Kai gyveni provincijoje, terminas globalizacija nieko nereiškia. Arba reiškia žinias iš pasaulio - musulmonai kraustosi į Vokietiją, Šiaurės Afrikos gyventojai - į Prancūziją, Olandija uždraudė dėvėti burkas, o pagyvenusių kaimynų vaikai gyvena trijose skirtingose šalyse. O paskui globalizacija atėjo į mūsų kiemą. Kiemo vaikai pradėjo nesusišnekėti su vasarotojais - anūkais. Mergaitė, ta, kuri visada su skarele, slepiančia plaukus ir kaklą, panašu, kad kalba vokiškai. Mažesnis berniukas - turbūt angliškai. Mažo vaiko kalbą sunku suprasti, ypač močiutei, kuri nemoka nei vienos iš tų kalbų. Lieka gūžčioti pečiais ir prašyti kiemo vaikų, kad juos priimtų žaisti į būrį. Tegul ir nesusikalbant - vaikams tai ne problema.
Šįkart pristatome Audronės Urbonaitės knygą "Cukruota žuvis". Apie moterį, kurios sūnus, Keimbridžo absolventas parveža namo vaiką, kurį pristato kai savo dukrą. Kinę. Keistos išvaizdos ir keisto elgesio mergaitę. Kuri dingsta, ir autorė (pasakojimas pirmuoju asmeniu) blaškosi po Vilnių jos ieškodama.
Kartu ši istorija yra tik atsikartojimas kitos, tarybinių laikų istorijos apie 'tautų draugystę' ir žmones mišrūnus, kad ir kaip nevykusiai tai skambėtų. Apie miestų kultūrą, kur persipina tautos ir epochos. Apie galimybę išgyventi 'kitokiam'
Ir dar kelionė, bandant surasti to vaiko šaknis kitoje kultūroje.
Skaitome...
Bandžiau mokyti tą vaiką gero elgesio. Rodžiau savo anūkei knygas, sugrūstas lentynose, ir siūliau žiūrėti paveikslėlius iš enciklopedijos. Išvydusi joje kiniškus miestus, ji niekinamai išsiviepdavo.
Pripirkau lietuviškų pasakų. Penkiskart per dieną abidvi klausėme apie lapę snapę. Maniau, kad man pačiai išdygs pūsta rusva uodega.
Vienintelis dalykas, kuris domino kiniškąją mano anūkę, buvo televizijos šou. Kuo kvailiau vaipėsi sakinio nesurezgančios žvaigždės, tuo labiau žibėjo Yeping akys. Ji džiugiai kartojo beprasmius žodžius, ištartus naujųjų herojų.
Mėgstamiausias buvo: „Ne-re-a-liai!“
Mes gyvenome ankšto mūsų buto nerealybėje nežinodamos, ką toliau daryti. Mano sūnus pranyko kaip pirdalas vandenyje. Jis negrįžo pasiimti savo kiniškų čekių, sąskaitų ir užrašų knygelių. Kertėse išmėtyti mobilieji keletą sykių siuntė žinutes hieroglifais, bet aš neįstengiau jų perskaityti. Bijojau neštis jas į Orientalistikos centrą, kad neišlįstų kokia bjauri paslaptis, kurios nebegalėsiu atsikratyti.
Išėjusi į gatvę, Yeping bailiai glaudėsi prie manęs. Jos akys tuoj pat atgydavo, kai po kojomis pasipainiodavo valkatos, luošiai ir alkoholikai.
Atsigręžusi ji ilgai ir skvarbiai į juos žiūrėdavo, tarsi rengdamasi jiems ką svarbaus pranešti. Sykį vienas iš jų pamojo. Yeping ištrūko iš mano rankos, liuoktelėjo prie jo, greitakalbe ėmė kažką marmaliuoti, o valkata linkčiojo, nutaisęs protingą veidą.
Bandžiau ištardyti anūkę, apie ką ji šnibždėjosi gatvėje su nepažįstamuoju, bet jos kiniškas veidelis atrodė bukas ir neįžvelgiamas.
Po pietų išėjau pirkti varškės. Kai grįžau, bute nebuvo Yeping ir mūsų papūgos. Atvirą narvelį siūbavo vėjas. Balkono durys nervingai girgždėjo.
Be kvapo puoliau į Algirdo kvartalą. Gėriau arbatą visuose restoranėliuose atidžiai tyrinėdama padavėjų išraiškas. Kol sėdėjau užsidariusi namie, priviso naujų, nematytų ir įžūlesnio žvilgsnio. Kinai plėtėsi Algirdo kvartale greičiau už tarakonų koloniją prie mūsų šiukšlių vamzdžio. Jeigu ne Yeping, mano didelis rūpestis, būčiau labai džiūgavus, kad pasaulis pagaliau atplūdo į mūsų užkampį. Primes mums naujus įpročius, kausis su mumis dėl vietos po saule ir neleis galutinai apkiausti.
Dosniai žėriau ateiviams kišenpinigius. Kvočiau, ar nematė liesos paauglės baltu sklastymu, įstrižomis akimis, mokančios vienintelį lietuvišką žodį: „Nerealiai!“ Kinai juokėsi ir sakė, kad būsiu iš vakaro persivalgiusi ir ką negera susapnavusi. Siūlė naujų rūšių arbatos. Vadino ištikimiausia drauge.
Naktį sapnavau baisybes.
Yeping vaipėsi televizijos ekrane ir kartojo žodį „Ne-re-a-liai!“ Ji atrodė tikra naujalietuvė, šnekanti jaustukais. Išpilta prakaito sapnavau tirpstančią Lietuvą, kurioje nebus kam skaityti mano knygų.
Paryčiais parsliūkino Yeping apdraskytu kaklu ir drebanti. Ji išmoko dar vieną rišlų sakinį: „Troleibusas smirda! Žiau-riai!“
Žodis „žiauriai“ jai patiko dar labiau už „nerealiai“.
Mažoji pabaisa kaišiojo nosį į visus puodus, ištuštino šaldytuvą, kiauktelėjo kažką kiniškai, švystelėjo į viršų pirštus išskėtusi pergalės ženklą ir suklykė prasčiokės balsu: „Žiau-riai ne-re-a-liai!“
Mano anūkė tapo visavertė. Ji įvaldė lietuvių naujakalbę. Mano pareiga buvo gauti jai pasą ir išmokyti didžiuotis tėvyne.
AŠ BŪSIU SNIEŽKO
Atėjo metas, kai mažoji Hu pasijuto išmaningesnė ir stipresnė, negu ją laikė aplinkiniai. Ilgomis dienomis, kurios nematuojamos vartaliojosi už dulkėtų Lioleko užuolaidų, ji nuveikdavo gerokai daugiau kiniškų darbų, nei būtų galėjusi užgriebti neatidi akis.
Liolekas vitaminais ir papildais atšėrė mažąją Hu - kojų ratlankis išsitiesino, o vėjas gatvėje neįstengdavo jos parblokšti.
Kartąjį kieta ranka pakratė vaikigalį, pavadinusį ją azijate, o kai šis £mė žliumbti, liepė vakarais ateiti į Lioleko kiemą - išmokys muštis skersa plaštaka.
Ji tol tvatino jam šonus, kol šis išmoko gintis, o po savaitės vaikis tarė: „Tu - pati geriausia mano podruga."
„Ir tu neblogas mano friendas", - nusišypsojo Hu.
Ji pasijuto šio to pasiekusi pati - pelniusi dešimtmečio snarglio pripažinimą svetimame mieste, kuris vis silpniau su ja kovojo.
Spalvotų, maišytų, bedokumenčių ir bedalių kolonija plito Naujininkų pusėn, bet jų veidų išraiškos buvo gyvos, o akys - viltingos.
Hu atrado, kad moka puikiai vaizduoti veidus, jeigu iš jų liejasi gyvybė: laibas jos teptukėlis švilptelėdavo ore ir sugriebdavo išdidų pasiutimą, lankstų siluetą bei erzinantį juoką.
Ji ėmė kolekcionuoti veidų išraiškas. Raižė jas peiliuku ant taburečių, sienų, brangių lėkščių, troleibusų sėdynių. Juokingas, nustebusias, sutrikusias, bet visada - išdidžiai atkaklias.
Policija jos nesugavo, nes išraiškos nebuvo lietuviškos.
Lietuvių veidai tam visai netiko –j ų lūpų kampučiai amžinai buvo nuleisti. Net baltoji senelė nuo gižaus liūdesio sapnuose gynėsi piktu juoku, nors pati manė esanti nepataisoma optimistė.
Atminusi baltąją senelę, Hu išgąstingai apsičiupinėdavo prieš veidrodį savo pačios burną, tirdama, ar aplink ją jau sunoko amžinas lietuviškas nusiminimas.
Bet kiniškai žvairos jos akys blizgėjo linksmai kaip ką tik išluptas kaštonas.
Todėl burnai niekas negrėsė, bent kol kas.
Būtų jautusis beveik laiminga, jeigu ne prapuolusi nuotrauka iš Lioleko miltų puodynės.
Hu jautė privalanti bet kokia kaina sugrąžinti Liolekui prarastąją suplėšytos nuotraukos pusę.
Netekęs širdžiai brangios nuotraukos, šis tapo nervingas ir ėmė menkti akyse, tarsi būtų praradęs uodegoje dyglį. Nes tik dyglys anoje vietoje verčia dumti į priekį.
Hu nujautė, kas tai.
Ji neaiškiai minė striuką berniuką iš fotografijos - apskrita galva ir vaikišku snargliu po nosimi. Bet akys buvo žvitrios, o striuką pirštuką jis tiesė į margą žmonių būrį, sutūpusį ant grindų.
Šilkinių jų kelnių su niekuo nesupainiosi. Taip rengiasi žmonės prie Harbino - uigurai, rusai, totoriai ir kinai.
Tupinčiųjų galvos buvo nuplėštos.
Kai bandydavo apie tai galvoti, Hu galvelėje imdavo siausti miltų pūga iš Lioleko puodynės. Iš tos pačios, kur menkai valgęs Liolekas iš pradžių slėpė brangius miltus, o praturtėjęs - dar brangesnes paslaptis iš senų nuotraukų.
Kartais mažajai Hu atrodydavo: tą vakarą, kai buvo užpulta, senoje nuotraukoje regėjo patį Lioleką.
Paskui vėl imdavo dvejoti - argi jis būtų taip atkakliai ieškojęs savo paties atvaizdo?
Juk nesunku iš naujo nupiešti savo praeitį taip, kaip ją įsivaizduoji dabar. Ir pasijuokti, kad ją įveikei, nors ji tebesitaria tave persekiojanti ir neduoda užmigti.
Bet tai jau būtų Sniečkės versija, - žurnalistiškai apdorota.
Tačiau Hu matė, kad Lioleko tokia išeitis neguodė.
„Rasiu tą fotografiją. Kinės praktiškesnės už skruzdės. Jie primiršo, kad tebesu kine", -tardavo pati sau pusbalsiu, kai Liolekas išsiridendavo tvarkyti reikalų.
Hu nebūtų pasakiusi, kas tie „jie" - Jeremis, keli įkyrūs puskiniai, jos klientės, kurių antakius dailindavo ir su smulkiais pinigais parsinešdavo istorijų Liolekui linksminti.
Jiedu su Lioleku išmoko gyventi saugodamiesi bėdos - į pastatą be išorinių rankenų įsmukdavo kaip į slėptuvę.
Elektrinio skambučio garsą paralyžiuodavo šlamšto kaugės apleistoje laiptinėje. Jei kas ir įsibrautų, toliau neitų - tokiomis šiukšlių garbanomis gąsdina tik bomžynai.
Liolekas griežtai prigrasė Hu vengti pašalinių žmonių - į klausimus atsakinėti tik angliškai. Jeremio pamokos davė vaisių-ji čirškavo painiau už atvykėlį mokytoją.
Abudu su Lioleku tebepravardžiavo jį Naivaičiu. Bet Jeremis to nepaisė: rašė mokslinį darbą apie intuityvųjį žinojimą ir kaišiojo į jį citatas iš Hu sapnų.
Kartais vesdavosi mokinę į universitetą parodyti studentams.
„Ar žinai, iš kur Jeremiui traukiu istorijas apie ponią Mao? - sykį užklausė Hu Lioleko. - Iš vienos knygos, kurią radau po lova. O jisai mano, kad esu mediume!"-nusišaipė Hu.
„Parodyk tą knygą" - pareikalavo Liolekas, bet Hu sumurmėjo kažką nerišlaus ir nusuko kalbą apie šaukimą į teismą.
Šaukimai į teismus buvo Lioleko kasdienybė -jisai net nesivargindavo atplėšinėti vokų, kad sužinotų, kuo kaltinamas. Kiekvienoje byloje svarbiausia nepasirodyti tą dieną, kai Vilniaus teisėsauga tavęs ieško.
Bet ramiai gali eiti pro tą patį tyrėją po valandos, kai pagal grafiką šis ieško kitų.
„Net jei pats ateičiau rytojaus dieną, sunkiai beįsiprašyčiau areštuojamas" - rimtai tvirtino Liolekas.
Jis mėgo aiškinti Hu Lietuvos valdiškų įstaigų tvarką: tik ji ir leidžia neprapulti pusiau piliečiams pusiau bėdžiams. O žmonėms, turintiems vaizduotę, brukte bruka šimtus būdų, kaip nenuobodžiauti.
Liolekas buvo tikras, kad jiedviem su Hu nuobodulys negresia.
Hu irgi nenuobodžiavo.
„Tau reikėtų lankyti mokyklą. J kokią eisi - lietuvišką, rusišką ar tuteišų?"-tą rudenį, kai buvo apkaltintas vaiko pagrobimu, paklausė Liolekas.
„Aš neturiu dokumentų", - pasipriešino Hu.
„Turėsi. Pirmiau apsispręsk, kuo nori būti."
Hu Yeping labiausiai būtų troškusi tapti savimi, bet tai nebuvo paprasta išaiškinti bejėgiais žodžiais.
„O kuo aš galėčiau būti?"
„Hu Yeping Gintautas. Hu Yeping Sniečkė. Hu Yeping Sniežko. Jeigu nepatinka, pasirink iš telefonų knygos. Ar maža pasaulyje pavardžių?"-nustebo Liolekas.
„Aš būsiu Sniežko. Eisiu į tuteišų mokyklą", - rimtai atsakė Hu.
Ji nežinojo, ką tas žodis reiškia. Pagal skambesį tiko išraižyti ant sienos.
„Mišrios mokyklos prastos", - paaiškino vaikui Liolekas.
„Man ir reikia prastos. Be to, visko išmokau iš Jeremio", - pasipūtė Hu.
Liolekas nusijuokė ir leido jai rinktis, tik įspėjo, jog persigalvojusi pavardės keisti negalės - per brangus malonumas.
„Sniežko", - patvirtino Hu.
Hu vylėsi: pasirinkdama pamalonino riebųjį Lioleką, kuris vos užritindavo savo dusulį į ketvirtąjį aukštą.
Jiedviem dar reikėjo apsispręsti, kokio amžiaus galėtų būti Hu. Nutarė įrašyti šešiolika metų, nors pats manė, kad mergaitei bus trylika.
Vieną dieną Liolekas parnešė jai naujutėlius dokumentus - pasą, leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir testamentą, kuris liudijo, jog jinai, Hu Yeping Sniežko, paveldi keturių aukštų namą Kauno ir Algirdo gatvių sankryžoje po jo, Liolijaus Sniežko, mirties.
„Labai gražus popierius - net šiugžda", - tarė Hu, tarsi būtų gavusi dovanų spalvotų lipdukų, tinkamų klijuoti ant šaldytuvo.
Tekstas popieriuje jos nedomino.
Iš tiesų Liolekas parsinešė keturis dokumentų paketus - vienur Hu vadinosi Sniečkė, kitur Gintautas, trečiur Sniežko. O ketvirtajame pase jos pavardė buvo Yeping Jing Mao.
„Atsargai: tam atvejui, jeigu jos giminės prisistatytų populiariausia kinų pavarde", - pasitarė pats su savimi.
Paskui pamanė, kad į senatvę kuoktelėjo, tačiau seniai buvo susitaikęs, jog vienišų žmonių mintys pasibaido kaip triušiai ir skuodžia į priešingas puses arba pradeda kapotis tarpusavyje aršiau už raudonus gaidžius, kol ima tvinti kraujas.
Ir kraujas, tirštas, nelabai gražios spalvos, ėmė kapsėti Liolekui iš nosies.
Jis atsiduso ir raukydamasis sužiaumojo citriną - nesumanė, ką daugiau nuveikti savo trumpos ir kapsinčios nosies labui.
Paskutinę citrinos riekelę sugrūdo į kraujuojančią šnervę. Graužė bjauriai, bet pastangų buvo padėta -turės kuo pasiteisinti Hu dėl pribjaurotų grindų.
Senstantis Liolekas nenutuokė, kad vos jam uždarius duris paskui jį iš namų išsprūsdavo ir Hu.
Tik ji neršė ne ten, kur jis būtų manęs.
Liolekas svarstė, ar prasitarti Hu apie jai neatiduotus pasus, bet paskui nutarė pasielgti kaip jo uigurė motina: supakavo dokumentus į sviestinį popierių, įvyniojo į foliją, perrišo raudonu kaspinėliu ir paslėgė skrynioje po ryškiais sijonais - ras pati, kai ateis deramas metas.
„Aš žinau, ką darysiu tavo name, - parsibeldusi pasakė Hu. - Steigsiu mišrūnų prieglaudą. Vietoj užmokesčio jiems reikės ant sienos išraižyti savo šūkį."
„Bankrutuosi po savaitės", - leisdamas kruvinus burbulus sumarmaliavo Liolekas.
Citrina užkišta šnervė trukdė jam kalbėti.
„Nebankrutuosiu: bilietus pirks tie, kurie skaitys šūkius ant sienų, -gudriai tarė Hu. - Ar nemanai, kad tavo šūkis vertas brangaus bilieto?"
„Aš neturiu šūkio: esu grynas lietuvis", - sukikeno Liolekas.
„Ir aš",-atitarė Hu.
Jiedu žinojo, ką sako.
Trys sukiužusią Lioleko buto orlaidę taisantys kinai ėmė krizenti vienoda intonacija.
Skaitykite mūsų bibliotekoje:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą