2014 m. balandžio 30 d., trečiadienis

Šiaurė. Labai Šiaurė



Gegužės mėnesį, kartu su visa "Lietuvos kultūros sostine" keliaujame į Norvegiją. Sutinku, ten jau yra nemažai mūsų tautiečių, ir netgi įleidusių ten šaknis nuo II pasaulinio karo, tačiau ši kelionė - kultūrinė.
Kai kalbame apie šiaurės šalių literatūrą, pirmiausia turėtume pasakyti, kad Šiaurės šalyse didžiulis dėmesys skiriamas vaikams ir moterims.  Kaip ir visuomenėje. Turbūt kiek keista, kad paprastai Šiaurės Europos šalis būdavo  įvardinamos kaip socialistinės, tačiau šiame socializme rado vietos sau visi, taip pat ir karaliai. Iš 4 šalių - trys monarchijos. Kiekvienas žmogus čia svarbus. Tai tikrai Šiaurės tradicija. Ir būtent Norvegijoje prasidėjo sufražisčių  judėjimas, siekęs gauti moterims balsavimo teisę.


 Herbjørg Wassmo - norvegų autorė, gimusi Vesteralene, Norvegijos šiaurinėje dalyje - Norlande, 1942 metų sausio 6 dieną. Iki pirmosios knygos toje pat Šiaurinėje Norvegijos dalyje dirbo mokytoja.
 Rašytojos kūrybos sąrašas nemenkas,  sąrašas nemenkas, pagrindinės herojės - moterys. O jų charakteriai - sudėtingi ir įsimintini. Būtent dėl jų rašytoją lydi sėkmė ir apdovanojimai - 1981 - Kritikų prizas, 1986  - Norlando  kultūros apdovanojimas, 1987 metais -Šiaurės šalių Tarybos prizas.
 "Šimto metų istorija" - šeimos moterų saga, didingas ir rūstus šeimos epas, apėmęs keturias Šiaurės Norvegijos  kartas. Per šias moteris atsiskleidžia ir visos Norvegijos kultūriniai pokyčiai.

Herbjørg Wassmo. Šimto metų istorija /iš norvegų kalbos vertė Alma Ločerytė-Dale  . - Vilnius, 2011. - 453, [1] p. - ISBN 978-609-01-0106-3

KELIONĖ Į PIETUS


-         Maniau, kad šis salonas skirtas pirmos klasės keleiviams! - praeidama pro gausią šeimyną piktai mesteli viena ponia, ieškodama vietos kuo toliau nuo jų.

Salono gale vietų yra, bet ponia vis vien balsiai dūsauja. Sėdi šiltai, neištraukdama rankų iš movos, neprasisegdama kailinės apykaklės. Ją gobia nepasitenkinimo debesėlis.

-         Pereikime į antrą klasę, - patylom sako sunerimęs Fredrikas.

Jis prižiūri Jordisę ir Agdą, kol Elida su kitais vaikais su-neša laivan bagažą. To tyliai nepadarysi. Sukaitusi nuo tampymo Elida nusivelka paltą. Plaukai susitaršę, nosis aprasojusi. Nė nepastebi, kaip už sijono sagos užkimba skraistė. Kietai sučiaupusi lūpas Elida eina prie ponios su kailine apykakle. Skraistė velkasi iš paskos.

-         Ar mes poniai kuo nors neįtinkame? - klausia.

Ta net krūpteli. Jomis susidomi šalimais sėdintys keleiviai - už laikraščio „Lofotposten" besislepiantis vyras ir moteris su šuneliu pintinėje.

-         Prašau? - timptelėdama ausies galiuką prataria ponia su kailine apykakle.

Urgzdamas šunėkas įbeda į jas primerktas akis. Šeimininkė atsargiai stumteli jo galvą žemyn, bet ši kaipmat vėl išlenda virš pintinės krašto.

-         Ar mes poniai trukdome? - karingai įsirėmusi į šonus pakartoja klausimą Elida.

-         Nesuprantu, ko jūs... - sumurmėjo toji kišdama abi rankas | movą.

-         Nesuprantate ne jūs viena. Aš taip pat nesuprantu tokio begėdiško elgesio! - atkerta Elida ir apsigręžusi eina prie savųjų.

Herbjørg Wassmo
-         Mama, - droviai prataria Anė ir atkabina skraistę.

-         Puiku! - pagyrė Fredrikas. - Tau reikėtų dirbti savivaldybės taryboje.

-         Kas bus toliau, jeigu susierzinau, mums dar nenutolus nuo kranto? - atsidūsta Elida ir nusigręžusi nuo ponios klesteli ant krėslo gerti kavos.

-         Jai tai bus pamoka! - pareiškia Erda.

Elida išgeria kavos, vis dar slegiama to susikirtimo. Neprisimena, kad kas nors būtų juos pažeminęs vien dėl to, kad jų daug. Ką reiškia - daug? Tyli penkiolikmetė Anė - visada besišypsanti ir mandagi. Trylikmetė Erda - užsispyrėlė, supykusi gali net riktelėti, bet tik ne svetimiems girdint. Vienuolikmetis Karstenas daugiau klausosi nei kalba, devynmetė Helga - labai rimtas žmogelis. Na, o keturmetė Agda ir vienerių Jordisė gal ir nesitveria savam kaily, bet juk tai savaime suprantama.

Vesteralen salos - rašytojos Herbjørg Wassmo
gimtinė
-         Pamanykit - plaukiame garlaivių bendrovės laivu „Finmarken"! Baltutėliu kaip sniegas. Jo tiltelis pagamintas iš brangios medienos, laivo ilgis - du šimtai keturiolika pėdų! Plaukia didesniu nei keturiolikos mazgų greičiu, - kalba Fredrikas.

-         Iš kur žinai? - klausia Karstenas. 

-         Prieš jums ateinant, šnektelėjau su šturmanu. Jis, be abejo, didžiuojasi laivu. Prisimenat, skaitėme, kad pernai per Jonines į Risiojaus kanalo atidarymą atvykęs karalius Hokonas apsilankė ir jame. Nuo tada „Pakrančių ekspresas" siunčia laivus iki pat Stokmarkneso.

-         Nejaugi? - susidomi Helga.

Fredrikas išsitraukia iš palto kišenės žemėlapį ir patiesia ant stalo.

-         Kol buvo gilinamas Risiojaus sąsiauris, - štai čia, - maršrutiniam pakrantės ekspresui tekdavo plaukti per Tjelsundą -štai čia! Iki tol Stokmarknesas laivų nepriimdavo, - pirštu vesdamas per pakrantės liniją aiškina jis.

-         Kaip tau atrodo, ar karalius sėdėjo ant šito krėslo? - klausia Erda ir lieka prasižiojusi.

-         O gal ant šito? - kilsteli nuo savo krėslo Helga.

-         Manau, jis sėdėjo didžiajame salone laivagalyje. Ten užtenka vietos septyniasdešimčiai žmonių. O gal rūkomajame? - suabejoja Fredrikas.

-         Ar galima ten nueiti? - paklausė Karstenas.

-         Ne dabar, - atsiliepė Elida.

-         Ar pastebėjote tą gražų kaminą mėlynu kraštu? - karščiuojasi Karstenas.

Seserys sutartinai linksi galvą.

-         Jei ne Rikardas Vitas, tokios prabangos neturėtume, -sako Fredrikas.

-         Kas jis? - susidomi Helga.

-         „Pakrančių ekspreso" įkūrėjas. Buvęs stortingo narys. Ten dirbdamas, matyt, ir įtikino šulus iš pietų, kad mums šiaurėje reikia gerų laivų.

-         Noriu į kajutę, - tarė Elida.

-         Ar galiu dar pasėdėti? - paklausė Karstenas.


Heddal  bažnyčia - didžiausia Telemark krašte.
 Pastatyta XIII a. pradžioje. Legenda byloja,
kad bažnyčią pastatė 5 ūkininkai per tris dienas
 Bažnyčia pastatyta visiškai nenaudojant vinių
-         Ne! - griežčiau, nei norėtų, nukerta Elida. 

Sprendimas neatšaukiamas. Nuo Stokmarkneso  jūra rami. Jiems su visa manta įsikūrus dviejose kajutėse, Elida gali atsipūsti. Priglaudusi Jordisę ji išsitiesia ant gulto. Kitas, apatinis, skirtas Fredrikui. Vyresnieji prižiūri Agdą.

