2017 m. birželio 2 d., penktadienis

Aplink pasaulį kapitono Granto beieškant: Anglija

Neseniai teko duoti interviu apie mėgstamiausias vaikystės knygas. Prisiminiau ir įprotį, kurį tebepuoselėju ir dabar: kartais aš skaitau ir grožinę literatūrą su enciklopedija kitoje rankoje. Jeigu tai mėgstamiausi žanrai - kelionių arba istorinė literatūra, enciklopediją pavartau prieš skaitydama. Įprotis, profesinė liga arba mielas smalsumas, vertinimo galimybės plačios. Pirmoji knyga, kurią taip skaičiau, buvo "Kapitono Granto vaikai".  Žinoma, negalėjau patikrinti laivo dydžio, jo įrangos aprašymo enciklopedijoje, o ir neįdomu buvo, bet laivo kelią 37 laipsnių platuma - tikrai tikrinau.
Patikrinkime kartu. Tai bus tikrai vasariška kelionė aplink pasaulį, kartu patikrinant 37 paralelės šalių literatūrą.
Išvykimo šalis: Anglija.
Veikėjų tautybė - škotai.


Žiulis Vernas 

Pati pati istorijos pradžia.
PIRMA DALIS
Pirmas skyrius
ŽUVIS SVARSTYKLĖS


1864 metų liepos 26 dieną, pučiant smarkiam šiaurės rytų vėjui, Siaurės kanalo bangomis skriejo puiki jachta. Ant jos bizanstiebio plevėsavo Anglijos vėliava, o didžiojo stiebo viršūnėje - mėlynas breidvimpelas su auksu siuvinėtais inicialais E. G. ir kunigaikščio karūna. Jachta vadinosi „Dunkanas“. Jos savininkas - lordas Glenarvanas, vienas iš šešiolikos Škotijos Aukštųjų rūmų perų ir Karališkojo Temzės jachtklubo, garsaus visoje Jungtinėje Karalystėje, garbės narys.
Laive buvo lordas Edvardas Glenarvanas su jauna žmona ledi Elena ir jos pusbroliu majoru Maknabsu.
Tik ką pastatytas „Dunkanas“ buvo išbandytas už kelių mylių nuo Klaido įlankos ir dabar grįžo į Glazgą; kai horizonte iškilo Arano sala, budintysis jūrininkas pranešė, kad, jachtos kilvateryje nardo didžiulė žuvis. Kapitonas Džonas Menglas tučtuojau perdavė tą žinią lordui Edvardui. Sis užlipę ant denio drauge su majoru Maknabsu ir paklausė, ką manąs kapitonas apie šį padarą.
-Aš manau, - atsakė Džonas Menglas, - kad tai didžiulis laidys.
-Ryklys šiuose vandenyse? - sušuko Glenarvanas.
 -Abejoti nėra ko, - tarė kapitonas. - Ši ryklių šeimos žuvis gyvena visose jūrose ir visose geografinėse platumose. Tai žuvis - svarstyklės (Taip ją vadina anglų jūrininkai, nes jos galva panaši į svarstykles arba dar geriau - į dvilypį kūjį. Dėl to Prancūzijoje ji žinoma ryklio-kūjo vardu. (Aut. past.), ir arba aš labai apsirinku, arba čia vienas tų nenaudėlių! Jeigu leistumėt ir jeigu ledi Glenarvan norėtų pasižiūrėti įdomios žūklės, mes jį sugautume ir beregint išsiaiškintume.
- Kokios jūs nuomonės, Maknabsai? - paklausė lordas Glenarvanas majorą. - Gal verta pamėginti?
- Iš anksto sutinku su jumis, - ramiai atsakė majoras.
- Be to, - pridūrė Džonas Menglas, - reikėtų labiau naikinti šiuos pavojingus plėšrūnus! Pasinaudokime proga ir, jei tik misteris Glenarvanas leis, pamatysime jaudinantį reginį ir tuo pat metu padarysime gerą darbą.
- Sutinku, Džonai, - tarė lordas Glenarvanas.
Jis pasiuntė pakviesti žmonos, kuri, iš tikrųjų labai susidomėjusi šia jaudinančia žūkle, atėjo ant denio.
Didingos jūros paviršiuje lengvai galėjai stebėti greitai plaukiantį ryklį, kuris čia pasinerdavo, čia vėl išnirdavo su nuostabia jėga. Džonas Menglas davė nurodymus. Per dešinį bortą jūrininkai išmetė storą virvę su kabliu ir ant jo užsmeigtu lašinių gabalu. Nors ryklys dar buvo per penkiasdešimt jardų, tačiau užuodė jauką. Jis nėrė prie jachtos. Juodi pilkais galais pelekai įnirtingai skrodė bangas, uodegos pelekas vairavo  tiesutėliai į priekį. Kuo ryklys artėjo prie jachtos, tuo godžiau, rodės, degė didžiulės iššokusios jo akys; kai jis apsiversdavo, pražiotuose nasruose būdavo matyti keturios eilės dantų. Galva plati tartum dvilypis kūjis ant koto. Džonas Menglas neapsiriko: tai buvo rajausias ryklių šeimos atstovas, Anglijoje vadinamas žuvimi-svarstyklėmis.
„Dunkano“ keleiviai ir jūrininkai, gyvai susidomėję, sekė ryklio judesius. Netrukus jis jau buvo prie pat kablio; apsivertė ant nugaros, kad geriau galėtų jį pagriebti, ir lašinių gabalas dingo plačiuose nasruose. Tučtuojau jis pats, trūktelėjęs lyną, pasismeigė, ir jūrininkai su skrysčiais, pritvirtintais prie didžiosios rėjos galo, ėmė kelti pabaisą ryklį.
Ištrauktas iš įprastos aplinkos, jis kad pradės daužytis, bet niekas nepabūgo jo smarkumo: užnėrė ant uodegos kilpą ir paralyžiavo judesius. Netrukus jūrininkai įtempė ryklį per bortą ir nubloškė ant denio. Vienas prisiartino prie jo, žinoma, atsargiai ir, užsimojęs kirviu, nukirto baisiąją uodegą.
Žūklė baigta, plėšrūno nebebuvo ko bijoti. Tačiau buvo patenkintas tik jūrininkų kerštas, o ne smalsumas. Iš tikrųjų visuose laivuose yra paprotys atidžiai patikrinti ryklio vidurius. Jūrininkai, žinodami nelabai išrankų jo rajumą, tikisi ką nors juose rasti ir retai kada nusivilia.
Ledi Glenarvan nenorėjo matyti kruvino mėsinėjimo ir nuėjo į kajutę. Ryklys dar žiopčiojo; jis buvo dešimties pėdų ilgio ir svėrė daugiau kaip šešis šimtus svarų; toks dydis ir svoris - nieko nepaprasta; žuvis-svarstyklės, kad ir ne iš pačių didžiųjų, bet užtat viena iš pavojingiausių ryklių.
Netrukus vyrai kirviais be jokių ceremonijų išskrodė milžinišką žuvį. Kablys buvo įsmigęs į pilvą, kuris pasirodė besąs visiškai tuščias; matyt, ryklys ilgai pasninkavo, ir nusivylę jūrininkai jau buvo bemetą sukapotus mėsos gabalus į jūrą, tik staiga bocmano dėmesį patraukė kažkoks stambus viduriuose įsivėlęs daiktas.
- Kas gi čia? — sušuko jis.
- Matyt, uolos nuolauža, kurią žuvis bus prarijusi alkiui numalšinti, - atsakė vienas jūrininkas.
- Na jau! - pertraukė antras. - Tai ne kas kita, kaip patrankos sviedinys, pataikęs nenaudėliui į pilvą ir dar nesuvirškintas.
- Geriau patylėtumėte, — atkirto Tomas Ostinas, kapitono padėjėjas. - Argi nematote, jog tas ryklys - amžinas girtuoklis, kuris ne tik išgėrė vyną, bet ir butelį prarijo?
- Ką! - sušuko Glenarvanas. - Ryklio viduriuose butelis?
- Tikras butelis, - atsakė bocmanas. - Bet, matyt, paimtas ne iš rūsio!
-Tomai, - tarė lordas Glenarvanas, - atsargiai išimkite jį. Jūroje rastuose buteliuose dažnai esti brangių dokumentų.
- Jūs manote? - paklausė majoras Maknabsas.
- Aš bent manau, kad taip gali atsitikti.
- O, aš jums visai neprieštarauju, - atsakė majoras. - Galbūt jame kokia nors paslaptis.
- Tučtuojau sužinosime, - tarė Glenarvanas. - Na, Tomai?
- Štai, - atsakė kapitono padėjėjas, rodydamas beformį daiktą, kurį vargais negalais pavyko išimti iš ryklio pilvo.
- Gerai, - atsakė Glenarvanas. - Paprašykite, kad jį nuplautų ir atneštų man į kajutkompaniją.
Tomas padarė kaip lieptas, ir butelis, rastas tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, buvo pastatytas kajutkompanijoje ant stalo, prie kurio susėdo Glenarvanas, majoras Maknabsas, kapitonas Džonas Menglas ir ledi Elena, nes moterys, kaip sakoma, smalsokos.
Jūroje bet koks atsitikimas - įvykis. Valandėlę buvo tylu. Kiekvienas klausiamai žvilgčiojo į šį dužų daiktą. Gal jame kokios baisios nelaimės paslaptis, o gal tiktai nereikšmingos žinios, nuobodžiaujančio jūrininko patikėtos bangų užgaidoms?
 Reikėjo ką nors daryti, ir Glenarvanas, ilgiau nelaukdamas, ėmėsi apžiūrinėti butelį, tiesa, labai atsargiai, kaip ir dera tokiais atvejais. Sakytum koroneris (Koroneris - specialus teismo tardytojas Anglijoje ir JAV. (Aut. past.), tiriąs net mažiausias svarbios bylos smulkmenas. Glenarvanas elgėsi teisingai, nes dažnai visiškai nereikšminga iš pažiūros žymė gali padėti susekti svarbų dalyką.
Prieš patikrindamas, kas yra viduje, Glenarvanas atidžiai žiūrinėjo butelį. Jis buvo laibu stipriu gurkliu, dar su vieliukėmis, gerokai parūdijusiomis, labai storo stiklo, atlaikančio net kelių atmosferų slėgį, — aiškiai matyti, kad šampano butelis. Dė ar Epernė vynininkai šitokiais buteliais sudaužo kėdes, o jie nė neįskyla. Taigi ir šis nenukentėjo, taip ilgai bangų mėtytas.
 - Kliko (Kiko - žinoma Šampanės vynų markė. (Aut. past.) firmos butelis, - lyg niekur nieko tarė majoras.
Jis buvo tos srities žinovas, todėl niekas nė nesiginčijo.
- Brangusis majore, - tarė Elena Glenarvan, - argi ne vis tiek, kokios firmos tas butelis, jei mes nežinome, iš kur jis atplaukė?
- Mes tai sužinosime, brangioji Elena, - atsakė Edvardas Glenarvanas, - ir jau iš anksto galima tvirtinti, kad jis iš toli. Pažiūrėkite, koks kietas, nuo jūros vandens sukalkėjęs sluoksnis dengia jį! Prieš patekdamas į ryklio pilvą, radinys ilgai plūduriavo vandenyne.
- Neįmanoma nesutikti su jūsų nuomone, - atsakė majoras, - nes tik akmeninio kiauto saugojamas šis dužus indas galėjo išlikti sveikas per tokią ilgą kelionę.
- Bet iš kur jis? - paklausė Elena Glenarvan.
- Luktelk, brangioji Elena, luktelk, butelius apžiūrint reikia kantrybės. Manau, neapsiriksiu pareikšdamas, kad jis tuojau pats atsakys į visus mūsų klausimus.
Taip sakydamas, Glenarvanas ėmė skusti kietą luobą nuo butelio gurklio; netrukus pasirodė kamštis, tačiau smarkiai apgadintas sūraus vandens.
- Labai blogai, - tarė Glenarvanas. - Jeigu viduje yra kokių nors popierių, jie bus sušlapę.
- Pagrįsta baimė, - pritarė majoras.
- Aš dar pridursiu, - tarė Glenarvanas, - kad kamštis ne bet koks, butelis netrukus būtų nugrimzdęs į dugną, laimė, kad ryklys jį prarijo ir pristatė mums į „Dunkaną“.
- Be abejo, - atsakė Džonas Menglas, - tačiau geriau jį būtume sužvejoję atviroje jūroje, tam tikroje geografinėje ilgumoje ir platumoje. Tada, ištyrę atmosferos ir jūros sroves, galėtume nustatyti nuplauktą kelią; bet dabar sunku ką nors pasakyti, nes jį atnešė toks laiškanešys kaip ryklys, kuris nepaiso nei vėjo, nei srovių.
- Tuojau pamatysime, - atsakė Glenarvanas.
Tą akimirką jis labai atsargiai ištraukė kamštį, ir kajutėje pasklido stiprus druskos kvapas.
- Na? - paklausė moteriškai nekantri ledi Elena.
- Taip, aš neapsirikau! - atsakė Glenarvanas. - Viduje yra popierių!
- Dokumentai! Dokumentai! - sušuko ledi Elena.
- Tik jie, rodos, bus sudrėkę, prilipę prie sienelių, vargu ar išimsim.
- Sudaužykime butelį, - patarė Maknabsas.
-Aš geriau norėčiau jį išsaugoti sveiką, - atsakė Glenarvanas.
- Aš irgi, - pritarė majoras.
- Be abejo, - tarė ledi Elena, — bet turinys brangesnis už indą, ir geriau paaukoti butelį negu dokumentus.
-Jūs tik numuškite gurklį, - patarė Džonas Menglas, - ir tada bus galima išimti dokumentus jų nesugadinus.
 - Štai išeitis, brangusis Edvardai! - sušuko Elena Glenarvan.
Sunku buvo ką nors kita sugalvoti, ir Glenarvanas nusprendė nudaužti brangaus butelio gurklį. Be plaktuko neapsieita, nes akmeninis kiautas buvo kietas kaip granitas. Šukės pabiro ant stalo, ir pasirodė sulipę popieriaus lapeliai. Glenarvanas atsargiai juos išėmė, atlipdė ir išdėliojo priešais, o Elena Glenarvan, majoras ir kapitonas apspito jį.


Antras skyrius TRYS DOKUMENTAI





Sūraus vandens gerokai apnaikintuose lapeliuose buvo vos vienas kitas žodis, beveik visiškai išdilusių eilučių neišskaitomos nuotrupos. Keletą minučių Glenarvanas atidžiai juos žiūrinėjo; vartaliojo, palaikė iškėlęs prieš šviesą, tyrinėjo kiekvieną jūros pagailėtą raidelę, paskui pažvelgė į draugus, kurie žiūrėjo į jį susirūpinusiomis akimis.
- Čia trys skirtingi dokumentai, - tarė jis, - ir tikriausiai trys nuorašai to paties dokumento, išversto į tris kalbas - anglų, prancūzų ir vokiečių. Tuo nė kiek neabejoju palyginęs neišplautuosius žodžius.
- Ar iš jų galima bent ką suprasti? — paklausė ledi Glenarvan.
- Sunku pasakyti, brangioji Elena. Šiuose dokumentuose išlikę nepilni žodžiai.
- Gal vieno dokumento žodžiai papildo kito dokumento žodžius? - tarė majoras.
- Iš tiesų, - atsakė Džonas Menglas. - Neįmanoma, kad vanduo būtų išgraužęs eilutes lygiai tose pačiose vietose, ir mes, sudėję šias sakinio nuotrupas, suprasime mintį.
 - Taip ir padarysime, - tarė Glenarvanas, - bet pradėkime nuosekliai. Pirmiausia angliškas dokumentas.
Tas dokumentas atrodė šitaip:

- Ne kažin kas, - tarė nusivylęs majoras.
- Šiaip ar taip, - atsakė kapitonas, - čia taisyklinga anglų kalba.
- Dėl to nėra jokios abejonės, - tarė Glenarvanas. - Žodžiai sink, aland, that, and, lošt sveiki; skipp, matyt, nuo žodžio skipper, ir čia minimas kažkoks Gr... tikriausiai bus kokio nors sudužusio laivo kapitonas (Žodžiai sink, aland, that, and, lost reiškia: nuskendo, pasiekė krantą, šitas, ir žuvęs. Škiperiu Anglijoje vadinamas prekinio laivo kapitonas. (Aut. past.).
- Dar pridėkime žodžius monit ir ssistanc (Monit — pilnas žodis monition— dokumentas; ssistance -  assistance — pagalba. (Aut. past.), - tarė Džonas Menglas, - kurių prasmė visiškai aiški.
- Na mat! Tai jau vis šis tas, - įsiterpė ledi Elena.
- Deja, mums trūksta ištisų eilučių, - pridūrė majoras. - Kaip sužinoti žuvusio laivo vardą ir katastrofos vietą?
- Sužinosime, - tarė lordas Edvardas.
- Be abejo, - patvirtino majoras, visuomet pritariąs kitų nuomonei, - bet kaip?
- Papildydami vieną dokumentą kitu.
- Tad pabandykime! - sušuko ledi Elena.
Antrame lapelyje, dar daugiau išgadintame negu pirmas, buvo tik keli atskiri žodžiai, išdėstyti tokia tvarka:

- Parašyta vokiškai, - tarė Džonas Menglas, dirstelėjęs į popierių.
-Jūs mokate vokiškai, Džonai? - paklausė Glenarvanas.
- Puikiausiai.
- Na, tai pasakykite, ką reiškia tie keli žodžiai.
Kapitonas atidžiai pažiūrėjo į dokumentą, paskui tarė:
- Pirmiausia apsistokime ties įvykio data. 7 Juni reiškia „birželio 7-oji“; šis skaitmuo ir skaitmuo 62, nurodytas angliškame dokumente, duos mums pilną datą: 1862 metų birželio 7 dieną.
- Labai gerai, - sušuko ledi Elena, - kalbėkite toliau, Džonai!
- Toje pačioje eilutėje, - aiškino jaunasis kapitonas, - yra žodis Gins, kuris, pridėtas prie žodžio gotu iš pirmo dokumento, sudaro Glasgow. Aišku, čia minimas laivas iš Glazgo uosto.
- Ir aš taip manau, - įsiterpė majoras.
 - Antros eilutės dokumente visai nėra, - toliau kalbėjo Džonas Menglas. - Bet užtat trečioje yra du svarbūs žodžiai: zwei - du ir atrosen, arba teisingiau, Matrosen -  jūrininkai vokiškai.
- Vadinasi, čia kalbama apie kapitoną ir du jūrininkus? - paklausė ledi Elena.
- Galimas dalykas, - atsakė Glenarvanas.
- Prisipažinsiu, - vėl prabilo kapitonas, - kad toliau kitas žodis grauš man neaiškus. Nežinau, kaip jį išversti. Gal trečias dokumentas padės mums jį suprasti? O du paskutinius žodžius išaiškinti nesunku. Bringt ihnen reiškia „suteikite jiems“, ir, jei juos pridėsime prie angliško žodžio assistance, parašyto taip pat septintoje eilutėje, sakinys „suteikite jiems pagalbą“ yra visiškai suprantamas.
- Taip! Suteikite jiems pagalbą! - tarė Glenarvanas. - Bet kur yra tie nelaimingieji? Iki šiol neaptikome nieko, kas mums nurodytų katastrofos vietą.
- Tikėkimės, kad prancūziškas dokumentas daugiau ką nušvies, - tarė ledi Elena.
- Štai prancūziškas dokumentas, - tarė Glenarvanas. - Mes visi mokame prancūziškai, todėl sunkumų nebus.
Štai tiksli trečio dokumento faksimilė:


- Čia skaitmenys! - sušuko ledi Elena. - Ponai, žiūrėkite!..
- Viską darykime tvarkingai, - tarė Glenarvanas, - ir pradėkime iš pradžių. Leiskite man paeiliui atkurti tuos kur ne kur užsilikusius ir nepilnus žodžius, jau iš pirmų raidžių matyti, kad čia minimas tristiebis laivas, kurio vardą mums išsaugojo angliškas ir prancūziškas tekstai: „Britanija“. Iš dviejų kitos eilutės žodžių gonie ir austral (Austral- pietų (pranc.). tik paskutinio žodžio reikšmė visiems aiški.
- Štai jau viena brangi detalė, - tarė Džonas Menglas. — Laivo sudužimo vieta kažkur Pietų pusrutulyje.
- To dar maža, - atsiliepė majoras.
- Toliau, - pertraukė jį Glenarvanas. - O! Žodis abor yra veiksmažodžio aborder -  priplaukti - šaknis. Nelaimingieji priplaukė kažkokį krantą. Bet kur? Contin! Nejaugi žemyną? Cruel- žiaurus!..
- Cruel!- sušuko Džonas Menglas. - Štai vokiško žodžio paaiškinimas, graus... grausam... žiaurus!
- Skaitykime toliau, toliau! - tarė Glenarvanas, vis labiau domėdamasis, kai jam ėmė ryškėti tų nepilnų žodžių prasmė. - Indi... nejaugi į Indiją šitie jūreiviai būtų buvę nublokšti? Ką reiškia ongit? A, longitude (Longitude - geografinė ilguma (pranc.). O štai ir platuma: 37° 11'. Pagaliau turime vieną tikrą nurodymą!
- Trūksta ilgumos, - tarė Maknabsas.
- Negalima visko iš karto turėti, mielas majore, — atsakė Glenarvanas, - tikslus platumos laipsnis jau irgi šis tas. Tad prancūziškas dokumentas iš tų trijų pilniausias. Aišku, kiekvienas tekstas - pažodinis vertimas, nes juose po vienodai eilučių. Reikia dabar juos visus sujungti, išversti į vieną kalbą ir tada ieškoti kaip galima logiškesnės ir aiškesnės tų žodžių prasmės.  
- Į kurią kalbą - prancūzų, vokiečių ar anglų - norite išversti? - pasiteiravo majoras.
- Į prancūzų, - atsakė Glenarvanas, - nes daugiausia mums įdomių žodžių išliko šia kalba.
- Teisingai sakote, — atsiliepė Džonas Menglas, - be to, prancūziškai visi mokame.
- Vadinasi, nutarta. - Aš perrašysiu dokumentą, sujungdamas žodžių ir sakinių nuotrupas, palikdamas tarp jų tokius pat tarpus ir papildydamas tik tuos žodžius, kurių prasmė neabejotinai aiški; paskui palyginsime ir padarysime išvadą.
Glenarvanas paėmė plunksną ir po valandėlės parodė draugams popieriaus lapą, kuriame buvo šios eilutės:


Tuo metu įėjo jūrininkas ir pranešė kapitonui, kad „Dunkanas“ įplaukė į Klaido įlanką, ir paklausė, kokie būsią nurodymai.
 -   Ką ketinate daryti? - kreipėsi Džonas Menglas į Glenarvaną.
- Kuo greičiausiai pasiekti Dambartoną, Džonai; Elena grįš į Malkolmo pilį, o aš vyksiu į Londoną ir įteiksiu šį dokumentą admiralitetui.
Džonas Menglas perdavė per jūrininką atitinkamus nurodymus kapitono padėjėjui.
- Na, o dabar, bičiuliai, - tarė Glenarvanas, - tęskime savo ieškojimus. Mes aptikome didelės katastrofos pėdsakus. Nuo mūsų įžvalgumo priklauso kelių žmonių gyvybė. Sutelkime visas proto pajėgas šiai mįslei įminti.
- Mes pasirengę, brangusis Edvardai, - atsakė ledi Elena.
- Pirmiausia, - vėl prabilo Glenarvanas, - šiame dokumente skirtini trys dalykai: 1) ką žinome, 2) ką galime spėlioti, 3) ko nežinome. Ką žinome? Mes žinome, kad 1862 metų birželio 7 dieną nuskendo tristiebis laivas „Britanija“ iš Glazgo, kad du jūrininkai ir kapitonas įmetė šį dokumentą į jūrą 37° 11' geografinės platumos ir kad jie prašo pagalbos.
- Visiškai taip, atsiliepė majoras.
- Ką galime spėlioti? - kalbėjo toliau Glenarvanas. - Pirma, kad laivą bus ištikusi nelaimė Pietų pusrutulio jūrose; prašom atkreipti dėmesį į žodį gonte. Ar tai nebus kartais krašto pavadinimas?
- Patagonija! — sušuko ledi Elena.
- Be abejo.
- Argi trisdešimt septinta lygiagretė kerta Patagoniją? - paklausė majoras.
Tai lengva patikrinti, - atsakė Džonas Menglas, išskleisdamas Pietų Amerikos žemėlapį. - Tikrai! Ji kerta Araukaniją, eina per pampas, išilgai šiaurinių Patagonijos žemių ir per Atlanto vandenyną.  
- Gerai. Spėliokime toliau. Du jūrininkai ir kapitonas abor... (aborder) priplaukia ką?., contin... žemyną; suprantate: žemyną, o ne salą. Kas jiems atsitiko? Laimė, čia turime dar dvi raides pr...  kurios pasako apie jų likimą: tai pradžia žodžio pris - paimti - arba prisonniers - belaisviai. Kieno? Žiaurių indėnų. Jūs įtikinti? Argi patys žodžiai nesisiūlo į tuščias vietas? Argi šito dokumento prasmė jums nepaaiškėjo? Argi šviesa neapšvietė jūsų proto?
Glenarvanas kalbėjo įtikinamai; iš akių buvo matyti, kad jis šventai tiki tuo, ką sako. Jo užsidegimas persidavė klausytojams. Visi kaip vienas sušuko:
- Aišku! Aišku!
Kiek patylėjęs, lordas Edvardas vėl prabilo:
- Visos šios hipotezės, bičiuliai, man atrodo nepaprastai panašios į tiesą. Mano manymu, katastrofa įvyko prie Patagonijos krantų. Beje, aš pasiteirausiu Glazge apie „Britanijos“ maršrutą, ir mes sužinosime, ar ji galėjo atsidurti tose vietose!
- O, mums nereikės taip toli ieškoti, - atsakė Džonas Menglas. - Aš čia turiu Mercantile and Shipping Gazzette komplektą, kuris suteiks mums tikslių nurodymų.
- Na, na, - tarė ledi Glenarvan.
Džonas Menglas paėmė 1862 metų laikraščių paką ir ėmė paskubomis juos vartyti. Neilgai ieškojo ir netrukus patenkintas tarė:
- 1862 metų gegužės mėnesio 30 diena. Peru! Kaljao! Paskirtis - Glazgas, „Britanija“, kapitonas Grantas.
- Grantas! - sušuko Glenarvanas. - Drąsusis škotas, kuris Ramiajame vandenyne norėjo įkurti Naująją Škotiją!
-Taip, tas pats! 1861 metais jis išplaukė „Britanija“ iš Glazgo, ir nuo to laiko negauta žinių, - atsakė Džonas Menglas.
 - Jokių abejonių! Jokių abejonių, - tarė Glenarvanas. - Tai tikrai jis. „Britanija“ išplaukė iš Kaljao gegužės 30-ąją, o birželio 7-ąją, tai yra po savaitės, žuvo prie Patagonijos krantų. Štai ir visa istorija iš tų žodžių nuotrupų, kurios atrodė neišskaitomos. Matote, bičiuliai, kad spėliojome teisingai. Dabar mums trūksta viena: geografinės ilgumos.
- Jos mums nė nereikia, - atsakė Džonas Menglas, - nes kraštas žinomas; aš, turėdamas tik geografinę platumą, apsiimčiau tiesiai pataikyti į laivo sudužimo vietą.
- Tad mes viską žinome? - paklausė ledi Glenarvan.
- Viską, brangioji Elena, ir šias baltas, vandens išplautas vietas aš be vargo užpildysiu, tartum rašyčiau diktuojant pačiam kapitonui Grantui.
Glenarvanas tučtuojau paėmė plunksną ir parašė tokį pranešimą:
1862 metų birželio 7 dieną tristiebis laivas „Britanija“ išplaukęs iš Glazgo, sudužo prie Patagonijos krantų, Pietų pusrutulyje. Mėgindami pasiekti žemyną, du jūrininkai ir kapitonas Grantas pateko į žiaurių indėnų nelaisvę. Šį dokumentą jie įmetė. .. geografinės ilgumos ir 37° 11' geografinės platumos. Suteikite jiems pagalbą, kitaip jie žus.
- Puiku, puiku, brangusis Edvardai, - tarė ledi Elena, - ir, jei nelaimingieji vėl išvys tėvynę, tik jums jie turės būti dėkingi už šią laimę.
- Jie išvys tėvynę, - atsakė Glenarvanas. — Šis dokumentas tiek suprantamas, aiškus ir įtikinamas, kad Anglija nesvyruodama suteiks pagalbą savo trims sūnums, nublokštiems į negyvenamą krantą. Ką ji padarė Franklinui ir daugeliui kitų, dabar padarys „Britanijos“ sudužėliams!
- Bet šitie nelaimingieji, - įsiterpė ledi Elena, - be abejo, paliko šeimas, kurios rauda žuvusiųjų. Gal kapitonas Grantas turi žmoną, vaikų...
- Gerai sakote, brangioji, ir aš pasistengsiu jiems pranešti, kad dar yra vilties juos išgelbėti. Na, o dabar, mielieji, lipki- me ant denio, nes artėjame prie uosto.
Iš tikrųjų „Dunkanas“, padidinęs greitį, praplaukė Bjuto salos krantus ir paliko dešinėje Rotsėjų, žavingą miestuką derlingame slėnyje; paskui įlankos siaurumoje aplenkė Grynoką ir šeštą valandą vakaro įmetė inkarą ties Dambartono bazaltine uola, kurios viršūnę vainikuoja garsioji Škotijos didvyrio Voleso pilis.
Prieplaukoje laukė pakinkyta pašto karieta, kuri turėjo nuvežti Eleną Glenarvan ir majorą Maknabsą į Malkolmo pilį. Glenarvanas, pabučiavęs jaunąją žmoną, sėdo į greitąjį Glazgo traukinį.
Bet prieš tai jis patikėjo kitam, greitesniam pasiuntiniui svarbųjį pranešimą - po keleto minučių elektrinis telegrafas įteikė Times ir Morning Cbronicle tokią žinutę:
"Kas nori sužinoti apie kapitono Granto ir tristiebio laivo „Britanija“ is Glazgo likimą, tegu kreipiasi į Ed. Glenarvaną, Škotija, Dambartono grafystė, Lasas, Malkolmo pilis."


******************************************************************************

 Štai tokia ilgos istorijos užuomina......
 

Taigi - Škotija.

 

Priešingai visiems mano įsitikinimams - škotai - keltai. Tokie pat, kaip airiai ir bretonai, šiaurės Prancūzijos gyventojai. Tiesa, bendrą karalystę su Anglija turi nuo 1603 metų, kai Škotijos karalius Jokūbas (Džeimsas) paveldėjo ne tik motinos (Marijos Stiuart) karalystę Škotiją, bet ir tolimesnės giminaitės Elžbietos I karalystę Angliją. Bendra kalba tapo anglų. Škotijos literatūra laikoma ir rašyta škotų bei lotynų kalbomis, ir rašyta škotų kilmės rašytojų - Valterio Skoto, Robertas L. Stivensonas, Arthur Conan Doyle. Nacionalinis poetas - Robertas Burnas, vadinamas nacionaliniu poetu.
 

Robert Burns
APIE STRAZDO GIESMĘ, IŠGIRSTĄ SAUSIO RYTĄ IŠĖJUS PASIVAIKŠČIOTI
Giedok, strazdeli, ant nuogos šakos,

 Giedok, paukšteli, aš tavęs klausaus.
Alexander Nasmyth, Robert Burns (1828).
Žiūrėk - nuo tavo čiulbesio džiugaus
Žiema raukšles jau braukia nuo kaktos.
Taip vienumos ir skurdo valdose
Ūmai paguodą švelnią surandi,
Širdim lengva vėl dieną sutinki,
Ar ji viltim, ar baime nešina.


Dėkoju Tau, Šaukly naujos dienos –
 Jau auksu tviska rytuose dangus.
Beturtis pats, o mums žėri džiaugsmus,
Kurių mums jokie turtai neatstos.
Ateiki, vaike Skurdo ir Vargų,
Ką duos Dangus, dalinsimės kartu.


Robert Burns
APTINGUS MIGLA
Aptingus migla nuo uolėtos kalvos
Atslinko ir tvyro virš upės vagos.
Kur akį užmesi, ten daros nyku,
Kai brenda į žiemą ruduo pamažu.
Ruduoja lanka, ištuštėjo miškai,
Jau vasaros grožio neliko visai.
Taip traukia klajot, pamąstyt tylomis,
Kaip greit lekia Laikas, kaip skuba Lemtis!


Ilgai gyvenau, gyvenau daug tuščiai,
Ir liko gyventi nedaug visiškai.
Nusinešė Laikas daugybę veidų,
Nutraukė Lemtis širdyje daug saitų!
Kol kopiam į kalną, kokie mes paiki!
O riedam pakalnėn pavargę, liūdni!
 Gyvenimas žmogui prasmingas tik tuo,
Kad jis turi jį dar pratęsti kažkuo.





Skaitykime apie Anglijos literatūrą mūsų bloge:


Komentarų nėra: