Rodomi pranešimai su žymėmis Anglija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Anglija. Rodyti visus pranešimus

2020 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Žaidžiame žemėlapius su Didžiąja Britanija. Reikšmingiausias - Šekspyras

 

Žaidžiame žemėlapius toliau.


Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmieji  etapai jau įvyko.  Žengiame toliau.

Nubalsuota: William Shakespeare. Romeo ir Džiuljeta

2018 m. spalio 5 d., penktadienis

Taueris. UNESCO saugoma užkariautojų pilis

Bokštas, kurio vardas - Bokštas. Oficialiai - "Her Majesty's Royal Palace and Fortress of the Tower of London" - "Jos Didenybės Karališkieji rūmai ir Londono bokšto tvirtovė". Tai vienas svarbiausių Anglijos simbolių, turintis ypatingai svarbią reikšmę Anglijos istorijoje. 
Viduramžiai pasižymėjo karais. Nuolatinės pretenzijos įkitų kunigaikštysčių ar karalysčių sostą, nuolatinis sienų ir miestų perskirstymas reikalavo gynybinių įtvirtinimų.
 Vienas jų - mūsų apžvelgiamasis Taueris.

2017 m. birželio 2 d., penktadienis

Aplink pasaulį kapitono Granto beieškant: Anglija

Neseniai teko duoti interviu apie mėgstamiausias vaikystės knygas. Prisiminiau ir įprotį, kurį tebepuoselėju ir dabar: kartais aš skaitau ir grožinę literatūrą su enciklopedija kitoje rankoje. Jeigu tai mėgstamiausi žanrai - kelionių arba istorinė literatūra, enciklopediją pavartau prieš skaitydama. Įprotis, profesinė liga arba mielas smalsumas, vertinimo galimybės plačios. Pirmoji knyga, kurią taip skaičiau, buvo "Kapitono Granto vaikai".  Žinoma, negalėjau patikrinti laivo dydžio, jo įrangos aprašymo enciklopedijoje, o ir neįdomu buvo, bet laivo kelią 37 laipsnių platuma - tikrai tikrinau.
Patikrinkime kartu. Tai bus tikrai vasariška kelionė aplink pasaulį, kartu patikrinant 37 paralelės šalių literatūrą.
Išvykimo šalis: Anglija.
Veikėjų tautybė - škotai.

2016 m. sausio 22 d., penktadienis

Katedrų statytojai. Ken Follet "Žemės stulpai"

Follett, Ken (1949-) (Foletas, Kenas). Žemės stulpai /iš anglų kalbos vertė Aloyza Lukšienė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.- 1021 p.
Šios knygos banga jau praėjo.  Didžiausi istorinių romanų mėgėjai knygą jau perskaitė, įvertino, serialą pažiūrėjo. Istorijos mėgėjai romaną įvertino teigiamai. Tai, kokius istorinius faktus pateikia rašytojas - panašu į tiesą. Galbūt įvykių fonas bei gyvenimiškosios detalės nėra pikantiškos ar labai traukiančios akį, tačiau jos realistiškos, atitinkančios istorinį laikotarpį. (Čia galime prisiminti Jean Auel "Žemės vaikų" seriją ir pasakojimus, kokius prieskonius maistui ir kokią druską vartojo sumedžiotų mamutų kepimui akmens amžiuje - tokia pseudo istorija atbaido nuo pat pirmųjų puslapių). Greta istorinio fono -  žmonių gyvenimai. Vienuoliai, didikai, valstiečiai, bažnyčios statytojai - ryškūs charakteriai- vardai ir likimai persipina ir kuria didingą epą. 
Ken Follet šį romaną laiko išskirtiniu kūriniu, nepaprastai įtraukusiu jį į viduramžių istorijos ir architektūros studijas. Rašyti įkvėpė Solsberio katedra, siužetas kai kur remiasi Vinčesterio katedros statybos faktais, nors pats Kingsbridžas išgalvotas. 


2014 m. lapkričio 1 d., šeštadienis

Detektyvų karalienė. Kas? Aišku - Agata Kristi


Devonšyras 

Rengiantis rašyti  apie Angliją, į galvą lenda įvairios asociacijos "sena geroji Anglija", "penktos valandos arbatėlė", tradicijos, karalienė, dviaukščiai autobusai ir eismas kita puse.
Ir tai, kas vadinama detektyvo klasika - Agata Kristi. Moteris - legenda, moteris  - darbštumo įsikūnijimas. Ar pati Agata Kristi buvo linkusi kurti intrigas? Regis ne, išskyrus vieną vienintelę istoriją, kurios aprašymą pateiksime skaitymui.
Agatha Mary Clarissa Miller gimė 1890 metų rugsėjo 15 dieną Torkvėjuje, pietinėje Anglijoje, Devonšyre. Torkvėjus - Anglijos kurortas, tad ar verta stebėtis, kad dažna įvykių romanuose vieta - pajūrio kurortai? Šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti keista, kad pasiturinti Anglijos šeima galėjo nuspręsti, jog jos jauniausiajai dukrai nereikalingas rimtesnis išsilavinimas.  Taigi, apsiribota guvernante,   repetitoriais, daliniu mokymųsi mokykloje bei baigiamosios prancūzų mokyklos mišiniu. Ją taip pat mokė dainuoti bei groti pianinu, netgi buvo žadama atlikėjos karjera, deja,  nepaprastas drovumas neleido siekti didesnių laimėjimų.  Dar daugiau, rašytoja 18 metų (1958–1976 m.) buvo Detektyvų klubo prezidente, deja, teisę sakyti kalbas ir tostus ji perleisdavo kitiems.
Karo metu Agata Kristi, jau ištekėjusi už Arčibaldo Kristi, praleido dirbdama savanore slauge ir vaistininke Torkvėjaus ligoninėje. Ji netgi išlaikė vaistininko egzaminus (nuodai - populiari žudymo priemonė!)
Savo pirmąją novelę rašytoja publikavo susilažinusi su seserimi, šioji netikėjo, kad jaunėlės apsakymai gali turėti pasisekimą. Vėlesnis gausus derlius romanų, taip pat ir spausdinamų dalimis žurnaluose dalinai nulemtas ir finansinio poreikio.
Vėliau, po skyrybų, keliaudama po Bagdadą, susipažino su antruoju savo vyru - archeologu Maksu Melovanu. Rašytoja beveik 30 metų, iki pat savo mirties 1972 metais lydėjo vyrą į archeologines ekspedicijas. 
Agata Kristi parašė 92 knygas, jos išverstos į 45 kalbas, egzempliorių skaičiumi nusileidžia tik Biblijai ir Šekspyro kūriniams.


Laura Thompson. Agatha Christie: angliška mįslė / iš anglų kalbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Logotipas), 546 p. 

2012 m. gruodžio 14 d., penktadienis

Dikenso Kalėdos Anglijoje. Viktorijos auksinis amžius.

Artėja Kalėdos, ir regis kasmet kartojame tą patį ritualą - nupinti Avento vainiką (o velnias, žvakes ne tos spalvos nupirkau, o tos spalvos į žvakių laikiklius nelenda), sukurpti su vaikais advento kalendorių (šiemet statėme 25 popierines eglutes su užduotėlėmis kiekvienai dienai), prisiminti kada reikia kepti kalėdinius meduolius, o kada jau galima ir pyragus, supirkti dovanėles (geriausia slėpti mašinoje prie atsarginio rato), o atopūčiui - nukritus at sofos pažiūrėti kokį nors labdaros renginį ir paaukoti 5 litus SMSke, kad būtų atlikta kažkokia mistinė kalėdinė pareiga - kam nors ką nors paaukoti. O kodėl per Kalėdas reikia aukoti? Krikščionybė liepia rūpintis vargšais ištisus metus, naujosios, vartojimo amžiaus Kalėdos tokio žodžio išvis nežino....

2011 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

Zita Čepaitė. Emigrantės užrašai



          "Ši knyga – tai bandymas iš vidaus atskleisti emigrantišką gyvenimą ir emigrantišką savijautą. Apie tai prabilti buvo svarbu ne vien dėl to, kad mano pačios gyvenime tirštai susikaupė emigrantiškos patirties, bet ir dėl to, kad Lietuvoje likusių akimis iš gimtojo krašto išvykę žmonės tarsi tampa kitarūšiais. Nebūtinai geresniais ar blogesniais, tačiau kitokiais, kurių gyvenimo būdas ir elgsena žadina įtarų smalsumą. Tikiuosi, kad mano knyga tą smalsumą šiek tiek patenkins.
         Ir ne tik. Tie, kas linkę emigrantus smerkti, čia ras daugybę argumentų savo požiūriui pagrįsti. Tačiau neliks apvilti ir tie, kas linkę įsigilinti ir visose gyvenimo situacijose įžvelgti  pozityvių dalykų.  
Na, o aš pati, rašydama šią knygą, beviltiškai kamavausi bandydama išsiaiškinti, ar kulnis iš gimtojo krašto pajudinęs lietuvis jau nebe lietuvis."  – taip savo knygą pristato autorė Zita Čepaitė