2011 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Viduržemio jūros brevijorius



Predragas Matvejevičius (Predrag Matvejević, g. 1932 m., Mostaras, Bosnija ir Hercegovina) – Sarajeve studijavo romanų filologiją. 1967 m. Sorbonos universitete apsigynė disertaciją lyginamosios literatūros ir estetikos tema, o 1994 m. ten pat įgijo habilituoto daktaro laipsnį.1959–1991 m. Zagrebo universitete dėstė prancūzų literatūrą. 1991 m. apsisprendė emigruoti ir išvyko iš pradžių į Prancūziją, paskui į Italiją. Nuo 1994 m. Romos universiteto La Sapienza profesorius.
Predragą Matvejevičių teisėtai galima vadinti Viduržemio jūros dainiumi. Jo į daugelį  pasaulio kalbų išverstas Viduržemio jūros brevijorius skaitytoją perkelia į užtekstinę realybę: mitinę, istorinę-faktinę, kitąsyk peržengiančią realybės ribas. Šioje knygoje persipina esė, portuano žanrai, leksikonas, autoriaus erudicija ir vaizduotės polėkis, archyviniai dokumentai ir asmeniški išgyvenimai, faktų lavina ir savita, grakšti poetika. Profesoriaus filologo požiūris į reiškinius kursto smalsumą, susidomėjimą pasakojamais dalykais.
Knygą galime skaityti nuo bet kurios vietos, tai nėra vientisas tekstas, nėra  kelionės gidas. Nors, mano nuomone, šis tekstas geresnis už bet kurį kelionės gidą.

2011 m. lapkričio 29 d., antradienis

Esu Bin Ladeno sūnus

Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris ir vaikus. Ne šiaip sau ramų šeimyninį gyvenimą, bet gyvenimą šeimos, kurios centras, kaip įprasta Rytuose buvo žmogus, kurio vardas tapo blogio simboliu. Blogio, galinčio sugriauti visą Vakarų, europietiškąją civilizaciją. Taip apie jo gyvenimą šalyje, į kurią keliauja lietuviai. Vyrai, važiuojantys ten kariauti.

Šioje knygoje savo istorijas pasakoja visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės – pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.
Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, iš pradžių dar vaiko, bet vėliau jau augančio ir bręstančio vaikino, akimis.



2011 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

Zita Čepaitė. Emigrantės užrašai



          "Ši knyga – tai bandymas iš vidaus atskleisti emigrantišką gyvenimą ir emigrantišką savijautą. Apie tai prabilti buvo svarbu ne vien dėl to, kad mano pačios gyvenime tirštai susikaupė emigrantiškos patirties, bet ir dėl to, kad Lietuvoje likusių akimis iš gimtojo krašto išvykę žmonės tarsi tampa kitarūšiais. Nebūtinai geresniais ar blogesniais, tačiau kitokiais, kurių gyvenimo būdas ir elgsena žadina įtarų smalsumą. Tikiuosi, kad mano knyga tą smalsumą šiek tiek patenkins.
         Ir ne tik. Tie, kas linkę emigrantus smerkti, čia ras daugybę argumentų savo požiūriui pagrįsti. Tačiau neliks apvilti ir tie, kas linkę įsigilinti ir visose gyvenimo situacijose įžvelgti  pozityvių dalykų.  
Na, o aš pati, rašydama šią knygą, beviltiškai kamavausi bandydama išsiaiškinti, ar kulnis iš gimtojo krašto pajudinęs lietuvis jau nebe lietuvis."  – taip savo knygą pristato autorė Zita Čepaitė







2011 m. lapkričio 18 d., penktadienis

Istorijos audrose gimęs stilius. Romantizmas


Raudondvaris (prie Šeduvos)
Romantizmas - esminė Europos kultūros paradigma, perversmas, išugdęs naujo žmogaus mąstymo, jausmų ir elgsenos tipą, sukūręs ypatingą dvasinės kultūros modelį, kurio įtaka jaučiama iki šiol.
          Racionalizmo krizė XVIII a. gale pakirto tikėjimą proto galia viską aprėpti, išaiškinti, sisteminti, švietimo amžius baigėsi Prancūzijos revoliucija.  Žmogus gyvena  nežinomybės, chaoso, grėsmės glėbyje, iš kurio niekada neištrūksta. Žmogaus būtis remiasi į visatos paslaptį, kurios neįmanoma išaiškinti. Išorinio stebėjimo metodai tuščiai graibinėja po pirmykštes tamsos ir metafizinės nežinomybės erdves. Tik jausmas, sugėręs reiškinį į save, ištirpdęs jo medžiagiškumą, gali įžvelgti esmę. Jausmo identifikacija su matomais ir nematomais dalykais, susiliejimo gelmė ir intensyvumas tapo svarbiausiu pažinimo raktu. Jautri širdis daugiau pasako negu blaivus protavimas. "Jausti pradėjau anksčiau, negu mąstyti", - šakė J.J. Rousseau - romantikų Vergilijus. Kodėl dairomės po aplinką, ieškodami tiesos, o nežvelgiame savo vidun? Kiekvienas žmogus - "besikeičianti begalybė" (W. Wordsworth žodžiai). 

2011 m. lapkričio 15 d., antradienis

Šiaurės pašvaistė, greta Karlsono ir Mažylio, kurio vardas - Svantė Svantesonas


Šiaurės pašvaistė prie Tromso (Norvegija) kalnų
       Šiaurės šalių bibliotekų savaitė šiemet Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse bus rengiama keturioliktą kartą, o Šiaurės šalyse bus jau penkioliktoji. Tai tradicinė šviesos ir knygos šventė, primenanti mums senąją pasakojimų tradiciją, suteikianti progos vaikams ir suaugusiems susipažinti su Šiaurės šalių literatūros lobiais, kviečianti tamsiais vėlyvo rudens vakarais susiburti ir drauge persikelti į magišką knygų pasaulį.

2011 m. spalio 26 d., trečiadienis

Marokas. Tūkstančio pasakų karalystė

Anglijoje 1966 metais gimusio ir užaugusio afganų kilmės rašytojo Tahiro Shaho vardas Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas. 2009 metais išėjo pirmoji jo knyga lietuviškai – atsikraustymo iš Anglijos gyventi į Maroką vargus ir patirtus išmėginimus aprašantys „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“.
Naujojoje savo knygoje „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ autorius toliau pasakoja apie savo gyvenimą Kasablankoje. Apleisti Kalifo rūmai jau virto tikrais rūmais, o Marokas – tikraisiais Tahiro Shaho namais. Tačiau rašytojas suvokė: kol nepasiners į Maroko pasakų ir istorijų pasaulį, tol tikroji šios šalies siela liks nepažinta. Knygą „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ autorius skiria žmonėms, išsaugojusiems senąją žodinę tradiciją, istorijų pasakotojams. Pasakos ir istorijos – išminties šaltinis; jomis nuo pat mažumės auklėjami vaikai, jas suaugę seka vieni kitiems įvairiausiais gyvenimo atvejais. Pasakas visą gyvenimą rinko ir Tahiro Shaho tėvas, tarsi estefetę sūnui perdavęs meilę išmintingoms istorijoms. „Kiekvieno žmogaus širdyje slypi pasaka“, – išgirsta Tahiras Shahas. Tačiau ją surasti galima tik žiūrint užmerktomis akimis. Knygą rasite visuose Panevėžio m. Savivaldybės viešosios bibliotekos skyriuose




Keliausime Lietuvoje: Balys Buračas siūlo

Šioje knygoje surinkti visi Balio Buračo fotografuoti Lietuvos piliakalniai – pristatoma 184 piliakalniai, dokumentuoti 1923–1965 metais. Publikuojamos ne tik piliakalnių, bet ir šventviečių, kalvų, senkapių, pilkapių fotografijos, – visų tų objektų, kuriuos autorius vadino piliakalniais, arba tarmiškai pilėmis. Leidinyje stengtasi pristatyti visus Lietuvos archeologijos paminklus, kuriuos yra nufotografavęs B. Buračas, todėl knyga užbaigiama apeiginių akmenų nuotraukomis. Vaizdus papildo B. Buračo surinkti padavimai ir legendos apie piliakalnius, pačių piliakalnių aprašymai.   Lietuvoje priskaičiuojama, 2011 m. pradžios duomenimis, 850 ir kasmet randama naujų. Tiesa, dalis jų yra žinomi tik iš istorinių dokumentų, tame tarpe - nuotraukų.

2011 m. spalio 25 d., antradienis

2011 metų geriausias. Literatūros Nobelio premijos laureatas - T. Transtomeris

Alfredas Nobelis.
 Kiekvienais metais spalio pabaigoje mokslo ir  literatūros pasaulyje sujudimas - skelbiami prestižiskiausios  Nobelio premijos laureatai. Žmogus, sukūręs sprogstamąją medžiagą norėjo, jog jo vardas po mirties būtų susijęs ne su karu.
Taigi, premijos.
Manoma, kad įsteigti garsiąją premiją Alfredą Nobelį paskatino per apsirikimą prancūzų spaudoje paskelbtas jo nekrologas Le marchand de la mort est mort („Mirė mirties komersantas“), kuriame buvo rašoma, kad „vakar mirė daktaras Alfredas Nobelis, kurį praturtino išradimas žudyti žmones greičiau, negu tai buvo daroma iki šiol“.
1895 m. lapkričio 30 Alfredas Nobelis Švedų ir norvegų klube Paryžiuje pasirašė testamentą, kuriuo didžiąją turto dalį paskyrė Nobelio premijos įsteigimui. Premija turi būti išmokėta garsiems mokslininkams ir kūrėjams chemijos, fizikos, medicinos ir fiziologijos bei literatūros srityse.
Būti TOKIOS premijos laureatu - didžiulis prestižas.  Tai reiškia, kad žmogus priklauso pasaulio mokslo ar kultūros elitui.

2011 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

nepažįstama, tikrai nepažįstama ... Latvija


Anekdotas? Ar tai mes nepažįstame Latvijos? Rygos, kuri nuo Panevėžio yra beveik tokiu pat atstumu, kaip ir Vilnius? Į kurią mama vaikystėje tempdavo apsipirkti? ir būtinai būtinai reikėjo parvežti namo lauktuvių - latviškų "Karvučių" ir rūkytos strimėlės?
Gėlių skulptūros Ventpilyje


O daugiau? Dabar, žinoma, yra Ventspils, į kurį reikia nuvažiuoti šeimoms su vaikais ir verslininkams, kurie pažiūrėtų, ko nori šeimos su vaikais atostogoms. O dar daugiau? Argi visa Latvija tuo ir pasibaigia? o ką žinau iš literatūros?

Man pasisekė, aš keliavau ir bekeliaudama supratau, kad mano latviškos literatūros žinios baigiasi "Matininkų laikais" ir namu Panevėžyje, kur gyveno Janis Rainis ir Aspazija.

 

2011 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Būtiniausias bagažas kelionėje

Kas svarbiausia kelionėje? Susikalbėti. Šiandien, rugsėjo 26 dieną - Europos kalbų diena. kiek jų mokate? Kiek kalbų dainuoja undinėlė?


Indoeuropiečių kalbomis vadinama didelė, iš bendros prokalbės išsivysčiusių kalbų grupė, siejama leksinių fono - semantinių panašybių ir kalbos struktūros bendrybių. Indoeuropiečių kalboms priklauso dauguma Europos kalbų, taip pat daug kalbų pietvakarių, centrinėje ir pietų Azijoje. Tai viena iš gausiausių kalbų šeimų, ją sudaro daugiau nei 400 kalbų, kuriomis šneka apie 3 milijardus žmonių. Didžiausia grupė - indoiranėnų grupė, tačiau ir vadinamosios europinės kalbos yra paplitusios ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje kolonizacijos ir globalizacijos dėka.