Elidą greitai užsūpuoja mašinos ūžesys ir ritmingas laivo girgždėjimas. Ji trokšta ramiai sau tysoti, nieko nematyti ir negirdėti. Bet po valandėlės ėmė žadinti Fredrikas. Prašosi palydimas ant denio, nori pasižvalgyti po pakrantę. Elida tik  pasimuisto pro miegus, bet kai jis vargais negalais atsistoja ant kojų ir ima brazdėti siekdamas lazdos, nubunda Jordisė.

Jie lipa laiptais. Ant vienos rankos Elida laiko Jordisę, kita pasirengusi padėti Fredrikui, Širdis užverda pykčiu.

-         Negi nesupranti, kad ir man reikia poilsio!

Įsižeidęs jis stabteli am pakopos ir įsitveria už rankenos.

-         Galėjai pasakyti. Tada būčiau supratęs, - prataria lėtai ir sunkiai. Kopimas stačiais laiptais atima daug jėgų.


Heddal stavkirke durys. Šiuo metu Norvegijoje yra 28
medinės bažnyčios (stavkirke), statytos XII - XIV amžiuose
-         Sakiau! Esu tik žmogus!

Nustebęs jis atsigręžia. Paskui tylėdamas praklibikšėiuoja pro ja ir ima lipti žemyn. Pirma stato sveiką koja, kita velka iš paskos. Įrėmusi vaiką į klubą. Elida seka įkandin. Galvą persmelkia mintis, kad šitaip nugyventi pastarieji dvidešimt treji metai: vienas vaikas nuo skraito, antras ant skraito, dar kiti reikalingi globos. Bet su Fredriku nepalyginti sunkiau. Kaskart, kai jam reikia pagalbos, jis jaučiasi pažemintas. Kad ir dabar - prašo eiti ant denio drauge, nes abejoja pajėgsiąs vienas pats užkopti, O ji? Atrėžia lyg pikčiurna.

Uždariusi kajutės duris Elida prabyla:

-         Neįsižeisk! Man sunku tai pakelti! Ar girdi? Jei net su tavim negalėsiu būti silpna ir neprotinga,,, kur man belieka glaustis?

Palenkęs galvą, kad neatsitrenktą į viršutinį gultą, jis atsisėda. Paskui paplekšnoja j vietą šalia savęs. Už ankštos kajutės langelio šmėkščioja bangos. Sidabru blykčioja keteros. Kartais ji išvysta pilkas uolas ir apledėjusius pakrantės akmenis. Bet nežino, kur jie, pro kokias vietoves plaukia. O jam tai labai rūpi, vos neverkdama galvoja ji. Gaudžia ir čiuksi mašina. Juodu kratosi, linguoja ir vėl atsitiesia. Ne viskas taip blogai.

Su vaiku glėbyje Elida susmunka šalia jo, iš akių jai pabyra ašaros. Nedaug, tik viena kita, Fredrikas tai pastebi - nubraukia atgalia ranka. Šalta, drėgna, truputį virpančia.

-         Neįsižeidžiu, betgi nemoku skaityti kito žmogaus minčių, - nevilties apimtas sako jis.

-         Nejaugi nesupranti, kad man reikia pailsėti?

-         Žinoma, kad reikia. Aš tiesiog maniau, kad tau, kaip ir man, rūpi pamatyti jūrą.., gamtovaizdį.

-         Šikt ant to gamtovaizdžiu - drebia Elida.


Senoviniai raižiniai ant uolų, Alta mieste, Norvegijos šiaurėje
Sutrikusi Jordisė išpučia į ją akis ir ima ropštis pas tėvą. Elida paleidžia ją iš rankų, Štai jam gamtovaizdis - tegu! džiaugiasi, pamano. Tuoj pat susigaudo - nevykęs, naivus kerštas. Širdį šaldo Fredriko poelgis tą dieną, kai globėjai atvyko pasiimti vaikų. Jis užtraukė jai gėdą, ir dabar ši it ledinė pabaisa laiko ją savo gniaužtuose. Visų akivaizdoje Fredrikas pasirodė esąs mylintis tėvas, o jį - netikusi motina, jai nuolat iškyla prieš akis, ir ji vis svarsto, ką būtų galėjusi padaryti ar pasakyti kitaip. Kaskart viskas lik labiau susivelia. Išplaukia ir ankstesni įvykiai, dabar jau nebesvarbūs, bet vis vien nusėdę širdyje: prieš vedybas motinos ištarti žodžiai apie svajotoją Fredriką. Nejaugi Saros Susanės žodžiai pasitvirtina? Gal ji teisi? Gal jis regi tik tai, ką pats nori regėti? Gal apakinta jausmų ji nemato tikrojo Fredriko? O gal tai prasidėjo nuo smilktelėjusios nuojautos, kad visą naštą lemta nešti jai vienai? Na ir kas, kad apylinkėje jis žinomas žmogus ir svarbus savivaldybės narys, Rosenhauge vaikus auginti tenka jai vienai. Ūmiai per širdį dilgteli mintis -juk ji norėjo išvažiuoti. Svajojo pasidairyti po pasaulį, nors ir trumpai. Tiesa, to troško dar tikėdamasi, kad Karstenas, Helga ir Jordisė pasiliks pas globėjus. Sumaištyje visos svajonės dingo. Kokia gėda manyti, jog visi trys vaikai, net ir Jordisė, kelionėje bus našta.

Elida pažvelgia į Fredriką., ir gėda neslopsta. Vis dėlto ji supranta - juodu, ar pavieniui, ar kartu, vis vien nėra savo likimų šeimininkai. Tie likimai susiraizgę, juos, nelyginant kokius sėklinius šakniavaisius, laikas nugramzdinęs giliai į žemę. Ten jie suaugę j viena, susipynę šaknimis, o iš šių į šviesą  šauna blyškios atžalos. Juodu niekada nebeiškils į paviršių, ji jau užuodžia puvėsių kvapą, regi nebegyvas jųdviejų šaknis.

-         Suprantu, tau visai neįdomu, kur plaukiame, - laikydamas glėbyje mergytę ramiai sako jis.

-         Netiesa, įdomu, bet aš tokia pavargusi, Fredrikai!

-         Ir pikta, - pridūrė jis.

-         Taip. Neturėčiau tokia būti.

Bet susivaldo nepasakiusi, esą negalima pykti ant sunkiai sergančio žmogaus, kurio laikas atseikėtas. Ir taip jau išliejo savo sopulį.

-         Pykstu ant savęs, kad stovėjau ir spoksojau, kai tu nutarei, jog vaikai važiuos kartu. Pasielgiau visų akyse lyg kokia ištižėlė. Esu prasta motina! Negebanti apsispręsti.

Atvykote į vikingų muziejų?
Tuoj pristatysime prie darbo. Išmėginti gyvai
istorinę epochą - ir įdomu, ir naudinga
-         Elida! Tu nesi bloga motina! Net neįsivaizduoju, kad gali taip paikai manyti.

-         Va, matai! Neįsivaizduoji, nepastebi, nesupranti. Apie mane tu visada sprendi paviršutiniškai! Kaip galėjai pakeisti sprendimą, mudviem nepasitarus?

Po valandėlės susivokia, kad iš pykčio šniokštuoja ne ji - oro stinga Fredrikui. Iš pažiūros jis ramiai glosto vaiko galvutę, bet dūsta. Nieko nelaukdama išplėšia vaiką jam iš rankų.

-         Dieve mano, nuvarysiu tave į kapus... - sumurma ji.

-         Na jau ne, tai sugebu ir pats. Bet tu varai mane į neviltį. Visą savaitę kamuojiesi ir nieko nesakai. Taip prastai apie mane galvoji?

Išplėstomis akimis Jordisė žvelgia tai į vieną, tai į kitą ir vėl veržiasi tėvui ant kelių. Pasiekusi savo tikslą priglunda prie Fredriko ir susigrūda į burną pirštelį.

-         Kankinausi, kad vaikus reikia atiduoti per mane. Galvojau apie tai dieną naktį... O kai žmonės atvyko jų paimti... Ar gali man atleisti, Elida?

Nieko nesakydama ji tik linkteli galvą.

Netrukus jie užkopia ant denio. Fredrikas su žemėlapiu kišenėje, o jinai įsirėmusi vaiką į šoną. Jau vėlu, vaikai turėtų miegoti, bet aplinkui stebėtinai šviesu. Net akina. Šiaurėje Dievas praranda saiko jausmą, nusprendžia ji ir prisimerkia lyg ką tik iš sniego išlindęs lemingas.

Dabar jie plaukia Raftsundo sąsiauriu. Tarsi apgobtos savotiškos melsvos šviesos abipus stūkso stačiaskardės atšlaitės. Rodos, visa, ką regi, dengia sidabrinė plėvelė. Jiedviem susėdus ant denio krėslų, o vaikams, persisvėrusiems per turėklus, susispietus atokiau, jis, pakreipęs lūpos kamputį, sušvepluoja:

- Ar atleidai? 

Staiga ji pamato Agdą šmurkštelint tarp gelbėjimo valties ir laivo borto. Greita kaip kiškis. Elida skubiai sodina Jordisę Fredrikui ant kelių ir plasnodama palto skvernais puola prie Agdos. Laimė, Erda stovi arčiau. Ji sugriebia sesutę ir atneša į saugesnę vietą.

Elidai grįžus, Jordisė sėdi ant jos krėslo, o Fredrikas pasitiesęs ant kelių studijuoja žemėlapį.

Raftsundo sąsiauris. Gal jiems ir kasdienybė,
lietuvio akiai - įspūdinga

Atviroje jūroje šėlstanti audra čiumpa juos į glėbį. Ją Elida nuspėja iš anksto, dar plaukiant iš Svolverio, matydama į šcherus plakamas baltas bangų putas. Keliautojų laukia naktis plačiajame Vestfjorde. Elida kartu su Agda ir Jordisė užmiega ant vieno gulto. Nubudus atrodo, kad viskas apsivertę aukštyn kojomis. Tamsoje skimbčioja nepritvirtinti daiktai. Po įtempto rengimosi į kelionę skauda dešinį petį, bet ji pasistengia vėl kuo greičiau užmigti.

Kniost - ir atsibunda. Kažkas vemia. Tas garsas verčia pašokti ir įjungti šviesą. Ji griebia nuo lentynėlės kartoninį puodelį. Persisvėręs per gulto kraštą tąsosi Fredrikas. Ji laviruoja tarp gultų, čia viskas apdergta. Gaižus tvaikas greitai pripildo visą kajutę.

Pabunda Agda ir, pamačiusi, kaip galuojasi tėvas, pravirksta. Išsibudinusi Jordisė prašosi ant grindų. Agda pradeda vemti. Apsimiegojusi Elida ją ramina, spraudžia į rankas puodelį. Laivas smarkiai braška. Elida užsimeta paltą ir sugriebusi Jordisę nusvirduliuoja į koridorių. Bangai kylant, Elida laikosi įsitvėrusi durų rankenos. Laivui smunkant žemyn, jos kojos tarsi nebesiekia žemės ir pakimba ore. Ji bloškiasi ant grindų, vaikas įstringa tarpkojyje. Rodos, gulėk sau, kol viskas nurims. Kur skubėti, galima ir atsipūsti.

Vyresnieji vaikai užsirakinę. Aplinkui tikras pragaras... Elida įsitveria rankenos ir, laikydama Jordisę, kakta beldžiasi į duris. Galų gale jose pasirodo besimarkstanti Anė.

-         Jie vemia, prižiūrėk Jordisę.

-         Karstenas irgi, - suglumusi atsiliepia Anė.

Elidai grįžus į kajutę, Agda sėdi Fredriko glėbyje ir žliumbia. Šis kaip įmanydamas ramina. Elida skubiai išneša kartoninius puodelius į koridorių ir parūpina naujų. Paskui nuprausia vaiką. Vanduo iš čiaupo laša kaip iš lašintuvo. Supasi sienos, linguoja grindys. Ji nutraukia suterštą patalynę, susuka į gniutulą ir pavalo grindis. Paskui viską išmeta už durų.

Fredriko palto sagos zulinasi į sieną. Garsas tiesiog eina per kaulus. Didysis kelioninis krepšys blaškosi tarp gultų. Taip saugiai įspraustas tarp krepšių bidonėlis išjuda iš vietos, ir vos neišsilieja pienas. Ji sugriebia bidonėlį paskutinę akimirką ir suspaudusi sau tarp kojų žvalgosi, kur saugiau pastačius.

-         Kaip jautiesi? - tyliai klausia Fredriko, duodama ne visai švarią šluostę.

-         Po velnių! - sudejuoja jis. - Vargšele, turi ne vyrą, o kaliausę! - priduria.

Jeigu jie nesėdėtų taip apsidergę, Elida manytų, kad Fredrikas tuoj prasijuoks. Galiausiai taip ir įvyksta. Tada prajunka ir ji. Sėdi suspaudusi bidonėlį pėdomis ir krizena.

-         Kol siautėja vėjas, tol yra vilties! Pasklidus rūkams, viskas sustingsta, - ištaria jis.

 Iš Tronjemo per Dovrę jie važiuoja naujuoju geležinkeliu. Vaikai spraudžiasi arčiau Fredriko, paeiliui sėdasi prie jo ir klausinėja. Paskui Elida palydi jį koridoriumi iki tualeto. Laukia už durų. Jis jaučia jos būgštavimus kaip savo. O dar tas prakeiktas karštis krūtinėje. Veidrodyje virš praustuvės - nepažįstamo žmogaus atspindys. Oda pamėlusi. Prakaitas pila net nejudant - bjauru. Jis apsišlaksto veidą vandeniu, ranka sulygina plaukus. Akys paraudusios, kvėpavimas trūkčiojantis. Tiesiog kančia žiūrėti į save. Pastovi tikėdamasis, kad karštis krūtinėje kiek atsileis, tuomet jis atvers duris.

-         Ar skauda? - kibdama į parankę klausia Elida. Jam nesinori, kad jinai matytų jį tokį.

-         Atsisėsiu, ir praeis, - atsako.


Samių - tautinės mažumos Norvegijoje palikimas -
 akmenų ratai, naudoti ritualų metu.
Kuo ne angliškojo Stoundžhendo giminaitis?
-         Neskubėk. Mes traukinyje, skubėti nėra reikalo.

-         Taip, - tarsteli jis. Remdamasis į jos ranką nuklibikščiuoja iki kupė.

Ar ištversiu, pamano sėsdamasis į savo vietą. Ką darys Elida, jei staiga imsiu ir susmuksiu?

Traukiniui bildant vis tolyn, tolsta ir Elidos našlystė - tikriausiai pavys ją kada nors vėliau. Karštis nebemuša, skausmas atlėgsta. Pro šalį lekia stambūs ūkiai. Laukai ir miškai. Pasisekė Triondelago gyventojams su tais miškais. Kol palei geležinkelio liniją puikuojasi didingų spygliuočių eilės, jis neturėtų bergždžiai leisti brangaus laiko traukinyje. Jei žinotų, kad Elidos tai neišgąsdins, papasakotų, ką sufantazavęs: Elida trūkteli avarinio stabdžio rankeną, subėga visi, kas tik gali, ir išneša jį skarotos eglės paunksmėn. Sniego ten nėra, nelyginant guolis jo laukia kvepiančios plačios šakos. Bet tokius polėkius privalu tramdyti, juk šalia vaikai. O ji? Jos trikdyti nevalia.

Dabar jis neabejoja, kad viską reikėjo tvarkyti kitaip, tik nelabai nutuokia, kaip. Tikriausiai vertėjo prašyti Saros Susanės paskolinti pinigų. Kad ir Elidai nežinant. Dabar neslėgtų mintis, kad nieko nebandė. Elidos priešiškumas motinai nesuprantamas. Niekas neabejoja, kad Havneso Sara Susanė artimiesiems linkėjo tik gera. Elida negali priekaištauti motinai, kad ši stengėsi atverti savo jaunėlei duris į pasaulį. O jei tąkart jis nebūtų Elidos suviliojęs? Ar dabar juodviem būtų lengviau? Gal jam būtų pasisekę sukrapštyti pinigų mokslui? Istorijos studijoms? Žurnalistikai? Ar jis sugundė Elidą? O taip, kam dar abejoti. Juk ne žmogaus jėgoms pergalėti, kas žemiau juosmens. Šia prasme juodu panašūs. Vienas po kito pabiro dešimt sveikų drūtų vaikų. Ir ne vien dėl trumpų įsiaudrinimo akimirkų. Ne, jis nieko nesigaili.

Žygdarbius palikime tokiems kaip Roaldas Amundsenas. Gerai, kad žmonės skirtingi, mintija Fredrikas. Kitaip į žygius per jūras ir ledynus nuolat leistųsi nesibaigiančios didvyrių vilkstinės. Gausėtų našlių ir našlaičių gretos. O Norlando didvyriu taptų flotilės vadas, pakrantės savininkas, nepralenkiamas keikūnas. Atsistotų vienoje užutekio pusėje ir šauktų stovintiems kitoje, kaip, po velnių, turi atrodyti pasaulis ir kaip jame dera tvarkytis.

Jau pradinėje mokykloje Fredrikas suprato, kad pamokose įgytomis žiniomis per pertrauką nepasinaudosi. Jei nesi uolus slidininkas ar rėksnys, neišvengiamai teks atlaikyti kiečiausias sniego gniūžtes.

O jam gniūžtę tiesiai į širdį sviedė pats Visagalis. Keista, nes su šia persona Fredrikas niekad nesipyko. Jis neniekina šventų dalykų, nebando prilygti palaimintajam Biblijos Jobui, nors prieš kelionę iš naujo pasklaidė Jobo knygą, norėdamas įsisąmoninti savo kančių menkystę. Nedrįsta prašyti Elidos, kad paskaitytų balsiai. Labiausiai Fredriką kankina silpstantis regėjimas. Jis bando prisitaikyti, būti nuolat pasirengęs. Ir ne-išvengiamai atsitrenkia į juodą sieną.

Erda su Karstenu tyliai, bet atkakliai ginčijasi dėl žurnalo. Anė žaidina Agdą, pirštais iš pižamos raištelio nerdama vis kitokį raštą.

Elida dalija maistą. Pilsto gėrimą su sirupu. Braukia trupinius, šluosto aptaškytas vietas. Jos paakiai pajuodę, kasa išsipynusi.

-         Eik, pabūk viena, - tyliai sako jis.

-         Kodėl?

-         Juk dabar mes visi krūvoje, vaikai ir aš. Pasiimk šukas ir kremo. Tau reikia pabūti vienai.

Elida nužvelgia jį. Širdyje viskas sumyšta - nuostaba, neviltis ir pasipiktinimas.

-         Nesuprantu, ko tu reikalauji? Juk negaliu visą laiką atrodyti kaip lėlė! - ištaria virpančiomis lūpomis.

Jis mato, kad ir vėl nepataikė.

-         Pamaniau, gal norėtum pabūti viena.

Ji nutyli, bet po valandėlės pasiima rankinę ir išeina. Agda norėtų eiti kartu, bet Elida pasodina ją Fredrikui ant kelių. Grįžta nusiraminusi, susipynusi plaukus į kasą. Pokalbio nebeatnaujina.

Glaudžiai susėdę jie dunda per negyvenamą snieguotą kalnatundrę, pro drumstais vandenimis srūvančius krioklius. Pastebėjęs tiriantį Elidos žvilgsnį jis nusišypso ir atsitiesia. Paskui pasilenkia prie Helgos, bandančios užnerti kilpas ant pirštelių. Ant siūlo užverta saga - tai svarbiausia. Nuostabu -jam pavyksta suderinti savo rankų judesius, ir siūlas tampa tamprus it guma. Sukasi tai ilgėdamas, tai trumpėdamas. Paskui Fredrikas užneria abi kilpas ant Helgos pirštelių ir prižiūri, kad siūlas nesiliautų tampytis.

Gyvenimas lyg tas besitampantis siūlas su užverta saga. Tai sutrumpėja, tai pailgėja. Ir kiek visa tai gali trukti?

Laikydamasi tėvui už rankos Elida įšoka į jektą. Jai vienuolika, ir juodu plauks į Tronjemą. Kaulija ir maldauja tos kelionės vos ne nuo kūdikystės. Tam visada prieštarauja motina Sara Susanė, o tėvas jau seniai būtų paėmęs ją kartu.

-         Elida dar labai neatsargi, tegu paauga, - sako Sara Susanė.

Dabar Elida laive, o motina atsisveikindama moja ranka nuo kranto.

Norvegijos karalius Haroldas V su šeima.
Sosto įpėdinis Hakonas - dešinėje. Po jo sostą paveldės dukra,
nuotraukoje besiklausanti močiutės - karalienės Sonjos
skaitomos knygos.
Tautiniai rūbai  šventėse - būtinai.
-         Johanesai, prižiūrėk vaiką! - primena ji.

Tėvas kilsteli kepurę ir linkteli. Paskui duoda ženklą, kad berniukas atrištų lyną. Laivininkas atsistumia irklu, ir jie tols-ta nuo prieplaukos. Kai girgždindamas stiebus vėjas įsisuka į didžiąją keturkampę burę, Elidą užlieja pašėlęs džiaugsmas. O kai fiordo žiočių užuovėjoje jai leidžiama paimti vairą į rankas, rodos, visas platusis pasaulis priklauso tik vienai Elidai.

-         Tėti, netrukus dirbsiu tavo įguloje, - rimtai kalba ji.

Johanesas tik linkteli galvą, tarsi seniai būtų tai sumanęs.Papsėdamas pypkę jis žvelgia į priekį ir visai nesirūpina, kaip ji vairuoja. Jo veidas įdegęs, nugairintas. Tarpuakyje brėžiasi baltos, lyg saulės nemačiusios raukšlės. Žili plaukai ir barzda prieš kelionę patrumpinti. Besišypsančių vaiskių akių žvilgsnis slysta jūros paviršiumi. Jis ima bloknotą su pieštuku. Rodydamas į kalnus ir slėnius užrašo jų pavadinimus. Bangai kilstelint laivą aukštyn, tėtis laiko bloknotą iškeltą, paskui vėl pasideda sau ant kelio.

„Tronjeme užsuksime į prabangiausias parduotuves ir pirksime visokias grožybes. Viešbutyje gersime saldžius gėrimus ir valgysime tortą. Tronjemo katedra - kaip pasakų rūmai. Mudu ten eisime", - užrašo jis.

 

 

SUDEGINTI TILTAI

Elida parašo skelbimą ir išsiunčia telegrafu. Parduodamas Rosenhaugas. Vien pavadinimas ko vertas. Ar ji suvokia, ką daro? Sudegina tiltus... Kur dabar jos namai? O gal ji tiesiog nežino, ko nori?

Čia, Kristianijoje, norint paskambinti reikia autis batais ir eiti iš namų. Staiga ji pasigenda ant sienos kabančio telefono aparato. Nevertino, kol jis buvo šalia. Telefonas buvo tikra palaima. Skambėdavo kaip daina. Garsas atsimušdavo į sijas, į sienų plokštes, o bemiegę naktį - į jos širdį. O dabar? Nieko - tuščia. Dabar lieka vien pareigos. Privalomos ir neišvengiamos. Dieną naktį.

Fredrikas išrašomas iš ligoninės. Dabar jis ant jos rankų.

Dieną naktį.

Nuspręsta neatšaukiamai. Norą pirkti Rosenhaugą pareiškia nuomininkai; nieko nelaukiant sukertama rankomis. Elida vėl benamė, kaip prieš vestuves.

Netikėtai prieš akis išplaukė ne Rosenhaugas, o vaikystės namai. Motinos sodintos gėlės, aprietusios vėliavos stulpą. Praeities vaizdai: ant svetainės stalo karpomos kalėdinės girliandos. Velionio pastoriaus nutapytas motinos portretas. Kažin, ar tebekaba seklyčioje? Prie laivo vairo besišypsančio tėvo veidas. Vėliau, karste, sustingęs, užmerktomis akimis. Motina, visus užgriuvusius sunkumus atidavusi vyresniam broliui Jacobui. Gal tada viskas ir baigėsi? Gal vėliau nieko svarbaus neįvyko, nors ji ir susirado Fredriką?

Ar lemtis Fredrikui lėmė tokią ligą, o jai – tą prakeiktą išdidumą?



Skaitykite bibliotekoje - Šiaurės šalių moterys apie moteris taip pat:





 
 































 




Skaitykite mūsų bloge taip pat:

Tarjei Vesas. Ledo pilis.

Komentarų nėra: