2018 m. balandžio 18 d., trečiadienis

Gabriel Garcia Marquez. Kelionė po Rytų Europą

Kelionė po praeitį, beje. Po mūsų tėvų ar senelių jaunystės laikus žmogaus, kuris gyveno kitur ir kitaip. Žvilgsnis iš šalies, kuris pateikia tą nelemtąjį "buvo geriau" iš normalaus gyvenimo perspektyvos. Žinomo rašytojo kelionės  po Rytų Europą 6 dešimtmečio pradžioje įspūdžiai. Aplankyta Rytų Vokietija ir Berlynas, Čekija, Lenkija, Vengrija ir Soveitų Sąjunga. Tiesą sakant, skaitėsi labai lengvai, įdomiai ir šviežiai. Galbūt todėl, kad ta tikrovė, kurioje užaugome, gyvenome, mums atrodė normali. Nes įprasta. Nes kitokios nežinojome ir vargu ar tikėjomės, kad gyvensime kitaip, taip kaip gyveno kitoje geležinės uždangos pusėje. 

Ragaujame tekstą:  Gabriel García Márquez. Kelionė po Rytų Europą : [romanas] /[iš ispanų kalbos] vertė Valdas V. Petrauskas. - Vilnius : Alma littera, 2018 (Vilnius : Standartų sp.). - 155 p. 



„Geležinė uždanga“ – užkarda raudonais ir baltais dryžiais


Geležinė uždanga - nei uždanga, nei geležinė. Tiesiog užkardas raudonais ir baltais dryžiais, kaip paprastai išmarginti kirpyklų skelbimai. Tris mėnesius pabuvojęs kitoje pasaulio pusėje, supratau, jog visiška nesąmonė įsivaizduoti, kad geležinė uždanga iš tikrųjų geležinė. Tačiau dvylika neatlyžtamos propagandos metų kur kas labiau paveikia sąmonę nei filosofinė sistema. Dvidešimt keturios valandos laikraštienos per dieną galų gale taip atbukina blaivų protą, kad metaforos žmogui atrodo tikrovė.
Gabriel Garcia Marquez 
Į tą nuotykį leidomės trise. Žaklina, prancūzė, kilusi iš Indokinijos, vieno Paryžiaus žurnalo techninė redaktorė. Klajūnas italas Frankas, Milano žurnalų korespondentas, nakvojantis ten, kur užklumpa vakaras. Ir trečias - aš, koks įrašytas savo pase. Viskas prasidėjo Frankfurte, birželio 18 dieną, dešimtą valandą ryto. Frankas vasarai nusipirko automobilį ir nežinojo, ką su juo daryti, tad pasiūlė mums „pasižvalgyti, kas vyksta už geležines uždangos“. Laikas - giedras pavasario rytas - buvo palankus kelionei.
Frankfurto policija nėmaž neišmanė, kaip galima automobiliu nuvažiuoti į Rytų Vokietiją. Abi šalys neturi nei diplomatinių santykių, nei prekybos ryšių. Kiekvieną vakarą geležinkelio koridoriumi į Berlyną išvyksta traukinys, nereikalaujama jokių dokumentų, išskyrus pasą. Tas koridorius - tai naktinis tunelis, kuris prasideda Frankfurte ir baigiasi Vakarų Berlyne, Vakarų salelėje, Rytų apsuptoje iš visų pusių.
Vienintelis kelias pakliūti už geležinės uždangos - greitkelis. Tačiau pasienio apsauga tokia griežta, kad su Prancūzijoje registruotu automobiliu iš pirmo žvilgsnio apskritai neverta ieškoti nuotykių be oficialios vizos. Kolumbijos konsulas Frankfurte - labai apdairus žmogus. „Saugokitės, - perspėjo jis mus perdėtai atsargaus ispano tonu. - Įsivaizduojate, ten viskas rusų valdžioje!“ Vokiečiai kur kas aiškiau išdėstė savo nuomonę. Įspėjo, kad įleisti jie gal ir įleis, bet konfiskuos fotoaparatus, laikrodžius ir visus vertingus daiktus. Patarė apsirūpinti maistu ir benzinu, kad niekur nereikėtų sustoti, važiuojant 600 kilometrų nuo sienos iki Berlyno, ir pridūrė, kad apskritai mums gresia pavojus žūti nuo rusų kulkos.
Nebuvo kitos išeities, kaip rizikuoti. Priešingu atveju grėsė dar viena naktis Frankfurte ir dar vienas vokiečių filmas vokiečių kalba. Frankas nutarė mesti monetą: herbas ar skaičius? Herbas.
- Ką gi, pasienyje apsimesime nežiniukais, - pasakė jis.
Abi Vokietijas sieja puikus greitkelių tinklas, Hitlerio sukurtas savo galingam karo mechanizmui. Tai buvo lazda dviem galais - Sąjungininkams buvo lengviau permesti kariuomenę. Tačiau drauge tai yra neįkainojamas indėlis taikos metams. Tokiu automobiliu kaip mūsiškis galėjome važiuoti maždaug 80 kilometrų per valandą greičiu. Mes lėkėme 100 kilometrų per valandą tikėdamiesi geležinę uždangą pasiekti prieš temstant.
Aštuntą valandą pralėkėme per paskutinį Vakarų pasaulio miestelį, kurio gyventojai, ypač vaikai, sutrikę nuoširdžiai palinkėjo mums laimingos kelionės. Kai kurie jų kaip gyvi nebuvo matę prancūziško automobilio. Po dešimties minučių vokiečių kariškis, panašus į kino filmų herojų nacį ne tik valingu smakru ir gausybe skiriamųjų ženklų bei antsiuvų, bet ir vokiškai angliška tartimi, labai oficialiai patikrino pasus. Paskui kariškai atidavė pagarbą ir leido kirsti niekieno zoną - 800 metrų tuščią ruožą, skiriantį du pasaulius. Nebuvo matyti nei kankinimo stovyklų, nei garsiųjų tūkstančius kilometrų nusidriekusių elektrifikuotų spygliuotos vielos tvorų. Vakaro saulė leidosi virš dirvonuojančių laukų, kaip ir pirmąją karo dieną vis dar išmindžiotų batų ir išraustų sprogimų. Tai ir buvo geležinė uždanga.
Pasieniečiai vakarieniavo. Sargybinis, paauglys, vilkintis vargana ir nudryžusią uniforma, šiek tiek per didele, kaip ir batai ir automatas rankose, ženklu įsakė sustoti ir palaukti, kol pasieniečiai baigs vakarieniauti.
Laukėme daugiau nei valandą. Sutemo, bet šviesos dar neįsižiebė. Šalia greitkelio buvo geležinkelio stotis, dulkių nugultas pastatas uždarais langais ir užrakintomis durimis. Tamsoje kvepėjo karštu maistu.
Kai Berlynas buvo padalintas... 
- Komunistai taip pat valgo, - pajuokavau, kad visai nesugestų nuotaika. Frankas snūduriavo prie vairo.
- Aha, - pritarė jis. - Nors ir ką skelbtų Vakarų propaganda.
Likus kelioms minutėms iki dešimtos, užsidegė šviesos, ir sargybinis liepė mums prieiti prie žibinto ir parodyti pasus. Peržiūrėjo kiekvieną lapą tokia buka ir drauge gudria išraiška kaip žmogus, nemokantis skaityti nei rašyti. Paskui pakėlė užkardą ir įsakė mums sustoti už dešimties metrų, prie medinio namo cinkuotos skardos stogu, panašaus į vesternų salūną. Kitas to paties amžiaus sargybinis, be ginklo, nuvedė mus prie langelio, kur mūsų laukė dar du uniformuoti paaugliai, veikiau apsnūdę nei griežti, tačiau be šešėlio nuoširdumo. Nustebau, kad didžiuosius Rytų pasaulio vartus saugo nevykėliai, beveik beraščiai pusberniai.
Pasidažę plunksną į rašalą, supiltą į kamščiu užkemšamą rašalinę, abu kareiviai kruopščiai nusirašė mūsų pasų duomenis. Darbas buvo nelengvas. Vienas diktavo. Kitas negrabaus kaimo mokyklos pradinuko raštu keverzojo prancūzišką, itališką, ispanišką vardus. Rašaluotais pirštais. Visus pylė prakaitas. Juos - nuo perdėtų pastangų. Mus - nuo jų pastangų. Mūsų kantrybė vis dėlto neišseko iki tos nelemtos diktavimo ir rašymo akimirkos, kai pagaliau buvo prieita prie mano gimimo vietos: Arakataka.
Prie kito langelio deklaravome valiutą. Tačiau perėjimas prie kito langelio buvo grynas formalumas: mus aptarnavo abu pirmojo langelio muitininkai. Galiausiai prie trečio langelio teko ženklais pildyti išsamius klausimynus vokiečių ir rusų kalbomis apie automobilį. Pusvalandį keisčiausiai mosikavę rankomis, išsiklykę ir išsikeikę penkiomis kalbomis, supratome, kad esame įkliuvę į ekonominį sofizmą. Vakarų Vokietijos bankai moka keturias Vakarų markes už dolerį. Rytų Vokietijos bankai už dolerį moka tik dvi Rytų markes.
Tačiau Vakarų markė yra tokios pat vertės kaip ir Rytų. Tik skirtumas tas, kad, mokant doleriais, už automobilį reikėtų mokėti dešimt dolerių. Vakarų markėmis - dvidešimt markių, vadinasi, viso labo penkis dolerius.
Išsinervinę ir išbadėję jau tarėmės prasmukę pro visus geležinės uždangos filtrus, bet tuo metu pasirodė muitinės viršininkas: iš pažiūros ir iš elgesio tikras kaimietis nešvariomis tiko kelnėmis beveik pusmetrinio pločio klešnėmis ir nutrintu milo švarku išsipūtusiomis kišenėmis, tikriausiai pilnomis trupinių ir popierių. Kreipėsi į mus vokiškai. Supratome, kad turime eiti iš paskos. Išėjome į tuščią, pirmųjų žvaigždžių apšviestą greitkelį, tiesiai per bėgius pasukome prie geležinkelio stoties ir atsidūrėme erdviame, ką tik suvalgytu maistu kvepiančiame valgomajame, kur stovėjo keli staliukai keturiems asmenims su apverstomis ant jų kėdėmis. Prie durų, šalia stalo, nukrauto marksistinėmis knygomis ir politinės propagandos brošiūromis, stovėjo automatu ginkluotas sargybinis. Mudu su Franku ėjome koja kojon su viršininku. Žaklina, atsilikusi kelis žingsnius, kaukšėjo medinėmis grindimis. Viršininkas stabtelėjęs griežtai pamojo jai ranka, kad paskubėtų. Ji pakluso, ir visi keturi tylėdami patraukėme tuščių koridorių labirintu į pastato galą paskutinių durų link.
Patekome į kvadratinį kambarį, kur stovėjo rašomasis stalas, seifas, politinės propagandos brošiūromis apkrautas stalas su keturiomis kėdėmis, praustuvė ir lova pasienyje. Ant sienos virš lovos - Rytų Vokietijos komunistų partijos sekretoriaus portretas, iškirptas iš žurnalo. Viršininkas su mūsų pasais atsisėdo prie stalo. Nejučia prisiminiau Kolumbijos miestelius, kur teismo salėje dienos metu tuščia, o naktį ten susitinka įsimylėjėliai, kino teatre sutarę pasimatymą. Žaklina atrodė išsigandusi.
Nežinia, ar ilgai išbuvome tame kambaryje. Kamantinėjami, mano galva, paties negrabiausio valdininko, vienas po kito turėjome atsakyti į tos pačios vokiškai surašytos anketos klausimus. Iš pradžių jis buvo nesukalbamas. Aiškinome kaip įmanydami, kad nesame kapitalistų šnipai, kad tik norime pasižvalgyti po Rytų Vokietiją. Man atrodė, kad jis mąsto šarvuota vokiečių kalba, į kurią dūžta angliški, prancūziški, itališki, ispaniški žodžiai ir net patys išraiškingiausi mostai. Tas pamišėlių pokalbis išvedė jį iš kantrybės. Jis įsiuto dėl visko, o svarbiausia - dėl savo bejėgiškumo, nes turėjo tris kartus suplėšyti subraukytas ir iš naujo taisytas vizas.
Atėjus Žaklinos eilei, nuotaika šiek tiek pasitaisė, nes viršininkas truputį per vėlai susidomėjo jos indokiniškais veido bruožais. Ženklais mums išdėstė, kad kelionėje jos širdį tikriausiai palenksiąs koks nors „mėlynakis blondinas“, ir, įrodydamas savo susižavėjimą, išdavė jai nemokamą vizą. Išėjome iš kabineto pavargę ir prislėgti, bet teko sugaišti dar gerą pusvalandį, nes viršininkas bandė ženklais ir vokiečių bei anglų kalbų nuotrupomis išreikšti kažkokią mintį, kol pagaliau supratome, kad jis nori pasakyti: „Kolumbijoje patekės laisvės saulė.“
Brandenburgo vartai - riba tarp pasaulio ir sovietų
Žaklina, žvaliausia, pasisiūlė vairuoti, o Frankas atsisėdo šalia saugoti, kad ji neužsnūstų. Artėjo pirma nakties. Aš išsitiesiau ant užpakalinės sėdynės ir užmigau, liūliuojamas švelniai dūzgiančių padangų, sliuogiančių plynu, spindinčiu, visiškai tuščiu greitkeliu. Pabudau auštant. Pro šalį į priešingą pusę riedėjo dideli, talpūs sunkvežimiai pridengtais ir blausioje apyaušrio šviesoje vos pastebimais žibintais. Nesuvokiau, kas ta begalinė automobilių vora.
- Kas tai? - paklausiau. 
- Nežinia, - atsakė Žaklina, sutelkusi dėmesį į kelią. - Važiuoja visą naktį.
Tik ketvirtą valandą ryto, kai skaisti vasaros saulė nušvietė bekraščius dirvonuojančius laukus, susivokėme, kad tai rusų kariniai sunkvežimiai. Kas pusvalandį pravažiuodavo dvidešimties ar trisdešimties sunkvežimių vora, iš paskos sekdavo keli rusiški automobiliai be numerių. Kai kuriuose sėdėjo kareiviai be ginklų. Tačiau diduma sunkvežimių buvo dengti slepiamosios spalvos brezentu.
Pustuštis greitkelis dar labiau rėžė akį, prisiminus Vakarų Vokietiją, kur tenka brautis pro naujausių modelių amerikietiškus automobilius. Už kelių kilometrų nuo Heidelbergo prie amerikiečių generalinio štabo abipus greitkelio driekiasi daugiau nei trijų kilometrų automobilių kapinės. Rytų Vokietijoje, priešingai, atrodo, kad pasiklydai ir važiuoji greitkeliu, nevedančiu niekur. Tik sienos abipus greitkelio primena, kad aplink esama žmonių. Vietoj reklaminių skydų, įprastų Vakarų Europos keliuose, - milžiniškos karikatūros: Adenaueris aštuonkojo kūnu savo čiuptuvais smaugia proletariatą. Visos komunizmo kovingosios literatūros metaforos išreikštos ryškiomis spalvomis ir stipriais potėpiais, tačiau visų kapitalistinio pasaulio baisybių atstovas ir vykdytojas - vien kancleris Adenaueris.
Pirmas susitikimas su Rytų pasaulio proletariatu įvyko netikėtai. Aštuntą valandą ryto pakelėje pastebėjome degalinę, o truputį toliau - restoraną su tebešviečiančia neonine reklama: „Mitropa“. Tai valstybinių restoranų tinklas. Frankas prisipylė benzino. Paskui suskaičiavome savo markes ir nutarėme pažaisti su ugnimi - dar kartą suvaidinti pamišėlių sceną ir papusryčiauti.
Niekada nepamiršiu apsilankymo tame restorane. Lyg būčiau atsitrenkęs į tikrovę, kuriai dar buvau nepasiruošęs. Kartą, taip pat tam visiškai nepasiruošęs, buvau įkliuvęs į keblią padėtį Neapolyje, kai artimieji iš trečio aukšto virvėmis leido žemyn karstą, o apačioje, gatvelėje, knibždančioje elgetų ir vaikų, pristatytoje vežimėlių su kiauliena, minia bandė guosti velionio našlę, kuri draskėsi drabužius, rovėsi plaukus ir klykė nesavu balsu, parkritusi ant žemės. Restorane buvo kitoks vaizdas, bet taip pat įspūdingas: kaip gyvas nebuvau matęs tiek liūdesio, susikaupusio per tokį paprastą kasdienio gyvenimo dalyką - pusryčius. Pamėlusioje nuo dūmų salėje, tyliai šurmuliuojant žmonėms, ne mažiau kaip šimtas vyrų ir moterų, nusiminę, apskurę, godžiai šveitė bulves, mėsą ir kiaušinius.
Mums pasirodžius, šurmulys nuščiuvo. Visai pamiršęs savo ūsus ir raudoną krepšį juodais langeliais, pagalvojau, kad restorano lankytojus pribloškė egzotiškoji Žaklina. Toje tyloje jausdami, kaip mus vogčiomis varsto šimtai žvilgsnių, nuėjome prie vienintelio laisvo stalelio, stovinčio vidury salės šalia aptrinto plokštelių grotuvo. Repertuaras buvo mums gerai pažįstamas: Pereso Prado mambo, „Los Panchos“ bolero, o daugiausia - džiazo plokštelių.
Padavėja, balta nuo galvos iki kojų, atnešė mums duonos ir cikorijomis stipriai atsiduodančios juodos kavos, tačiau, savaime suprantama, - turint omeny prancūzų vidutinį atlyginimą, - kur kas pigesnės nei Paryžiuje ir, kaip vėliau įsitikinome palyginę atlyginimus Rytų Vokietijoje, nepalyginamai pigesnės nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. Prireikus atsiskaityti, mums pritrūkę Rytų Vokietijos markių, ir padavėja sutiko paimti Vakarų markes, tačiau pakišo mums pasirašyti popieriaus lakštelį - pažymą apie valiutos keitimą.
Frankas prislėgtas stebėjo restorano lankytojus. Kartais pasitaiko nesuvokiamo ir nepaaiškinamo jausmingumo akimirkos. Visi tie žmonės per pusryčius valgė tą patį, ką paprastai valgo žmonės visoje Europoje - tai, kas pigiausia. Tačiau tie paniurę, kartėlio kupini žmonės nė kiek nesigardžiavo valgydami dosnią rytinę mėsos ir kiaušinienės porciją.
Frankas baigė gerti kavą ir paplekšnojo sau per šlaunis, ieškodamas cigarečių. Bet nerado. Tuomet atsistojo visu ūgiu ir, nuėjęs prie artimiausio žmonių būrelio, ženklais paprašė cigaretės. Nespėjau susivokti, kai žmonės, pašokę nuo gretimų staliukų, puolė prie mūsų su degtukų dėžutėmis, palaidomis cigaretėmis ir nepraimtais pakeliais - kolektyvinis audringo vaišingumo protrūkis. Netrukus, išsipleikusi ant užpakalinės Berlyno link skriejančio automobilio sėdynės, Žaklina sugebėjo pasakyti tai, kas man jau sukosi ant liežuvio:
- Vargšai.

 Berlynas – tai tiesiog nesusipratimas

Vienintelis Europos pėdsakas Vakarų Berlyne - apgriuvusi katedra bombų susprogdintu bokštu. Šiaurės amerikiečiai kaip vaikai siaubingai bijo šikšnosparnių. Užuot ramstę po karo išlikusias sienas ir lopę sugriautą miestą, jie griebėsi higieniškesnio ir verslui pravartesnio būdo: viską nušluoti nuo žemės paviršiaus ir pradėti nuo nulio.
Pirmąsyk susidūręs su tokio plataus užmojo kapitalizmo operacija socializmo valdose, pasijutau netekęs žemės po kojomis. Visą rytą ieškojome miesto, klaidžiodami po miestą ir jo nerasdami. Miestas be jokios simetrijos, nei šioks, nei toks, o svarbiausia - trūksta centro, kur žmogus suvokia esąs mieste.
Plačios neužstatytos erdvės laikinai paverstos parkais. Kai kurios gatvės atrodo lyg būtų išplėštos ir perkeltos iš Niujorko. Kai kur prekybos gobšumas lenkia statybas, ir dideli prekybos centrai įsikuria pastatuose, dar kiaurus metus aptvertuose pastoliais. Šalia šiuolaikinės architektūros įmantrybių - dangoraižio, panašaus į ištisinį langą, - perdėm riogso barakai, kuriuose gyvena statybininkai. Šurmuliuojanti minia grūdasi, tvinsta lentiniais tilteliais, spengiant pneumatiniams grąžtams, dvokiant verdančiam asfaltui, virš metalinių konstrukcijų ir milžiniškų kokakolos reklamų švaistantis statybinių kranų strėlėms. Tos akiplėšiškos chirurginės operacijos vaisius - darinys, neturintis nieko bendra su Europa. Tviskantis, sterilus miestas, kur viskas atrodo pernelyg nepadoriai nauja.
Tvirtinama, kad tai vienas įdomiausių Europos architektūros bandymų. Kas be ko. Technologiniu požiūriu, Vakarų Berlynas - ne miestas, o laboratorija. Diriguoja Jungtinės Amerikos Valstijos. Neturiu duomenų, kiek dolerių investuota į miesto atstatymą nei kaip jie buvo investuoti. Tačiau rezultatas - kaip ant delno.
Prie statomos Berlyno sienos
Mano kuklia nuomone, tai netikras miestas. Vasarą užplūsta amerikiečių turistai pasižvalgyti po socialistinį pasaulį ir, naudodamiesi proga, Vakarų Berlyne prisiperka Jungtinių Valstijų importuotų prekių, gerokai pigesnių nei Niujorke. Sunku įsivaizduoti, kaip sugeba išsilaikyti viešbutis tokios pat paslaugų kokybės kaip Jungtinėse Valstijose - modernūs kambariai, televizija, vonios kambarys ir telefonas, - imdamas keturias markes, tai yra vieną dolerį, už naktį. Gatvių grūstyje nematyti nė vieno automobilio, kuris būtų ne naujausio modelio. Parduotuvių skelbimai, reklama, valgiaraščiai restoranuose - viskas angbškai. Vakarų Vokietijoje veikia penkios radijo stotys, iš kurių niekada nepasigirsta nė vieno vokiško žodžio. Turint visa tai galvoje, juo labiau kad Vakarų Berlynas - geležinės uždangos atskirta salelė: jokių prekybos ryšių 500 kilometrų spinduliu, nė vieno didesnio pramonės centro, o vienintelis susisiekimas su Vakarų pasauliu - orlaiviai, kas dvi minutės kylantys  tupiantys vidury miesto esančiame oro uoste, nejučia dingteli mintis, kad Vakarų Berlynas - milžiniška kapitalistinio gyvenimo būdo propagandos agentūra. Vis dėlto šis proveržis neatitinka ekonominės tikrovės. Kiekvienu mažmožiu stengiamasi pabrėžti stebuklingos gerovės įvaizdį, priblokšti Rytų Vokietiją, kuri išsižiojusi pro rakto skylutę stebi tą reginį.
Abiejų Berlynu oficiali riba - Brandenburgo vartai, virš kurių plevėsuoja raudona vėliava su kūju ir pjautuvu. Už 50 metrų kabo grėsmingas skelbimas: „Dėmesio, jūs įeinate į sovietų sektorių.“ Prie šio skelbimo atsidūrėme vakarop, jau susipažinę su Vakarų Berlynu. Frankas instinktyviai sumažino greitį. Rusų policininkas mums įsakė sustoti, pareigūno žvilgsniu apžiūrėjo automobilį ir liepė važiuoti toliau. Etapas toks paprastas kaip stabtelėjimas sankryžoje, belaukiant žalios šviesos. Tik truputį kitoks. Atgrasus. Įvažiuojame tiesiai į Unter den Linden, plačią liepų alėją, kadaise vieną gražiausių pasaulyje. Dabar nebent riogso apsmilkę kolonų strampai, išlikę namų portalai, žole ir samanomis apžėlę pamatai. Neatstatyta nė vieno kvadratinio metro.
Kuo toliau važiuojant į Rytų Berlyną, tuo labiau aiškėja, kad čia, prie Brandenburgo vartų, susiduria ne tik dvi skirtingos santvarkos, bet ir dvi priešingos mąstysenos. Vienur kitur išlikę sveiki kvartalai tebėra artilerijos sviedinių paženklinti. Parduotuvės apleistos, sugludusios už patrankų sviedinių pramuštų ambrazūrų, prekės prastos, nepatrauklios. Kai kuriose gatvėse išvien riogso namų karkasai įgriuvusiais viršutiniais aukštais. Apatiniuose aukštuose glaudžiasi susigrūdusios šeimos - be sanitarinių sąlygų, be vandentiekio, languose išdžiaustytais skalbiniais kaip Neapolio skurdžių kvartaluose. Vakare vietoj neoninių reklamų, įvairiomis spalvomis užliejančių Vakarų Berlyną, rytų pusėje spingsi vien raudona žvaigždė. Tas nykus miestas vertas dėmesio tik todėl, kad atspindi šalies ekonominę būklę. Išskyrus Stalino prospektą.
Atsakas į Vakarų Berlyno proveržį - pasibaisėtinas Stalino prospektas. Pribloškiantis tiek savo dydžiu, tiek prastu skoniu. Visų stilių, atitinkančių Maskvos architektūros kriterijus, mišrainė. Stalino prospektas - begalinė virtinė gyvenamųjų namų, panašių į provincijos praturtėjusių skurdžių „dvarelius“, tik užrioglintus vienas ant kito: tonos marmuro, gėlėmis, žvėrimis ir akmeninėmis kaukėmis išgražinti kapiteliai ir įkyrėję portalai su betoninėmis graikų statulomis.
Kriterijus, kuriuo rėmėsi tos mišrainės sumanytojai, savaime suprantamas. Didysis Hitlerio prospektas buvo Un- ter den Linden. Didysis socialistinės Vokietijos prospektas, didingesnis, platesnis, griozdiškesnis ir bjauresnis, - Stalino prospektas. Vakarų Berlyne statomas miestas turtuoliams, tiems patiems, kurie prieš karą rinkdavosi Unter den Linden. Stalino prospektas skirtas gyventi 11 000 darbo žmonių. Daug visiems prieinamų restoranų, kino teatrų, kabaretų, teatrų. Kiekvienas jų - tuščias pinigų švaistymas beskonybei: baldai violetiniais pliušiniais apmušalais, žali kilimai paauksuotais kraštais, o svarbiausia - visur, net tualetuose, veidrodžiai ir marmuras. Nė vienoje pasaulio šalyje darbininkai negyvena taip prabangiai ir juokingai pigiai kaip Stalino prospekte. Tačiau, be tų ten gyvenančių privilegijuotųjų, devynios galybės žmonių susigrūdę glaudžiasi mansardose, ir jie mano, - sakau ranką pridėjęs prie širdies, - kad tų pinigų, išmestų statuloms, marmurams, pliušui ir veidrodžiams, būtų užtekę gražiam miestui pastatyti.
Sakoma, kad, kilus karui, Berlynas išsilaikytų dvidešimt minučių. Tačiau jeigu nekils, po penkiasdešimties, po šimto metų, kai viena santvarka įveiks kitą, abu Berlynai bus vienas miestas. Pasibaisėtina mugė, sudurstyta iš dviejų santvarkų nemokamų eksponatų.
O šiuo metu - ir ne vien savo išvaizda - Berlynas - tai tiesiog nesusipratimas. Norint įvertinti jo vidinį gyvenimą, apžiūrėti iš išvirkščios pusės ir pamatyti jo apmatus, reikia nusileisti į metro. Prieš nusižudydamas, likus vienai valandai iki mirties, kai rusai jau buvo prie durų, Hitleris įsakė užtvindyti metro tunelius, kad pasislėpusieji eitų į gatves kautis su priešais. Todėl metro požemiuose nejauku, drėgna, bet tai vienintelė susisiekimo priemonė, kuria naudojasi berlyniečiai - neturtingieji abiejose pusėse, - stengdamiesi palengvinti sau gyvenimą, žemės paviršiuje nuožmiai grumiantis abiem santvarkoms. Daugelis jų dirba vienoje pusėje, o gyvena kitoje, bandydami pasinaudoti kiekvienos sistemos teikiamomis gėrybėmis. Kai kuriuose miesto sektoriuose reikia tik pereiti į kitą gatvės pusę. Vienoje pusėje šaligatvis - socialistų. Kitoje - kapitalistų. Vienoje namai, parduotuvės, restoranai priklauso valstybei. Kitoje - privati nuosavybė. Teoriškai žmogus, kuris gyvena vienoje gatvės pusėje ir pereina gatvę, norėdamas nusipirkti batus, abiejose pusėse padaro mažų mažiausiai tris nusikaltimus.
Tačiau Berlyne visų įstatymų laikomasi teoriškai. Bandoma potvarkiais kardyti spekuliaciją, kapitalo nutekėjimą, kenkimą sistemai. Iš principo nevalia pelnytis vienoje pusėje, o pinigus leisti kitoje. Atliekant bet kokią prekybos operaciją, būtina nurodyti pajamų šaltinį. Tačiau iš tikrųjų valdžia žiūri į tai pro pirštus. Jai svarbiausia išsaugoti regimybę. Berlyniečiai, nors ir galėtų be niekur nieko pereiti į kitą gatvės pusę, laikosi žaidimo taisyklių - važiuoja metro, kuris, kaip visiems žinoma, veža į kitą pusę, bet oficialiai visi apsimeta to nepastebintys.
Gatvė padalyta pusiau. Šeima - taip pat.
Akiplėšiškiausias tos nuožmios santvarkų kovos įrodymas pasitaikė mums Vakarų Berlyno banke perkant Rytų markes. Už dolerį mums išmokėjo 17 markių. Frankas naiviai pagalvojo, kad tarnautojas bus apsirikęs: oficialus kursas - dvi markės už dolerį. Tačiau tarnautojas mums paaiškino, kad Vakarų Berlyne oficialaus kurso nesilaikoma, ir bankai - atvirai ir visiškai teisėtai - už dolerį duoda 17 markių. Beveik aštuoniskart daugiau, nei skelbia oficialus kursas. Teoriškai visa ta operacija neturi prasmės. Vis viena Rytų Vokietijoje negalėtume nieko nusipirkti neįstengdami įrodyti, kad pinigai uždirbti toje šalyje. Tačiau tai tik teorija. Vakarų Berlyne išsikeitę dvidešimt dolerių, skersai išilgai išvažinėjome visą Rytų Vokietiją. Suskaičiavome, kad kambarys geriausiame viešbutyje su vonia, radiju, telefonu ir pusryčiais, patiekiamais į lovą, mums kainavo 75 Kolumbijos sentavus. Pietūs geriausiuose restoranuose, įskaitant aptarnavimą, statulas, veidrodžius ir Štrauso muziką, - dvidešimt sentavų.
Neturintieji jokios galios šiame mieste, kur nėra nieko tikra, kur niekas gerai nežino, ko reikia laikytis, o paprasčiausi kasdieniai reikalai priklauso tik nuo rankų miklumo, gyvena nežinioje. Jaučiasi kaip ant parako statinės. Atrodo, kad nėra grynos sąžinės žmonių. Naujiena, kuri Paryžiuje nuskambėtų kaip dar viena valdžios nesąmonė, Berlyne drioksteli nelyginant patrankos šūvis. Padangos sprogimas gali sukelti paniką. 
Leipcigas - visai kas kita. Keturias valandas lėkę vingiuotu plentu, įvažiavome į Leipcigą siaura, tuščia gatvele, ne ką platesne nei tramvajaus linija. Buvo dešimta valanda vakaro, lynojo. Plytų sienos be langų, nykios viešojo apšvietimo lemputės man priminė rytmečius pietiniuose Bogotos priemiesčiuose.
Miesto centre tvyrojo įtartina ramybė. Žibintai, kaip ir priemiesčiuose, švietė tik vienur kitur. Vienintelis gyvybės požymis - valstybinių barų HO neoninės reklamos, juose - vienas kitas civilis ir keli kareiviai. Bergždžiai ieškoję veikiančio restorano - „Mitropos“, galiausiai nutarėme apsistoti viešbutyje. Administracijos darbuotojai kalbėjo tik vokiškai ir rusiškai. Tai buvo geriausias Leipcigo viešbutis, įrengtas remiantis tuo pačiu architektūriniu sprendimu kaip ir Stalino prospekto puošmenos. Ant staliuko išdėlioti visi Vakarų komunistų dienraščiai, pristatyti oro paštu. Bare po stikliniu sietynu, įmantriu gremėzdu, smuikininkų ansamblis griežė ilgesingą valsą, o graudžiai orūs lankytojai tyliai siurbčiojo ne- atšaldytą šampaną. Vėlyvojo rudens sulaukusios damos baltai nupudruotais veidais seniai nebemadingomis skrybėlaitėmis. Muzika sklandė stipriai įkvėpintame ore.
Būrelis vyrų ir moterų medžiotojų drabužiais, iš pažiūros gana padorių su juodomis skrybėlėmis ir ilgaauliais batais, salės kampe vaišinosi arbata ir sausainiukais. Trūko tik didelių juodmargių skalikų, kad šis būrelis atrodytų perkeltas iš litografijos, vaizduojančios senų senovės anglų aristokratus. Mes, vienmarškiniai, džinsuoti, dar nenusiplovę greitkelio dulkių, buvome vienintelis liaudies demokratijos įvaizdis.
Mes atvažiavome čia pamatyti visko savo akimis. Tačiau po dvidešimt keturių valandų Leipcige jau nebeužteko tik matyti, reikėjo suprasti. Prieš pusę mėnesio - lyg burtų lazdelei mostelėjus - buvome atsidūrę Heidelberge, Vakarų Vokietijos studentų mieste, kuriam savo skaidrumu ir optimizmu neprilygsta nė vienas kitas miestas Europoje. Leipcigas - taip pat universitetų miestas, tik nykus, kur bilda seni tramvajai, prisigrūdę apskurusių, paniurusių žmonių. Vargu ar mieste yra daugiau nei dvidešimt automobilių, nors jame pusė milijono gyventojų. Galvoje netilpo, kad žmonės, Rytų Vokietijoje į savo rankas paėmę valdžią, gamybos priemones, prekybą, bankus, ryšių priemones, vis dėlto tokie liūdni, tokie nepaprastai liūdni, kokių kaip gyvas nesu matęs.
Sekmadieniais minios stumdosi pramogų parkuose, kur groja šokių muzika, žmonės geria gazuotus gėrimus ir apskritai labai pigiai leidžia nuobodžias popietes. Šokių aikštelėje obuoliui nėra vietos kur nukristi, tačiau poros, susigrūdusios, beveik nejudančios, atrodo tokios pat viskuo pasibodėjusios kaip ir sausakimšų tramvajų keleiviai. Aptarnaujama lėtai, tenka pusvalandį stovėti eilėje prie duonos, traukinio ar kino bilietų. Mes sugaišome dvi valandas, alkūnėmis skindamiesi kelią per įsimylėjėlių ir sutuoktinių porų su vaikais spūstį, kol pagaliau pasisekė nusipirkti limonado. Tokia santvarka, geležinė, bet neveiksminga, daugiau primena anarchiją.
Nieko negalėjome suprasti. Lyg būtume nuėję į kiną laiko nustumti ir žiūrėję kvailą, nevykusį filmą, sukurtą žmogui iš vėžių išmušti. Nes apskritai išmuša iš vėžių jau tai, kad šitame naujajame pasaulyje, pačiame revoliucijos sūkuryje, viskas atrodo pasenę, nuvalkiota, nušiurę.
Mudu su Franku tiesiog pamiršome Žakliną. Visą dieną ji ėjo mums iš paskos, atsilikusi, abejingai spoksodama į apdulkėjusias vitrinas, prikrautas nežmoniškai brangių niekam tikusių prekių. Per pietus ji atgavo žadą: pasipiktino, kad nėra kokakolos. Vakare stoties restorane, kur ištisą valandą laukėme padavėjo, dusdami nuo dūmų, nuo tvaiko, nuo muzikos, pro vieną ausį įeinančios, pro kitą išeinančios, Žaklina neištvėrė:
- Kokia baisi šalis!
Frankas jai nuoširdžiai pritarė. Rytojaus dieną, vos atsikėlęs, išskubėjo aiškintis, kas čia vyksta. Prisiminė, kad Leipcige yra Markso-Lenino universitetas, kur studijuoja jaunimas, suvažiavęs iš viso pasaulio. Universitetas - keli kuklūs pastatai medžių paunksnėje, ramybės ir meditacijos oazė, veikiau panaši į katalikų seminariją. Apsidžiaugiau sutikęs būrelį studentų iš Lotynų Amerikos. Jie iš esmės patvirtino mūsų prielaidas. Beje, jos pasitvirtino ir pasibaisėtiname pobūvyje, kuriame tą vakarą mums teko dalyvauti herr Volfo namuose.

Komentarų nėra: