Pulgis Andriušis. Kelionių užrašai

 

Andriušis, Pulgis Kelionių užrašai /[sudarytojas Remigijus Misiūnas]. - Vilnius : Bonus animus, - 502 p.

Marokas, Belgija, Italija ar Ispanija - šiais laikais - populiarūs kelionių maršrutai, gi tarpukario Lietuvoje - tikra sensacija.

Pulgis Andriušis (tikra pavardė Fulgencijus Andriusevičius). Gimė  1907m. kovo  31 d. Tauragnų vls. Gaidžių k. Mirė   1970 m. gruodžio 19 d Adelaidėje (Australijoje). Žurnalistas, rašytojas, vertėjas. Šio rašytojo turbūt nepriskirsime didiesiems Lietuvos talentams, tačiau, kaip Vaižgantas sakė, „deimančiukams“ – tikrai taip.

Šįkart pristatome naujai gautą knygą "Kelionių užrašai". Pulgio Andriušio reportažai iš kelionių, spausdinti laikraščiuose ir žurnaluose įdomūs ne tik istorijos, bet ir literatūros prasme, parašyti gyva, spalvinga kalba, neeiliniu jumoro jausmu.

 

 

1936 M. KELIONĖ LIETUVIŠKU LAIVU Į ANTVERPENĄ

Rašyta „Ūkininko patarėjui"

BEKONŲ KELIAS Į  BELGIJĄ

(LAIŠKAS IŠ LIETUVIŠKO LAIVO KELIONĖS)

Jūs gerai pažįstate  riestasnukės muziką, vežamos dešimtis kilometrų į Utenos priėmimo punktą, jūs puikiai įsimenate vargingai prastovėtas valandas prie geležinkelio stoties, kur  pernai su karštais gelžgaliais ant kiaulės šono užrašo sprendimą: „Priimta". Parduoda metais penėtą kiaulę Pavarlio Lumpickas, paima pinigą rankon, nusiprausia rankas ir sako: - Na, dabar galima išmesti vieną baltosios. Lumpickui nebeskauda galvos, kas toliau dedasi su kiauliškuoju auklėtiniu, kur jis randa prieglaudą, kuo jis minta, kuo džiaugiasi, Lumpickas nežino, kad jo kiaulė be bilieto keliauja į Kauną arba Klaipėdą, kur skerdyklos aštrūs peiliai ir žviegiančios mašinos per keletą valandų iš jos padaro seilę varvinantį bekoną baltomis paltimis ir ružavais bryzais žvilgančiu anglo, belgo arba kitokio užrubežinio žmogaus patiekalu. Bet Lumpicko kiaulės kryžiaus keliai dar čia nesibaigia, dar jos laukia tolima kelionė į karališkas žemes, kurios guli už jūrų marių ir vandenų. Seniau buvo reikalas paprastas: Klaipėdon atpūškuoja uždusęs anglų arba belgų pirklys ir klausia „Maisto" direktorių:

- Ar kiaulių turi?

Rašytojas Pulgis Andriušis Australijoje

- Turėsiu, kurgi neturėsiu, - atsako išdidus direktorius ir pradeda guldyti eilėmis kvepiančius bekonus į svetimo laivo vidurius. Bet dabar laikai virto kitoki. Klaipėdos „Maisto" direktorius prieš metus vieną kartą sėdėdamas pradėjo galvoti: o kuriems biesams mes mokėsime didelius pinigus svetimam žmogui už mūsųįprakaitu užaugintų kiaulių pergabenimus? Dėl ko mums patiems nenusipirkti laivų?
Direktorius šitaip pagalvojo, Kaunas tuoj pasirašė ant popieriaus ir dabar mes jau Klaipėdos uoste matome linguojančius laivus, prie  kurių paskuigalio prikabintos lietuviškos vėliavos ir parašyta – „Klaipėda". Šitie laivai vadinasi va kaip: „Maistas", „Barfrostas" ir „Rimfrostas".
Praeitą antradienį iš dyko buvimo bindzinėjau po judantį krutantį Klaipėdos uostą ir staiga pamačiau laivą su trimis lietuviškomis spalvomis. Pypkę įsikandęs jaunas žmogus rankomis ir komandavojo darbininkams, kaip geriau pakrauti bekoną. Įsdrąsinęs paklausiau šitą žmogų lietuviškai:
-        Kur taip sveikas skubini plaukti?
-        Į Belgiją, kurgi kitur? - atrėžė jaunas žmogus su balta kepure ir žvaigžde kaktoje.
-        O mane ten pavėžėti ar negalėtum? - paklausiau susidomėjęs  ir žūtbūt pasiryžęs pamatyti, kur ir kaip plaukia Lumpicko kiaulė.

"Lietūkio" sandėliai Klaipėdoje buvo laikomi talpiausiais

-        Eik pas direktorių, šitas laivas jo žinioje! - tarė ne piktai lietuviškai viršesnis jūrininkas, kurį čia vadina pirmuoju karininku. Tučtuojau sėdau autobusan ir žaibo greitumu nuskridau pas „Maisto“ direktorių Klaipėdos priemiestin. Direktorius sėdėjo prie stalo visas paskendęs dokumentuose ir į mano klausimą pakėlė rimtas akis:
-        Nori plaukti su bekonais?

-        Dovanok, direktoriau, baisiausiai noriu pasižiūrėti, kas  Lumpicko kiaulę ir kur jos vargai baigsis.

-        Plaukti, tai plaukti, bet kur aš tave paguldysiu, bene su kiaulėmis knarksi?

-        Jau dovanok man, direktoriau: esmi važiavęs ant dviejų ratų,  jojęs raitas ir keliavęs pėsčias net į Labanorą. Bet tik bus kampelis kur nors susirietimui ir man gražiausiai pakaks, - teisinausi iš vieko.
-        Na, jeigu jau nesi toks poniškas, tai sėsk laivan ir keliauk sveikas. Tiktai už dienos maistą man paskui primokėsi po du litus.

Ir taip antradienio vakare, nesuspėjęs užsivilkti gražesnių marškinių, jau stovėjau prie šnypščiančio lietuviško laivo „Barfrosto", kur  rengėsi iškeliaut su bekonais, kiaušiniais, žarnomis ir lentomis į didelė  Belgijos uostą, vadinamą Antverpenu. Subėgo pulkas žalių muitininkų ir klausinėjo, kiek turiu pinigų, nes dabar iš Lietuvos negalima išvežti daugiau kaip du šimtus litų. Atseit pinigai tam nukalti idant gulėtų namie, o nesivaikštinėtų nuostolingai po svetimas šalis.

Ir tuomet baisiai kaukiant laivo kaminui, jūrininkai atrišo virves ir mes pradėjome pilnu gazu plaukti Kuršių mariomis į plačius Baltijos jūros vandenis. Manote, kad Lumpicko kiaulė gailiai kriuksėjo, atsisveikindama su tėvynes krantais? Nieko panašaus! Ir pats Lumpickas būtų nepažinęs savo augintinės: ji jau buvo praėjusi visus mašinų pragarus ir dabar baltai rausvomis šlaunimis ramiai ilsėjosi antspauduotame maiše su svetimos kalbos užrašais. Kas ją padirbo, nuskuto, kiek lašinių, kiek kūdos mėsos. Viskas čia surašyta. Ak, ir gražus gi antradienio vakaras! Su prakąstu mėnulio gabalu, žvaigždėmis. Lumpickas visą dieną vežęs šieną jau seniai ištiesė sąnarius kvepiančioje daržinėlėje. Kiaulės ir paršiukai prisipašioję žolės jau seniai suvarinėti į tvartus ir saldžiai sumigę. Pro sodno viršūnęs ridinėjasi mėnulio pilinė. Vidurvasario nakties ramybę kartais drumsčia purpiantis karkvabalis ir krentančio obuoliuko pažadintas šaltagiedis. Bet ar palaimintan miegan paskendęs Lumpickas sapnuoja, kad tą naktį pro Klaipėdos vartus į jūras išplaukė susūdytos bekono paltys į belgų žemę?
Esmi jau savo gyvenime daug siūbavęs laivais visokiuose svieto vandenyse. Su pasipūtusiais anglais, su storais vokiečiais, su juodais italais. Vartyk liežuvį kažin kokiomis kalbomis, prašyk jų malonės, tave pavėžėtų. O čia tylią vasaros naktį girdi, kaip nuskamba lietuviškos dainos posmelis ir nuo laivo tiltelio nuskrenda darbininkams savo kalbos komanda - pririšk ar atrišk, pasuk, pritvirtink ir kitaip padaryk.

Lietuvos Jūrų skautai - Budžiai



Lumpickas mano, kad už jo duoną nėra sunkesnės šiame pasaulyje, kad tiktai jo prakaitas su krauju maišytas. O pasiklausykime, kaip  laisvalaikiais pradeda pasakoti mūsų laivo jūrininkai. Kaip vienas tris kartus audrai sutriuškinus laivą, atsidūrė pragaru verdančiose bangose, kaip apsikabinęs uolą ištupėjo visą parą be valgio ir gėrimo. Kaip kitas šaltame rudenyje nuo dvidešimties metrų stiebo šlumštėjo  į vandenį. Kaip žiemos darganoms dergiant, laivas sušąla vienan ledo gabalan. Kaip baisios vilnys it klojimai pradeda virsti per laivo lubas. Kaip jūrą ir dangų suklosto nepermatomi rūkai ir kapitonas negali suimti akimi net per kelius metrus, o tuo tarpu žino, kad čia at žmogžudiškai riogso laukdamos naujos aukos povandeninės uolos. Sugrubusiomis rankomis, prišalusiais prie kūno marškiniais tris dienas, tris naktis nemigę, peršlapę, nusikamavę jūrininkai, kiekvieą akimirksnį laukdami mirties; traukia sau duonos kąsnį iš jūros.

Lumpickai, Lumpickai, gali pavydėti duonos bet kokio kito verslo žmogui tiktai ne jūrininkui, kuris tavo bekoną pristato svetimon karalystėn! Tavo namų niekas nekibina ir vietas randi tokias pačias kaip vakar. O laivas niekada nenustovi vietoje ir smarkesniam vėjui pasišiaušus pradeda tokį šokį, kokio nesi matęs per visas savo gyvenimo vakaruškas. Per dešimt minučių kiekvienu akimirksniu gali kilti tokia audra, kad iš laivo paliks niekingi šipuliukai, kuriais ir pečiaus padoriai negalėsi pakūrenti. Tokia jūrininko duona!

Laivas "Šarūnas"

Bet ne visuomet toks baisus gyvenimas laive. Po antradienio mėnesienos mes pabudome nuostabiai gražų trečiadienio rytą. Jūra buvo lyg Tauragno ežero paviršius. Truputį pasišiaušus, bet vilnys praeidavo pro laivą jo nė kiek nesujudinusios. Mes buvome lyg dideliuose namuose, kur visko buvo, išskyrus moteris. Laive toks papratimas, kad valgį verda vyras, o ne moteris. Ir reikia pasakyti, kad tai daro ne blogiau už Lumpickienę. Virėjai ant galvos turi aukštai suriestą baltą kepurę ir drobinį žiurstą. Aplink katilus tuntuodamas jis čia jaučiasi dideliu ponu, nes jūroj beplaukiant visi žvėriškai išalksta ir bėga pas baltai apsirengusį virtuvės viršininką. 

Pirmasis Lietuvos jūrų kapitonas
Liudvikas Stulpinas (1871 - 1934).
Beje, jo vadovaujamas laivas pirmasis
suskubo gelbėti skęstančio "Titaniko"

Saulė kopia dangumi, aplinkui ničnieko. Tiktai mėlynas vanduo, baltos žuvėdros, kartkartėmis pro šalį nulinguoja švedų arba vokiečių laivai ir vėl nežinia kur dingsta. Į plaučius pučia sveikas, gaivinantis liepos mėnesio vėjas. Be poilsio, be atvangos lyg žmogui širdis plaka laivo mašinos mus varydamos per plačiausius Baltijos vandenis link Vokietijos krantų, kur pakeliui turėsime sustoti ir palikti dalį krovinio, Pieno centro dėžėmis supakuotų kiaušinių. „Barfroste“ eina įprastas kasdieninis gyvenimas. Dažnai iš apačios išlenda saulėn juodi kaip velniai kūrikai ir įtraukia plautin šviežesnio oro. Kari] kas ant viršutinio tiltelio su žiūronais dairosi į mėlynas pustynes, nepamatys kur laivo, ar nepastebęs kur pavojingo dalyko. Žiūroną padėjęs eina prie didelio rato, kurį visom pusėm sukalioja jūrininkas ir užmesdamas akį į kompasą nustato laivo kryptį. Bepigu Lumpickui: pasikinkė per atlaidus arkliuką, sušėrė botagu ir dulka vieškeliu į Tauragnus. Bet čia nėra medžiais apsodinto vieškelio su kryžkelių lentelėmis. Iš knygų, iš instrumentų turi pats pasirinkti tiesiausią vandens kelią, nuo kurio mažiausias nuslydimas kaštuoja didelį pinigą, bereikalingai suėda akmens anglį.



Argi bus pasauly malonesnė kelionė, kaip laivu plaukimas gražią, saulėtą vidurvasario dieną! Dzin-dzilin! - didelis skambalas praneša valandas ir jūrininkų pamainos pradžią bei pabaigą. Kiekvienas laivo žmogus keturias valandas eina tarnybą ir keturias valandas miega. Žinoma, tokiu oru, kaip kad mes turėjome. Audrų metu niekas negalvoja apie miegą, kai vanduo užlieja visas laivo skyles.

Šteteno (Ščecino - Lenkijoje)  uostas 1900 m.

Per saulę ir vandenį plaukėme visą trečiadienį, o kai ketvirtadienio rytą pažvelgėme pro apvalų langelį, tai jau matėme Vokietijos krantus, baltus švyturius ir raudonais stogais namukų eiles. Mes pasukome vairą į siauras Oderio upės žiotis ir kanalais plaukėme į Šteteno miestą, kur turėjome iškrauti kūdiems vokiečiams šešiasdešimt tonų kiaušinių. Karklynais ir pelkėmis vingiuoja Oderio upė. Šniokščia mūsų laivas, baidydamas pakraštėse bevarlinėjančius garnius ir kitokius paukščius. Krantuose staiga pradeda lįsti iš žemės aprūkę kaminai, kurie dirba cementą, trąšas ir kitus naudingus daiktus. Vokiečiai labai nagingi žmonės ir iš kožno nieko moka ištraukti skatiką. Kaminų miškas tuštėjo, dūmai užtemdė saulę ir mūsų laivas išmetė virves Šteteno uosto krantinėje, iš kurios po kelių valandų tęsime kelionę toliau į Belgiją su Lumpicko kiaule, su lentomis ir žarnomis.

„Ūkininko patarėjas", 1936 m. liepos 16, 23 d.

 

 

IŠ BALTIJOS – Į  ŠIAURĖS JŪRĄ

(SU BEKONAIS Į BELGIJĄ)

Sako žmonės nusimanantys, kad liepos mėnesio plaukimas jūromis yra pats ramiausias, o beveik kaip Silio eru plaukimas, kaip Nemuno garlaiviu pūškavimas į Zapiškio atlaidus. Bet kaip negalima tikėti radijo oro pranašavimais, kaip negali-i tikėti skolininko pažadais, taip negalima tikėti ir jūros bangomis, kurios it šuva iš pavartės, kaip antstolis iš užu klojimo puola niekuo kaltą laivą ir pradeda jį purtinti lyg baisiausią nusikaltėlį arba lyg prokuroras piktą pinigų išeikvotoją.

Toks buvo ir mūsų pabudimas kitą rytą, kai aplinkui vėl tematėme niūrius vandens plotus, kuriuos pilkas dangus nudažė švininiais dažais. Ant pilkų judančių dirvonų dūko lyg nuo grandin paleisti šunys, baltais karčiais ūžiantys kalnai ir be paliovos daužė laivo šonus, šokinėjo per palubį. Stiebai, virvės ir visokios žėgliavonės braškėjo, kaukė ir lenkėsi prie putojančio vandens. Šiaurės vakarų vėjas dainavo graudžius verksmus apie tuos, kurie amžinai užmigo jūros dugne, apie tuos narsius vyrus, kurie visą gyvenimą arė laivo nosimi šiuos neramius arimus.

Klaipėdos žiemos uostas

Bet reikalas nebuvo dar taip graboriškas, nes laivo virėjas su blizgančiu peiliu beskusdamas bulves ir į dangų numesdamas akį labai gražiai ir patikimai šypsojosi. Taip gi ir kiti prie vandens pripratę žmonės lyg niekur nieko ramiai spjaudė į jūras, į piestu stojančio švino kalnus. Mat reikalas toks, kad jeigu pradeda laivas kreivai blaškytis, tai pirmą kartą keliaujantis žmogus tuojau griebiasi už galvos. Ne dėl to, kad jam baisu prigerti, bet dėl to, kad viduriuose žarnos pradeda šokinėti viena ant kitos ir bendrai toje kūno dalyje daro baisi netvarka. Akys apsitraukia liūdesio plėmeliais, skilvys susiriečia  mazgan ir apie bet kokį valgymą tuomet reikia užmiršti. Ak, bet kas iš to valgymo - vis tiek paskui reikės visus pietus per didelius riesčiavimus atiduoti aplink laivą sukančioms žuvėdroms. Šitokį negalavimą vadina jūrų liga. Ir, neduok Dieve, šiton blogybėn patekti, jegu namie sugriūvi lovon nuo eilinės, tai visa šeimyna apie tave pradeda šokinėti su visokiais patarnavimais: gal šutinto pienelio, gal ragaišio atjoti iš Tauragnų, gal sirupo? Bet kai jūros ligon atsiguli, tai nelauk šitokio išlepimo. Viena, kad šiai noglai nėra jokio daktaro, anei vaistų. O antra, kad jūrininkai iš tokio žmogaus visaip juokiasi:

„Lietuvos Baltijos Lloydo” garlaivis „Utena”
 pakraunamas Klaipėdos uoste, 1938 m.

- Nu ir vyras atsirado! Boba - ne vyras. Žuvėdrų šėrikas, penkiolikos metų panelė!
Ir kitokiais dar negražesniais žodžiais tave išvadina...   
O žuvėdrų pavietrės tik sukasi aplink laivo virves ir nuobodžiai karksi laukdamos pavargusio jūros keleivio, kuris ne savo noru joms atiduos savo pietus. Todėl, plaukiant tolimesnėn jūros kelionėn, pirmiau reikia išbandyti savo jėgas, idant paskui netektų raudonuoti prieš pasigailėjimo nežinančius jūreivius ir žuvėdras. Vyras pačiam suaugime, raudonas ir visada surandantis kalboje smailą žodelį. Ir bangoms vis labiau supantis, vėjui vis labiau kaukiant, pradėjo veide nykti jo raudonumas ir po kelių valandų iš petingo vyro liko vieni griuvėsiai. Mėgino ir šiaip, mėgino ir taip - bet raudonumas negrįš, stvėrėsi už degtinės stikliuko, už citrinos riekelės, kol pagaliau krito lovon ir ten laukė geresnio oro. Daktaras čia yra tiktai vienas: arba bangų numalšinimas, arba sausuma. Ir ponas keliauninkas iš kajutės išlindo, kai mes baigėm pūškuoti Baltijos jūra, įlindome į Kylio kanalą vokiečių žemėje.

Kylio kanalas - pirmasis, sujungęs Baltijos ir Šiaurės jūras

Ir pamąstykime tiktai: devyniasdešimt kilometrų lopetomis ir kirkomis išrausta per sausumą. Šituo kanalu beplaukdami laivai sutrumpina kelią pusantra para, nes kitaip reiktų sukti aplink Danija ir ten dar gerai pasikankinti apie aštrias akmenų salas. O čia vokiečiui su kokarda primokėjai kelius šimtus litų ir tave per šešias valandas pergabena iš Baltijos į Šiaurės jūrą.
Įplaukiančius šitan kanalan iš kairės pasveikino baisiai aukštas akmens stulpas, kuris pagerbia prieš 20 metų jūrų bangose žuvusius karius. Čia dar neseniai Hitleris, atsistojęs jūros pusėn, pasakė kalbą, kad vokiečiai yra pasirengę vėl šokti vandenin, jeigu kas prie jų prisikabins. Kad jo žodžiai nėra vėjas, mes greit pamatėme Kylio mieste. Šis jau skendėjo nakties tamsoje ir žiburiuose. Šiurpus urštimas, motorų triukšmavimas ir tamsiose padangėse vis siuvinėja trys žvaigždės. Tai - hidroplanas. Toks lėktuvas, kuris gali skristi oru, o kai nusibosta, gali nusileisti ant vandens ir plaukti it koks laivas. Prie sparnų ir prie uodegos spindi įvairių spalvų liktarnos. O tokių liktarnų pilnas nakties dangus. Šios baisios mašinos savo triukšmu ir šviesomis užstoja gražiai žvaigždėtą vidurvasario horizontą. Tai - Hitlerio žodžiai, pavirtę plieniniais paukščiais, kurie alkanu krankimu vėl pranašauja kulkų ir bombų pokylius, kokius mes savo kailiu patyrėme prieš dvidešimt dvejus metus. Brrr šnypščia trys žvaigždutės ir švinu nutupia ant vandens ir kulkos greitumu šauna per platų Kylio uostą. Pilki karo laivai piktais šešėliais siūbuoja prisirišę prie inkaro ir pasakoja klaikią pasaką, kad Baltijos jūros vandenys dar vieną kartą pasidarys raudoni ir šioje pakrantėje išdygs naujas akmens stulpas, naujas paminklas tiems, kurie sudrums mėlynuosius mūsų jūros plotus.    
Elektriniais raktais atrakina vokiečiai betoninius kanalo vartus, plieniniai tiltai keliasi oran ir mes įlendame į Nemuno platumo vandens juostą, kurią prakaitu iškasė 1914 metais kaizerio valdiniai.


Kylio kanalas

Plaukiame vėlybon naktin, visu šimtu kilometrų blykčioja iš abiejų pusių šviesos, rodydamos kelią, nes čia eina pasiutęs laivų susikimšimas. Maždaug taip į švento Petro atlaidus Tauragnų vieškeliu. Kas turi šmaikštesnį kumelį, tas išpuikusiai myga vadelėmis ir susirietęs lenkia kampininko vežėtėles. Taip ir čia. Kas turi greitesnę mašiną, pradeda šiurpulingai skandalyti kaminų triūbomis - iš kelio! Kad nebūtų šonuose šviesų, tai laivas lengvai užšoktų ant sausumos arba ant kito laivo. O tokių susidūrimų kanale dažnai pasitaiko. Bet čia didelės bėdos žmonėms nebūna: pradaužė šonus, vanduo pradėjo sunktis laivo pilvan, gali drąsiai šokti ir išsipuškenti krantan. Bet malonumas iš to labai menkas. Subyrėjo Lumpicko lineikos lentelės, jas už kelius litus vėl sukala ir per Žolines vėl gali dulkėti į Tauragnus. O laivas kaštuoja baisius pinigus. Kad ir mūsų „Barfrostas". Rodos, nedidelis, bet „Maistas" sumokėjo apie tris šimtus tūkstančių litų. Tai ne Lumpicko lineika, kurią galima Salake nusipirkti už šimtą litų.
Saulė mus apteka antrame kanalo gale, vartuose į Šiaurės jūrą. Iš nedidelių namukų, akis trindami, neišsimiegoję vokiečiai bėga mus sutikti. Prie mūsų laivo stypso du išbadėję, susitraukę berniukai ir keikiasi, kad neturi darbo. Sako, ar nepriimtumėt laivan. Mums nereikia pinigų, duokit tik gerai užėsti. Nieko daugiau nenorime, šuniškas gyvenimas Vokietijoje, bedarbių pulkai. Kaip vienas šitaip kalbėjo, tai antras jį stvėrė už rankos ir pasakė, kad tyliau, girdi, gali kas nors užgirsti ir tuomet mums abiem bus kaput.
Viename kanalo gale visoki hidroplanai, pilki karo laivai, kuriems reikia išmesti milijardus markių, o antrame kanalo gale - du išbadėję vokiečiai. Ne du, ne trys - bet tūkstančiai, milijonai, kaip jie patys sako.

Antwerpenas - vienas svarbiausių Europos uostų

Kanalu plaukiant mūsų petingasis keleivis vėl įgavo raudonumo veiduose, linksmumo kalboje. Ak, sako, buvo graži naktis, bus graži ir dieną. Pailsėsime, atsigausime ir Lumpicko bekono neapdaužys pakinklių. Bet Šiaurės jūra ir šiaurės vakarų vėjas visai kitaip galvojo. Vos tiktai išsivarėm iš Elbės žiočių, kai vandenys vėl baltakarčiais žirgais ėmė šokinėti ant mūsų laivo. Apdienojo nuostabiai linksma sekmadienio saulė, dangus prakeiktai gražiai nusiklaulojo. Bet vėjas vis didesniais verpetais šiaušė bangas ir jūroje vėrėsi vis baisesnės bedugnės. Keleivio ausys vėl pabalo, veide išnyko raudonumas, rankos graibstėsi degtinės ir citrinos riekelės. Ir vėl mes jo nematėme visą dienelę. Juo tolyn, juo piktyn augo vandens kumeliai ir lyg po žiemos sauso šieno paleisti pavasario velėnon dūko, šokinėjo, nežinodami, kaip išeikvoti per ilga susirinkusias jėgas. Jau besitaškydamos putos baltais lašeliais veržėsi ant laivo nosies ir pildamos sūrius vandenis ant denio lentų, tėkšdamos čiurkšles pro apvalius langelius į kajutes, kur gyvena jūros amato žmonės. Prie vandens kalnų dar prisideda baisiai įkyrus lietus, dangus apsitraukia purvinu maišu. Ūžia, braška, švilpia, dainuoja vėjas, o žuvėdros nekrutindamos sparnų gudriai sklando virš šokinėjančio laivo. Pro plyšius smurtu veržiasi šiaurys, minutėmis vis augdamas, vis didesnę jėgą savy atnešdamas. Rodos, kad mes patekome į vėjo fabriką, į dideles juškas, kurių skersinis pūtimas mus išsvies į padanges. Toks vėjas kyla staiga, staiga jis ir dingsta. Tokį vėją jūrininkai vadina škvalu.

- Ir argi nepikta, - pasakoja vienas jūrininkas, - staiga prasideda toks mirties šokis, padaro vandenyje pragarą, nuskandina laivą ir už kelių minučių, po velnių, vėl saulė išsineria visoje puikybėje, vėl viskas nurimsta. Vėl plaukioja laivai, jūrininkai ant virvių iškabina džiūti marškinius. Tik tavęs, po velnių, jau nėra. Tik tavo laivo šakaliai plūduriuoja saulės nublizgintuose vandenyse. Toks jūros natūras. Nė vienas laivas, išplaukdamas iš uosto, nėra tikras, kad velniai jo negriebs, kad iš dugno arba dangaus nekils koks biesas.
Plaukiame jau Olandijos krantais, bet bangos vis dar niaukiasi, kiekvienas vėjo smūgis daro vis didesnį pragarą, barometras nulinkęs į audrą. Drumstų debesų protarpiais matome skubančią saulę į drėgnus patalus, kairėje vis aiškesniu ruožu matome krantus. Kaip degtukų dėžutė pikto vėjo svaidomas skuba į mus belgų locas, arba palydovas, kuris perima valdžią ligi pat Antverpeno. Jau locas visai netoli, iš laivo paleidžia valtelę, sėda jon du irkluotojai ir vienas kapitonas. Visi aplink apsijuosę korkinėmis plūdėmis. Ak, ir prasideda šiurpus jų plaukimas! Tai jų nėra, tai juos banga vėl išmeta viršun. Ir šonan, ir piestu, ir įstrižai, ir kojom aukštyn. Šiaip taip mūsų laivas numeta jiems lyną, šiaip taip anie nusitveria. Bet visą laiką jiems grasina gurguliuojantis grabas. Pagaus banga, svies jų valtelę mūsų laivo šonan ir iš jų teliks niekingi griuvėsiai. Atkaklūs belgai muskulais, irklais ir prityrimu atlieka savo pareigą.

Antwerpeno krantinė 1930 metais

Po valandos mes pabėgame nuo piktosios jūros, pradeda plaukti Šeldės upės žiotimis, kurios paskui išeina tvarkinga vaga pro Olandiją į Belgijos uostą Antverpeną. Čia mes ir iškrausime Lumpicko bekoną. Ak, ta Olandija ir darbštumo skrynios - olandai, jūra čia aukščiau stovi negu jų derlingos pievos, raudoni namukai. Visu pakraščiu eina aukšti žemės pylimai, kurie sulaiko piktai puolančias, viską naikinančias bangas. Kiekviena dirvos pėda, kiekvienas tulpėmis ir rožėmis apsodinto lauko sieksnis nėra taip sau Dievo duotas. Ilgų metų, kietų rankų, lopetos ir mašinų darbas. O mes, žmonės pasileidėliai, dar drįstame burnoti prieš Dievą, bjauriai skųsdamiesi, kad blogas derlius, kad niekas neauga. Tik apsidairyk, Lumpickai, kiek tavo lauke dar kimsynų ir vilkaplaukės! Kaip tas olandas paimk kirką ir lopetą, o po kelių metų tavo dirvomis ir pievomis išbėgs kvepiantys dobilai ir mūru lingu geltonos rugio varpos.
Iš kajutės pakilęs mūsų keleivis ir vėl atgavo norą gyventi, valgyti ir gerti. Mes pagaliau pasprukome iš audros ir pakajingai puškenome upės vandenimis per lietingą, šiltą naktį. Kaip vėliau sužinojome Antverpene, mes labai laiku įplaukėm Šeldėn. Dar trejetas valandų ir jūroje prasidėjęs tikras velnių šabasas. Niekas jau nebūtų plaukęs mus sutikti, nieko mums nebūtų likę daryti, kaip visą parą klaidžioti kaukiančiuose sūkuriuose ir maudytis jūros sūryme. Bet dabar vėl mes saugūs ir kitą rytą būsime didžiausiame Europos uoste, žiūrėsime, kaip krante su šakutėmis ir peiliais laukia belgai Lumpicko bekono. Sukalbėkime tris sveikas Marijas už tuos, kurie dabar klaidžioja jūrose!

„Ūkininko patarėjas" 1936 m. rugpjūčio 20 d.