Kelionė į save psichoterapeuto akimis. Irvin Yalom

 Sudėtinga trumpai parašyti apie vieną mylimiausių savo autorių. Irvino Yalomo knygos yra tos, kuriomis galima remtis, norint užsiimti savianalize. Jose literatūros yra mažiau, nei psichologijos, vis tik tai grožinė literatūra. Arba dokumentinė, vėlgi, kalbant apie psichoterapiją, psichologas yra supančiotas "tylos įžadais", tai yra jis negali niekam pasakoti apie savo pacientus. Taigi - dokumentinė - grožinė proza. Visus kūrinius sieja tas pats veikėjas - psichoterapeutas, konsultuojantis pacientus. Pastarųjų istorijos - pačios įvairiausios....

 Yalom, Irvin D.  Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos / [vertė Viktorija Labuckienė]. - Vilnius : Vaga, [2008] (Kaunas : Aušra). - 309 p.

Neslapukauk

Nesumojau ką atsakyti. Dar niekada joks pacientas neprašė manęs saugoti savo meilės laiškų. Deivas atvirai išvardijo priežastis. Juk ne paslaptis, kad šešiasdešimt devynerių metų vyras staiga gali mirti. Jei tai įvyktų, žmona rastų laiškus ir kankintųsi juos skaitydama. Daugiau nebuvo žmonių, kurių Deivas būtų galėjęs to paprašyti, nė vienam draugui nedrįstų papasakoti apie šį meilės nuotykį. O mylimoji, Soraja? Jau trisdešimt metų kaip mirusi. Mirė gimdydama. Ne mano kūdikį, skubiai pridūrė Deivas. Dievas žino, kas nutiko su jo rašytais laiškais!

- Ką norite, kad su jais daryčiau? — pasiteiravau.

- Nieko. Ničnieko nedarykite. Tik pasaugokite.

- Kada pastarąjį kartą juos skaitėte?

- Mažiausiai prieš dvidešimt metų.

- Jie nelyginant kokia karšta bulvė, - surizikavau. - Kam apskritai juos laikyti?

Deivas nepatikliai pažvelgė į mane. Regis, jį nusmelkė abejonė. Negi aš tikrai toks kvailas? Gal suklydo manydamas, kad esu pakankamai jautrus jam pagelbėti? Po akimirkos ištarė:

- Niekada nesunaikinsiu šių laiškų.

Šie griežtai ištarti žodžiai buvo pirmi įtampos požymiai per mūsų šešių mėnesių bendravimą. Šiurkščiai suklydau, padarydamas pastabą, tad nusprendžiau uždavinėti atviresnius klausimus, ne tokius kategoriškus.

Irvinas. D. Yalomas

- Deivai, papasakokite apie juos daugiau ir apie tai, ką jie jums reiškia.

Deivui pradėjus pasakoti apie Sorają po kelių minučių įtampa atslūgo, jis vėl tapo smagus ir pasitikintis savimi. Deivas sutiko Sorają gyvendamas Beirute, kur vadovavo vienos amerikiečių kompanijos filialui. Ji buvo gražiausia iš visų jo užkariautų moterų. „Užkariautų“ — taip ir pasakė. Deivas nuolat stebindavo lyg ir nuoširdžiais, lyg ir ciniškais teiginiais. Kodėl jis taip pasakė? Negi tikrai toks nekultūringas? O gal Deivas gerokai gudresnis už mane ir subtiliai šaiposi tiek iš savęs, tiek iš manęs?

Jis mylėjo Sorają, ar bent jau jai vienintelei iš visų savo meilužių (kurių buvo legionai) prisipažino meilę. Jųdviejų nuostabiai paslaptingas romanas truko ketverius metus. (Ne nuostabus ir paslaptingas, o nuostabiai paslaptingas. Derėtų trumpai papasakoti apie Deivo paslaptingumą. Paslaptingumas buvo jo asmenybės ašis, aplink kurią viskas ir sukosi. Paslaptis jį jaudino, viliojo, dažnusyk ir brangiai atsieidavo. Jo santykiai, ypač su dviem buvusiomis žmonomis ir dabartine, buvo neramūs ir nepastovūs dėl jo nenoro atsiverti ir kalbėti tiesą.)

Po ketverių metų kompanija Deivą perkėlė į kitą pasaulio kraštą ir per šešerius metus iki Sorajos mirties juodu matėsi tik keturis kartus. Tačiau beveik kasdien vienas kitam rašydavo. Sorajos laiškus jis laikė rūpestingai paslėpęs (jų turėjo šimtus). Kartais padėdavo juos į dokumentų spintelę (prie K - kaltės - arba D - depresijos — raidžių, nes skaitydavo juos apimtas nepakeliamos depresijos).

Trejus metus laikė juos banko seife. Svarsčiau, bet garsiai nepaklausiau, ką apie seifo raktą galvojo jo žmona. Žinodamas, kad Deivas turi polinkį į paslaptingumą ir intrigas, įsivaizdavau, kaip viskas galėjo vykti. Deivas, ko gero, leido žmonai netyčia pastebėti raktą, tada prasimanė kokią nors neįtikimą istoriją, kad sukurstytų jos smalsumą, ir galop, kai ji ėmė nuogąstauti bei smalsauti, įniršo ant jos už tai, kad šnipinėja ir neduoda ramybės savo siaubingu įtarumu. Deivas dažnai kurdavo panašius scenarijus.

- Dabar vis labiau ir labiau nerimauju dėl Sorajos laiškų, tad pamaniau, kad galėtumėte juos pasaugoti. Juk tai taip paprasta.

Mudu pažvelgėme į jo lagaminą, išsipūtusį nuo meilių Sorajos žodžių - brangios, seniai mirusios Sorajos, kurios smegenys ir mintys sunyko, o išblaškytos DNR ląstelės grįžo į žemę. Jau trisdešimt metų ji negalvojo nei apie Deivą, nei apie ką kita.

Svarsčiau, ar Deivas galėtų pažvelgti į save iš šalies. Pamatyti, koks jis juokingas, patetiškas, tikras stabmeldys - senis, kuriam mirtis ne už kalnų ir kurį guodžia tik krūva laiškų, tarsi žygio vėliava, skelbianti, kad kadaise, prieš trisdešimt metų, jis mylėjo ir buvo mylimas. Ar išvystų Deivas tokį vaizdą? Ar galėčiau padėti jam užimti „savęs paties stebėtojo“ poziciją, neparodydamas, kad niekinu ir jį, ir jo laiškus?

Mano nuomone, „gera“ psichoterapija (gera laikau įžvalgią, skvarbią psichoterapiją, o ne veiksmingą ar „naudingą“) su „geru“ pacientu - tai nuotykių kelionė ieškant tiesos. Kai dar buvau naujokas, tiesos ieškodavau praeityje, sekdavau visas gyvenimo gijas, taip siekdamas paaiškinti dabartį, jos veiksmus, aptikti ligos patologiją ir jos priežastis.

Anuomet be galo pasitikėjau savimi. Buvau baisiai pasipūtęs! O dabar kokios tiesos ieškau? Regis, šiuo metu didžiausias mano rūpestis - iliuzijos. Bandau įveikti burtus. Esu įsitikinęs, kad nors iliuzijos dažnai ramina ir drąsina, vis dėlto galų gale silpnina ir palaužia dvasią.

Tačiau viskam savas laikas. Niekada nieko neatimk, jei neturi ko geresnio pasiūlyti. Neapiplėšk paciento, negalinčio ištverti žiaurios tikrovės. Ir niekada nesivargink bandydamas įveikti religiją - vis tiek nepavyks. Pernelyg stiprus tikėjimo troškimas, pernelyg gilios šaknys, kultūros įtaka pernelyg stipri.

Net ir aš turiu savo tikėjimą, mano „Sveika Marija“ — stebuklingi Sokrato žodžiai: „Neištirto gyvenimo neverta gyventi“. Tačiau Deivui tai nerūpi. Taigi sutramdžiau smalsumą. Vargu ar Deivas kada nors svarstė apie savo laiškų prasmę, taigi dabar, įsitempęs ir pažeidžiamas, jis nepakęstų tokio tardymo. Iš to nebūtų jokios naudos - nei dabar, nei, ko gero, vėliau.

Be to, mano klausimuose buvo spraga. Pernelyg aiškiai Deive regėjau save ir negalėjau taip veidmainiauti. Aš taip pat turėjau maišelį su seniai dingusios meilės laiškais. Aš taip pat išradingai juos slėpiau (prie N raidės, reiškiančios „Nykius namus“ - šį savo mėgstamiausią Dikenso romaną vartau, kai gyvenimas tampa neįmanomai nykus). Aš irgi niekada jų neskaitydavau. Kai bandydavau tai daryti, jausdavau ne pasitenkinimą, o skausmą. Jau penkiolika metų jie guli neliečiami ir niekaip negaliu jų sunaikinti.

Jei būčiau savo paties pacientas (ar psichoterapeutas), tarčiau sau: „Įsivaizduok, kad laiškai dingo - sunaikinai juos ar pametei. Kaip jaustumeisi? Panirk į tą jausmą, ištirk jį“. Tačiau negalėjau to daryti. Kartais ketindavau juos sudeginti, bet vien nuo tos minties pajusdavau neapsakomą skausmą. Žinojau, iš kur kilo didžiulis susidomėjimas, smalsumas ir susižavėjimas Deivu - norėjau, kad jis atliktų mano darbą. Arba mudviejų darbą.

Nuo pat pradžių Deivas mane traukė! Per pirmą konsultaciją prieš šešis mėnesius po kelių draugiškų frazių pasiteiravau: „Kuo skundžiatės?“ Jis atsakė: „Man nesistoja!“

Apstulbau. Prisimenu, žvelgiau į jį - į jo aukštą, liekną, tvirtą kūną, tankius, žvilgančius juodus plaukus, į gyvas, žvitrias akis, nė už ką neišduodančias šešiasdešimt devynerių metų, ir galvojau: „Šaunuolis! Keliu skrybėlę!“ Mano tėvą keturiasdešimt aštuonerių ištiko pirmas infarktas. Tikėjausi, kad sulaukęs šešiasdešimt devynerių būsiu pakankamai sveikas ir žvalus, jog jaudinčiausi dėl to, kad „nebesistoja“.

Mudu su Deivu abu buvome linkę seksualiai žvelgti į supantį pasaulį. Aš elgiausi santūriau ir neleidau seksui užvaldyti savo gyvenimo. Nesižavėjau, kaip Deivas, paslaptingumu, turėjau daug draugų, tarp jų ir žmoną, su kuriais viskuo dalydavausi.

Bet grįžkime prie laiškų. Ką man daryti? Paimti Deivo laiškus?

Kodėl gi ne? Argi tai ne akivaizdus ženklas, kad jis manimi pasitiki. Juk niekada niekuo nepasikliaudavo, juolab vyrais. Svarbiausia priežastis ateiti pas mane neva buvo impotencija, vis dėlto jaučiau, kad tikroji psichoterapijos užduotis - pagerinti santykius su aplinkiniais. Pasitikėjimu grįsti santykiai - kiekvienos psichoterapijos sąlyga, tačiau šiuo atveju jais remdamasis galėsiu keisti Deivo patologinį poreikį likti paslaptingam. Laiškai galėtų tapti mūsų tarpusavio pasitikėjimo laidu.

Galbūt laiškai suteiktų man ir daugiau pranašumų. Jaučiau, kad Deivas dar nėra visiškai atviras per seansus. Mudu puikiai darbavomės dėl jo impotencijos. Susitelkiau į sutuoktinių nesutarimus, teigiau, kad, kai santykiuose tiek pykčio ir nebylių įtarinėjimų, impotencija labai tikėtina. Deivas, neseniai vedęs ketvirtą kartą, apie naują santuoką kalbėjo panašiai kaip apie ankstesnes. Jis jautėsi tarsi kalėjime, kurio prižiūrėtojas - žmona, besiklausanti jo pokalbių telefonu, skaitanti jo laiškus ir asmeninius dokumentus. Padėjau jam suvokti, kad tai jis pats pasistatė šį kalėjimą. Žinoma, kad žmona siekia gauti informacijos apie jį. Žinoma, jai smalsu, ką jis veikia ir su kuo susirašinėja. Tačiau jis pats žadina jos smalsumą, neatskleisdamas jai nė menkiausių savo gyvenimo detalių.

Deivas puikiai perprato šią mintį ir labai stengėsi daugiau dalytis su žmona savo rūpesčiais ir vidiniais išgyvenimais. Taip jis nutraukė užburtą ratą, žmona tapo švelnesnė, jo paties pyktis atslūgo, o lytinis gyvenimas pagerėjo.

Dabar per mūsų valandėles ėmiau nagrinėti jo pasąmoninę motyvaciją. Kokią naudą Deivas gauna iš to, kad atsiduria moters nelaisvėje? Kas kursto jo aistrą paslaptims? Kas kliudo jam užmegzti artimus ne lytinius santykius su bent vienu vyru ar moterimi? Kas nutiko jo aistringam artumo troškimui? Ar dabar, sulaukus šešiasdešimt devynerių, dar galima atrasti, atgaivinti ir įgyvendinti tą troškimą?

Tačiau tai, regis, buvo mano, o ne Deivo ketinimai. Įtariau, kad veikiau norėdamas man įtikti jis sutiko nagrinėti savo pasąmoninius motyvus. Jam patiko su manimi kalbėtis, bet, manau, maloniausia jam būdavo prisiminti praeitį, atgaivinti didžias seksualinio triumfo dienas. Mudviejų santykiai buvo nuolatinis išbandymas. Jaučiau, kad jei nueisiu pernelyg toli, pernelyg prisiartinsiu prie jo baimės, jis ims ir išnyks - neateis į susitikimą, ir aš daugiau niekada jo nepamatysiu.

Jei paimčiau laiškus, jie būtų tarsi užstatas: Deivas negalėtų paprasčiausiai išnykti. Galų gale jam tektų tartis su manimi dėl psichoterapijos pabaigos ir paprašyti juos grąžinti.

Jaučiau, kad turiu priimti laiškus. Deivas buvo itin jautrus. Kaip galiu atmesti jo prašymą, kad jis nepasijustų atstumtas? Be to, Deivas buvo griežtas. Menkiausia klaida gali būti lemtinga - vargu ar jis suteiktų man dar vieną progą.

Vis dėlto Deivo prašymas pastatė mane į keblią padėtį. Ėmiau svarstyti, dėl kokių priežasčių galėčiau nepriimti jo laiškų. Juk sudaryčiau sandėrį su jo šešėliu - patologija. Jo prašyme buvo kažkas konspiratoriška. Mudu pasielgtume kaip du neklusnūs berniukai. Ar ant tokio netvirto pamato galėčiau kurti tvirtą psichoterapinį ryšį?

Greitai supratau, kad kvaila tikėtis, jog atidavęs man savo laiškus Deivas nebegalės taip lengvai nutraukti psichoterapijos. Atsikračiau šios minties - vienos iš savo paikų, lengvabūdiškų spekuliacijų, kurios niekada nepasitvirtina. Triukais ir manipuliacijomis nepadėčiau Deivui atvirai ir nuoširdžiai bendrauti su kitais.

Turiu parodyti jam sąžiningo, tinkamo elgesio pavyzdį.

Panorėjęs nutraukti psichoterapijos kursą, jis rastų būdą, kaip susigrąžinti laiškus. Prisimenu pacientę, kuri lankydavosi prieš dvidešimt metų — jos gydymasis buvo kupinas veidmainystės. Tai buvo skilusi asmenybė, du asmenys (kuriuos pavadinau Bluš ir Breizen) be perstojo apgaudinėjo vienas kitą. Gydžiau Bluš, drovią, skrupulingą jauną būtybę; o Breizen, su kuria retai kada susidurdavau, elgėsi lyg „sekso prekybos centras“ ir susitikinėjo su Kalifornijos pornografijos karaliumi. Bluš dažnai nustebdavo, kai „atsipeikėjusi“ pastebėdavo, jog Breizen ištuštino jos banko sąskaitą ir prisipirko seksualių drabužių, raudonų nėriniuotų apatinių ir lėktuvo bilietą į Tichuaną ar Los Vegasą. Vieną dieną Bluš sunerimo, ant tualetinio staliuko aptikusi bilietą skrydžiui aplink pasaulį, ir pamanė, kad mano kabinete užrakinusi visus seksualius Breizen drabužius galės ją sulaikyti. Norėdamas tai išbandyti sutikau ir padėjau jos drabužius po savo rašomuoju stalu. Po savaitės vieną rytą atvykęs į darbą radau išlaužtas duris ir sujauktą kabinetą - drabužiai buvo dingę. Dingo ir mano pacientė. Daugiau nebemačiau nei Bluš, nei Breizen.

O jei Deivas mirtų? Kad ir koks sveikas, jam jau šešiasdešimt devyneri. Tokio amžiaus žmonės dažnai miršta. Ką tuomet daryčiau su laiškais? Be to, kur, po paraliais, dabar juos turėčiau dėti? Jie sveria kokius penkis kilogramus. Akimirką įsivaizdavau, kaip slepiu juos drauge su savaisiais. Jei kas juos rastų, man tai būtų puiki priedanga.

Tačiau didžiausias rūpestis kiltų dėl psichoterapijos grupės. Prieš keletą savaičių pasiūliau Deivui ją lankyti, ir per pastarąsias tris konsultacijas daug apie tai kalbėdavomės. Jo polinkis slapukauti, bet kokių reikalų su moterimis seksualizavimas, kitų vyrų baimė ir nepasitikėjimas jais - regis, buvo įpročiai, kuriuos puikiai galima nagrinėti grupėje. Nenoromis jis sutiko pereiti į mano psichoterapijos grupę, ir šiandien turėjo būti paskutinė mūsų individuali konsultacija.

Deivo prašymą, kad saugočiau laiškus, buvo galima vertinti ir šiuo požiūriu. Labai tikėtina, kad jo norą lėmė bauginamas perėjimas į psichoterapijos grupę. Be abejo, Deivas apgailestavo netenkąs išskirtinio mudviejų ryšio, net piktinosi, kad turės dalytis manimi su kitais. Tad gali būti, kad prašydamas priimti laiškus, jis siekė įamžinti mūsų ypatingus asmeninius santykius.

Labai labai atsargiai stengiausi išreikšti šią mintį, kad jo neįskaudinčiau. Baiminausi sumenkinti laiškus, pasakydamas, kad jie tėra priemonė išlaikyti artimesnį mudviejų ryšį. Taip pat nenorėjau pernelyg skrupulingai nagrinėti mūsų santykių - juk dabar buvo laikas juos puoselėti.

Deivas buvo žmogus, kuriam daug laiko reikia vien tam, kad išmoktų naudotis psichoterapija. Jis tik pasišaipė iš mano interpretacijos, nė negalvodamas, kad joje gali būti tiesos. Deivas tvirtino dėl vienos vienintelės priežasties paprašęs saugoti šiuos laiškus: žmona šiuo metu iš pagrindų tvarkanti namus, nuosekliai ir neišvengiamai artėdama jo kabineto, kur slepiami laiškai, link.

Manęs nepatenkino Deivo atsakymas, tačiau šią akimirką turėjau būti kantrus ir neprieštarauti. Nutylėjau. Dar labiau man buvo neramu dėl to, kad priimdamas laiškus galiu sukliudyti jo darbui psichoterapijos grupėje. Žinojau, kad grupės psichoterapija Deivui bus reikšmingas, bet rizikingas nuotykis, tad norėjau pradžioje jam pagelbėti.

Kolektyvinis darbas Deivui turėtų duoti daug naudos. Grupė būtų saugi aplinka, kurioje jis galėtų nustatyti savo bendravimo bėdas ir išbandyti naują elgesį. Tarkim, galėtų labiau atsiskleisti, suartėti su kitais vyrais ir į moteris pažvelgti kaip į žmones, o ne vien kaip į sekso partneres. Pasąmonėje Deivui atrodė, kad tai sukeltų pražūtingas pasekmes - grupė būtų puiki vieta išsklaidyti šiuos nuogąstavimus.

Baiminausi tik vieno. Nuogąstavau, kad Deivas gali atsisakyti atskleisti svarbią (ar net paprasčiausią) informaciją apie save, tuo pat metu elgdamasis provokuojamai. Kiti grupės nariai gali imti klausinėti ir reikalauti pasakyti daugiau. Deivas savo ruožtu dar labiau užsisklęstų. Kiti nariai imtų pykti ir kaltinti jį, kad vedžioja juos už nosies. Deivas pasijustų įžeistas ir persekiojamas. Pasitvirtintų jo įtarinėjimai bei nuogąstavimai dėl grupės ir dar vienišesnis, dar labiau nusivylęs jis iš jos iškristų.

Man atrodė, kad saugodamas laiškus vogčia skatinčiau jo polinkį į paslaptingumą. Dar nė nepradėjęs darbo jis jau būtų mano sąmokslininkas, išskirtinis grupės narys.

Visa tai apsvarstęs galų gale atsakiau:

-   Suprantu, Deivai, kuo jums svarbūs tie laiškai, ir labai džiaugiuosi, kad norite man juos patikėti. Tačiau iš patirties žinau, kad grupės psichoterapija sėkmingiausia tada, kai visi nariai, tarp jų ir vadovas, yra kiek įmanoma atviresni. Tikrai noriu, kad grupė jums būtų naudinga, tad manau, jog geriausia būtų pasielgti taip: aš mielai laikysiu šiuos laiškus užrakintus saugioje vietoje kiek tik panorėsite, jei sutiksite pranešti grupei apie mūsų susitarimą.

Deivas atrodė apstulbęs. To jis nesitikėjo. Ar jis tam ryšis? Kelias minutes Deivas svarstė.

-   Nežinau. Turiu apie tai pagalvoti. Dar grįšiu pas jus.

Jis išėjo iš kabineto, tempdamas lagaminą su benamiais laiškais.

Daugiau Deivas apie laiškus neužsiminė. Jis prisidėjo prie grupės ir sąžiningai lankė konsultacijas. Tiesą sakant, jo entuziazmas mane apstulbino: per ketvirtą susitikimą jis pranešė, kad grupės konsultacija jam tapo svarbiausiu savaitės įvykiu, ir jis nejučia skaičiuoja dienas iki kito susitikimo. Vis dėlto Deivą viliojo ne galimybė atsiskleisti, bet keturios patrauklios moterys. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į jas, ir, kaip vėliau sužinojome, su dviem iš jų jis bandė susitikti už grupės ribų.

Kaip ir nuogąstavau, Deivas buvo uždaras. Tokį jo elgesį palaikė paslaptinga grupės narė, žavi bei išdidi moteris, kuri, kaip ir Deivas, atrodė gerokai jaunesnė, nei iš tiesų buvo. Per vieną konsultaciją grupė paprašė, kad jie atskleistų savo amžių. Abu atsisakė, gudriai išsisukdami, esą jie nenori būti vertinami pagal savo amžių. Seniau, kai lyties organai buvo tabu, psichoterapijos grupės nenoriai kalbėdavosi apie seksą. Tačiau pastaruosius du dešimtmečius jose mielai diskutuojama apie seksą, o uždrausta tema tapo pinigai. Tūkstančiuose susitikimų, per kuriuos nariai, regis, atskleisdavo apie save viską, retai kada girdėdavau kalbant apie pajamas.

Tačiau Deivo grupėje didžiausia paslaptis buvo amžius. Deivas erzindavo kitus, juokaudamas apie savo metus, bet griežtai atsisakydavo juos pasakyti: nenorėjo rizikuoti galimybe suartėti bent su viena grupės moterų. Kartą, kai viena spyrė Deivą prisipažinti, kiek jam metų, jis pasiūlė mainus: savo paslaptį atskleisiąs už jos namų telefoną.

Vis daugiau nerimo man kėlė grupės pasipriešinimas. Negana to, kad Deivas dirbo nerimtai, nuo jo pokštų ir flirtavimo visi pokalbiai tapo paviršutiniški.

Kartą per susitikimą pokalbis surimtėjo. Viena moteris pranešė, kad jos draugas ką tik sužinojo sergąs vėžiu. Ji nerimavo, kad šis netrukus gali mirti, nors daktarai tvirtino, jog dar yra vilčių, nepaisant jo prastos fizinės būklės ir senyvo amžiaus (jam buvo šešiasdešimt treji).

Susigūžiau pagalvojęs apie Deivą: tas „senyvas“ šešiasdešimt trejų metų vyras vis dėlto buvo šešeriais metais už jį jaunesnis. Deivas nė nemirktelėjo, tačiau kai prabilo, kalbėjo daug atviriau.

-   Tikriausiai man būtų neprašai apie tai pasikalbėti su grupe. Baisiai bijau ligų ir mirties. Nevaikštau pas gydytojus - tikrus gydytojus, - šelmiškai žvilgtelėjęs į mane pridūrė jis. - Pastarąjį kartą sveikatą tikrinausi prieš penkiolika metų.

Vienas grupės narių pasakė:

-   Kad ir kiek jums metų, Deivai, atrodote tvirtas.

-   Ačiū. Stengiuosi. Plaukioju, žaidžiu tenisą, einu pasivaikščioti ir kasdien bent po dvi valandas mankštinuosi. Teresa, užjaučiu jus ir jūsų draugą, bet nenutuokiu, kuo galėčiau pagelbėti. Daug mąstau apie senatvę ir mirtį, tačiau mano mintys pernelyg niūrios, kad galėčiau jomis pasidalyti. Tiesą sakant, man nepatinka lankyti ligonių ar klausytis pokalbių apie ligas.

-   Daktaras, - jis vėl parodė į mane, - vis tvirtina, kad aš lengvabūdiškai nuteikiu grupę. Gal todėl tai ir darau!

-   Kodėl? - paklausiau.

-   Na, jei tapčiau rimtas, imčiau kalbėti apie tai, kaip man nepatinka senti, kaip bijau mirties. Kada nors jums papasakosiu savo košmarus - galbūt.

-   Jūs ne vienintelis to bijote, Deivai. Gal jums būtų naudinga patirti, kad visi sėdime toje pačioje valtyje.

-   Ne, mes plaukiame po vieną. Mirtis todėl ir yra tokia baisi, kad ją turi išgyventi vienas.

Kitas narys įsiterpė:

-   Net jei taip ir yra, net jei esi vienas savo valtyje, visada malonu matyti šalia blyksinčias kitų valtelių šviesas.

Ši konsultacija man suteikė daug vilčių. Tai buvo panašu į persilaužimą. Deivas prabilo apie svarbius dalykus, susijaudino, tapo nuoširdus, o grupės nariai jam atsakė tuo pačiu.

Per kitą susitikimą Deivas papasakojo reikšmingą sapną, kurį susapnavo po praėjusios konsultacijos. Jį pažodžiui užrašė stebintis studentas.

Aplink mane mirtis. Uodžiu mirtį. Turiu ryšelį, kuriame yra vokas, o tame voke - kažkas atsparus mirčiai, irimui, gedimui. Slepiu jį. Noriu išsitraukti ir pačiupinėti voką, bet staiga pamatau, kad jis tuščias. Labai sunerimstu ir pastebiu, kad jis atplėštas. Vėliau gatvėje aptinku tai, kas, mano nuomone, turėjo būti voke - bjaurų purviną batą atplyšusiu padu.

Sapnas mane apstulbino. Dažnai prisimindavau jo meilės laiškus ir svarstydavau, ar kada nors turėsiu progą aptarti su Deivu jų prasmę.

Nors ir labai mėgstu grupės psichoterapiją, ji turi vieną trūkumą joje dažnai neįmanoma nagrinėti didžiųjų egzistencinių problemų. Kartkartėmis ilgesingai stebiu kokią nors nuostabią giją, galinčią nuvesti į pačias žmogaus gelmes, tačiau turiu pasitenkinti praktiškesniu (ir naudingesnių) uždaviniu - nušviesti tarpusavio bendravimo brūzgynus. Vis dėlto šio sapno negalėjau išsižadėti; tai buvo via regia į pačią miško glūdumą. Retai kada išgirsdavau pasakojant sapną, taip ryškiai atskleidžiantį pasąmonės paslaptį.

Nei Deivas, nei grupė nežinojo, kaip elgtis su šiuo sapnu. Jie vargo kelias minutes, kol nurodžiau kryptį, tarsi atsitiktinai teiraudamasis Deivo, ar jam nekelia asociacijų voko, kurį jis slėpė sapne, vaizdinys.

Žinojau, kad rizikuoju. Ne laiku priversdamas Deivą atskleisti informaciją, kurią jis patikėjo man per individualias konsultacijas prieš pradėdamas grupės psichoterapiją, ar pats ją atskleisdamas, galėjau padaryti klaidą, gal net lemtingą klaidą. Vis dėlto pamaniau, kad mano klausimas neperžengia saugių ribų: juk aš kalbu tik apie sapną, ir Deivas gali lengvai išsiginti, atsakydamas, kad jam nekyla jokių asociacijų.

Deivas prabilo žvaliai, bet su jam būdingu drovumu. Patvirtino, kad sapnas užsimena apie jo slapstomus laiškus - laiškus, susijusius su „tam tikrais santykiais“. Kiti nariai apimti smalsumo ėmė klausinėti Deivą, ir šis šiek tiek papasakojo apie savo meilės romaną su Soraja ir rūpesčius, kaip surasti tinkamą vietą laiškams. Jis nepaminėjo, kad romanas nutrūko prieš trisdešimt metų. Taip pat nepasakojo apie mudviejų derybas ir mano siūlymą saugoti laiškus, jei jis sutiktų apie tai pranešti grupei.

Grupė sutelkė dėmesį į Deivo paslaptingumą. Be abejo, tai buvo prasmingas pokalbis, nors mane domino kas kita. Visi stebėjosi Deivo uždarumu. Kai kuriems buvo suprantamas jo noras slėpti laiškus nuo žmonos, tačiau nė vienas nepateisino jo perdėto paslaptingumo. Pavyzdžiui, kodėl Deivas nenorįs prisipažinti žmonai, kad lanko psichoterapijos kursą? Nė vieno neįtikino Deivo aiškinimai, esą sužinojusi apie psichoterapiją ji pasijustų įžeista, nes manytų, kad Deivas čia eina vien tam, kad pasiskųstų ja. Be to, žmona jam neduotų ramybės, kaskart tardydama, apie ką jis kalbėjo grupėje.

Grupės nariai pabrėžė, kad jei Deivui iš tiesų rūpėtų žmonos ramybė, jis suvoktų, jog daug labiau ją trikdo tai, kad jis kiekvieną savaitę nežinia kur išmauna. Tik pagalvokite apie tuos paikus Deivo pasiaiškinimus, kur jis einąs kiekvieną savaitę (Deivas buvo pensininkas ir neturėjo nuolatinių užsiėmimų), bei machinacijas, kurių jis griebdavosi, kad kas mėnesį sumokėtų už psichoterapiją. Kam tie visi slapukavimai? Netgi draudimo dokumentai jam turi būti siunčiami slapta į pašto poskyrį. Grupės nariai ėmė skųstis, kad Deivas ir grupėje esąs paslaptingas. Jie jautėsi atstumti jo nepasitikėjimo. Kodėl iš pradžių jis sakė, kad tie laiškai „susiję su tam tikrais santykiais“? Vienas tiesiai išdrožė:

-   Nagi, Deivai, kiek tau primokėti, kad ištartum: „meilės laiškai“?

Grupės nariai, dėkui jiems, darė tai, ką privalėjo daryti. Jie pasirinko tą sapno dalį - paslaptingumo temą, kuri ryškiausiai atsispindėjo Deivo santykiuose su jais, ir puikiai darbavosi. Nors Deivas atrodė mažumėlę išsigandęs, jis atvirai įsitraukė į pokalbį ir šiandien nežaidė jokių žaidimų.

Tačiau mane apėmė godulys. Sapnas buvo it aukso grynuolis ir nekantravau jį iškasti.

-   Gal kam nors užkliuvo kuri kita sapno dalis? - pasiteiravau. - Pavyzdžiui, apie mirties kvapą ir tai, kad voke yra kažkas „atsparus mirčiai, irimui, gedimui“?

Grupė akimirką patylėjo, tada Deivas atsigręžė į mane ir ištarė:

- Ką jūs apie tai manote, daktare? Man tikrai butų įdomu išgirsti.

Pasijutau užspeistas į kampą. Negalėjau atsakyti į jo klausimą, neatskleisdamas informacijos, kuria Deivas pasidalijo per individualias konsultacijas. Pavyzdžiui, grupei jis neminėjo, kad Soraja mirė prieš trisdešimt metų, kad jam šešiasdešimt devyneri ir jis jaučiasi senas, kad prašė manęs pasaugoti jo laiškus. Jei tai atskleisčiau, Deivas pasijustų išduotas ir veikiausiai mestų psichoterapiją. Negi pakliuvau į pinkles? Vienintelė išeitis — būti iki galo sąžiningam. Tariau jam:

-   Deivai, man labai sunku atsakyti į jūsų klausimą. Negaliu pasakyti, ką manau apie sapną, neatskleisdamas informacijos, kuria pasidalijote su manimi prieš ateidamas į grupę. Žinau, kad jums svarbu išlaikyti slaptumą, tad nenoriu nuvilti jūsų pasitikėjimo. Tai ką gi man daryti?

Atsilošiau patenkintas savimi. Puiki išeitis! Būtent to ir mokau studentus. Jei pakliuvai į dviprasmišką padėtį ar jauti du stiprius prieštaringus jausmus, geriausia atskleisti pacientui savo dilemą ar pasidalyti jausmais.

Deivas tarė:

-   Ką jūs! Pirmyn! Moku jums už jūsų nuomonę. Neturiu ko slėpti. Viskas, ką pasakiau - atversta knyga. Neminėjau mudviejų diskusijos apie laiškus, nes nenorėjau jūsų kompromituoti. Ir mano prašymas, ir jūsų pasiūlymas buvo šiek tiek beprotiški.

Gavęs Deivo leidimą grupės nariams, sudomintiems mūsų pašnekesio, papasakojau svarbiausius dalykus: kokie reikšmingi tie laiškai Deivui, kaip prieš trisdešimt metų mirė Soraja, kaip Deivas svarstė, kur padėti laiškus, kaip paprašė manęs juos pasaugoti ir atmetė mano pasiūlymą juos priimti, jei jis pranešiąs grupei apie mūsų susitarimą. Kiek tik įmanoma gerbiau Deivo slaptumą ir neatskleidžiau nei jo amžiaus, nei jokios kitos šalutinės informacijos.

Tada grįžau prie sapno. Mano nuomone, sapnas paaiškino, kuo tie laiškai tokie svarbūs Deivui. Ir, žinoma, kuo mano laiškai svarbūs man. Apie savo laiškus nekalbėjau — juk ir mano drąsa turi ribas. Žinoma, galiu tai racionaliai paaiškinti. Pacientai čia ateina dėl savo, o ne dėl mano psichoterapijos. Laikas ribotas - aštuoniems pacientams tik devyniasdešimt minučių, tad jie neprivalo klausytis psichoterapeuto rūpesčių. Pacientai turi tikėti, kad psichoterapeutas pats gali išspręsti savo problemas.

Vis dėlto tai tik racionalumas. Tikroji priežastis - drąsos stoka. Visada apgailestaudavau, kad per menkai, o ne per daug atsiskleisdavau. Visada, kai tik pasidalydavau su pacientais savo išgyvenimais, jiems būdavo naudinga sužinoti, kad aš, kaip ir jie, susiduriu su tomis pačiomis žmogiškomis bėdomis.

-Sapnas, - aiškinau, - kalba apie mirtį. Jis prasideda žodžiais: „Aplink mane mirtis. Uodžiu mirtį“. O pagrindinis vaizdinys - vokas, kuriame yra kažkas atsparus mirčiai ir irimui. Kas begali būti aiškiau? Meilės laiškai - tarsi amuletas, mirties neigimo būdas. Jie saugo nuo senatvės ir laiko užsaldytą Deivo aistrą. Kai esi mylimas, kai tave prisimena, kai susilieji su kitu, tampi amžinas, apsaugotas nuo egzistencijai būdingos vienatvės.

Toliau sapne Deivas išvydo, kad vokas praplėštas ir tuščias. Kodėl praplėštas ir tuščias? Galbūt jis jautė, kad laiškai neteks savo prasmės, jei papasakos apie juos kitiems? Dėl paslaptingo ir asmeninio iracionalumo laiškai turėjo saugoti jį nuo senatvės ir mirties, bet nušviesta šalta racionalumo šviesa ši juodoji magija gali išsisklaidyti.

Vienas grupės narys paklausė:

-   O ką reiškia bjaurus purvinas batas atplyšusiu padu?

Aš to nežinojau, bet, man dar nespėjus nieko atsakyti, kitas dalyvis tarė:

-   Tai simbolizuoja mirtį. Batas lieka be pado, tai reiškia, be sielos.*

*Angl. šok- padas ir soul- siela - vienodai tariami žodžiai (vert. past.).

Žinoma, tai siela, o ne padas! Nuostabu! Kaip man pačiam nešovė į galvą? Supratau tik pirmąją dalį - kad bjaurus purvinas batas simbolizuoja Deivą. Dėl kelių priežasčių (tarkim, dėl to, kad jis paprašė keturiasdešimčia metų jaunesnės moters telefono numerio) grupės nariai vos nepavadino jo „šlykščių seniu“. Baiminausi dėl jo ir džiaugiausi, kad niekas šio epiteto garsiai neištarė. Tačiau, diskutuodamas su grupe, Deivas pats jį pavartojo.

-   Dieve mano! Bjaurus senis, kurį netrukus apleis siela. Gerai jau, tai aš! - jis sukikeno iš savo sąmojo. Deivas mėgo žodžius (kalbėjo keliomis kalbomis), tad jį sužavėjo sole ir soul sugretinimas.

Nors Deivas atrodė linksmas, be abejo, jam buvo skaudu apie tai kalbėti. Vienas grupės narys paprašė pasidalyti, ką reiškia jaustis bjauriu seniu. Kitas paklausė, kaip jis jaučiasi papasakojęs grupei apie laiškus. Ar dabar pasikeis jo požiūris į juos? Dar vienas priminė, kad visų mūsų laukia senatvė bei baigtis, ir paragino Deivą daugiau kalbėti apie šiuos jausmus.

Tačiau Deivas užsisklendė. Jis jautėsi atlikęs visą tai dienai skirtą darbą.

-   Šiandien jau tikrai gavau tiek, už kiek esu sumokėjęs. Man reikia laiko visa tai apmąstyti. Išnaudojau septyniasdešimt penkis procentus konsultacijos ir žinau, kad kitiems taip pat reikia pasisakyti.

Nenoriai palikome Deivą ir nukreipėme dėmesį į kitus dalykus. Tuomet nežinojau, kad tai buvo jo atsisveikinimas. Deivas grupės konsultacijose daugiau nebepasirodė. (Vėliau sužinojau, kad jis nepanoro atnaujinti individualios psichoterapijos nei su manimi, nei su kuo nors kitu.)

Visi apie tai daug svarstėme - bet aš daugiausia. Kuo mes atstūmėme Deivą? Gal pernelyg jį apnuoginome? Gal pernelyg greitai norėjome iš kvailo senio padaryti išminčių? Gal išdaviau jį? Pakliuvau į spąstus? Gal būtų buvę geriau nekalbėti apie laiškus ir nesigilinti į sapną? (Sėkmingai interpretavome sapną, tačiau netekome paciento.)

Gal ir būtume galėję užkirsti kelią jam pabėgti, bet aš tuo abejoju. Esu tikras, kad Deivo uždarumas, slapukavimas ir neigimas galų gale būtų padarę tą patį. Nuo pat pradžių įtariau, kad jis gali panašiai nutraukti grupės psichoterapiją. (Vis dėlto mane menkai paguodė tai, kad buvau geresnis pranašas nei psichoterapeutas.)

Labai apgailestavau. Gailėjausi Deivo dėl to, kad jis toks vienišas, įsikibęs iliuzijų, kad jam stinga drąsos ir noro išvysti pliką, žiaurią gyvenimo tiesą.

Po to susimąsčiau apie savo paties laiškus. Kas nutiktų, jei mirčiau (pasišaipiau iš žodelio „jei“) ir juos surastų? Gal reikėtų atiduoti juos saugoti Mortai, Džėjui ar Pitui? Kodėl taip rūpinuosi dėl jų? Kodėl nepalengvinu sau gyvenimo ir jų nesudeginu? Dabar pat! Skaudu apie tai net galvoti. Tai būtų dūris į krūtinę. Bet kodėl? Kodėl tiek kankinuosi dėl senų gelstančių laiškų? Turėsiu pamąstyti - kada nors.

Skaitykite bibliotekoje taip pat: