Rodomi pranešimai su žymėmis Rusija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Rusija. Rodyti visus pranešimus

2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Polina Žerebcova. Polinos dienoraštis

Sunku rašyti įvadą tokiai knygai. kai pradėjau versti puslapius, pasirodė, kad vėl skaitau Anos Frank užrašus: paaugliškus, kartais naivius, kartais netikėtai brandžius ir labai, tikrai labai sukrečiančius. Tikriausiai dėl to, kad rašo vaikas apie tai, kas tikrai skirta ne vaikams. Apie vaiko bandymą išgyventi priešiškame pasaulyje. Iš tikro priešiškame, kur gatvėje šaudo, o namie - griūna grindys ir  šeima - motina ir dukra gyvena nuolatinėje baimėje - kaimynai gali apiplėšti, į namą gali pataikyti raketa ar sviedinys ir dar dešimtys tikrų pavojų...
Autorė gimė 1985 m. kovo 20 d. daugiatautėje šeimoje Grozno mieste. Mergaitei buvo tik 9 metai, kai prasidėjo karas.... pačiomis pirmomis, gulėdamas ligoninėje žuvo senelis, vienintelis šeimos vyras, tad šalyje, kur dauguma gyventojų musulmonai, moterims itin sunku.
Tačiau žmogus, kuris pasirinko būti tvirtu net ir taikos metu, nėra lengva išgyventi šiuolaikinėje Rusijoje. Teko emigruoti. Nuo 2013 metų Polina Žerebcova gyvena Suomijoje, turi joje politinį prieglobstį dėl persekiojimo Rusijoje.

2013 m. gruodžio 18 d., trečiadienis

Kas atneš dovanėlę po egle?


 Labai aktualu. Dabar, prieš pat Kalėdas, kai  netgi didieji abejotojai, susitikę barzdotį apsidžiaugia  -
"yra Kalėdų senis, tik dar liesas, matosi, kad niekas nevaišino".
Taigi, lietuviai turi senelį Kalėdą, apsitaisiusį avikailiais, laiminantį namus ir apdovanojamą, kad juos palaimino. Be savo palinkėjimų senelis Kalėda neatsinešdavo jokių kitų dovanų.
Lietuvoje buvęs paprotys Kalėdų dieną vaikščioti po kiemus, persirengus Kalėdų seniu (Kalėda), linkint gero derliaus. Liaudies dainose kalbama apie jo atvažiavimą iš tolimos šalies. 
 




2013 m. birželio 19 d., trečiadienis

Mano vardas Marytė

Šlepikas, AlvydasMano vardas – Marytė : romanas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011
.
Karas visada žiauru. Paskutinis, vykęs Lietuvoje - ypatingai.
Ir ypatingai žiaurus - pralaimėjusiai pusei. Žuvusiųjų šeimoms. Jos netekusios artimųjų, tėvų, vyrų, tėvų, šeimos maitintojų, tampa ir priešų (nugalėtojų) persiokiojamaisiais. Karas prasitęsė, šįkart - prieš moteris ir vaikus. Tuos, kurie negali apsiginti.
Tuo žiauresnis, kuo žiauresnės buvo ideologijos - fašizmo ir stalinizmo. 
Nors istorija apie karą prieš taikius gyventojus kartojosi - prieš tai smurto ir baisaus žiaurumo banga ritosi į vieną pusę, po to - grįžo atgal...
Autorius romane pasakoja vokiečių mergaitės Renatės ir jo šeimos istoriją, turiu patikslinti - išbarstytos šeimos, kitų vaikų siužetinės linijos nutrūksta pusiaukelėje... Kaip teigia autorius, nemaža romano pasakojimų paimta iš Renatos Markewitz - Savickienės bei kitų "vilko vaikų" pasakojimų.
Knyga nėra dokumentinė, greičiau - kinematografiška, panašesnė į kino scenarijų. Drauge - sukrečianti, kadangi knygos gerojai - vaikai - nuolat gyvena ribinėse situacijose, kur atsiskleidžia ir geriausi, ir blogiausi būdo bruožai, net pati situacija - pokaris, šalis, nukentėjusi nuo "vilko vaikų" tėvų turi parodyti žmoniškumą niekuo dėtiems vaikams, kurių tėvai buvo tie, kurie kėlė siaubą...

2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis

Į Maskvą. kitaip

Maskva ašaromis netiki, Maskvą ne per naktį pastatė, Maskva - revoliucijos sotinė ir dar dvidešimt apibūdinimų. Kai kurie purto nuo istorinių asociacijų, kai kurie nuteikia linksmai. Kaip ir tokie kažkada .. kai dar dinozaurai bėgiojo.. jaunystėje rusų virtuvės valgiai - įdaryti pyragai, būtinai su juoda arbata, į kurią dar ir citrina įmerkta. Ir dar koldūnai. Draugė pasakojo jaunystės nuotykį - važiavo į Maskvą ieškoti nuotykių. Kavinėje užsisakinėja koldūnus: "порцию колдунов" ("burtininkų porciją", turėjo būti "pelmeni").  Padavėjas supykęs atšovė "а может еще и ведьм в  подливку?" ( o gal dar raganų padažo?).

Taigi, literatūrinė Maskva