2016 m. lapkričio 15 d., antradienis

Ateitis - nežinomybė, iššūkis, viltis: Šiaurės bibliotekų savaitė

Kasmetinė Šiaurės bibliotekų savaitė kviečia visus pažvelgti į ateitį.
Plakato autorius Ville Tietäväinen pateikia savo įžvalgas ateities tematika: "Iliustracija yra kompozicija iš paveikslų serijos. Smėlio laikrodžio viršus simbolizuoja dabartines grėsmes klimatui, o apatinė dalis - aliuzija į šviesią ateitį. Smėlio laikrodis - tai laikas ir jo tėkmė. Kylantis vanduo po truputį pildo smėlio laikrodį, viršutinėje dalyje dominuojantis objektas - ledkalnis. Vanduo kapsi ir laikrodžio inde vandens po truputį daugėja. Tačiau dar ne viskas nugrimzdę. Vandens paviršiuje plūduriuoja knygų valtis. Tai simbolis to, kad mes, dalindamiesi  žiniomis, išmintimi ir fantazija dar galime išgelbėti civilizacijos ateitį."
Taigi ateitis  - nežinomybė ir viltis - viskas įmanoma. Viltis skatina ne tik tikėtis palankiausios jums išeities, bet ir veikti, kad įgyvendintumėte tai, ko siekiate...



Skaitymui parinkome gana kontraversiškai vertinamą Ulf Stark  romaną paaugliams "Ištižėliai  ir pramuštgalviai". Kas gi užkliuvo vertintojams? Pasak jų - neteisinga pati situacija: mergaitė, netipišku Švedijoje vardu Simone palaikoma berniuku ir nusprendžia pritapti prie naujos klasės apsimesdama būtent berniuku. "Manoma, kad šis [...] fragmentas yra apraiška tos pačios ideologijos, kuri formuoja įsitikinimą, jog lytimi ne gimstama, bet tampama", teigia portalas Bernardinai.  Kiti kritikai primena, kad ir didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas bėgo iš Krėvos pilies
persirengęs moterimi, o klaidų komedija - atskiras žanras...
Žodžiu - klaidų ir nesusipratimų kamuolys vienos paauglės gyvenime, žengiančios naują žingsnį savame gyvenime, ir antrasis - jautrusis kamuolys - senelis, besiruošiantis mirčiai.... Abu nuteikia viltingai - visas problemas galima išspręsti, kažkas dar laukia ateityje, netgi kai guli mirties patale...


Ulf Stark. Ištižėliai ir pramuštgalviai /iš švedų kalbos vertė Aistė Urbonienė ; iliustravo Neringa Žukauskaitė. - Vilnius : Alma littera, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 175 p.


Lėtai ir atsargiai pravėriau duris.

Kielė nieko nepastebėjo. Stovėjo nugara į duris.  Priešais klasę stovėjo Ana. Kairėje rankoje laikė didelį stiklainį nuo obuolių marmelado ar bruknių uogienės, kuriame buvo gyvalazdė. GYVALAZDĖ - didelėmis, vaikiškomis raidėmis ji buvo parašiusi ant juodos lentos. Taigi aš atėjau per patį vidurį pasakojimo apie jos mielą naminį gyvūnėlį!

Ana nesiliovė šnekėjusi plonu balsu. Ji buvo labai užsiėmusi, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą su sunkiu stiklainiu vienoje nervingoje rankoje, o kita vartydama popierius, kur buvo užsirašiusi, ką turės pasakyti. Ir nieko nepastebėjo.

Nežinojau, kaip elgtis. Ar eiti tiesiai ir atsisėsti į savo (arba, tiksliau sakant, Simono) vietą, nieko nesakius? Ar mandagiai kostelėti, kad Kielė atsisuktų? Arba palaukti, kol kas nors iš klasės draugų atkreips į mane mokytojos dėmesį? Niekaip negalėjau nuspręsti.

Mirktelėjau įsakui. Jis nutaisė tokį veidą, jog supratau, kad mane pamatė. Dauguma kitų atrodė sutrikę.

- Kai kurios gyvalazdės, - iš savo popierių toliau skaitė Ana, - arba vaiduokliai, kaip jos dar vadinamos, gali būti net iki trijų metrų ilgio. Nors manoji kur kas mažesnė. Vienos yra panašios į nuvytusius žolės stiebelius, kitos atrodo kaip nulaužtos šakos, o jų ilgas kojas galima palaikyti žabeliais. Tokia išvaizda jas apsaugo nuo vabzdžiais mintančių gyvūnų. Jos dar apsisaugo daugybe liaukų, kurios išskiria dvokiančius nudeginančius skysčius...

Stiklainyje tūnąs padaras irgi akivaizdžiai apsimetė kuo kitu, nei buvo iš tikrųjų!

Iš Kielės nugaros mačiau, kaip ji nusipurtė, pagalvojusi apie tas voriškas lazdapalaikes, kurios bet kada gali apšvirkšti dvokiančiu, geliančiu skysčiu.

Atsargiai kostelėjau.

Kielė atsisuko ir pažvelgė į mane nustebusi.

-    O tau ko reikia? - paklausė.

-    Čia aš, - pasakiau. - Čia tiktai aš.

Ji įsmeigė į mane akis, tarsi būčiau gyvalazdė, kurią sunku rasti tarp šakų, žabelių ir lazdelių, bet štai už akinių blykstelėjo akys. Ji mane pamatė!

-    Simonai! - pratarė ji.

-    Taip, - atsakiau. - Arba tiksliau, Simona.

-    Ką? - sušuko ji.

-    Simona, - pakartojau. - Aš ne berniukas. Aš mergaitė.

Kielė atrodė apstulbusi. Veidas pamažu išraudo. Visi kiti nežinojo, ką manyti, ir nedrąsiai kikeno. Tikriausiai manė, jog čia bus naujas pokštas, išmonė ar išdaiga.

-    Dabar jau pakaks, - ištarė Kielė, vis dar dvejodama. - Dabar jau pakankamai prisijuokavom. Ar supratai?

Buvo akivaizdu, jog turėsiu rūpesčių.

-    Bet tai - visai ne pokštas, - pasakiau. - Man labai gaila, bet tai tiesa.

-    Dabar eik namo, persivilk įprastais drabužiais ir nusiplauk tą bjaurastį, kuria išsiterliojai veidą! Aš jau pavargau nuo amžinų tavo išdaigų. Ar girdėjai, Simonai!

Ji vėl pabalo, paskui veidas įgavo nesveiką, pilkšvai gelsvą atspalvį, o balsas vis plonėjo.

-    Simona, - pataisiau aš.

Ana buvo iš stiklainio išėmusi savo gyvalazdę ir laikė ją rankoje. Ši lėtai judėjo aukštyn suknelės rankove.

-    Ar galiu pasakoti toliau? - paklausė ji.

-    Ne! - suriko Kielė.

Ana nebuvo pratusi, kad ant jos šauktų. Ji taip krūptelėjo, jog numylėtoji gyvalazdė neteko pagrindo, nulėkė per visą tą įtemptą atmosferą ir nukrito Mirai ant plaštakos viršaus. Mira šito nesitikėjo. Ji, kaip ir visi kiti, stebėjo mane su Kiele. Aišku, krūptelėjo, ir gyvalazdė, palydima Miros klyksmo, nulėkė virš suolų ir nusileido kažkur į pasišiaušusią Kielės šukuoseną.

Ulf Stark
Kielė neišleido nė garso, tiesiog apmirė. Ant jos plaukų gyvalazdė tupėjo tarsi reta sagė, giliai į plaukus suleidusi voriškas kojas. Bet kada galėjo apipurkšti Kielės plaukus dvokiančiu skysčiu. Tai buvo aišku visiems. Kielė atrodė taip, tarsi ant galvos jai būtų tupėjęs skorpionas.

Mamelė bijojo vorų. Bet aš niekada nebijojau vabzdžių. Priėjau ir iš Kielės plaukų atsargiai išnarpliojau gyvalazdę. Tada įkišau ją atgal į stiklainį, Anos paliktą prie lentos.

-    Labai atsiprašau, - pasakiau Kielei. - Taip visuomet nutinka, tiesa? Aš nesu kalta. Taip pasidaro savaime, kaip jūs nesuprantat? Aš to visai nenoriu. O dabar eisiu! Bet tikra tiesa, kad esu mergaitė.

Ji atrodė tokia priblokšta, jog aš dar paplekšnojau jai per skruostą.

-    Nepykit ant manęs, - pridūriau. - Bus tikrai geriau, pamatysit.

Pasijutau beveik kaip suaugusi, guodžianti vaiką.

-    Aš galiu patvirtinti, kad ji mergaitė, - staiga balsiai pasakė Isakas.

Visi atsisuko į jį. Jo veidas staiga išraudo kaip vyšnios uoga, tarsi būtų pasakęs per daug.

-    Mergaitė! - piktai sušvokštė Katia. - O aš buvau ją įsimylėjus!

Tada net ir Kielė nusišypsojo.

-    Iki pasimatymo, - pasakė man, kai ėjau pro duris.

Buvau tokia pavargusi, jog net sukdama į žvyro takelį prie namo sumėčiau vairą. Kalnas atėmė iš manęs visas jėgas. Be to, ir naktį nedaug temiegojau. Jaučiausi tarsi nemiegojusi mažiausiai savaitę. Bet dabar viskas turėjo būti daug ramiau. Dabar būsiu miela ir rami mergaitė, į kurią niekas nekreipia dėmesio, kuriai visi duoda ramybę ir kurios vienintelė keistenybė tas Simonos vardas. Galėsiu atsipalaidavusi sėdėti per pamokas, teisingai atsakinėti į daugumą klausimų, ir niekas nebekaitins už nusirašinėjimą, išdykavimą ir kitus nemalonumus. Niekad pasislėpusi neberūkysiu ir nebesusidėsiu su šutve iš Slėptuvės. Retsykiais galėsiu su Isaku nueiti į kokį nors „Flashdance" filmą, tamsoje suspausti jam ranką ir prisiliesti prie jo vėsių lūpų.

Ne, taip tai jau nebus!

Prrrr! Staiga pasigirdo man prie kojų. Vos nesuklupau ant gauruoto didelio kupsto prie laiptų. Staiga tas gauruotas, dvokiantis, nešvarus padaras šoko man ant krūtinės ir įsirėmė stipriomis letenomis taip, kad atbulomis nuriedėjau į kamanių pilnas sodo gėles. Man prie veido prikišo dvokiantį snukį ir lyg su kempine  perbraukė šiurkščiu liežuviu per akių šešėlius, tušą ir lūpų dažus, o paskui nusisuko ir trenkė man per ausį nutriušusia uodega.

-    Kilrojau! - sustaugiau. - Ar tai iš tikrųjų tu, bjaurus šiukšlių maiše! Kokiuose šiukšlynuose rauseisi, kad šitaip smirdi!

Jis nieko neatsakė. Vos patikėjau savo akimis. Kaip jis išgyveno visą savaitę? Iš kur gaudavo maisto? Kur miegojo per šitas šaltas, drėgnas, siaubingas naktis? Ir vis dėlto tai buvo jis, nors jo balto kaip sniegas, žvilgančio grakštaus elegantiškumo likę visai nedaug.

Nusikočiojau su juo per veją įkišusi rankas į šiurkštų ir nešvarų kailį. O jis lojo, viauksėjo ir plakė uodega iš džiaugsmo ir pasididžiavimo, kad suuodė mūsų namą iš tokios tolybės.

Paskui abu įpuolėme į vidų.

-    Mamele, Ingve, seneli! Kilrojus sugrįžo! - sušukau aš.

Visi susibūrė aplinkui Kilrojų. Čiupinėjome jo letenas, pilvą ir nugarą, žiūrėdami, ar nesužeistas. Netgi pražiodėm, kad patikrintume, ar gerklė neužtinusi. Bet, be įdrėskimo į kairę ausį, neradome jokių žaizdų.

-    Ar tu, besarmati, su kuo pešeisi? - pasakiau.

-    Aaauuu! - susigėdęs suinkštė.

-    Jam turbūt reikėtų išsimaudyti. Jis nekaip kvepia, - pasakė Ingvė.

Nusitempiau jį į vonią, išmaudžiau po dušu su šampūnu ir nušluosčiau. Paskui tol šukavau kailį, kol jis atgavo ankstesnį žvilgesį, o Kilrojus net urzgė iš malonumo.

Suėdęs mėsą, kurią turėjome valgyti vakarienei, be to, keletą dešrelių, pašveitęs kepenų pašteto, rūkytos dešros ir pusę litro ledų su šokoladiniu padažu ir riešutais, jis atsirūgo ir mieguistai sumirksėjo. Plačiai nusižiovavo. Turbūt buvo toks pat pavargęs, kaip ir aš.

Paklojau raudonmedžio pabaisą. Klausydamiesi, kaip po virtuvę invalido kėde važinėjantis senelis moko Mamelę su Ingve taisyti įvairius patiekalus ir skambina telefonu, kviesdamas draugus į rytdienos pobūvį, gulėjome su Kilrojumi šnekučiuodamiesi ir aptardami viską, kas nutiko pastaruoju metu.

Užmigau, įkišusi nosį į jo šiltą kailį. Net ir per sapną girdėjau skambų senelio balsą.


KETURIOLIKTAS SKYRIUS

kuriame krištolinis sietynas uždegamas obelyje, groja senukų ir senučių orkestras, senelis su manim paskutinį kartą pasitrina nosimi, o pobūvis ir gyvenimas tęsiasi per naktį


Miegojau. Miegojau visą popietę. Mane prižadino ko nors užvalgyti iki vakaro. Valgėme virtuvėje. Ten buvo tikra salotinių, ąsočių, lėkščių, puodų, keptuvių bei dubenų maišatis, oras pilnas garų ir galybės kvapų. Paskui vėl užmigau, užliūliuota puodų, samčių tarškėjimo lyg mikserio ūžimo.

Pabudau, kai pro langą pašvietė mėnulis ir senelio spindinti plika galva kaip dar vienas mėnulis palinko virš lovos. Nežinau, ar jis palietė mane, ar ne. Galbūt pabudau nuo to, jog jis sėdėjo, žiūrėdamas į mane.

Man atmerkus akis, senelis padėjo savo didžiulį delną ant manojo.

-    Maniau čia truputį pasėdėti, - ištarė. - Prieš guldamasis.

Linktelėjau. Taip jaučiausi, kai buvau maža ir labai sunkiai sirgau tymais, niekas net nežinojo, ar pasveiksiu. Tada senelis irgi sėdėjo prie lovos, padėjęs savo ranką ant manosios. Nors dabar man nebuvo bloga.

Tiesą sakant, jaučiausi daug geriau nei per ilgą pastarąjį laiką.
Argi paaugliai ne visur vienodi? 

-    Ar tau geriau? - paklausė senelis.

Tarsi būtų išgirdęs mano mintis.

-    Mmm, - atsakiau.

Ir juokdamasi papasakojau jam viską, kas nutiko po paskutinio mūsų pokalbio naktį. Tamsoje kalbėtis taip lengva. Kas kita nei tada, kai aplinkui daugybė trikdančių tave klausytojų. Papasakojau apie antis, apie vakarėlį pas Katią, apie grumtynes jūroje su šalčiu ir bangomis, apie įsaką, Slėptuvę ir nepatiklų Kielės veidą, kai atskleidžiau savo paslaptį. Jo ranka buvo sunki kaip saulės įšildytas akmuo ir lengva, tarsi vis dar braukanti stryku per sudaužytą violončelę.

-    Atrodo, demonai kuriam laikui tave paliko, - pasakė jis. - Tau gali jų trūkti. Netgi jei tai ir beprotybė. Net nuobodžių dalykų gali trūkti, kai jie pranyksta. Ar ne keista?

Jis atsiduso.

Supratau, kad jis ne viską pasakė.

-    Taiiip, - nutęsiau.

Paskui stojo tyla. Kilrojus šnarpštė, o laikrodžiai tiksėjo.

-    Na, varnele, gal aš jau eisiu miegoti, - pasakė jis.

Bet neišėjo.

Liko sėdėti, įkišęs savo delną į manąjį, tarsi aš jį laikyčiau.

-    Ar prisimeni... - ištarė jis.

Slinko laikas, o mes prisiminėm viską kartu. Vaikystės miškuose, kur augo mėlynės ir avietės, buvo vėsu, galvomis lingavo gyvatės, bet nebuvo baisu, mums švietė saulė, džiovindama po lietaus ir plaukiojimo. Leidome mintims nuklysti į saulės apšviestą naktį.

-    Ar tėvelis dar neina gulti! - sušuko Mamelė iš viršaus.

-    Tuoj ateisiu! - sušuko jai senelis.

Bet nėjo. Liko sėdėti.

-    Supranti, patrakėle, - pasakė lėtai. - Rytdienai pakviečiau kai kuriuos savo draugus. Kaip ir norėdamas atsisveikinti, supranti. Jaučiu, kad atėjo laikas. Pro pravertą langą mane kaip vakar negailestingai užliejo šaltas, audringas, juodas vanduo. Būtent taip pasijutau. Stipriai suspaudžiau senelio ranką. Aš supratau.

-    Netiesa, - sušnibždėjau. - Tu meluoji! Tu negali mirti!

Tačiau žinojau, jog senelis nemeluoja. Kam jam meluoti.

-    Nenusimink, brangi drauguže, - tyliai atsakė. - Esu senas. Mano kūnas pavargo ir nusilpo. Be to, tiesą sakant, nekantrauju sužinoti, kas bus paskui. Ištižėliams turbūt viskas aišku. Arba amžinas sapnas, arba amžinas gyvenimas. Bet mums, pramuštgalviams, ne viskas taip aišku. Jeigu viskas būtų suprantama ir akivaizdu, tai nebūtų pramuštgalvių. O jeigu yra koks nors dievas, tai jis ištižėlių ir nuobodybių dievas. Tada jau geriau amžinas poilsis. Dieve saugok nuo amžino ištižėlio gyvenimo!

Žinojau, jog jis tamsoje nusišypsojo kreiva, plėšria šypsena.

Jis vis dar tyliai sėdėjo šalia manęs, kol gailestis virto liūdesiu, o liūdesys - nuovargiu, kol į kambarį įsismelkė brėkštančios aušros šviesa. Tada sunkiai užlipo viršun laiptais. Turbūt manė, kad aš miegu.

Susiradau krištolinį rutulį, į kurį jau seniai nebuvau žiūrėjusi. Nežinau, ką tikėjausi pamatyti. Senelį, kaip šypsantį šventąjį bepročių dangaus karalystėje? Kai pažvelgiau į jį, šviesa jo viduje susitvenkė pulsuojančiam taške. Aš pamačiau paukščių, drugelių ir žmonių apsuptą senelį sode.

- O paskui? - nekantraudama sušnibždėjau ir piršto galiuku pastuksenau į vėsų stiklinį kiaušinį.

Garsiai skambtelėdamas sunkus krištolinis rutulys perskilo pusiau. Mano rankose jis pasidalijo į dvi negyvas puses.

Tarp purių debesų kuokštų švietė popiečio saulė.

Apie šeštą valandą pradėjo rinktis svečiai. Vieni atvažiavo taksi, kiti - autobusu, galiausiai keli atrodė tokie nusivarę ir pavargę, tarsi visą kelią iki mūsų sodo būtų ėję pėsčiomis.

Senelis guviai sukosi per visą dieną. Savo kėde važinėjo aplinkui tvarkydamas ir tikrindamas vaišių gaminimą ir stalų padengimą. Atrodė išraudęs ir sveikas, visą laiką tyliai ir nekantriai niūniavo. Ar tai kaukė, dengianti nerimą? O gal jis suklydo?

Svečius senelis pasitikdavo širdingais šūksniais ir skambiais pakštelėjimais į skruostus. Jis gulėjo raudonmedžio pabaisoje, kurią mes ištempėm į sodą, po žydinčia vyšnia, arba, tiksliau sakant, sėdėjo pusiaugulom, atsirėmęs nugara į krūvą pagalvių, tarsi į ką tik nuo dangaus nuimtų purių vasaros debesų kupetą.

Daugumos svečių nepažinojau. Jie atėjo iš ligoninės: kretantys senučiukai ir senučiukės su lazdelėmis ir ramentais, šypsančiais veidais, pasipuošę tamsiais kostiumais ir žvilgančiomis suknelėmis. Sodą gaubė plaukų aliejaus ir stiprių kvepalų aromatas.

Aš stovėjau prie senelio lovos, apsivilkusi gėlėta šilko suknele, kuri kadaise priklausė močiutei ir kurią jis man padovanojo Mojoje.

- Čia Simona, mano numylėtinė, - pasakė senelis, rodydamas į mane.

- Vargšė mergaitė, - pasakė senutė juoda šiaudine skrybėle ir apkabino mane liesomis rankomis. Visas jos kūnas drebėjo.

Mamelė vaikščiojo, užsidėjusi seną močiutės paryžietišką skrybėlaitę, ir visiems siūlė vaisių kokteilio, kurį senelis buvo sutaisęs eterio žalumo vonelėje. Ji atrodė kaip vonia, pilna vynuogių, kivių, citrinos griežinėlių ir baltų žiedlapių.

- Dabar, brangūs bičiuliai! - skambiu balsu sušuko senelis. - Dabar, patrakėliai, prisišveiskit ir jauskitės kaip namuose!

Susėdome prie ilgo stalo, kurio baltą staltiesę lengvai pleveno vėjelis. Visi taip pat pažvalėjo. Santūrumą nurijo kartu su paštetais, kepenine, mėsa įdarytais pyrageliais, marinuota silke, pikantiškomis viščiukų šlaunelėmis ir anties krūtinėle su aviečių padažu. Nuplovė vandeniu su citrina, vynu ir berlynietišku gėrimu.

Senelis beveik nevalgė. Tik ragavo viską nuo peilio galo.

Norėjau jam įdėti, bet jis papurtė galvą.

-    Šiandien noriu mėgautis, matydamas valgant kitus, - pasakė jis. - Tiesą sakant, nesu išalkęs.

Aš irgi valgyti nenorėjau. Bet kiti gausiai krovėsi iš lėkščių valgių, salotų ir vaisių. Balsai vis garsėjo, o skambantis juokas pakilo aukščiau medžių, kol saulė lyg prinokęs persikas balansavo ant šiukšlyno viršūnės.

-    Myliu jus visus! - pakeldamas taurę, sušuko senelis.

Iš lėto temo. Užgrojo orkestras. Tas pats orkestras, kurį senelis subūrė ligoninėje. Tačiau šiandien jis norėjo klausytis kitų grojimo. Smuikai svirpė kaip žiogai, klarnetas garsiai miaukė lyg katinas pavasarį, dundėjo būgnas, o akordeonas bliovė kaip avių choras. Moteris su juoda šiaudine skrybėle grojo arfa taip, tarsi būtų be paliovos šukavusis ilgus plaukus. O tarp medžių sukosi poros.

Obelyje Ingvė pakabino krištolinį sietyną. Nenugriuvęs įsilipo į medį su sugipsuota koja. Aukštai tarp šakų sietynas svaidė liepsneles. Ant žolės, kur niekas nešoko, liepsnojo deglai, kuriuos buvome užkėlę ant kroketo aikštelės arkų, kad būtų galima matyti, kur ridenti rutulį. Ten du seniai skardžiai barėsi, ar vienas jų ridendamas užkliudė lazdą, ar ne.

-    Tuoj užvošiu tau per makaulę, bukaproti! – šaukė vienas, mojuodamas kriketo lazda.

Toji lazda kliudė atėjusį triukšmu skųstis Akselsoną taip, kad tas griuvo ant savo anksčiau jau smarkiai nuniokotos gyvatvorės. Tačiau Mamelė vėl jį iš ten ištraukė ir ėmė šokti su juo, prisiglaudusi jo galvą prie savo iškirptės, kol Akselsonas išsišiepė lyg paguostas vaikas.

Senelis sėdėjo lovoje tarsi šypsantis Dievas, atsirėmęs į debesį. Pirštais barbeno į lovą muzikos taktą ir iš stiklinės gurkšnojo arbatą, kol šalia kunkuliavo virdulys.

-    Tegu šventė tęsiasi, - sušnabždėjo senelis.

Abiem delnais jis laikė mano ir Mamelės rankas. Į mus žiūrėjo mėnulis. Senelis užsimerkė ir padėjo galvą ant pagalvių. Mes tylėjome. Stovėjome šalia, jis tebelaikė mūsų rankas ir kvėpavo vis silpniau ir silpniau, galiausiai visai liovėsi.

Iš lėto palinkau prie senelio veido ir pasitryniau nosimi į jo nosį kaip anksčiau, kai dar buvau apsisnargliavusi mergiūkštė, o jis - gerasis ir išmintingasis Dievas. Sukuteno ūsai, ir man pasirodė, jog senelis nusišypsojo.

Nors buvo naktis, gyvenimas ir šventė tęsėsi.


Apie Švediją mūsų bloge dar: 


Literatūros Nobelio premijos laureatas - T. Transtomeris

Šiaurės pašvaistė, greta Karlsono ir Mažylio, kurio vardas - Svantė Svantesonas

Kapris dviejų rašytojų atmintyje: Antanas Vaičiulaitis ir Axel Munthe





Komentarų nėra: