centro direktorė.
Didelių juodų akių ir ryškių, artistiškų veido bruožų, kuriuos nušviečia plati šypsena, moters istorija yra atviro Vroclavo simbolis ir vakarietiškas miesto ambicijas patvirtinantis faktas. Ne todėl, kad B. Kahan yra garsi artistė ir dainininkė, kuri 2001-aisiais koncertavo ir Vilniuje.
Mokėsi Tel Avive ir Niujorke, profesinę karjerą pradėjo Izraelio „Habima" ir Norvegijos nacionaliniame teatre, bet su šeima gyvena ir dirba Vroclave. Kas Bente laiko Vroclave, kuriame šiandien yra likę gal tik šimtas žydų?
„1983 metais, kai pirmąkart atvažiavau į šį miestą, nežinojau, nei kas tas Vroclavas, nei kur jis, o ir atvykus - tamsu, šalta. Bet kaip tik tada susipažinau su „Solidarumo" žmonėmis", - prisimena Bente Kahan saulėtą lapkričio 14-osios popietę kalbėdamasi su žurnalistu iš Lietuvos.
Vroclavo sinagoga - XIX a statinys, atlaikęs
fašizmą ir komunizmą
 Puikiai lenkiškai - tai jos šeštoji kalba - kalbanti Bente su užsidegimu pasakoja, kaip sinagoga iš tamsiausios miesto vietos vėl tapo šviesia ir pirmiausia jaunus Vroclavo žmones traukiančia vieta: „Patikėkite, tokios vietos Europoje daugiau nerasite. Tai - simbolis tragiškos istorijos, kuri tapo atvira visiems vieta."
Bente yra įsitikinusi, kad būtų buvę blogai, jei jie būtų atkūrę tik sinagogą - žydų Vroclave per mažai, kam tokia uždara erdvė, o dabar šventyklai yra skirta viena patalpa, visa kita tarnauja visam miestui. Atsklindantys sunkiojo roko garsai iš erdvių, kuriose šimtus metų iki pat 1938-ųjų baisiosios nakties meldėsi Breslau žydai, patvirtina jos žodžius. Vyksta repeticija prieš koncertą.
Į klausimą, ar tai reiškia, kad B. Kahan čia apsistojo visam gyvenimui, atsako plačiai šypsodamasi: „Čia - Europa!"

 Ispanai darbo ieško Vroclave



Dauguma vroclaviečių dirba lenkiškose bendrovėse. Būtent Vroclavas yra ta Vidurio Europos vieta, kurioje galima rasti ne tik Brazilų turgų ar italų restoranų, bet ir šimtus ispanų, kurie čia dirba statybose ir taip gelbstisi nuo 26 proc. nedarbo savo šalyje.
„Papasakosiu tokį beveik anekdotą. Turgaus aikštėje prieš savivaldybę susitinku juodaodį su vaiku, klausiu jo, ką jis veikia Vroclave, - pasakoja miesto prezidentas Rafalas Dutkiewiczius. - Ir ką jūs manote: vyras augina vaiką Niujorke, o dabar atvyko aplankyti savo žmonos, kuri čia dirba banko finansininke. O juk dar neseniai mes, lenkai, traukėme į Ameriką darbo ieškoti."
Tai, kad Lenkiją aplenkė krizė, yra ne užsienio investicijų, o lenkų verslininkų nuopelnas.

 Kas yra tikrasis šlėkta?



Vienas tokių lenkų ekonomikos nugarkaulio plieninių siūlų - ir Vroclavo priemiestyje Lesnicka nuo gimimo gyvenančio inžinieriaus mechaniko Stanislawo Kibalos kepykla „Lesnicka", kurioje ponas Stanislawas su sūnumis Jaroslawu ir Pawelu, marčiomis Božena ir Agnieszka kepa duoną Vroclavui. „Ir du katinai", - linksmai priduria Jaroslawas Kibalo.
S. Kibalo verslininku tapo dar esant karinei padėčiai. Tuomet jo įmonėje dirbo tik du žmonės. Dabar čia - per 50 darbo vietų. Apyvarta, apie kurią paklaustas S. Kibalo ilgai galvojo, sakyti ar ne, bet vis dėlto prasitarė, dabar viršija 3 mln. zlotų: „Turiu suktis iš paskutiniųjų - danai duoną kepa, vokiečiai kepa, turkai. Kad būdamas kepėju šalyje, kur 5 000 metų kepama duona, neliktum be darbo, turi suktis ir dar nuolat investuoti."
S. Kibalo, kaip ir dauguma smulkiųjų Rytų ir Vidurio Europos verslininkų, turi pretenzijų valdžiai. „Norėčiau paklausti Donaldo Tusko: pone premjere, kas valgo duoną?" -paklausia kepėjas ir pats atsako į savo klausimą, - patys vargingiausieji."
Ponas Stanislawas pasiguodžia, kad Prancūzijoje kepėjų gildijos šefas gali su pačiu prezidentu susitikti, o jam, kaip ir visiems lenkų kepėjams, Varšuvoje sunku prie valdžios prieiti. Vroclavo kepėjas, kurio giminės šaknys, kaip ir daugumos vroclaviečių, netoli Lvovo, prisimena tonos grūdų kainą, siekiančią 1100 zlotų. Paaiškinęs nesuprantantiems, kad būtent grūdų kaina sudaro didžiausią duonos kainos dalį, S. Kibalo ima peikti laisvąją rinką, bet neužsiveda, tuoj nusijuokia ir numoja ranka: „Yra kaip yra."
Dejuodamas verslo Vroclave nepadarysi. Daug Stanislawo konkurentų merdi, nes laiku neinvestavo. „Iš pradžių Stanislavvas Kibalo kepykla buvo 150 kvadratinių metrų - džiaugiausi, paskui įsigijau sunkvežimių - džiaugiausi, bet praeina keleri metai - pasirodo, kad per maža ta mano kepykla, reikia vėl investuoti. Investavau, įstojame į Europos Sąjungą - vėl reikia investuoti. Taip ir nepamačiau, kaip kepykla išaugo iki 500 kvadratinių metrų. Tik kišu ir kišu pinigus", - lyg juokais, lyg rimtai dėsto Vroclavo kepėjas.
Klausimą apie pelną, kaip ir bet kuris tokios įmonės savininkas Lietuvoje, ponas Stanislawas praleidžia negirdomis ir lyg tarp kitko kyšteli patarlę: „Ne tas šlėkta, kuris bajoro popierius turi, o tas, kuris gera daro." S. Kibalo kaip tikras katalikas, aukoja, kiek gali, remia konkursus, kultūrą ir Bažnyčią.
Važiuojant iš „Lesnickos" kepyklos atgal į Vroclavą neįmanoma nepastebėti dviejų aukštų pastatų. Tai biurų ir prekybos centro kompleksas „Vroclavo arkados" ir 212 metrų „Sky Tower" bokštas. Abu priklauso Leszekui Czarneckiui. Visos L. Czarneckio bendrovės dirba pelningai. Jo turtas vertinamas milijardu eurų. Jo bendrovė „Getin Holding" valdo įmones Lenkijoje ir užsienyje, o pats L. Czarneckis gyvena Maltoje. Į Vroclavą skraido asmeniniu lėktuvu.
Kas yra bendro tarp kepyklos savininko S. Kibalos, trečiojo pagal turtingumą šalies verslininko L. Czarneckio ir miesto prezidento R. Dutkiewicziaus? Ta pati Vroclave nuolat minima ambicija. Noras kurti, eiti pirmyn. Lietuvoje dešimtmečius visi kalbėtų apie penktadalį miesto 1997-aisiais užliejusį Oderio potvynį, vroclaviečiai - ne tokie.
„Mes, lenkai, nesame geresni už kitas tautas, bet mes labai ambicingi. Mes pakilome nuo paties dugno ir norime pasiekti žvaigždes", - prieš keletą metų pareiškė R. Dutkiewiczius, kuris investuotojams leidžia pasinaudoti savivaldybės projektų vadybininkų paslaugomis.
„Santykiai tarp verslo ir valdžios Vroclave yra puikūs", - sako vienas tokių vadybininkų, jaunas ryžtingų veido bruožų vyras Tomaszas Gondekas. Finansininkas pagal išsilavinimą, paslaptingai skambančios, bet modernios mokslo įstaigos „EIT+" valdybos narys.
Ekonomika Vroclave auga greičiau nei Kinijoje - vienu metu BVP augimas siekė 12 proc. per metus. J miesto infrastruktūrą investuota 15 mlrd. zlotų. Prieš aštuonerius metus į miesto oro uostą atvykdavo 400 tūkst. keleivių per metus, 2012-aisiais - per 1,65 milijono.
Turbūt natūralu būtų manyti, kad daugiausia Vroclave investuoja vokiečiai? „Vokiečiai užima tik šeštą ar septintą vietą, o daugiausia investavo amerikiečiai, po jų eina Švedijos, Pietų Korėjos, Indijos kapitalas", - aiškina T. Gondekas.
Vroclavas nuo seno garsėjo matematikos mokykla, kuri čia po karo persikėlė kartu su Lvovo profesūra, ir, be abejo, inžinieriais. Vakarai įvertino lenkų programuotojų kvalifikaciją. Lenkų programuotojai kuria komponentus „Microsoft" paieškos sistemai „Bing" ir programas mobiliesiems telefonams.
Vroclave savo padalinių ir įmonių turi „Google", IBM, „Volvo", „Candbury", LG, „Toyota", „Siemens" - viskas aišku, o kas yra ta „EIT+"?

 Mokslo centras psichuškėje



Miesto istorija nuotraukose:
1920 metais - Breslau
„Mažai kas ir Vroclave suvokia, kas yra „EIT+", iššifravus - Europos plius technologijų instituto Vroclavo tyrimų centras, - aiškina jo valdybos narys T. Hondekas. - Šio centro tikslas - priartinti mokslą prie verslo."
Prieš penkerius metus įkurtas didžiausias Lenkijoje mokslinių tyrimų centras specializuojasi nanotechnologijų, biotechnologijų, atsinaujinančios energetikos tyrimų srityje, jis glaudžiai bendradarbiauja su verslu. Įstatinis kapitalas -53 mln. zlotų, investicijos siekia 700 mln. zlotų.
Vroclavo pakraštyje esančiame „EIT+", kuris įsikūręs rekonstruotoje buvusioje vokiečių laikų psichiatrijos ligoni-nėje, dirba daug jaunų mokslininkų, veikia atviros laboratorijos, kuriomis gali pasinaudoti mokslininkai, neturintys kur atlikti tyrimų. Savo skyrius centre turi įsteigusios tokios bendrovės kaip LG, „Hewlett-Packard", „Volvo", „Toyota", „Bosh", „Whirpool", „Credit Agricole".
Centras jau dabar padeda susigrąžinti ir lenkų protus iš užsienio. „Marta Cargo į „EIT+" grįžo iš Danijos, Janą Szypinska - iš Belgijos", - pasakoja Nanotechnologijų departamento darbuotojas Jakubas Sliwinskis.
„EIT+" išties puikus dalykas, bet tai savaime dar negarantuoja sėkmės", - nesikelia į padebesius „EIT+" valdybos narys T. Gondekas.
Kas garantuoja Vroclavo proveržį? Vokietijos artumas? Miesto žmonės? Iš verslo atėjęs prezidentas R. Dutkiewiczius? Istorijos aura?


Miestą prikėlė pakraščių lenkai

 

„Iš dalies galima sutikti, kad Vroclavas kažkuo panašus į laukinius Vakarus, - į klausimą atsako prezidentas R. Dutkiewiczius. - Vieni po karo čia važiavo dirbti ir gyventi, kiti -vogti, tačiau tai jau praeitis."

Vokiečių Breslau, kuris iki pat 1945-ųjų gegužės 6-osios vakaro apsuptas gynėsi nuo Raudonosios armijos, buvo sugriauta 80 proc. pastatų. Vokiečiai netrukus buvo iš miesto išvaryti, į jį perkeliami lenkai iš jos rytinių teritorijų, kurias iš Lenkijos atėmė sovietai.
Žurnalistės Katarzynos tėvas į Vroclavą atklydo iš Rogatynės Galicijoje. Kalbėdamasis su vienu vroclavieičiu apie tai, su kuo buvau susitikęs, paminiu ir kardinolą Henryką Gulbinowiczių. „A, jis jūsiškis". „Jūsiškis" reiškia tai, kad kardinolas kilęs iš Sukiškių palivarko netoli Nemenčinės, į kunigų seminariją įstojęs Vilniuje, o Lenkijoje tapęs kardinolu. Kardinolas pasitiko lietuviškai: „Gera diena", „Kaip sekėsi?", „Daugiau užmiršau."
Breslau (Vokietija 1929 m.)
„Aš iš Nemenčinės, pradėjau mokslus Vilniaus universitete, baigiau čia, Vroclave, - pasitinka Pono Tado muziejuje budinti Danuta Malet. „Koks puikus miestas Vilnius", - ištaria ne lūpomis, o akimis.
Todėl šeštadienio rytą prezidento R. Dudkiewicziaus kabinete, kuriame sėdi trys jo padėjėjai, pajuokaujame, kad nors Vroclave esame tik tris dienas, jau sutikome bent keturis žmones, kurių tėvai - iš Lietuvos. Tarp jų - ir čia sėdinčios prezidento Užsienio skyriaus projektų vadybininkės Joannos Nižynskos, kuri maloniai lydėjo viešnagės metu.
Tai išgirdęs antrasis padėjėjas taip pat prisipažįsta, kad ir jo šaknys Vilniuje. Prezidentas atsisuka į trečiąją padėjėją: „Irgi iš Vilniaus?" „Ne, mano šaknys Ukrainoje."
 Taip Vroclavo prezidento kabinete vilniečių persvara tampa akivaizdi.


Borisas



Rafalas Dutkiewiczius: „Tik stiprios žuvys plaukia prieš srovę".  

Rafal Dutkiewicz
Vroclavo turgaus aikštėje, kur buto kvadratinis metras kainuoja 20 tūkst. zlotų, esančioje Rotušėje saulėtą lapkričio šeštadienio rytą laukiame ketvirto pagal dydį, bet antro pagal biudžetą, kuris yra perteklinis, ir pirmo pagal užmojus Lenkijos miesto prezidento 53 metų Rafalo Dutkiewicziaus. Krepšininko ūgio, pasitempęs, skvarbių akių vyras į viduramžių menę įneša Milano Kunderos romanų lengvumo. Pasisveikina lyg su senais pažįstamais, bičiuliškai, bet taktiškai pajuokauja su savo štabo moterimis ir kviečia į erdvų kabinetą, iš kurio ponas Rafalas jau daugiau kaip dešimt metų valdo vakarietiškiausią lenkų miestą.
Bet kuri Lenkijos partija džiaugtųsi jį turėdama. Vroclave baigęs matematiką, Liubline - krikščioniškąją filosofiją, apgynęs daktaro disertaciją iš logikos, dešimtmetį pogrindyje dirbęs „Solidarumui", o po to metęsis į verslą, R. Dutkiewiczius XXI a. pr. grįžo į politiką ir dukart (dabar jau triskart - R. V.) laimėjo tiesioginius Vroclavo prezidento rinkimus. Pastarąjį kartą - daugiau nei įtikinamai: 72 proc. balsų ir pergalė pirmajame ture. Bet ponas Rafalas nepriklauso jokiai partijai. Kodėl? Nuo to ir pradedame su juo pokalbį.
-  Nepriklausote jokiai partijai. Nemėgstate partijų ar esate iš tų, kurie vaikšto po vieną?
-  Aš suprantu, kad žmonės, kurie eina į politiką, turi organizuotis į partijas. Tačiau eidamas į rinkimus turi pats sau atsakyti į klausimą: kieno tu pusėje - rinkėjų ar partijos, kuri yra natūralus kartelis, ir kuri pati sprendžia, ko reikia rinkėjams. Seimo lygyje tai veikia. Bet savivalda - kas kita. Čia esi arčiau žmonių. Supranti, kad atsakai ne partijai, bet rinkėjams. Tai ir yra mano mąstymo pagrindas. Mano tėvas, kol buvo gyvas, mėgdavo kartoti, kad tik stiprios žuvys plaukia prieš srovę.
Estetiškai man daug gražiau, kai plauki prieš srovę. Srovė - tai partija, o aš - prieš srovę.
-  Apskritai, kas jus, matematiką, filosofą, pagaliau sėkmingą verslininką, paskatino sugrįžti j politiką?
-  Geras klausimas. Jei atvirai, net nežinau, ką pasakyti. Mano politinė karjera prasidėjo kartu su Solidarumo judėjimu. Kai 1981-ųjų gruodį buvo įvesta karinė padėtis, stojau į kovą su komunizmu. Kai Lenkija tapo laisva, tapau Piliečių komiteto pirmininku. Tuo metu sakydavome, kad tai ne politinė organizacija, o visuomeninė, dabar sakytume – politinė. Tuo metu komitetas buvo svarbiausias Lenkijos judėjimas. Kai 2002 metais miestų vadovus imta rinkti tiesiogiai, tapau Vroclavo prezidentu.
 Bet, be jokios abejonės, visko pradžia - „Solidarumas", kai būdamas studentas karinės padėties metu kūriau pogrindinę spaustuvę.
-  Kas tai buvo - romatika, patriotizmas?
-  Ir tai, ir tai. Lenkijos valstybės nebuvo daugiau kaip šimtą metų. Lenkų kultūra pastatyta ant sukilimų mitų. Kiekvienas lenkas turi kovoti. Aišku, geriausia kovoti su rusais (juokiasi). Visa mūsų XIX amžiaus literatūra - o ją mes visi skaitėme ir ne kartą - skirta laisvei: 1831 ir 1863 metų, galiausiai Varšuvos sukilimas 1944-aisiais. Paskutinis buvo „Solidarumas". Dėl to, kaip buvau išauklėtas, kokią literatūrą skaičiau, nebuvo galima pasielgti kitaip. Bet tai nereiškia, kad nebijojau įkliūti. Ačiū Dievui, nieko blogo nenutiko. Per lapkričio 11-osios paradą čia, Turgaus aikštėje, tų laikų bičiulis padavė mano jam rašyto laiško kopiją: „Mieli broliai, turiu slėptis, nes grandinės manęs laukia. Borisas." Borisas buvo mano slapyvardis.
-  Kodėl Borisas? Juk tai rusiškas vardas.
-  Mano draugė labai mėgo rusų literatūrą. Tik nepagalvokite, kad buvau kankinys. Tuometė konspiracija nė iš tolo nebuvo tokia, kaip per Antrąjį pasaulinį karą. Jeruzelskio ir Stalino režimai - tikrai ne tas pats.
-  Vroclavas - Breslau turi ilgą, turtingą, bet ir labai komplikuotą istoriją. Ar tai vis dar našta miestui, ar, priešingai, miesto istorija XXI amžiuje Vroclavui atveria naujų galimybių?
-  Atveria naujų galimybių kurti įdomius dalykus. Mano mąstymas toks: Vroclavas visada buvo tas pats miestas, tik 1945 m. įvyko tragedija - iš jo išvaryti visi žmonės. Tačiau manau, kad visuomet tai buvo tas pats miestas, tik skirtingais laikais skirtingai buvo vadinamas. Vokiškai buvo ir yra Breslau, lenkiškai - Vroclavas, o tik įkurtas vadinosi čekiškai - Vratislavu.
Kiti į tai žvelgia kitaip. Kad kažkada buvo Breslau, o dabar - naujas miestas Vroclavas. Tai intelektualinis ginčas. Mano galva, kiekvienas požiūris - šiek tiek dirbtinas. Taip, į tuščią Breslau atvyko kiti žmonės, bet jie atvyko ten, kur jau stovėjo namai, buvo išpuoselėti parkai. Man tęstinumas Vroclave yra, nors mano mąstymas gal ir šiek tiek romantiškas. Tūkstantmetė miesto istorija primena, kad tai visada buvo daugiakultūris miestas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis sukosi vokiečių kultūros orbitoje. Po to miestas buvo sunaikintas - beveik 80 proc. pastatų sugriauta, iškart tragedija -žmonės išvaryti. Vroclave įkurdinami iš rytų žemių lygiai taip pat išvaryti lenkai.
Iš pradžių - griovimas ir išvarymas. Po to - atstatymo metas. 1965 m. Vroclavo arkivyskupas B. Kominekas rašo garsųjį lenkų vyskupų laišką vokiečių vyskupams: „Atsiprašome ir meldžiame atleidimo". Po karo buvo praėję tik dvidešimt metų, tada tikrai nebuvo taip akivaizdu, kad mes, lenkai, turime prašyti atleidimo. Taigi buvo destrukcija, išvarymas, o po to ateina atleidimas. Vroclavo tapatumui labai svarbus buvo „Solidarumo" judėjimas, laisvės atgavimas ir 2004-ieji, kai įstojome į ES. Tai mūsų svajonių išsipildymas. Tai pokarinės Europos istorija, ji atsispindi šiame mieste.
- Ar nebūtų įžūlu teigti, kad Vroclavas kažkuo panašus į Amerikos laukinius Vakarus? Ir ten, ir čia žmonės suvažiavo iš kitur ir sukūrė iš esmės naują miestą?
 - Penktajame dešimtmetyje - taip. Ir gerąja, ir blogąja prasme. Dalis čia atvažiavo dirbti, o dalis - vogti, niokoti ir prievartauti.
-  Vroclavo sinagogoje man sakė, kad jūs asmeniškai rėmėte jos atstatymą. Ką jums pačiam reiškia sinagogos atgimimas?
-  Pirmiausia žydų kultūra užima svarbią vietą Vroclavo istorijoje. Antra, tai labai gražus pastatas. Trečia, ir tai asmeniška, yra tai, kad šią net per karą išlikusią sinagogą sunaikinome mes, lenkai.
Vroclave buvo dvi sinagogos. Viena sudeginta 1938 metais Krištolinę naktį. Ta sinagoga, kurią atstatėme, 1945 metais buvo daug geresnės būklės nei XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje. Aštuntajame dešimtmetyje ji jau buvo be stogo, norėta ją parduoti. O juk viena iš Vakarų civilizacijos vertybių - pagarba kapinėms ir maldos namams. Įsitikinimas, kad negalima jų naikinti.
Aš - katalikas, man svarbu, kad sinagoga gyventų ir religinį gyvenimą. Tik tokiu atveju tai bus teisinga. Jei tai bus tik muziejus, tai - jau ne sinagoga. O jei ten žmonės meldžiasi, tai yra sinagoga. Tik taip mūsų kalbos apie toleranciją ir daugiakultūrę visuomenę bus tikros.
-  Kas yra Vroclavo stiprybės pagrindas? Kas laiko ant savo pečių miestą, kurio ekonomika auga greičiau nei Kinijos?
-  Turime puikų mišinį - ir gerų paslaugų, ir puikią pramonę: 70 proc. - paslaugos, o 30 proc - pramonė. Priemiesčiuose, apylinkėse - fabrikai, mieste - paslaugos. Iš vaikystės prisimenu šimto zlotų banknotą, ant kurio vaizduota, kaip atrodo graži Lenkija - fabrikai su kaminais, iš kurių rūksta dūmai. Dabar Vroclave veikia naujoviški fabrikai. Tai tiesiog biurų pastatai, kuriuose dirba du, trys ar net keturi tūkstančiai žmonių.
Įsivaizduokite: visi juose triūsiantys vroclaviečiai dirba galva! Dauguma iš jų moka bent po dvi kalbas. Kaip jūs žinote, tai vadinama žinių ekonomika. Man džiugu, kad tai vyksta dabar - Vroclavo aukštųjų mokyklų absolventams tai garantuoja darbą. Aišku, su sąlyga, jei jie mokosi kalbų.
Mes turime visko: automobilių pramonę, elektroniką, namų ūkio reikmenų fabrikų, teikiame informatikos pa-slaugas. Nors ir nemėgstu bankų, turime stiprų finansų sektorių. Rinkodaros, personalo atrankos paslaugos teikiamos tokiems galiūnams kaip „Google", IBM, „Hewlett Packard".
-  Kodėl IBM, „Google", „Cadbury", „Toyota" atėjo į Vroclavą, o ne Krokuvą ar Varšuvą?
-  Yra jų ir Krokuvoje ar Varšuvoje. Kodėl Vroclavas? Taip jau sutapo. Prieš dešimt metų Vroclave buvo labai daug išsilavinusių žmonių ir labai didelis nedarbas. Būtent tai mums ir suteikė šansą: čia buvo lengviau surasti reikalingų darbuotojų nei Varšuvoje ar Poznanėje.
-  Tuomet jus vroclaviečiai ir išrinko prezidentu?
-  Atėję į valdžią, mes pasinaudojome Vroclavo padėtimi. Logistiškai Vroclavas yra labai patogus. Mes suremontavome senąjį greitkelį į Berlyną, kuriuo važiuodamas galėdavai dantų plombas pamesti. Esame universitetinis miestas, tad buvo lengva surasti žmonių, kalbančių užsienio kalbomis.
Daugelis mano kolegų Lenkijos politikoje yra nuo 1989-ųjų. Neslėpdamas pasakysiu - jie nieko kito nesugeba kaip tik administruoti. O mano gyvenimas taip susiklostė, kad aš visą dešimtąjį dešimtmetį sukausi versle - buvau vadinamasis galvų medžiotojas. Užsiėmiau tik užsienio firmų atvedimu į Lenkiją ir gerų vadybininkų joms paieška.
Tie mano gebėjimai plius užsienio kalbų mokėjimas man padėjo 2003-2004 metais. Buvau iš tų, kurie suprato, ką reiškia miestui pritraukti investicijų. Kadangi tai buvo vienintelis dalykas, kurį mokėjau, kai tapau prezidentu, tik tuo iš pradžių ir užsiėmiau.
-  Kalbėdamiesi su vroclaviečiais dažnai girdėdavome žodį „ambicija". Vroclavas save pasauliui pristato kaip ambicingą miestą. Kaip galėtumėte tai pagrįsti?
-  Būtent taip ir jaučiasi vroclaviečiai. Kodėl taip yra, ne žinau, bet taip jau yra. O kadangi tokie yra vroclaviečiai, ir savivaldybės politika turi būti ambicinga. Todėl ir kuriame. Vieni projektai pasiseka, kiti - ne. Bet jei dešimt kartų bandai, tai bent keturis kartus laimi.
-  Kokią matote Vroclavo viziją dar po dešimties metų? Ko Vroclavui dar trūksta?
-  Nuo Baltijos iki Tatrų, nuo Oderio ir Bugo (juokiasi). Miestas yra toks mechanizmas, kuriame niekada taip nėra, kad viskas būtų paruošta. Per dešimt metų jau investavome 15 mlrd. zlotų į miesto infrastruktūrą. Lenkijoje - tai dideli pinigai. Vroclavas turi būti atviras, tarptautinis miestas. Taip pat norėčiau, kad miestas išliktų jaunas, išlaikytų ambicingų projektų alkį. Vroclavo šerdis - plačiai suprantama kultūra. Norime, kad Europos kultūros sostinės projektas būtų esminis.
Vroclavas žengė pirmą žingsnį - statėme pastatus, taisėme gatves ir kelius. Dabar turime daugiau dėmesio atkreipti į sielą. Mūsų universitetai turi mokyti studentus vis geriau. Tikiuosi, kad po dešimties metų jie bus ypač aukšto lygio. 
Po dešimtmečio Europoje bus ypač arši konkurencija tarp miestų. Žmonės gyvens tik ten, kur patogu gyventi. Vieni miestai tuštės, kiti pilnės. Norėčiau, kad Vroclavas būtų toje grupėje, kur žmonių daugės.
-  Ankstyvas šeštadienio rytas, galėtumėte gulėti lovoje, ramiai gerti kavą. Bet užuot ilsėjęsis, kalbatės su žmonėmis iš tolimo Vilniaus. Kodėl? Daugeliui ne tik mūsų politikų tai būtų nesuprantama.
-  Taip nėra, kad dirbu kiekvieną šeštadienį. Bet iš tiesų darbas - mano liga. Esu priklausomas. Tai nėra labai gerai. Aišku, neslėpsiu - būti Vroclavo prezidentu yra labai malonu. Turiu štai šį didžiulį kabinetą, visi manęs klauso, važinėju automobiliu, žmonės kepures nukelia (juokiasi). Kita vertus, toks darbas nėra visai darbas. Demokratinė politika - ne dominavimas ir ne valdymas. Tai - tarnystė. Esu pasamdytas, kad tarnaučiau vroclaviečiams. Žodžiu, kiekvienas ministras yra ir liokajus. Ir tai taip pat yra Vakarų civilizacijos pasiekimas.
-  Ar tokios sąvokos kaip Vilnius ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštija jums ką nors reiškia?
-  Vilnius - taip, o LDK... Iš pradžių norėjau sakyti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštija , bet susimąsčiau. Štai Liubline yra Jogailos atvaizdas. Nenorėčiau kalbėti banalybėmis, bet vis dėlto, kai žiūriu į tas freskas, galvoju, koks tai buvo įdomus projektas - Lenkijos ir Lietuvos susitikimas. Tai ne tik Vakarų kultūros invazija į Rytus, bet ir Rytų kultūros įtaka Vakarams. Juk Jogaila labai mėgo Rytų meną. Tai lenkų vykdytas projektas, kurį sugalvojo lietuviai.
O Vilnius man - vienas iš nuostabiausių Europos miestų. Vilniuje buvau... Kada aš buvau Vilniuje? (Pasisuka į vieną iš trijų padėjėjų. „Pernai, prezidente", - raportuoja ši) Ak, taip, per Kaziuką. Puikus miestas. Tomo Venclovos knyga apie Vilnių mane net labai suintrigavo. Ir dar - vaikščiojame po kavines Vilniuje ir niekas nepyksta, kad kalbame lenkiškai.
-  Nors studijavote matematiką, niekam ne paslaptis, kad labai mėgstate poeziją.
-  Taip, labai. Bet čia nėra nieko keisto. Poezija neįmanoma be vaizduotės. Matematika - taip pat. Modernaus miesto valdymas, matyt, taip pat. Gaila, kad apie poeziją Vroclavo prezidento paklausiau tik atsisveikindamas, kai diktofonas jau išjungtas. R. Dutkiewiczius deklamuoja Czeslawą Miloszą: Nobelio premijos laureato ir paskutinio LDK piliečio, kaip poetas save vadino, iš Šateinių dvaro eilės pasiutusiai gerai skamba 4 mlrd. zlotų metinį biudžetą valdančio 193 cm ūgio Vroclavo prezidento lūpose. Kaip tikras lietuvis, pavydžiu Vroclavui.
   

Laiko blyksnis: Raguvėlės Komaras

  

Wladyslawas Komaras -
Raguvėlės dvarininkų palikuonis
Kodėl „Tvane" lizdo, vietos, kurios ilgisi ir į kurią pagaliau grįžta herojus Kmičičius, archetipą Sienkiewiczius įkurdina Žemaitijoje? Kodėl ne Lenkijoje, sakykime, ne Sandomieže ar Mechuve. Kokios požeminės srovės teka tarp literatūros ir gyvenimo, kad Olenkos Bilevičiuvnos pavardė ta pati kaip Jozefo Pilsudskio motinos? Ir ar literatūra neseka palyginti plačiai priimta legenda apie Lietuvą kaip senoviškų dorybių prieglobstį? Tas pats Pilsudskis didžiuosis kilęs iš senos lietuviškos Giniotų giminės (netoli tos vietos, kur aš gimiau, buvo Giniočių kaimas) ir net vartos tą vardą laiškuose. (Cz. Miloszas. Tėvynės ieškojimas).
Iki dvylikos metų mano atminties žemėlapiuose nebuvo punkto, susijusio su Lenkija. Nei geografinio, nei istorinio. Nieko nebuvau girdėjęs nei apie Žečpospolitą, nei apie patį blogiausią didįjį kunigaikštį Jogailą, kuris pardavė Lietuvą lenkams. Už pirmąją lenkišką pavardę, kuri visam gyvenimui įsirėžė į vaikišką žemaitiško kaimo berniuko atmintį, turiu būti dėkingas ne tėvams ir net ne mokyklai, o Meksikos olimpiadai.
„Sporto" laikraštis, kuris tada tiesė mano punktyrinius ryšius su pasauliu už geležinės uždangos, pranešė, kad 6-ąją vietą olimpiadoje iškovojo iš Lietuvos kilęs Lenkijos rutulio stūmikas Wladyslawas Komaras. Kaip gali lenkas būti kilęs iš Lietuvos? Nesupratau to ir tada, kai ten pat 1968 metais pirmuoju Lietuvos olimpiniu čempionu tapo pussunkio svorio boksininkas Danas Pozniakas- Vilniaus lenkas.
  
Nedaug trūko, kad 1940-ųjų balandžio n-ąją Kaune gimęs nuo XV a. žinomų paskutinių Raguvėlės dvarininkų Wladyslawo ir Wandos Komarų sūnus Wladyslawas, kuris savo sportinę karjerą taip pat pradėjo kaip boksininkas ir kurį „Sports Illustrated" pramins King Kongu, galėjo tapti antruoju Lietuvos olimpiniu čempionu. Nustūmęs rutulį 21,18 metro jis laimėjo Miuncheno olimpines, toli už savęs palikdamas kitą kaunietį rutulio stūmiką Rimantą Plungę (14-oji vieta).
Rytų ir Vidurio Europoje už frazės „nedaug trūko" slypi kraupi XX a. istorija. Wladyslawo tėvą, Armia Krajowa karininką slapyvardžiu Malutki, kuris 1931 metais buvo tapęs Lietuvos šuolio į aukštį čempionu (177 cm), o po trejų metų iškovojo Lietuvai 7-ąją vietą Europos čempionate (180 cm), 1944-ųjų birželį prie Glitiškių pasaloje nušovė lietuvių policininkai. Wladyslawui, jo seseriai ir motinai teko tremtinio kelias. Skirtingai, nei daugumai priverstinių tremtinių po Antrojo pasaulinio karo, W. Komarui jis tapo šlovės alėja. Ir ne tik sporto.
Lenkijos jaunių bokso rinktinės narys. Vienuolika kartų Lenkijos rutulio stūmimo čempionas. Kinui, teatrui ir kabaretui nusipelnęs, vaidinęs Romano Polanskio „Piratuose", taip pat „Kileryje" ir daugybėje kitų filmų. Parašęs knygą apie aktorius ir sportininkus, nesėkmingai ėjęs į rinkimus su Lenkų alaus mylėtojų partija ir Lepperio „Savygina", W. Komaras neišvengiamai turėjo tapti mano knygos herojumi.
Prasilenkėme laike. Raguvėlės bajoras W. Komaras 1998 m. žuvo autokatastrofoje. Kartu su kitu olimpiniu čempionu - šuolininku su kartimi Tadeuszu Slusarskiu.
Prasilenkėme ir su legendiniu lenkų krepšininku Edwardu Jurkiewicziumi, kuris lošdamas su sovietų rinktine dažniausiai dengdavo trejais metais vyresnį lietuvį Modestą Paulauską. E. Jurkiewicziaus Lenkijos čempionatų rekordas – 84 taškai - praktiškai nepagerinamas. Kaip ir 1976-1977 m. sezono rezultatas - vidutiniškai po 38 taškus per rungtynes. E. Jurkiewiczius seniai gyvena Prancūzijoje.
Su kardinolu Henryku Gulbinovicziumi iš Vilniaus rajono neprasilenkėme.

Vroclavo kardinolas su Vilniaus genetiniu kodu



Vroclavo arkivyskupijoje arba Vatikane, kaip kartais visą šį gražų kvartalą, kur bažnyčia prie bažnyčios, kur tūkstantmetė katedra ir net priešais stovintis viešbutis labiau skirtas dvasininkams, nei pasauliečiams, saulėtą lapkričio vidurio rytą pasitinka tik prieš mėnesį 89-ojo gimtadienio sulaukęs kardinolas Henrykas Gulbinowiczius.
Vilniuje gimęs ir čia kunigų seminarijoje savo kelią pradėjęs kardinolas Henrykas yra gyva ne tik Vroclavo, bet ir „Solidarumo" kovų laikų legenda. Jei ne arkivyskupo sumanumas, kažin kaip būtų sekęsi Lecho Valęsos profsąjungai pogrindyje. Iš visų pusių apsuptas UB (saugumo) šnipų ir skundikų H. Gulbinowiczius sugebėjo paslėpti ir išsaugoti 80 mln. zlotų, kuriuos judėjimui buvo suaukoję žmonės.
Kardonolas Henryk Gulbinovic Vilniuje,
Aušros Vartuose
Žurnalistė Katarzyna Kaczorowska, knygos „80 milijonų" autorė, sako, kad komunistinis saugumas neįvertino H. Gulbinowicziaus. Jį sutikusiuosius tai neturėtų stebinti. Jei ne kardinolo drabužiai, kurie, tiesą sakant, labai panešioti, atrodytų, kad į savo svetainę maloniai kviečia Pavilnio kaimo klebonas. Lenkijos čekistai taip pat manė, kad su tuo geraširdžiu kunigėliu, atkeltu į Vroclavą vyskupauti, galės daryti, ką panorėję. O jis juos ėmė ir apvyniojo apie pirštą. Tačiau tie, kam lemta pažinti kardinolą H. Gulbinowiczių, labai greit įsitikina, kad kardinolas yra paprastas, bet tikrai ne prastas. Laisvai įterpia į savo kalbą lietuviškų ir rusiškų sakinių, cituoja vokiškai ir prancūziškai.
Padaręs ilgą kalbos pasažą, o kardinolas Henrykas yra tokių pasažų meistras, po kurio laiko vėl sugrįžta prie, regis, jau visam laikui pamestos pokalbio gijos. Pokalbį su Vilniuje gimusiu kardinolu pradedame nuo garsiosios 80 mln. zlotų istorijos, apie kurią ne tik knygos rašomos, bet ir filmas jau sukurtas.
-  Kaip jums pavyko paslėpti tiek pinigų ir dar išsaugoti juos? Kaip pavyko apgauti saugumo tarnybos agentus? Nejau aplink jus nebuvo skundikų?
-  Aplink mane sukosi gausybė saugumo šnipų - ir dvasininkų, ir pasauliečių. Priešais arkivyskupiją gyvenusi 65-metė moteris fotografuodavo visus, kurie tik įeidavo į rezidenciją. Prieš pat karinės padėties įvedimą 1981-ųjų gruodį banke „Solidarumas" turėjo 80 mln. žmonių suaukotų zlotų. Todėl didžiausias nuopelnas buvo ne mano, o banko direktoriaus, kuris „Solidarumo" žmonėms tuos pinigus leido pasiimti. Taigi bankas pinigus opozicijos žmonėms išdavė, o šie - iškart pas mane. Atvažiavo tokiu mažu automobiliu ir į prieškambarį įnešė keturis lagaminus. Su pinigais.
Jau buvo pradėję temti. Aš tuo metu buvau viršuje. Vienuolė man skambina ir sako, kad ponai atnešė kažkokius paketus ir prašo arkivyskupo. Vieną jų iš matymo pažinojau, kito - ne. Vyrai man sako: „Pinigai." O visoje vyskupijoje saugumiečių pasiklausoma. Tad aš jiems kaip galima garsiau ir sakau: „O iš kur tokių puikių kriaušių gavote?"
Vienuoles išsiunčiu į virtuvę, liepiu „tas kriaušes" pastatyti prie kabyklos ir kviečiu j kambarį, kur imu teirautis, ar tai yra jų pinigai? Jei vogti, negalėčiau jų laikyti. Vyrai parodo banko čekį. Tada sakau: „Išeikite tuoj pat, nes bobutė nufotografuos."
-  Lenkijoje netrukus prasidėjo neregėta infliacija? Ką darėte, kad tos „kriaušės" nesupūtų?
-  Taip, zlotas vis labiau nuvertėjo. Žmogus, atsakingas už tuos pinigus, jau buvo suimtas, sėdėjo kalėjime netoli Olštyno. O aš prieš tai n metų dirbau Olštyne profesoriumi, o porą metų buvau ir seminarijos rektorius. Buvęs mano seminaristas vaikščiodavo į kalėjimą išpažinčių klausyti. Liepiau surasti tą vyrą kalėjime, kad pasakytų, ką man su tomis „kriaušėmis" daryti. Zlotus buvo nuspręsta iškeisti į JAV dolerius. O tai komunistinėje Lenkijoje ir dar karinės padėties metu nebuvo taip jau paprasta.
-  Bet jums pasisekė?
-  Tai, kad mums pasisekė, yra Dievo dovana, o ne mūsų, žmonių, nuopelnas. Išsaugoti pinigai buvo naudojami ne tik pogrindinei spaudai, bet ir kalinčių „Solidarumo" aktyvistų šeimoms remti.
-  Į Vroclavą jus perkėlė iš Balstogės. O kaip atsidūrėte Balstogėje?
-  Iš Vilniaus, tuoj po karo. Į pasaulį atėjau 1923-aisiais. Gimiau Šv. Jokūbo ligoninėje, kuri yra (dabar jau uždaryta - R. V.) prie Dominikonų bažnyčios. O gimimo liudijime įrašyta: „Šukiškių palivarkas, Buivydžių parapija". Mane krikštijo lietuvis kunigas Aleksandras Dulko, labai inteligentiškas vyras. Šventosios Dvasios apšviestas paliko Sankt Peterburgo kadetų mokyklą, kurioje mokėsi, ir pasuko į kunigystę. Buivydžiuose (Vilniaus r.) klebonavo iki 1936-ųjų. Kunigo Aleksandro įpėdinis buvo labai aistringas lietuvis Vincentas Miškinis, bet jį mylėjo visi parapijiečiai. Lietuvis kunigas Vincentas mane ir pastūmėjo į kunigystę.
-  O kaip pašaukimas?
-  Mūsų giminėje nebuvo nei vienuolių, nei kunigų. Į Vilniaus kunigų seminariją įstojau 1944 metais, kai Vilnių jau buvo okupavę sovietai. Bolševikai gaudė jaunuolius į armiją. Man tuomet buvo 21-eri. Taigi galėjo sugauti ir nusiųsti patrankų mėsai į Berlyną. Kunigas V. Miškinis tuomet ir paasakė: „Būsi kunigas ar nebūsi, po to pažiūrėsim, bet bus geriau, jei kunigų seminarijoje pasislėpsi."
Taip rugpjūčio 15-ąją nuėjau ten, kur gimiau, į Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kur buvo dominikonų vienuolynas. Apsirengiau kaip harceras, trumpomis kelnėmis, - kad jauniau atrodyčiau. Pasitiko seminarijos rektorius, ką tik ištrūkęs iš nacių lagerio: „Popierius turi gerus, bet atėjai su trumpomis kelnėmis." Teko paaiškinti, kad taip apsirengiau todėl, kad nepagautų į sovietų armiją. Tuo metu mūsų, seminaristų, buvo 60: 45 lenkai ir 15 lietuvių. Susidraugavau su klieriku iš Vidurio Lietuvos, kuris nemokėjo nė žodžio lenkiškai. 
-  Kalbėjotės lietuviškai?
-  Taip. Paskaitos vykdavo lotynų kalba, bet buvo mokoma ir lietuviškai.
-  O kaip atrodė gyvenimas Vilniuje iškart po karo?
-  Seminarijoje buvo šalta. Juk Vilniuje minus 30 – tai normalu, ar ne? Bet tik du kartus kūrendavo krosnis. Tad kokia ten šiluma. Gal +12 ir buvo. Atėjo pažįstamas jaunuolis, kuris buvo išėjęs į partizanus. Iš po skverno ištraukė revolverį ir sako: „Paslėpk, o jei po mėnesio negrįšiu, išmesk į Viliją (Nerį - R. V.)." Grįžo po trijų dienų, pasiėmė pistoletą ir sako: „Seminarija - ne mano kelias, palieku." Šis jo apsisprendimas paveikė ir mane. Ėmiau svarstyti, kad gal ir man reikia palikti seminariją.
-  Kodėl likote?
-  Lapkričio 10-oji, vakarinės pamaldos koplyčioje, dvasinis tėvas sako: „Rytoj lapkričio 11-oji, Nepriklausomybės diena, melsimės už Lenkijos ir Lietuvos laisvę." Po šių žodžių vyresnieji seminaristai atsigulė kryžiumi. Šis gestas mane ir išgelbėjo - apsisprendžiau likti seminarijoje.
Bet jau kitais metais valdžia visus seminaristus ir profesorius suvarė į salę ir pasakė: „Sovietinėje Lietuvoje bus tik viena kunigų seminarija - Kaune. Iki vakaro turite apleisti patalpas: kas nori, tevažiuoja į Kauną, o kas nenori - į Lenkiją." Rektorius po to tepasakė: „Tai Aušros Vartų Dievo Motinos stebuklas, kad mūsų neišvežė į Sibirą. "
-  Kada paskutinį kartą buvote Vilniuje?
-  Buvo Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos karūnavimo jubiliejus. Išvykau po to iš Vilniaus labai pakilios nuotaikos. Žinote kodėl? Devintą ryto pamaldos vyko lietuviškai, visi Lietuvos vyskupai dalyvavo, o jau n valandą kardinolo Audrio Bačkio prašymu aš laikiau mišias lenkiškai. Tačiau visi lietuvių vyskupai liko. Ir tai yra Vilniaus dvasia - ieškoti to, kas vienija, o ne to, kas skiria. Vilniuje buvo stačiatikių, žydų, katalikų, protestantų, ir mes visada su visais taikoje sugyvendavome.
-  Ar Vroclavas nors kiek panašus j Vilnių?
-  Taip. Mes irgi ieškome to, kas vienija, o ne skiria. Vroclave yra Draugystės kvadratas. Jame stovi keturios skirtingų konfesijų ir religijų šventovės - Šv. Mikalojaus bažnyčia, stačiatikių cerkvė, liuteronų bažnyčia ir sinagoga. Tai štai sinagoga buvo atiduota konservatorijai. Davė jai pinigų, bet rektorius juos išleido kitkam.
Tuomet ateina vaivada ir klausia manęs, ką daryti, nes žydai nori susigrąžinti savo sinagogą.
Po to pas mane ateina žmonės iš turtingos „Miedž" bendrovės ir klausia, ar reikia pinigų. Aš jų ir klausiu: „O stačiatikiams davėte?" - „Davėme." - „O protestantams?" -„Davėme." - „O žydams?" - „Ne." - „Tai duokite." - „O kiek jiems duoti?" - „Na, be 50 tūkst. neapsieisi." Tai jie davė sinagogai 200 tūkstančių. Norėjo tai pavadinti tolerancijos rajonu. O aš sakau: „Nejau kiti Vroclavo rajonai nėra tolerantiški? Arba bus Keturių šventovių arba Draugystės." Iš kur visa tai man į galvą atėjo? Tai yra mano kraujyje, to aš išmokau Vilniuje. Kiekvienas kalba savo kalba. Tegu kalba. Svarbu, kad vienas kitą suprastume.
-  O sovietų okupacijos metais ar teko lankytis Lietuvoje?
-  1969-aisiais - buvau pas vieną kunigą. Jo pavardės jau neprisimenu. Bet prisimenu, kad jis turėjo seniausią Lietuvos pašto ženklą. Ir man jį parodė, bet į rankas paimti nedavė (juokiasi). Bjauri situacija tuomet buvo Lietuvoje: kaime - kolchozai, tikintieji persekiojami. Išspausdinau 10 tūkst. egzempliorių katekizmo. Vatikano radijo redaktorius davė lietuvišką katekizmą, pagal jį ir atspausdinau. Ir per kelerius metus visą tą tiražą pamažu pervežėme į Lietuvą.
-  Kaip?
-  Slaptai. Paštu juk negalėjau į Lietuvą pasiųsti tų katekizmų. Kai kas nors į Lietuvą važiuodavo automobiliu, tai katekizmų įduodavome. Aš pats irgi dalį vežiau. Traukinyje pasidėjau ant lentynos. Pasieniečiai atėjo, bet nekreipė dėmesio. Tikriausiai todėl, kad nenorėjo. Tai buvo Gardine.
-  Ar teko girdėti apie sovietų okupacijos metu pogrindyje leidžiamą Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką?
-  Nuolat ją gaudavau jau išverstą į lenkų kalbą. Net tik pats skaičiau. Nuveždavau Šventajam Tėvui į Romą. O kai popiežiumi tapo Jonas Paulius II, tai jis ypač domėjosi, kaip Lietuva laikosi. Vis manęs klausdavo.
Kai tik aš čia atvažiavau, Vroclave vykdavo pamaldos lietuviškai. Šv. Vaitiekaus bažnyčioje. Buvo kunigas Alfonsas Jurkevičius. Dabar jis emeritas. Taip pat ir pas mus yra Aušros Vartų Dievo Motinos kultas. Ar žinote, kodėl pakraščių žmonės atsispyrė rusifikacijai? Todėl, kad tikėjo.
-  Kardinole, norite pasakyti, kad tikintis žmogus yra geresnis už netikintįjį?
-  Dievas yra su kiekvienu žmogumi nuo pat jo gimimo. Aš Vilniuje išmokau gerbti visus žmones. Niekada man nebuvo skirtumo tarp tikinčiųjų ar netikinčiųjų. Kiekvieną žmogų gerbiu, nes kiekvienas turi nemirtingą sielą ir su kiekvienu iš jų susitiksiu amžinybėje. Tad kaip į netikintįjį galima žiūrėti kreivai?
Dar ilgai kalbėjomės su guviu kardinolu. Kur buvęs, kur nebuvęs jis mintimis vis grįždavo į prieškario ir karo metų Vilnių. Į tėvų sodybą, kurioje ramiai ūkininkavo jo tėvai, kurią komunistai nugriovė, perkėlė į Nemenčinę ir iš jos surentė muziejų.
Kardinolas kalbėjo apie to meto papročius: kaip reikėjo įėjus į kambarį pasisveikinti su tetomis, kulnais sumušti ir pasakyti: „Sveikinu mylimą tetą, prašom leisti ranką pabučiuoti." Ir kaip jis pirmą kartą susimovė tetų pasveikinimo ceremonialą bandydamas pritaikyti kunigui.
„Ką Kristus pirmiausia pažadėjo paimti į rojų? - linksmai mirkteli kardinolas. Ir pats atsako, - Latrą!" „Taigi, Virgi (žurnalistas Virginijus Savukynas - R. V), neprarask tikėjimo", - šypsosi gyvenimo džiaugsmą ir meilę žmonėms išsaugojęs kardinolas. Ir meilę Vilniui.
Viskas, kas gera, anot kardinolo Henryko, yra iš Vilniaus. 


 

Skaitykite mūsų bloge taip pat:



Lenkija. Bet: Litwo ojczyzno moja

Meilės keliu: Žygis žemaitukais į Krokuvą 



 Rekomenduojame: lenkų literatūra XX amžiuje




 

































 

Komentarų nėra: